Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu:

už V. T. turto plėšimą – penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams dviem mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. F., M. L., R. K. bei G. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas: N. D. už V. T. turto plėšimą paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už M. Č. turto plėšimą bei su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė N. D. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2005 m. vasario 18 d., apie 2.30 val., ,,duomenys neskelbtini“ namo laiptinėje panaudojo fizinį smurtą prieš M. Č., t. y. spyrė jam vieną kartą į galvą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir, tokiu būdu atėmęs galimybę priešintis, ištraukė iš M. Č. drabužių kišenių ir pagrobė jo turto už 228,10 Lt bei sugadino turto už 80 Lt;

2005 m. vasario 24 d., apie 20.10 val., ,,duomenys neskelbtini“ trečio aukšto koridoriuje ir laiptinėje bei to paties namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą prieš V. T., t. y. sudavė jam rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to dėl D. F., G. B., N. D. ir R. K. panaudoto smurto prieš V. T. trečiame aukšte bei laiptinėje ir N. D. su R. K. tęsiamo smurto prieš jį namo kieme, pasinaudojęs tuo, kad sumuštam V. T. buvo atimta galimybė priešintis, veikdamas bendrininkų grupe su nepilnamečiu R. K. – N. D. laikė V. T. už galvos, o R. K. tuo metu apieškojo jo kišenes ir taip bendrais veiksmais, turėdami vieningą tyčią, pagrobė V. T. turto už 740 Lt.

Dėl M. Č. turto plėšimo kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl šio nusikaltimo, nevertino įrodymų viseto, rėmėsi tik prieštaringais nukentėjusiojo ir jo dukters S. Č. parodymais, suteikdami jiems išskirtinę reikšmę, ir taip iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. Č. parodė, kad laiptinėje buvo du jaunuoliai ir kad būtent kasatorius spyrė jam koja į veidą, o apeliacinės instancijos teisme parodė, kad spyrė ne jis, o kartu buvęs kitas vaikinas ir kad po smūgio į galvą jis prarado sąmonę. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad M. Č. labai silpnas regėjimas, jis buvo be akinių, be to, per jo veidą, akis bėgo kraujas, jis buvo išgėręs, įvykio vietoje buvo prieblanda. Šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, verčia abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Liudytoja S. Č. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kasatoriaus balsą girdėjo pro praviras duris, kai į butą įleido tėvą, o apklausiama apeliacinės instancijos teisme – tada, kai, įleidusi tėvą, uždarė duris. Kasatorius nurodo, kad su S. Č. nebendraudavo, nesikalbėdavo, tik pasisveikindavo, todėl mano, kad buvo būtina S. Č. atpažinimui pateikti jo balso pavyzdžius. Kasatorius taip pat prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad S. Č. dėl girdėto balso galėjo suklaidinti ir tai, kad grįžęs namo M. Č. pasakė, jog jį užpuolė kasatorius.

Teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus alibi (M. Č. turto plėšimo metu jis miegojo savo namuose), kurį patvirtino jo tėvai, policijos darbuotojas A. Mitrofanovas, taip pat policijos pareigūnai, iškviesti į įvykio vietą ir M. Č. nurodymu atėję pas kasatorių į namus bei radę jį užsimiegojusį. Be to, iš M. Č. pagrobti daiktai ar pinigai pas jį nerasti. Jeigu būtų galima tikėti M. Č. parodymais ir atsižvelgiant į tai, kad jam labai bėgo kraujas, o kasatorius, būdamas šalia, kraustė jo kišenes, tai ant kasatoriaus rūbų turėjo likti nukentėjusiojo kraujo, bet jo nerasta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl M. Č. plėšimo

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip šališką ir neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad nuosprendis pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiojo ir jo dukters S. Č. parodymais, suteikiant jiems išskirtinę reikšmę ir taip iš esmės pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, be to, nepagrįstai atmesti jo parodymai apie tai, kad M. Č. apiplėšimo metu jis miegojo savo namuose. Šie argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiojo M. Č. ir liudytojos S. Č. parodymus, kitus bylos duomenis, konstatavo, kad nukentėjusiojo M. Č. parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, be to, jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti kaltinamąjį, todėl nėra pagrindo jais abejoti.

N. D. alibi teismas ištyrė ir motyvuotai atmetė. Taigi pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą išsamiai motyvavo, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Kasaciniame skunde neteigiama, kad teismo sprendimas pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir papildomai apklausęs nukentėjusįjį M. Č. ir liudytoją S. Č., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šiuos įrodymus ir pagrįstai jais pagrindė N. D. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai paneigė N. D. skundo argumentus dėl jo alibi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo N. D. skundo esminius argumentus dėl šio nusikaltimo išsamiai patikrino ir pateikė motyvuotas išvadas.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nepadaryta.

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 180 straipsnio 1 dalis – šiai N. D. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl V. T. turto plėšimo

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad N. D., G. B., D. F. ir R. K. mušė V. T. trečiame namo aukšte bei laiptinėje. Po to N. D. ir R. K. smurtinius veiksmus prieš V. T. tęsė kieme. Smurto metu kieme palaužus V. T. pasipriešinimą, N. D. iš nugaros laikė nukentėjusiojo galvą, o R. K. tuo metu kraustė kišenes, taip, turėdami vieningą tyčią, aktyviais veiksmais jie pagrobė V. T. turtą.

Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).

Byloje nėra patikimų duomenų, kad N. D. su R. K. buvo iš anksto aptarę turto pagrobimo būdą, tačiau vienam iš bendrininkų – N. D., iš nugaros laikant nukentėjusiojo galvą ir taip atimant galimybę priešintis, veika peraugo į plėšimą, nes tuo metu kitas – R. K. – kraustė jo kišenes ir pagrobė turtą. N. D. laikant nukentėjusįjį už galvos ir taip atėmus galimybę jam priešintis, R. K. tai matė, suprato ir pritarė šiam veiksmui patikrindamas nukentėjusiojo kišenes ir pagrobdamas jo turtą. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį plėšimo objektyviųjų požymių ir veikė tiesiogine tyčia.

Pradinius N. D. veiksmus, kai jis be jokios dingsties pradėjo mušti V. T. trečiame namo aukšte ir laiptinėje, teismas teisingai įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau smurto veiksmams besitęsiant kieme, N. D. ir R. K. veika peraugo į plėšimą. Taigi N. D. nusikalstama veika prieš V. T. teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. D. kasacinį skundą atmesti.