Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-29 · Administracinė byla Nr. A-575-751-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-29
Bylos Nr.
A-575-751-12
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjų R, Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei
Pareiškėjas
R. J., A. M., V. Ž., A. R., V. P., G. K., V. A.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-751/2012Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjų R. J., A. M., V. Ž., A. R. ir V. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., A. M., V. Ž., A. R., V. P., G. K. ir V. A. skundą atsakovams Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. J., A. M., V. Ž., A. R., V. P., G. K. ir V. A. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: R. J. – 616,78 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d., A. M. – 480,32 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d., V. Ž. – 365,48 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 1 d., A. R. 2 085,36 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. 2009 m. kovo 1 d., V. A. – 568,17 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., G. K. – 201,49 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., V. P. – 923,79 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamas atsakovas gali būti ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, numatančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl, kol nebuvo atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturėjo teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Nagrinėjamu atveju sprendimai, kuriais pareiškėjams buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo bei vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Be to, pabrėžė, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, nesumokėjusiam pareiškėjams priklausančio darbo užmokesčio, t. y. atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o ne Lietuvos valstybei. Dėl dalies pareiškėjų reikalavimų prašė taikyti senaties terminą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjų V. A. ir G. K. prašymą tenkino visiškai ir iš atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė pareiškėjui V. A. 568,17 Lt ir G. K. 201,49 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitų pareiškėjų prašymą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė pareiškėjui R. J. – 486,33 Lt, A. M. – 454,44 Lt, V. Ž. – 296,73 Lt, A. R. 1 528,29 Lt, V. P. – 788,68 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Skundo dalį atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai atliko savo, kaip valstybės tarnautojų, pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Konstatavo, kad R. J., A. M., V. Ž., A. R. ir V. P. dėl dalies savo reikalavimų yra praleidę senaties terminą, todėl atitinkamai sumažino minėtiems pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio nepriemokos sumas.

Pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Teismas tenkino prašymą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

III.

Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 166–168), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti pareiškėjams, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjai R. J., A. M., V. Ž., A. R. ir V. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 183–187), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jų reikalavimai nebuvo patenkinti ir reikalavimus tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė senaties terminą reglamentuojančias teisės normas bei nesprendė klausimo dėl senaties termino atnaujinimo.

Lietuvos valstybė, atstovaujama trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimus į atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjų R. J., A. M., V. Ž., A. R. ir V. P. apeliacinius skundus (b. l. 192–193, 195–197), kuriais sutinka su atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad tinkamas atsakovas byloje yra Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjų R. J., A. M., V. Ž., A. R. ir V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau, pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai pažymi, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. 2009 m. gruodžio 1 d., bei atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo senaties termino atnaujino pagrindų. Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl pareiškėjams priteistos sumos dydžio.

Išnagrinėjusi į bylą pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai į pirmosios instancijos teismą skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 12 d. (b. l. 1–7). Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjai dėl reikalavimų dalies yra praleidę senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundo dalį.

Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai praleido senaties terminą, bei turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinybę. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei pareiškėjų apeliacinių skundų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė