Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. I. ieškinį atsakovams Anykščių rajono savivaldybės administracijai, V. Š. ir A. L., tretieji asmenys VĮ Registrų centro Utenos filialas ir Anykščių rajono notarų biuras dėl pažeistų teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas S. I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kurios pagrindu buvo išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas po S. D. mirties A. D., registro Nr. 1-3321, panaikinti Anykščių rajono notarų biuro notarės R. B. 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą po S. D. mirties A. D., registro Nr. 1-3321. Nurodė, kad nagrinėjant kitą civilinę bylą paaiškėjo, jog 1995 m. gruodžio 27 d. yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, Nr. 1-3321, pagal kurį gyvenamasis namas 1A1/m, turintis 44,15 kv. m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatai 2J1/m, 3J1/m, 4J1/m, 5J1/m ir kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausantys mirusiajam S. D. pagal Kurklių seniūno pažymą Nr. 334, išduotą 1995 m. lapkričio 10 d. ir Ukmergės inventorizacijos biuro pažymą Nr. 001475, išduotą 1995 m. lapkričio 2 d. Nurodė, kad negalėjo būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į nurodytą nekilnojamąjį turtą, kadangi 1961 m. kovo 3 d. Kavarsko rajono liaudies teismas civilinėje byloje dėl kolūkinio kiemo padalijimo priėmė sprendimą, kuriuo ginčo gyvenamąjį namą ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini), paskyrė ieškovui – S. I. ir jo senelei I. I.. Kadangi teismo sprendimo priėmimo metu ieškovas buvo nepilnametis, todėl tame name ieškovas gyveno su savo senele I. I.. I. I. mirė (duomenys neskelbtini) metais. Po senelės mirties ieškovą prižiūrėjo J. S.. 1961 m. kovo 25 d. pirkimo pardavimo sutartimi I. I. pardavė J. S. jai priklausančią namų valdos dalį. J. S. mirė (duomenys neskelbtini). 2000 m. balandžio 10 d. sudarytu testamentu J. S. visą jam priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris priklausytų J. S. jo mirties dieną paliko ieškovui S. I.. Ginčo nekilnojamasis turtas S. ir A. D. buvo perleistas naudotis tik laikinai, jokių pirkimo pardavimo sutarčių sudaryta nebuvo.

Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kurios pagrindu buvo išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas po S. D. mirties A. D., Anykščių rajono notarų biuro notarės R. B. 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą po S. D. mirties A. D., priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Konstatavo, kad ieškovas priėmė palikimą po J. S. mirties, todėl jis įgijo teisę ginčyti Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kadangi ši pažyma sukėlė tiesioginę įtaką jo kaip J. S. testamentinio įpėdinio materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl tapo ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyviu. Pateikus antstolių kontorai 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažymą Nr. 334 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas A. D. po S. D. mirties, kurio pagrindu jai buvo įregistruota nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Darė išvadą, kad jei išduodamas ginčijamą pažymą A. D. būtų žinojęs, jog ūkio knygose yra įrašas, kad D. gyvena J. S. name, jis pažymos Nr. 334 nebūtų išdavęs. 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažyma Nr. 334 turėjo patvirtinti, kad S. D. yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo pastatus vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, tačiau jokių įrodymų, juridinių faktų, atitinkančių įstatymų reikalavimus bei patvirtinančių, kad S. D. yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo pastatus vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, byloje nėra. Konstatavo, kad ginčijama 1995 m. lapkričio 10 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažyma Nr. 334 buvo išduota nesant tam teisinio pagrindo, todėl ją panaikino. Kadangi panaikino pažymą, panaikino ir 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą po S. D. mirties A. D.. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas apie subjektinių teisių pažeidimą sužinojo 2009 m.

Apeliaciniu skundu atsakovė V. Š. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-06-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą arba, panaikinus ginčijamą teismo sprendimą, bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, neteisingai taikė civilinio proceso kodekso normas vertindamas įrodymų visumą.

Kavarsko rajono teismo sprendimu, padalytą kolūkinį kiemą privalu buvo registruoti Kurklių apylinkės vykdomajame komitete, tačiau šis teismo sprendimu padalytas nekilnojamasis turtas, ieškovo nebuvo registruotas daugiau nei penkiasdešimt metų. Ieškovas nepateisinamai ilgai dėl nuosavybės įteisinimo niekur nesikreipė ir toks jo nepateisinamas pasyvumas, nerūpestingumas ir nesąžiningas elgesys Civilinio kodekso 1.5 straipsnio prasme, duoda pagrindą teigti, kad turto (namo) perdavimo sandoris tarp J. S. ir S. D. buvo. Tai patvirtina ir paties J. S. elgesys, apsigyvenus (duomenys neskelbtini). Be to, jos tėvai gyvendami ginčo sodyboje, kolūkiniame kieme, pasistatė dar tris pastatus, du ūkio pastatus ir kiemo įrenginius, mokėjo pastatų draudimą, kas patvirtina, kad apeliantės tėvai elgėsi su nuosavybe kaip jiems priklausančią, nes priešingu atveju nebūtų vykdę jokių statybų.

1961 m. kovo 25 d. I. I. perleido namų valdą: gyvenamąjį namą susidedantį iš vieno aukšto ir vieno kambario bei tvarto su priestatu, esančiais (duomenys neskelbtini), J. S. už 500 rublių. Ši nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis Kurklių apylinkės vykdomajame komitete nebuvo užregistruota, todėl ši sutartis yra negaliojanti, niekinė. Be to, I. I. negalėjo perleisti viso namo su tvartu J. S., kadangi jai priklausė Kavarsko teismo sprendimu tik 1/2 nekilnojamojo turto.

Teigia, kad J. S., 2002 m. jokio nekilnojamojo turto, registruoto J. S. vardu neturėjo, todėl ir paveldėti ieškovas ginčo turtą negalėjo. Kadangi ieškovas teisę į palikimą grindžia testamentu, kuriame nėra nurodyti ginčo pastatai, todėl jis negali turėti procesinio suinteresuotumo į ginčo pastatus. Tas pats pasakytina ir apie J. S. turėtą turtą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį, kurio jis iš vis neturėjo ir neturi.

Ieškovas keliantis reikalavimą panaikinti Kurklių seniūnijos pažymą Nr. 334 ir paveldėjimo liudijimą išduotą A. D., notarinio registro Nr.13321, neginčija inventorizavimo biuro pažymėjimo Nr.001475, išduoto 1995-11-02, A. D., kuris yra vienas iš nuosavybės registravimo dokumentų, todėl negali būti naikinamas paveldėjimo liudijimas išduotas A. D. 1995-12-27, notarinio reg.Nr. I-3321.

J. S., (duomenys neskelbtini) gyveno iki 1986 m. birželio 2 d. Po 1986m.birželio 2 d. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), kur ir gyveno iki pat mirties ir į ginčo namus nepretendavo. Dėl ginčo sodybos nuosavybės valdymo pažeidimo ar iškeldinimo iš jam neva priklausančios ginčo sodybos niekur nesikreipė, mokesčių nemokėjo, sodybos neprižiūrėjo.

Ieškovui buvo žinoma, kad jam priklauso 1/2 gyvenamojo namo ir 1/2 tvarto esančių (duomenys neskelbtini) nuo Kavarsko teismo sprendimo priėmimo 1961 m. kovo 3 d. Ieškovui dėl Kavarsko teismo jam priteisto nekilnojamojo turto ir jo įteisinimo buvo žinoma ir po I. I. mirties -(duomenys neskelbtini), kadangi ieškovas liko gyventi su J. S., tačiau jokių veiksmų dėl nekilnojamojo turto įteisinimo, neatliko, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1961 m. kovo 3 d. Ieškovas praleido terminą ginčyti apeliantės motinai A. D. K. seniūno pažymą Nr.334 ir naikinti paveldėjimo liudijimą išduotą A. D., nes yra suėjusi ieškinio senatis, tiek pagal Kavarsko teismo sprendimą dėl kilnojamojo turto įteisinimo ieškovo vardu, tiek pagal I. I. ir J. S. sandorį, sudarytą 1961m. kovo 25 d.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Anykščių rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovai nepateikė jokių rašytinių ar kitokių įrodymų apie tai, kad ieškovo dėdė J. S. pardavė ginčo namą apeliantės tėvams A. ir S. D.. Priešingai, liudininkai, tame tarpe ir J. S. sutuoktinė F. S., paaiškino, kad J. S. D. įleido gyventi tik laikinai, nes jie po to, kai sudegė jų namas, neturėjo kur gyventi. Iki 1991 m. namų ūkio knygose visada buvo įrašas, kad S. D. gyvena J. S. name. Nėra žinoma, kodėl tokio įrašo vėliau nebeliko. Tuometinis Kurklių seniūnas A. D. nepatikrinęs ankstesnių įrašų ir nepastebėjęs šio įrašo, kad S. ir A. D. gyvena ne savo, o J. S. name, išdavė ginčijamą pažymą. Taigi, seniūnas pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir formaliai išrašė pažymą, kuri sukėlė svarbias teisines pasekmes. Jis pats pripažino, kad nepatikrinęs ūkinių knygų, neatkreipė dėmesio, kad yra įrašas, jog S. D. gyvena J. S. name ir, jeigu būtų pastebėjęs, tai tokios pažymos nebūtų neišdavęs. Atitinkamai buvo suklaidinta notarė B., kuri vadovaudamasi neteisinga pažyma, išdavė paveldėjimo teisės liudijimą A. D..

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. I. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jis yra testamentinis J. S. įpėdinis, priėmęs palikimą į J. S. turtą ir tai suteikia jam teisę ginčyti Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kadangi būtent ši pažyma sukėlė tiesioginę įtaką jo kaip įpėdinio materialiosioms teisėms ir pareigoms. Nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. A2-58-834/2010 visi liudytojai paaiškino, jog į ginčo namą A. ir S. D. buvo įleisti gyventi laikinai, sudegus jų sodybai. Nors nesant įstatymų reikalavimus atitinkančios sutarties, sudarytos tarp J. S. ir S. D., tačiau nuosavybė jokiu pagrindu negalėjo pereiti A. D..

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Atsakovė V. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas teisę į palikimą grindžia testamentu, kuriame nėra nurodyti ginčo pastatai, todėl jis negali turėti procesinio suinteresuotumo į ginčo pastatus, taip pat nei S. I., nei J. S. nėra ginčo pastatų savininkai, todėl negali S. I. kaip ieškovas dalyvauti procese ir ginti neva pažeistų savo teisių. Su šiais apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad testatorius J. S. 2000 m. balandžio 10 d. sudarė testamentą, kuriuo visą jam priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris priklausys jam mirties dieną palieka S. I. (civ. byl. A2-58-834/2010, b.l. 182). Po (duomenys neskelbtini) J. S. mirties palikimą priėmė S. I. (b.l. 89). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad paveldėjimas reiškia universalų palikėjo teisių ir pareigų perėmimą, t. y. palikimo atsiradimo metu perimamas ne tik faktinis palikėjo turtas, bet ir turtinės teisės, kurios gali būti perduotos palikėjo nurodytam įpėdiniui, daro išvadą, jog S. I. turi teisę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės, ginčo turtui, pripažinimo.

Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad ieškovas praleido terminą ginčyti Kurklių seniūno pažymą Nr.334 ir paveldėjimo liudijimą išduotą A. D., nes yra suėjusi ieškinio senatis, kadangi ieškovui buvo žinoma, kad jam priklauso 1/2 gyvenamojo namo ir 1/2 tvarto esančių (duomenys neskelbtini) nuo Kavarsko teismo sprendimo priėmimo 1961 m. kovo 3 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1961 m. kovo 3 d.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įstatyme ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis J. A. v. V. M. ir kt. byloje Nr. 3K-7-62/2005; kt.).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apie 1995-11-10 Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažymą Nr. 334 ir A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas sužinojo 2009 m. liepos 22 d. , V. Š. pateikus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį (civ. bylos Nr. A2-58-834/2010 1 t. b.l. 61-63). Kadangi byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apie 1995-11-10 Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno pažymą Nr. 334 ir A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą S. I. sužinojo 2009 m. liepos 22 d. Taip pat pažymėtina, kad 2004-05-31 ginčo pastatų teisinė registracija nebuvo atlikta ir šią aplinkybę patvirtina A. D. 2004-05-31 prašymas adresuotas Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui bei V. Š. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad ji nežinojo, jog 1995 metais palikimas iki galo nėra baigtas tvarkyti, kad mama A. D. neturi registro pažymėjimo apie nuosavybės įteisinimą (civ. bylos Nr. A2-58-834/2010 1 t. b.l. 142). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad net V. Š. apie ginčo pastatų dokumentus, buvusius pas A. D., bei pastatų teisinę registraciją nieko nežinojo darytina išvada, kad S. I. negalėjo žinoti apie ginčijamus dokumentus anksčiau nei pats nurodė, t.y. 2009-07-22.

Civili­nio proceso įstatymo nuostatos ieškiniui nustato daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai - ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys, ieškovo reikalavimas ir jo pagrindi­mas, vadinamos ieškinio elementais. Ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teis­minio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus priva­loma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civi­linį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia api­brėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, nustatančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką, teismo vaidmuo yra rasti pusiausvyrą tarp pro­cesinių reikalavimų ir asmens teisės kreiptis į teismą užtikrinimo. Nors, kaip nurodoma teismų praktikoje, teismas tam tikrose bylų kategorijose veikia aktyviai, vis dėlto kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija turi būti nešališka, todėl negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo. Taip pat teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t.y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo (ultra petita) arba priteisti daugiau, nei šalis prašo (extra petita)), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl šioje byloje teismas nėra aktyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno 1995-11-10 pažymą Nr. 334 ir A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 1-3321. Iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad pirmosios instancijos parengiamojo teismo 2012 m. vasario 23 d. posėdžio metu S. I. atstovė nurodė, jog visi reikalavimai yra aiškiai išdėstyti ieškinyje (b.l. 100) bei 2012 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu palaikė savo reikalavimą pilna apimtimi (b.l. 140). Ieškovas S. I. taip pat 2012 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nori panaikinti pažymą pagal kurią buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (b.l. 140). Visa tai rodo, kad ieškovas S. I. ieškinio dalyką suformulavo ieškinyje - panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūno 1995-11-10 pažymą Nr. 334 ir A. D. 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir jį palaikė visa apimtimi bei jo nekeitė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-11-26 S. I. kreipėsi į Valstybės įmonės registro centro Utenos filialą dėl ginčo pastatų įregistravimo, tačiau 2008-11-26 Valstybės įmonės registro centro Utenos filialas S. I. prašymą atmetė (civ. bylos Nr. A2-58-834/2010 1 t. b.l. 50), nes S. I. registro tvarkytojui nepateikė dokumentų, įrodančių jo nuosavybės teisę į ginčo statinius. Kadangi pastatai yra kaimo vietovėje, 1938-1987 metų statybos (iki 1991m.) taikytinos LR Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr.278 nuostatos dėl dokumentų, kurie teiktini nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Šio nutarimo 3.2. punkte nustatyta, kad įsigyti seni statiniai, jeigu jie įsigyti laikotarpyje nuo 1949-04-14 iki 1991-07-25 Registre registruojami registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įsigyta nuosavybės teisė, ir pažymą apie šios sutarties įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Nutarimo 8 punkte nustatyta, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš išvardytų šio sąrašo 3.2 punkte dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir daiktines teises į jį, Registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, turimus dokumentus ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Taigi, ieškovas neturi visų reikiamų dokumentų įteisinti nuosavybę į ginčo pastatus, nes Registro tvarkytojui turi pateikti dokumentus ir teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo, jei nėra ginčo. Tačiau šioje byloje yra kilęs ginčas, nes ieškovas siekia, kad jam būtų pripažinta nuosavybės teisė į ginčo statinius, tačiau tokio reikalavimo ieškiniu nereiškia. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai – pripažinti negaliojančia Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kurklių seniūnijos 1995 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. 334, kurios pagrindu buvo išduotas 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas po S. D. mirties A. D., registro Nr. 1-3321 ir Anykščių rajono notarų biuro notarės R. B. 1995 m. gruodžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas po S. D. mirties A. D., registro Nr. 1-3321 – negali sukelti ieškovui jokių teisinių padarinių. Įrodinėjimą reglamentuojančios CPK normos neleidžia, jog vienoje civilinėje byloje būtų įrodinėjami tik faktai, kurie kitoje byloje, jei ieškovas ateityje reikštų ieškinį dėl nuosavybės teisės į ginčo statinius pripažinimo, būtų naudojami kaip prejudiciniai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-25 nutartis civilinėje byloje 3K-3-66/2010 ). Be to, pažymėtina, kad ieškovas S. I. keliantis reikalavimą panaikinti Kurklių seniūnijos pažymą Nr.334 ir paveldėjimo liudijimą, išduotą A. D., notarinio registro Nr.13321, neginčija inventorizavimo biuro pažymėjimo Nr.001475, išduoto 1995-11-02 A. D., kuris yra taip pat vienas iš nuosavybės registravimo dokumentų ( Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr.297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ 9.2 punktas). Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimu Nr.278, kuris registruojant ginčo pastatus A. D. 1995 metais, negaliojo, nes nebuvo priimtas ir šis aktas negalioja laike atgal, kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimas Nr.1129 ir 2002-04-15 nutarimas Nr.534, kuriais pirmos instancijos teismas vadovavosi priimdamas sprendimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantės tėvai S.-A. D. gyvendami ginčo sodyboje pasistatė dar tris pastatus ( du ūkio pastatus ir kiemo įrenginius), mokėjo pastatų draudimą, todėl ieškovo elgesys, jam nepateisinamai ilgai, nerūpestingai nesikreipiant dėl jo manymu pažeistos nuosavybės teisės į ginčo pastatus gynimo , vertintinas kaip nesąžiningas (LR CK 1.5 str.). Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimas naikintinas, ieškovo S. I. ieškinys atmestinas.

Kadangi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovė V. Š. prašo priteisti iš ieškovo visas patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 1895 Lt išlaidų, kurias sudaro 1850 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 45 Lt išlaidų susijusių su dokumentų paieška (b.l. 38, 136-139). V. Š. už apeliacinį skundą sumokėjo 139 Lt žyminio mokesčio ir turėjo 200 Lt išlaidų už advokato pagalbą (b.l. 177-178). Visos šios išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, advokato suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dydis atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintus dydžius Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl priteistinos iš ieškovo S. I.. Taip pat iš ieškovo S. I. priteistinos į valstybės biudžetą 86,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l .2).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo S. I. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2234 Lt (du tūkstančius du šimtus trisdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų V. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo S. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) 86,80 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus 80 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.