Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Algirdo Gurausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. M. priteista 4 693 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 19 d. apie 3.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su N. K. metu, tyčia smogdamas peiliu pastarajam vieną smūgį į dešinę šlaunį ir padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą su šlaunies arterijos ir venos sužalojimais, kurie komplikavosi išoriniu nukraujavimu dėl ko įvyko nukentėjusiojo N. K. mirtis, tyčia jį nužudė.

Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo ginamojo A. M. padarytą nusikalstamą veiką. Nurodo, jog A. M. bendravo su N. K. savo bute, vartojo alkoholinius gėrimus, vėliau miegojo, o paryčiais pabudęs ir atėjęs į virtuvę rado N. K. sėdintį susiglaudus su jo sugyventine V. V. P. A. M. pasiūlius N. K. eiti namo, šis nesutiko ir bloškė jį, A. M., viršugalviu į apkaustytą virtuvės spintelę, padarydamas jo ginamajam žaizdą, bandė jį smaugti. Sužalojimo aplinkybes patvirtina Specialisto išvada Nr. G 210/14(01), kurioje konstatuota, kad A. M. padaryta muštinė žaizda viršugalvio kairėje pusėje. Gynėjas pažymi, jog po patirto galvos smūgio jo ginamajam sutriko atmintis, tačiau jis neneigia, kad galėjo durti peiliu N. K. į dešinę šlaunį, t.y. į gyvybiškai nepavojingą kūno dalį. Gynėjas taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad A. M. ir N. K. buvo draugai, kartu dirbo, leido laisvalaikį, todėl niekas iš juos pažinojusių asmenų, taip pat ir velionio tėvas, netiki, kad A. M. siekė N. K. mirties.

Gynėjas teigia, kad nukentėjusiojo N. K. mirtis buvo atsitiktinė jo veiksmų pasekmė. Byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad A. M. turėjo sumanymą nužudyti N. K. ir norėjo jo mirties ar sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti. A. M. sudavė vienintelį smūgį N. K. į žmogaus kūno vietą, kuri nėra gyvybiškai svarbi – nukentėjusiojo šlaunį, todėl pagal savo gyvenimišką ir profesinę patirtį elgėsi neapdairiai ir neatsargiai, o įvykus šiam tragiškam atsitiktinumui, jis iš karot ėmėsi stabdyti N. K. kraujavimą iš žaizdos, kvietė greitąją medicinos pagalbą. Pagal teismų praktiką, jeigu asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį ir BK 135 ar 138 straipsnius, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007). Gynėjo vertinimu, visos nusikaltimo padarymo aplinkybės: nusikaltimo įrankis, būdas, smurto intensyvumas (smogė tik vieną kartą), A. M. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, – patvirtina, kad jo ginamasis nukentėjusiajam N. K. gyvybę atėmė dėl neatsargumo, todėl jo veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio gynėjas nurodo, kad L. K. civilinis ieškinys dėl laidojimo išlaidų priteisimo mažintinas 1 040 Lt suma, nes šią sumą jis gavo kaip laidojimo išmoką, taip pat mažintina ir neturtinė žala, nes L. K. su savo tėvu negyveno, nepalaikė artimų santykių, juolab, kad velionis pragyvenimui neturėjo pajamų, todėl materialiai sūnui negalėjo padėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti pilnai jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė nuteistojo A. M. gynėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Algirdo Gurausko apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą. Byloje nėra ir tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti ir išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Argumentai, kuriais nuteistasis neigia savo kaltę dėl tyčinio N. K. nužudymo, iš esmės yra vienodi ir nėra nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistojo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavęs teismas ir padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Vien tai, kad apeliantas iš dalies neigia savo kaltę dėl tyčinio N. K. nužudymo, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti ar pakeisti skunde nurodytais motyvais. Kolegijos nuomone, bylioje yra pakankamai objektyvių apelianto kaltės įrodymų apie padarytą itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, kaip vieną iš alternatyvų, nuteistojo A. M. gynėjas prašo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir nutraukti baudžiamąją bylą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį arba jo veiksmus kvalifikuoti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir skundžiamo nuosprendžio turinio, nuteistasis ir jo gynėjas teisiamajame posėdyje jau buvo iškėlę analogiško pobūdžio versiją, tačiau teismas motyvuotai paneigė galimybę, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nuosprendžio motyvais sutinka.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi pavojingas, realus ir akivaizdus ir negali egzistuoti tik besiginančiojo vaizduotėje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis buvo užpultas ir atsidūręs tokioje situacijoje, kad buvo iškilęs neišvengiamas pavojus jo gyvybei ar sveikatai ir dėl to jis turėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam peiliu, siekdamas išvengti tokių pasekmių. Apeliaciniame skunde būtinosios ginties situacija iš esmės modeliuojama remiantis vienintele aplinkybe, t.y., kad tuo metu, kai A. M. pasiūlė N. K. eiti namo, pastarasis nesutiko ir bloškė A. M. viršugalviu į virtuvės spintelę, padarydamas jam galvos sužalojimą. Vertinant ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje A. M. duotus parodymus apie įvykio aplinkybes, nustatyta, kad jie nėra nuoseklūs, bet yra pakankamai prieštaringi. Apklaustas įtariamuoju iš karto po įvykio 2014 m. sausio 19 d., A. M. apie įvykusį konfliktą su N. K. parodė, jog prisimena tik tai, kad lyg N. K. sudavė jam smūgį į galvą kažkokiu daiktu, dėl ko labai užpyko, griebė peilį ir norėdamas sukelti skausmą, dūrė juo pastarajam į šlaunį ( t. I, b.l. 108-109 ). Papildomai apklaustas įtariamuoju 2014 m. sausio 23 d. A. M. parodė, kad buvo girtas, kėlė N. K. iš rankos, kažką jam šaukė ir mėgino išvaryti jį namo. Po to lyg ir susigrūmė su juo ir pamena tai, kad laikė rankose kruviną peilį ( t. I, b.l. 110-112 ). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2014 m. balandžio 7 d. A. M. vėl iš dalies keitė savo parodymus – paaiškino, kad grūmėsi su N. K., kuris laikė paėmęs jį už kaklo ir spaudė prie savęs, po to trenkė galvą į lentyną, tačiau neprisimena, ar dūrė jam peiliu ( t. I, b.l. 114 ). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. M. parodė, kad grumtynės su N. K. galimai kilo po to, kai jis mėgino pastarąjį už rankos išvesti iš buto ( t. I, b.l. 115-132 ). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje A. M. parodė, kad jis reikalavo, jog N. K. išeitų namo, dėl to kilo konfliktas, kurio metu jie abu grūmėsi. Vertindama A. M. parodymų visumą ir sugretindama juos su kitais byloje ištirtais įrodymais – liudytojų A. Š., V. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros metu ir teismo medicinos specialisto išvada nustatytais faktiniais duomenimis, kolegija daro išvadą, kad nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nes A. M. nebuvo nuo ko gintis, jis nebuvo užpultas, jo gyvybei ar sveikatai nebuvo iškilęs pavojus, t.y. nebuvo pavojingai, akivaizdžiai ir realiai kėsinamasi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą. Dėl šių priežasčių situacija negali būti vertinama ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, o A. M. nusikalstama veika papildomai kvalifikuota su nuoroda į BK 28 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas susidariusią situaciją prieš suduodant smūgį peiliu N. K. į koją tinkamai vertino kaip dviejų neblaivių asmenų konfliktą, kai supykęs nuteistasis dėl jo pastūmimo ir galimo atsitrenkimo galva į baldus, sudavė stiprų smūgį peiliu nukentėjusiajam N. K. į koją.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma A. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 2 dalį kaip gyvybės atėmimą kitam žmogui dėl neatsargumo. Prašydamas tenkinti jo vardu paduotą skundą, nuteistasis A. M. savo baigiamojoje kalboje apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad nužudyti N. K. jis nenorėjo ir tokio sumanymo iš viso nebuvo, tai įrodo ir tos aplinkybės, jog vienintelis smūgis peiliu buvo suduotas į ne gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – šlaunį, iš karto po padaryto sužalojimo jis mėgino išgelbėti N. K. gyvybę - stabdė kraujavimą ir kvietė greitąją medicininę pagalbą, kuri atvyko labai negreitai.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais, kad A. M. nužudė N. K. dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir A. M. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį kito žmogaus nužudymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad suduodamas tokį smūgį peiliu, kaltinamasis numatė ir suprato galimas tokių savo veiksmų pasekmes, dėl kaltinamojo padaryto sužalojimo įvyko nukentėjusiojo mirtis, todėl, netgi ir laikant, kad A. M. tokių pasekmių nenorėjo, jo tyčia buvo neapibrėžta ir tokiu atveju jo veiksmai kvalifikuotini pagal pasekmes, tai yra kaip tyčinis nužudymas.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad netiesioginės tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams ( nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai ) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Nužudymas dėl neatsargumo, kai lengvabūdiškai pasitikima konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyvai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir panašiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. K. buvo padaryta durtinė-pjautinė dešinės šlaunies žaizda su šlauninės arterijos ir venos pažeidimais vienu trauminiu poveikiu suduodant smūgį peiliu į dešinę šlaunį. N. K. sužalojimui buvo panaudotas peilis, todėl atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl neatsargios kaltės formos, darytina išvada, kad A. M., panaudodamas peilį, kaip duriantį-pjaunantį įrankį, objektyviai suprato daromos veikos pavojingumą ir nors nenorėjo bei sąmonėje nedetalizavo galimų padarinių, kaip N. K. mirties, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Skundo argumentai apie tai, kad neatsargią kaltės formą įrodo ta aplinkybė, jog smūgis peiliu buvo suduotas į gyvybei nepavojingą kūno vietą, yra nepagrįsti. Teismo medicininio kriminalistinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad N. K. dešinės šlaunies durtinė-pjautinė žaizda padaryta duriančiu-pjaunančiu įrankiu – peiliu ir žaizdos gylis yra 13 cm, kas įrodo, jog smūgis buvo pakankamai stiprus. Peiliu suduoto smūgio į šlaunį metu buvo pažeisti gyvybiškai svarbūs organai – šlauninė arterija bei vena, kas komplikavosi išoriniu nukraujavimu ir buvo tiesiogine N. K. mirties priežastimi. Tarp A. M. veiksmų ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl daroma išvada, kad suduodamas stiprų smūgį duriančiu-pjaunančiu įrankiu į N. K. kūno dalį, A. M. objektyviai numatė galimus BK numatytus padarinius.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Iš skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvų matyti, jog skirdamas nuteistajam A. M. laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas iš esmės išdėstė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes – atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo A. M. asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Nuteistajam A. M. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė yra artima BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimumui, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sumažinti priteistos atlyginti turtinės ir neturtinės žalos dydį. Apeliantas nurodo, kad turtinės žalos dydis turi būti sumažintas 1040 Lt suma, nes nukentėjusiajam buvo sumokėta laidojimo pašalpa, o neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas, kadangi L. K. su tėvu gyveno atskirai ir nepalaikė artimų santykių. Apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusysis prašė priteisti jo naudai 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas atlygintinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 30000 Lt. Sumažindamas žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė tokius pačius motyvus kaip ir apeliantas, t.y., kad nukentėjusysis L. K. su tėvu gyveno atskirai ir nepalaikė artimų santykių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 30000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka teismų praktiką, taikomą sprendžiant žalos atlyginimo panašiais atvejais klausimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Algirdo Gurausko apeliacinį skundą atmesti.