- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-02-06
- Bylos Nr.
- R-575-4-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Advokatai
- Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Antano Ablingio,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. įgalioto atstovo advokato Tado Kelpšo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2007 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 82 „Dėl nedeklaravusių gyvenamosios vietos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje kandidatų į savivaldybių tarybų narius“ nusprendė panaikinti išvardintų apygardų rinkimų komisijų sprendimus dėl politinių partijų keliamų kandidatų sąrašų įregistravimo, ta apimtimi, kuria buvo įregistruoti neatitinkantys Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t.y. ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo registracijai apygardos rinkimų komisijoje dienos nebuvo savo gyvenamąją vietą deklaravę toje savivaldybės teritorijoje, kurioje kelia kandidatūrą, šie kandidatai į savivaldybių tarybų narius: <...> G. S. , Kauno rajono rinkimų apygarda Nr. 16, Liberalų ir centro sąjunga. Sprendime nurodyta, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 34 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, ir Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. sausio 26 d. pažyma Nr. (29)9R-406, kurioje pateiktas sąrašas kandidatų į savivaldybių tarybų narius kurie 2007 m. sausio 22 dieną nebuvo deklaravę Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka gyvenamosios vietos adreso toje savivaldybės teritorijoje kurioje kandidatuoja.
II
Pareiškėjo G. S. įgaliotas atstovas advokatas Tadas Kelpša kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 82 „Dėl nedeklaravusių gyvenamosios vietos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje kandidatų į savivaldybių tarybų narius“ ta apimtimi, kuria panaikinamas Kauno rajono apygardos rinkimų komisijos sprendimas dėl G. S. įregistravimo kandidatu. Pareiškėjo atstovo nuomone, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas skundžiamoje dalyje dėl G. S. įregistravimo kandidatu yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymui, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui.
Šalies argumentai
1. Pareiškėjo atstovas paaiškina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 20 metų. Pažymi, kad įstatymų leidėjas neformuluoja imperatyvaus reikalavimo, jog tik asmuo esantis atitinkamos savivaldybės gyventoju, gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu. Įstatyme pavartotas terminas „gali“ numato tik galimybę bet ne prievolę. Vyriausioji rinkimų komisija netinkamai aiškino ir taikė šią įstatymo nuostatą, o tuo pačiu ir minėto įstatymo 34 straipsnio 2 dalį. Skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, kurie reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas, kuriuo nepagrįstai ribojamos pareiškėjo konstitucinės teisės, yra priimtas nesant tam nustatyto teisinio pagrindo.
2. Pareiškėjo atstovas taip pat paaiškina, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyti 4 alternatyvūs atvejai, kuriems esant, asmuo yra laikomas nuolatiniu savivaldybės gyventoju, t.y.: asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo atitinkamos savivaldybės teritorijoje; asmuo, kurio paskutinis žinomas gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje; asmuo, kuris savo nuolatinę gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta nustatyta tvarka laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; asmuo, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjas teikdamas pareiškimus dokumentus, kuriuose pateikta informacija yra vieša ir viešai skelbiama visuomenei, Vyriausiajai rinkimų komisijai yra viešai pareiškęs apie tai, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra J.Janonio g. (duomenys neskelbiami), Kačerginė, Kauno rajone. Pareiškėjas yra viešas asmuo, nuo 2002 m. yra Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, todėl Vyriausiajai rinkimų komisijai ir anksčiau buvo žinoma informacija apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, pareiškėjo paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra žinoma ir sutampa su aukščiau nurodytąja - J.Janonio g. (duomenys neskelbiami), Kačerginė, Kauno rajonas. Šioje vietoje pareiškėjas nuolat gyvena ir ją laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta. Pareiškėjas nuo 2005 m. nuolat gyvena Kauno rajone ir tai patvirtina Kauno rajono savivaldybės administracijos Kačerginės seniūnijos seniūnės pažyma. Pareiškėjas nuo 2000 m. dirba Kauno rajone esančiame Lietuvos žemės ūkio universitete (Studentų g. 11, Kauno rajonas) profesoriaus pareigose. Ankstesnioji darbovietė, kurioje pareiškėjas dirbo nuo 1984 m. taip pat yra Kauno rajone. Pareiškėjas aukščiau nurodytuoju adresu turi nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, kuriame pareiškėjas, kartu su šeima nuolat gyvena ir kuris yra vienintelė nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta – socialinių, ekonominių interesų vieta. Taip pat šiuo adresu pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Remiantis Civilinio kodekso 2.12 straipsniu pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra J.Janonio g. (duomenys neskelbiami), Kačerginė, Kauno rajonas.
3. Paaiškina, kad Vyriausioji rinkimų komisija ginčijamą sprendimą pagrindė ta aplinkybe, kad pareiškėjas iki 2007 m. sausio 22 d. nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Kauno rajone. Tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į daugelį kriterijų. Tuo tarpu gyvenamosios vietos deklaravimas pats savaime nelemia asmens laikinos ar nuolatinės gyvenamosios vietos. Pareiškėjas kartu su šeima nuolat gyvena ir dirba Kauno rajone. Pareiškėjo atstovo teigimu, įstatymu nustatytos administracinės pareigos - deklaruoti gyvenamąją vietą įvykdymas, pareiškėjui pasinaudojant įstatymo numatytu alternatyviu būdu nurodant savo nuolatinę gyvenamąją vietą, nepaneigia Lietuvos Respublikos Konstitucijos suteiktos teisės būti renkamu savivaldybės tarybos nariu (Konstitucijos 119 str.).
4. Pareiškėjo atstovas taip pat pažymi, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį savivaldybių tarybų nariais gali būti renkami: Lietuvos Respublikos piliečiai esantys atitinkamo administracinio vieneto gyventojais; kiti administracinio vieneto gyventojai. Teigia, kad Konstitucijoje suformuluotas reikalavimas pretendentams į savivaldybių tarybų narius – jie privalo būti atitinkamo administracinio vieneto gyventojai. Konstitucija neriboja, kokie administracinio vieneto gyventojai gali būti renkami tarybų nariais - nuolatiniai ar laikini, tuo labiau nenustato, jog savivaldybių tarybos nariais gali būti renkami tik toje savivaldybės teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravę asmenys. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, nustato papildomus reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius, todėl kyla abejonių dėl šio įstatymo atitikimo Konstitucijai. Pareiškėjo atstovo nuomone, Vyriausioji rinkimų komisija priimdama ginčijamą sprendimą privalėjo vadovautis Konstitucijos 119 straipsniu.
III
Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo atstovo skundą atmesti. Pareiškėjo skundas yra nepagrįstas dėl šių motyvų:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant kandidato gyvenamąją vietą, ji turi būti nustatoma de facto, nenurodžius de jure gyvenamosios vietos adreso gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai, arba nurodžius de jure šiai įstaigai kitą gyvenamosios vietos adresą, kad ir netinkamą tapti kandidatu į šios savivaldybės tarybos narius. Skunde pateikiama medžiaga siekiant įrodyti, kad pareiškėjas yra savivaldybės, į kurios tarybą jie kandidatuoja, gyventojas de facto. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija negali ir neturi vertinti, kiek pareiškėjo pateikta informacija svarbi nustatyti kandidatų gyvenamąją vietą de facto. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas įpareigoja Vyriausiąją rinkimų komisiją priimant sprendimus dėl kandidatų registravimo vadovautis objektyviu kriterijumi, tai yra valstybės registro duomenimis. Tai labai svarbus teisingų, demokratiškų rinkimų organizavimo principas. Kandidato pilietybė, gimimo data, kaip rašyti kandidato vardą ar pavardę bei daugelis kitų dalykų, nustatomi išskirtinai pagal galiojančių dokumentų, oficialių valstybės registrų duomenis.
2. Pareiškėjo argumentai dėl žodžio „gali“ reikšmės, t.y., kad jis nenustato imperatyvo yra teisingi ir pagrįsti. Tačiau Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje šis žodis apibrėžia ne nuolatinio gyvenimo požymį, o teisę būti renkamam, tai yra nenustato privalomos pareigos būti renkamiems visiems 20 metų amžiaus nuolatiniams savivaldybės gyventojams, o suteikia teisę pasirinkti, ar asmuo pageidauja būti renkamas.
3. Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis apibrėžia aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę savivaldybių tarybų rinkimuose. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete. Taigi, galima teigti, kad nuolatinis gyvenimas savivaldybės teritorijoje yra privaloma pasyviosios rinkimų teisės savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo sąlyga.
4. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Tai reiškia, kad Konstitucija nustato bendruosius teisės būti išrinktam reikalavimus, o įstatymų leidėjui suteikiama teisė rinkimų įstatymuose sukonkretinti Konstitucijos reikalavimus ar nustatyti papildomus reikalavimus, taikomus asmenims, siekiantiems pasinaudoti teise būti išrinktiems. Pareiškėjo argumentai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo specialiosios normos prieštarauja Konstitucijai, nes apriboja pasyviąją rinkimų teisę, yra nepagrįsti. Įstatymų leidėjas, naudodamasis Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje jam suteikta teise, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 34, 35 ir 36 straipsniuose įtvirtina rinkėjų rinkimų teisę (jos turinį, rinkimų cenzus) bei jos įgyvendinimo tvarką, taip apibrėždamas pasyviosios rinkimų teisės sąlygas - nustato amžiaus cenzą, reikalavimą deklaruoti gyvenamąją vietą, apribojimus atliekantiems krašto apsaugos tarnybą kariams, asmenims, nebaigusiems atlikti bausmės ir pan., nors tokie apribojimai ir nėra tiesiogiai numatyti Konstitucijoje.
5. Pareiškėjas teisę nustatyti gyvenamąją vietą de facto nepagrįstai grindžia Civilinio kodekso 2 knygos 4 skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis fizinio asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Civilinio kodekso 1.1. straipsnio 2 dalis nustato, kad kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo kaip ir kitų rinkimų įstatymų reguliuojami santykiai priskiriami išimtinai viešosios teisės sričiai ir šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antrasis sakinys nustato vienintelį nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo būdą - gyvenamosios vietos deklaravimą. Gyvenamoji vieta deklaruojama vadovaujantis kitu įstatymu, kurio reguliavimo sfera vėlgi priskiriama viešajai teisei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu. Todėl, Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą turėtų būti taikomos ne Civilinio kodekso, o Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo bei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatos.
Atsiliepimas
6. Atsakovas paaiškina, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas dėl kandidatų, kurių Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta neatitiko Konstitucijos bei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo reikalavimų arba gyvenamoji vieta iš viso nebuvo deklaruota. Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio l dalies 8 punktas nustato, kad gyvenamoji vieta yra gyventojų registro duomuo, o Registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis nustato, kad Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Vyriausioji rinkimų komisija neturėjo teisės nustatinėti nuolatinės gyvenamosios vietos de facto, ir priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi tik Konstitucija, įstatymais bei gyventojų registro duomenimis.
7. Bylos medžiagoje yra Gyventojų registro tarnybos 2007 m. sausio 26 d. raštas Nr. (29)9R-406 ir 2007 m. sausio 31 d. raštas Nr. (29)9R487, kuriais pranešama, kad G. S. deklaravo gyvenamąją vietą adresu Šiaurės pr. 93-31, Kaune. Toks pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas neatitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis apibrėžia asmenis, galinčius būti renkamais savivaldybių tarybų nariais ir asmenis, galinčius rinkti savivaldybių tarybų narius, pateikia pagrindinius savivaldybių tarybų rinkimų principus. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, jog savivaldos teisės įgyvendinimas neįmanomas be demokratinio atstovavimo. Savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos. Formuojant savivaldybių tarybas būtina paisyti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytų savivaldybių tarybų narių rinkimų principų, kitų Konstitucijos reikalavimų. Pagal Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalį piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, 3 dalyje - kad rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį savivaldybių tarybų narius renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu; šioje dalyje taip pat nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami pagal įstatymą. Vadinasi, įstatymų leidėjas turi konstitucinę kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuojant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį savivaldybių tarybų nariais gali būti renkami Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai. Iš konstitucinės doktrinos seka, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje asmens pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu - asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti tokią asmens nuolatinio gyvenimo atitinkamame administraciniame vienete fakto nustatymo tvarką, kad savivaldybių tarybų nariais būtų renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų administracinių vienetų gyventojais. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės vietos savivaldos sampratos.
Minėtoji Konstitucinio Teismo argumentacija suponuoja, jog reikalavimas, kad pasyviąja savivaldybių tarybų rinkimų teise galėtų naudotis tik nuolatiniai atitinkamo administracinio vieneto gyventojai, yra konstituciškai pagrįstas.
Iš Konstitucijos išplaukia įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti ir kitus reikalavimus asmenims, siekiantiems būti renkamais savivaldybių tarybų nariais. Tokie ribojimai nustatyti Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje – asmuo rinkimų dieną turi būti sukakęs 20 metų; Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje - Savivaldybės tarybos nariu renkamas asmuo likus 65 dienoms iki rinkimų turi būti pabaigęs atlikti bausmę pagal teismo nuosprendį, taip pat neturi būti teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu. Be to, jei Tarybos nariu renkamas užsienio valstybės pilietis, jo pasyvioji rinkimų teisė valstybėje, kurios pilietis jis yra, neturi būti teismo apribota; Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje - Savivaldybės tarybos nariu renkamas asmuo rinkimų dieną neturi būti atliekantis privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje.
Analogiškai vertintinas ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 sakinyje nustatytas ribojimas - savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos.
Šis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 sakinyje nustatytas ribojimas neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, jog savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, nei 2 straipsnio 3 dalies 1 sakiniui, nustatančiam, kas laikytini nuolatiniais savivaldybės gyventojais. Kitaip tariant, nepaisant to, kad pasyviąja rinkimų teise siekiantis pasinaudoti asmuo atitinka nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoką pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtintus kriterijus, tam, kad būtų įregistruotas kandidatu, jis turi atitikti ir kitus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tame tarpe ir būti deklaravęs gyvenamąją vietą atitinkamos savivaldybės teritorijoje.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas pateikia gyvenamosios vietos deklaravimo sąvoką - juo laikytinas gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. „Gyvenamoji vieta - pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs.“ (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. 2 d.). Kadangi pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose, preziumuojama, jog deklaruojama ta vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis labiausiai yra susijęs. Kandidatas į savivaldybės tarybos narius neabejotinai turi būti labiausiai susijęs su teritorija ir gyvenamąja bendruomene, kurią jis siekia atstovauti savivaldybės taryboje, išmanyti ir žinoti jos problemas bei specifinius poreikius. Tokią savo sąsaja kandidatas patvirtina deklaruodamas gyvenamąją vietą (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. 2 d.). Tokios sąsajos negali patvirtinti kiti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodyti nuolatinio savivaldybės gyventojo kriterijai, pavyzdžiui, paskutinio žinomo gyvenamosios vietos adreso buvimas tos savivaldybės teritorijoje, nes per ilgą laiko tarpą kandidatas gali būti praradęs bet kokius ryšius su atitinkam savivaldybe. Taigi, kandidatas ne tik turi atitikti nuolatinio atitinkamos savivaldybės gyventojo kriterijus, bet ir deklaruodamas gyvenamąją vietą pareikšti apie savo sąsają su ta savivaldybe, kurios tarybos nariu jis siekia tapti.
Toks papildomas reikalavimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nekeliamas asmenims, siekiantiems pasinaudoti aktyviąja rinkimų teise. Jei jų nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti nustatoma pagal vieną iš Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nurodytų kriterijų, šie asmenys yra sukakę 18 metų ir nėra teismo pripažinti neveiksniais, jie gali rinkti savivaldybių tarybų narius. Tai pagrindžiama siekiu suteikti kuo platesnę aktyviąją rinkimų teisę ir užtikrinti, kad kuo didesnis asmenų ratas galėtų išsakyti savo valią bei turėti atstovus savivaldybių tarybose.
Tuo tarpu papildomų reikalavimų asmenims, siekiantiems būti išrinktais (tame tarpe ir reikalavimo būti deklaravusiam gyvenamąją vietą) nustatymas yra suprantamas ir gali būti pagrindžiamas siekiu užtikrinti kandidato sąsają su atstovaujama savivaldybės bendruomene, taip pat ypatingu suinteresuotumu, jog renkami asmenys atitiktų aukštus moralinius ir etinius kriterijus, laikytųsi Lietuvos Respublikos įstatymų (tame tarpe ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo). Tokie papildomi reikalavimai nėra diskriminaciniai, jie nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir teisinės valstybės principų.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 sakinio „Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos“ formuluotė imperatyvi. Priešingas jos aiškinimas, kad kandidatui pakanka atitikti bent vieną iš nuolatinio savivaldybės gyventojų kriterijų, o gyvenamosios vietos atitinkamos savivaldybės teritorijoje deklaruoti neprivalu, paneigtų šios teisės normos prasmę ir reikštų, kad įstatymų leidėjas kuria beprasmes normas.
Dėl aukščiau paminėtų argumentų teismas nenustatė, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vyriausioji rinkimų komisija yra įpareigota garantuoti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo tikslu ji turi teisę kontroliuoti apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijų veiklą, taip pat ji turi kompetenciją priimti sprendimus dėl apygardų, miestų, rajonų rinkimų, referendumo komisijų sprendimų (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. 3 p.), todėl priėmusi skundžiamą sprendimą ir neesant konkretaus skundo Vyriausioji rinkimų komisija įstatymo nepažeidė.
Byloje neabejotinai nustatyta, kad G. S. iki pareiškinių dokumentų pateikimo registracijai apygardos rinkimų komisijoje dienos nebuvo savo gyvenamąją vietą deklaravęs Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Taigi, sutinkamai su Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi negali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu.
Vyriausioji rinkimų komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, 120 ir 121 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprend ž i a:
Pareiškėjo G. S. įgalioto atstovo advokato Tado Kelpšo skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.