- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- I-10361-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03911-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 1.10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui A. L., pareiškėjo atstovui Romui Jonuškai, atsakovo atstovei Nijolei Jurevičienei viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2015-02-30 sprendimą Nr. 5PM190415, 2015-07-14, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015-05-14 sprendimą Nr. 1A-203 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015-07-14 sprendimą Nr. S-121(7-122/2015).
Nurodo, kad ginčijamuose sprendimuose atsakovai remiasi Europos Sąjungos Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92, 1992-10-12, nustatančiu Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), tačiau jame skolininko prievolė siejama su jo kalte. Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 nustatyta, kad pareiškėjas nėjo iš atraminio punkto sulaikinėti nusikalstamą veiką vykdančių asmenų, nes buvo labai išsigandęs ir bijojo. Pareiškėjas remiasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009-04-02 sprendimu byloje C-459/07, kur išaiškinta neteisėto įvežimo sąvoka ir mano, kad yra traukiamas skolininku nepagrįstai, nes nebuvo atsakingas nei už prekių pristatymą į muitinę, nei už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą, nematė, kada ir kaip krovinys su cigaretėmis kirto valstybės sieną, nežinojo jų kiekio bei asmenų, kurie su cigaretėmis kirto sieną, kontrabandinių cigarečių neįsigijo, baudžiamuoju įsakymu nusikalstamoje veikoje jam buvo priskirtas padėjėjo vaidmuo. Kontrabandinės cigaretės į apyvartą nepateko, todėl reikalavimas mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir akcizo mokestį neturi nei teisinio, nei loginio pagrindo. Nurodo, kad už tą pačią priešingą teisei veiką dukart pritaikytos materialinės atsakomybės poveikio priemonės: 6 287 Eur bauda ir 87 301 Eur suma muitinei, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla įpareigojo iki 2015-07-31 atlyginti visas su pareiškėjo mokymu susijusias išlaidas, t. y. 5 179,61 Eur ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintam non bis in idem principui. Pareiškėjas nurodo, kad jam paskirta 98 767,61 Eur sankcija prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, yra nepakeliama atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir jį sužlugdys.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 54-58) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-476-574/2014 nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, sudarė sąlygas ir padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, todėl jame konstatuotos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos. Ginčo cigaretės buvo sulaikytos atliekamos kratos metu (duomenys neskelbtini) namo kieme esančiame garaže bei automobilyje VW Sharan, kirtusios Bendrijos išorės sieną, jau už pirmosios muitinės įstaigos, ir nebuvo pristatytos į šią įstaigą. Laikytina, kad į Bendrijos muitų teritoriją prekės buvo įvežtos neteisėtai, nesilaikant Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatų, už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję, arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad būtų pripažintas skolininku. Teiginys, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principas atmestinas, nes baudžiamojoje byloje jam buvo paskirta bauda, konfiskuotos cigaretės, muitinė įregistravo mokestinę prievolę, o įstatymais nustatyti mokesčiai nėra priskiriami baudžiamosios atsakomybės rūšiai. Muitinės departamentas pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę muitinei, o aplinkybė, kad ginčo cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir vykdant įsiteisėjusį baudžiamąjį įsakymą buvo sunaikintos, skolos muitinei nepanaikina. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Atsakovo nuomone skundžiami Kauno TM, Muitinės departamento ir MGK sprendimai teisėti ir pagrįsti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į skundą (b. l. 59-61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Kauno TM skundžiamą sprendimą priėmė remdamasi nustatytais juridiniais faktais baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 baudžiamajame įsakyme, kur pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis pareiškėjas kartu su veikusiais kitais asmenimis laikomas solidariu skolininku muitinei. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą; pagal 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei; 4 straipsnio 19 dalis prekių pateikimą muitinei apibrėžia kaip pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą tam, kad muitinė gautų ne tik informaciją, jog prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos ar gaminio rūšį ir šių prekių kiekį, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmos muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingas asmuo apie tai nepranešė, yra neteisėtai įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Šiuo atveju cigaretės buvo sulaikytos (duomenys neskelbtini) garaže ir automobilyje, už pirmos muitinės įstaigos ir nebuvo pristatytos į šią įstaigą, įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo muito mokesčių sumokėjimą nebuvo pateikta, todėl laikytina, kad jos įvežtos neteisėtai, nesilaikant Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatų, už jas nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai, tampa solidariais skolininkais muitinei ir nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Tai, kad prekės nepateko į apyvartą, buvo konfiskuotos ir sunaikintos, prievolei mokėti akcizus įtakos neturi. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, nes bauda, reikalavimas grąžinti mokymo išlaidas neturi nieko bendra su mokestine prievole valstybei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Kauno TM 2015-03-30 sprendimu Nr. 5PM190415 (b. l. 9-13) pareiškėjas ir kiti asmenys buvo pripažinti solidariai atsakančiais skolininkais muitinei, atitinkamai, pareiškėjui ir kitiems asmenims buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.
Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 baudžiamuoju įsakymu (b. l. 28-44) pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d. (kontrabanda) ir pagal BK 24 str. 6 d. ir 199² str. 1 d. (muitinės apgaulė) kaip padėjėjas; bei pagal BK 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas). Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas, veikdamas su kitais asmenimis, 2014-06-02 laikotarpiu nuo 16.20 val. iki 19.00 val. neišeidamas iš atraminio punkto Nr. 1, esančio (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r. prie valstybės sienos, būdamas valstybės tarnautoju, sudarė sąlygas bei padėjo kitiems asmenims įvykdyti kontrabandą bei neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas pats betarpiškai neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų, tačiau būdamas valstybės tarnautoju ir turėdamas tam galimybes, matė, kad vykdoma nusikalstama veika, tačiau nėjo iš atraminio punkto sulaikinėti nusikalstamą veiką vykdančių asmenų, nes buvo išsigandęs, bijojo, nieko neinformavo apie vykdomą nusikaltimą. Pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai, gailėjosi.
ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis numato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.
Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas, pažeidžiant 38-41 straipsnių nuostatas. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Pagal to paties straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.
Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai siekė plačiai apibrėžti asmenis, laikytinus skolininkais, kai neteisėtai įvežamos importo muitais apmokestinamos prekės (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. U., C‑414/02).
Teisingumo Teismas, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką yra nurodęs, kad siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal šią nuostatą, reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje P. ir kt., C‑195/03, 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje J., C-454/10).
Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad jis pripažintas solidariai atsakančiu skolininku muitinei nepagrįstai, nes prekių importo nevykdė, su prekių įvežimu į Europos Bendrijos teritoriją visiškai nėra susijęs, t. y. kontrabandinių cigarečių neįsigijo, per Lietuvos Respublikos sieną negabeno. Pareiškėjo teigimu, jo nusikalstamos veikos pobūdis netenkina sąlygų, kurioms esant jis galėtų būti pripažintas solidariai atsakingu skolininku muitinei. Tokie pareiškėjo argumentai mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų buvo atmesti pagrįstai.
Pagal Teisingumo Teismo praktiką, dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje S. U., C‑414/02). Teisės aktų leidėjas nenurodė, kad ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai prisidėjo prie neteisėto įvežimo. Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir asmenims, kurie dalyvavo atliekant su šiuo įvežimu susijusius veiksmus (2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje J., C-454/10).
Įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo kontrabandos ir muitinės apgaulės nusikaltimų padaryme kaip padėjėjas, t. y. būdamas valstybės tarnautoju nepranešė apie vykdomą nusikalstamą veiką ir taip padėjo nusikaltimo vykdytojams nusikaltimą daryti. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau, veikdamas organizuotoje grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį, ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Taigi pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, įvykdyta pirmoji (objektyvi) sąlyga, t. y. pareiškėjo dalyvavimas įvežant prekes.
Iš įsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad pareiškėjas prisipažino nusikaltimo padaryme, paaiškino aplinkybes, kuriomis buvo daromas nusikaltimas. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes, nors teigia, kad apie nusikalstamą veiką pranešti bijojo. Todėl pagrįstai įvertinta, kad egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrojoje įtraukoje nustatyta subjektyvioji sąlyga, t. y. pareiškėjo sąmoningas dalyvavimas neteisėtai įvežant prekes. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku. Šiuo atveju buvo nustatytas abiejų būtinųjų sąlygų buvimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis nepagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei, nes nematė, kada ir kaip krovinys su cigaretėmis kirto valstybės sieną, nežinojo jų kiekio bei asmenų, kurie su jomis kirto valstybės sieną.
Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad jam neteisingai įregistruota mokestinė prievolė, nes ginčo prekės nepateko į vidaus rinką. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas numato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėtas įvežimas įvyksta tuo momentu, kai prekės, apie jas nepranešus, pravežamos pro pirmąją minėtoje teritorijoje esančią muitinės įstaigą. Pagal kodekso 202 straipsnį į Bendrijos muitų teritoriją „neteisėtai įvežtos“ tos prekės, kurios, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo joje pristatytos, todėl muitinės institucijos negavo pranešimo apie šių prekių įvežimą iš už šios pareigos įvykdymą atsakingų asmenų (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje E., C‑459/07). Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje E., C‑459/07, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje D. T. L., C‑230/08). Kaip teisingai nustatė Kauno TM, Muitinės departamentas ir MGK, iš įsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad nagrinėjamu atveju neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – (duomenys neskelbtini) garažo ir automobilio. Todėl tai, kad prekės buvo sulaikytos ir sunaikintos, nelemia skolos muitinei išnykimo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pagrindu. Iš Teisingumo Teismo formuojamos teisės aiškinimo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai neteisėtai įvežtos prekės gabenamos ne per muitinės įstaigą (kaip šiuo atveju) ir yra sulaikomos, skolos muitinei išnykimas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu apskritai negalimas. Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte numatytas prekių sulaikymas ir konfiskavimas jas neteisėtai įvežus yra skolos muitinei išnykimo priežastis, kuri turi būti aiškinama siaurai. Pats neteisėtai įvežtų prekių buvimas Bendrijos muitų teritorijoje jau kelia didelę riziką, kad šios prekės pateks į valstybių narių rinkas ir kad joms palikus zoną, kurioje yra pirmoji minėtoje teritorijoje esanti muitinės įstaiga, yra labai nedidelė tikimybė, kad muitinės įstaiga atsitiktinai jas atras vykdydama pasirinktinius patikrinimus. Todėl tokių prekių sulaikymas ir konfiskavimas tuo pat metu arba vėliau pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktą gali reikšti, kad skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei minėtos prekės sulaikomos prieš joms paliekant zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes. Laikoma, kad akcizais apmokestinamos prekės importuojamos Lietuvos Respublikoje, kai ne Europos Sąjungos prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad prievolė mokėti akcizus už šio straipsnio 2 dalyje nurodytas prekes, kurioms pagal Europos Sąjungos atitinkamus teisės aktus yra taikomi importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos, nustatytos Europos Sąjungos mastu, atsiranda tuo metu, kai pagal atitinkamus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus, žemės ūkio ar kitas rinkliavas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 1 dalis numato, kad importo PVM už prekes mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes, kaip tai nustatyta Muitinės kodekse.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis numato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Vadinasi, skundžiamu Kauno TM sprendimu pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti akcizo ir PVM delspinigiai nuo neteisėto prekių įvežimo iki Kauno TM sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti teisingai, vadovaujantis MAĮ 96 – 98 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis.
Pareiškėjas skunde teigia, kad už tą pačią veiką jam paskyrus 6 287 Eur baudą baudžiamojoje byloje, 87 301 Eur mokestinę prievolę muitinei ir 5 179,61 Eur mokymosi išlaidų atlyginimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklai yra nubaustas triskart, kuo buvo pažeistas non bis in idem principas. Teismas nesutinka su tokiais pareiškėjo argumentais ir nelaiko jų pagrindu pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais šioje byloje ginčijamus sprendimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje Nr. A143-2619/2011 konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta baudžiamojo pobūdžio sankcija – Vilniaus apygardos teismo 2014-11-17 baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 d. (kontrabanda) ir pagal BK 24 str. 6 d. ir 199² str. 1 d. (muitinės apgaulė) kaip padėjėjas bei pagal BK 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas); jam paskirta 6 287 Eur bauda. Skundžiamais sprendimais pareiškėjas buvo pripažintas solidariu skolininku muitinei ir jam įregistruota mokestinė prievolė dėl Bendrijos muitinės kodekso pažeidimų pagal MAĮ, Akcizų įstatymą ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Taigi, jam pritaikytos teisinės atsakomybės rūšys yra skirtingos. Be to, pareiškėjui baudžiamoji atsakomybė pritaikyta ne tik už ekonominio pobūdžio nusikalstamą veiką – BK 199 str. 1 d. (kontrabanda) ir 199² str. 1 d. (muitinės apgaulė), bet ir už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams pagal BK 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas), o tai reiškia, kad atsakomybė pritaikyta už skirtingus pažeidimus ir, kad skundžiamais šioje administracinėje byloje sprendimais pareiškėjas negali būti laikomas nubaustu antrąkart už tą patį teisės pažeidimą. Pareiškėjui keliamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos 5 179,61 Eur mokymosi išlaidų atlyginimo reikalavimas laikytinas sutartine prievole, kuri neturi nieko bendro su kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos prasme, todėl įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeistas non bis in idem principas.
Pareiškėjas teigia, kad jam paskirta sankcija, kuri bendrai sudaro 98 767,61 Eur yra nepakeliama, prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams ir jį sužlugdys. Teismas nepritaria šiems pareiškėjo argumentams. Pirmiausia, pareiškėjui pareiga sumokėti 6 287 Eur baudą kyla pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo baudžiamąjį įsakymą, administracinis teismas neturi teisės jos nei sumažinti, nei padidinti, o ir pats pareiškėjas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir baudžiamojo įsakymo neskundė. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokyklos 5 179,61 Eur mokymosi išlaidų atlyginimo reikalavimas (b. l. 27) kyla iš sutartinių santykių ir dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, tai nėra ginčo dalykas šioje administracinėje byloje. Kadangi teismas konstatavo, kad mokestinė prievolė pareiškėjui apskaičiuota ir pritaikyta pagrįstai ir tinkamai pritaikius mokesčių teisės normas, atitinkamai, nėra pagrindo jos laikyti neteisinga. Pažymėtina ir tai, kad pagal skundžiamą Kauno TM sprendimą (b. l. 9-13) pareiškėjas pripažintas solidariai atsakančiu skolininku muitinei kartu su dar trimis kitais asmenimis, t. y. 87 301 Eur mokestinė prievolė solidariai bus išieškoma iš keturių asmenų.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas prieina prie išvados, kad skundžiami sprendimai priimti nepažeidus nustatytų procedūrinių taisyklių, nustačius visas svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl pagrindo juos panaikinti nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo A. L. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.