Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Cover ir Co“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-835-264/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Cover ir Co“ ieškinį atsakovams V. T., G. J., E. T. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens dalyvių neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, netinkamai taikė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalis. UAB „Eika“ naudai 642 421 Lt suma yra priteista įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o tai reiškia, kad paties kreditoriaus elgesys neturėjo jokios įtakos nustatyto dydžio nuostolių atsiradimui. Kita vertus, bylos aplinkybės rodo, kad net ir tuo atveju, jei UAB „Eika“ kreiptųsi į draudėją, sąlygų, sudarančių prielaidas išsireikalauti šią sumą iš draudimo bendrovės, nesama. Skundžiamame sprendime netinkamai pritaikytos CK 6.83 straipsnio 1 dalies nuostatos bei pažeistos CPK 176-185 straipsniuose įtvirtintos įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos. Vien tai, kad skolą už BUAB „Cover ir Co“ Akademinei kredito unijai padengs kiti asmenys (laiduotojai) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši skola dings. Tokiu atveju reikalavimo teises į tą pačią skolą perima laiduotojai. Galimas ir klausimo dėl tarpusavio atgręžtinių reikalavimų kilimas (CK 6.9 str.). Asmuo nuo subsidiarios atsakomybės galėtų būti atleistas tik tuomet, jei būtų įrodyta, kad pagrindinė skola yra padengta arba neabejotinai bus padengta, o reikalavimo teisės į skolą ją padengusiam asmeniui nepereis regreso tvarka. Sprendžiant atsakovės G. J. atsakomybės klausimą, buvo pažeistos CPK 185 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atitinkamais laikotarpiais ji buvo bendrovės direktore, vėliau bendrovei vadovavo jos sutuoktinis ir uošvis, taigi jai negalėjo būti nežinoma bendrovės finansinė padėtis. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir jos, kaip didžiausios bendrovės akcininkės, kuriai priklausė 49 proc. akcijų, neveikimas, t. y. ji turėjo inicijuoti akcininkų susirinkimo sušaukimą sprendimui dėl finansinės atskaitomybės sudarymo priimti, kai tokio susirinkimo nešaukė direktorius, tačiau to nepadarė.

Ieškovas neįrodė, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių įmonei buvo padaryta žala. Vien tik sprendimo likviduoti įmonę nepriėmimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas įmonės dalyvio nesąžiningu neveikimu, dėl kurio įmonės ir jos kreditoriai patyrė žalos. Ieškovas neįrodė, kad, net ir įvykdžius jo nurodomose teisės normose numatytus veiksmus, buvo galima išvengti įmonės turto sumažėjimo, ar kad turto praradimą, jo apimties sumažėjimą kitokiu būdu nulėmė kitoks atsakovų nesąžiningas neveikimas ar netinkamas veikimas, t. y. byloje neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų veikos ir įmonės turto sumažėjimo. Atsakovė G. J. nežinojo ir negalėjo žinoti apie kreditorinius reikalavimus, kurie atsirado po 2007-10-12, ar apie sudėtingą įmonės finansinę būklę, nes ji tuo metu įmonės veikloje nedalyvavo. Su atsakovais E. T. ir V. T. jos santykiai buvo konfliktiški dėl asmeninių nesutarimų, V. T. ir G. J. santuokos nutraukimo, todėl apie bendrovės finansinę padėtį ji nebuvo informuojama. Atsakovė G. J. negali atsakyti už V. T. nesąžiningus veiksmus, lėmusius įmonės nemokumą ir žalos kreditoriams atsiradimą, kadangi neturėjo jiems įtakos. Atsakovė G. J. niekaip nėra susijusi su statybos rangos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Cover ir Co“ ir UAB „Eika“, ir jos pagrindu atliktais darbais, todėl negali būti atsakinga už reikalavimus, kylančius iš šios sutarties, juolab už nuostolius, kurie, kreditoriui nesikreipus į draudimo bendrovę, pripažintini verslo nesėkme.Aplinkybė, kad kreditoriui Akademinė kredito unija skola už BUAB „Cover ir Co“ atlyginama laidavimo sutarties pagrindu, dėl ko laiduotojai turės regreso teisę į atitinkamų sumų išieškojimą, kaip ir tai, jog įsiskolinimą iš esmės dengia G. J., neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui. Įmonė jau šiuo metu yra bankrutavusi ir bus likviduota, todėl galimybių išieškoti sumokėtas sumas regreso tvarka nebus, o atsakovų tarpusavio ginčai bankrutavusios įmonės interesų nepalies.

Atsakovai V. T. ir E. T. atsiliepimo į apeliacinį skundą neteikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

CPK 265 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 str. 1 d.) ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259 str., 263 str.). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai identifikavo teisinius santykius ir faktinį ieškinio pagrindą (ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė savo reikalavimą), o šio procesinio pažeidimo, atsižvelgiant į privalomojo bendrininkavimo institutą (CPK 44 str. 3 d.) bei aplinkybę, kad skundžiamu teismo sprendimu pasisakyta ir dėl sprendimo neapskundusių asmenų teisių bei pareigų, nebūtų galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 313 str.).

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 str.), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi (CPK 265 str. 1 d.). Pažymėtina, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas (CPK 265 str. 2 d.). Vadinasi, teismas negali savo iniciatyva sprendimo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė, teikdamas reikalavimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas BUAB „Cover ir Co“ savo materialinį reikalavimą dėl žalos priteisimo grindė tuo, kad atsakovai V. T., G. J. ir E. T., būdami bankrutavusios įmonės akcininkais ir žinodami, kad 2007-12-31 duomenimis įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 8-10 dalyse (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2007-01-30 iki 2012-03-01) jiems nustatytų pareigų ir toliau tęsė įmonės veiklą, dėl ko atsirado BUAB „Cover ir Co“ kreditoriniai reikalavimai, kuriuos patenkinti bankrutavusi bendrovė neturi galimybės. Ieškovo teigimu, tokie nesąžiningi ir neteisėti atsakovų veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad BUAB „Cover ir Co“ kreditoriai patyrė 1 103 759, 30 Lt dydžio žalą, dėl kurios atsakovai, kaip juridinio asmens dalyviai, atsako savo turtu subsidiariai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Ieškinio patikslinimo ieškovas neteikė, taip pat nekeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo (CPK 141 str.). Priešingai, 2014-01-20, 2014-03-07 teismo posėdžių metu (garso įrašai, užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO) pabrėžė, kad su ieškiniu į teismą kreipėsi dėl nesąžiningų akcininkų (dalyvių) veiksmų / neveikimo, esant neigiamam įmonės nuosavam kapitalui, o ne dėl įmonės nemokumo tam tikru laikotarpiu, sudarančio prielaidas inicijuoti bankroto bylą. Tokios pozicijos laikosi ir apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 75).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (t. 4, b. l. 58-66) nurodė, kad ieškovas, gindamas bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus, pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti 1 103 759,30 Lt kreditorių reikalavimams padengti solidariai iš bendrovės akcininkų ir vadovų V. T., E. T. ir akcininkės G. J., kurių kaltė dėl nuostolių atsiradimo pasireiškė tuo, kad jie, būdami bendrovės akcininkais, o du iš jų ir vadovais, 2007-12-31 esant neigiamam UAB „Cover ir Co“ balansui, nepriėmė sprendimo nei dėl bendrovės likvidavimo, nei dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, toliau vykdė įmonės veiklą, nors 2007 m. ji buvo nuostolinga, dėl ko 2008-2009 m. išaugo skolos kreditoriams, buvęs bendrovės vadovas jokio turto bankroto administratoriui neperdavė ir nėra galimybės patenkinti 1 103 759,30 Lt dydžio kreditorių reikalavimus, todėl šią žalą solidariai privalo atlyginti atsakovai. Motyvuodamas savo sprendimą teisiniais argumentais, teismas rėmėsi įstatyminėmis teisės normomis, bendrovės lokaliniuose teisės aktuose įtvirtintomis bei teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, reglamentuojančiomis ne tik juridinio asmens dalyviui, bet ir vadovui nustatytus įpareigojimus bei atsakomybę už jų nevykdymą. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju atsakovų V. T. ir E. T. civilinė atsakomybė grindžiama ne vien jų, kaip bendrovės savininkų ir vadovų, nesugebėjimu tinkamai organizuoti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, bet ir Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyto imperatyvo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokia, pažeidimu, teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas šių atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Ieškinio reikalavimo dėl atsakovės G. J. civilinės atsakomybės (ne)pagrįstumas taip pat buvo vertinamas atsižvelgiant į jos sužinojimo apie bendrovės nemokumą momentą, reikšmingą pareigos inicijuoti bankroto bylą (ne)buvimo nustatymui.

Pirmiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas BUAB „Cover ir Co“ ieškinį, pareikštą bendrovės akcininkams V. T., E. T. ir G. J., be pagrindo peržengė nagrinėjamos bylos ribas, t. y. nustatė faktines aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos. Šis procesinis teisės normos pažeidimas lėmė netinkamą faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl atsakovų veiksmų kvalifikavimo ir jų atsakomybės taikymo, nustatymą. Tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius visų atsakovų, būtent kaip juridinio asmens dalyvių, veiksmų, nėra galimybės spręsti dėl jų teisėtumo (neteisėtumo), šių veiksmų priežastinio ryšio su ieškovo prašoma atlyginti žala buvimo (nebuvimo), žalos dydžio pagrįstumo (nepagrįstumo), taip pat atsakovų kaltės ir jų atsakomybės formos (bendroji ar dalinė atsakomybė).

Aiškus tarp atsakovų ir bankrutavusios bendrovės susiklosčiusių teisinių santykių ir juos pagrindžiančių faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi ieškovas, identifikavimas nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Valdymo organo (vadovo) ir dalyvio funkcijų įmonės valdymo procese skirtingumas lemia skirtingus šių subjektų atsakomybės pagrindus (CK 2.87 str. 7 d., 2.50 str. 3 d.). Kita vertus, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadovo ar kito asmens, įmonėje turinčio teisę priimti atitinkamą sprendimą, atsakomybė negali būti tapatinama su atsakomybe už bendrųjų pareigų įmonei, įgyvendinant jos valdymą, pažeidimą. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos pažeidimas yra specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, 2.50 straipsnio 3 dalį. Kai įmonės vadovas nevykdo pareigos inicijuoti bankroto bylą, žala atsiranda (padidėja) ne dėl netinkamos veiklos įmonėje, bet dėl Įmonių bankroto įstatyme nustatytos pareigos pažeidimo, kuriam konstatuoti pakanka paprasto neatsargumo kaltės formos. Pažymėtina, kad, esant atsakovų daugetui, skirtingi civilinės atsakomybės pagrindai sudaro prielaidas taikyti ir skirtingas taisykles dėl atsakomybės rūšies (solidariosios ar dalinės). Jei žala padaryta pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, bendrais akcininkų veiksmais, kurie nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, pagal bendrąją deliktinės atsakomybės taisyklę bendrininkavimo atveju taikytina solidarioji atsakomybė. Tuo tarpu skirtingais laikotarpiais įmonei vadovaujant skirtingiems vadovams, kiekvieno jų atsakomybė bei jų veiksmais padaryta žala turi būti atribota ir individualizuota (t. y. ji bus dalinė).

Aktualioje savo praktikoje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų fiduciarinių pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, tačiau jo veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Tik akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Todėl privalu atriboti, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui (arba de facto vadovui) ar dalyviui būdingas funkcijas. Turi būti vertinama, kokias pareigas pažeidė kiekvienas iš atsakovų – valdymo organo pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 straipsnis) ar akcininkų pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-389/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo iš esmės neatliko, nepagrįstai sutapatindamas skirtingais laikotarpiais apelianto įmonei oficialiai vadovavusių (šios bylos duomenys bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie V. T. veiksmus, už kuriuos jam taikyta baudžiamoji atsakomybė, leidžia susiformuoti tikėtinai išvadai, kad de facto įmonei vadovavo būtent šis atsakovas) jo akcininkų V. T. ir E. T. funkcijas bei civilinės atsakomybės bendrovei pagrindus, ir tuo pačiu, kaip pagrįstai savo skunde akcentuoja apeliantas, nepasisakydamas dėl trečiosios ir pagrindinės akcininkės G. J. (49 proc. akcijų), kuri taip pat yra buvusi ieškovo valdymo organu (t. 1, b. l. 196), dalyvavimą ieškovo veikloje laikotarpiu jau po teismo nustatyto nemokumo pagal ĮBĮ nuostatas atsiradimo 2008-06-01 (t. 1, b. l. 10-12). Teismo sprendimo argumentai, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neatlikimas, nors tokiu ieškinio pagrindu reikalavimas nė nebuvo grindžiamas, eliminuoja šios atsakovės atsakomybę, teisėjų kolegijos išdėstytų argumentų kontekste pripažintini aiškiai nepakankamais. Bylą nagrinėjant iš naujo, turi būti nustatyta ir įvertinta, ar BUAB „Cover ir Co“ akcininkų V. T., E. T. ir G. J. ieškinyje įvardinti veiksmai (neveikimas) - sprendimo padengti nuostolius iš rezervų, akcijų priedų ar akcininkų įnašų nepriėmimas, neapsvarstymas klausimo dėl įmonės pertvarkymo ar jos likvidavimo, įmonės veiklos tęsimas iki įmonė tapo nemokia pagal Įmonių bankroto įstatyme nurodytus kriterijus, ar kiti, kuriais remiamasi ieškinyje, pagal bylos faktines aplinkybes pripažintini nesąžiningais CK 2.50 straipsnio 3 dalies ir (ar) neteisėtais CK 6.246 straipsnio kontekste, ar UAB „Cover ir Co“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų, prašomų priteisti iš atsakovų kaip žalos atlyginimą, atsiradimo priežastis yra būtent tokie atsakovų veiksmai, o ne verslo rizikos padarinys (CK 6.247 str.), ar ieškovo prašoma priteisti suma visa apimtimi atitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos žalos sampratą, t. y. ar visi UAB „Cover ir Co“ bankroto byloje kreditorių pareikšti ir teismo patvirtinti reikalavimai laikytini nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovų veiksmų, jei šie būtų pripažinti neteisėtais, taip pat ar, esant visoms sąlygoms atsakovų atžvilgiu taikyti deliktinę atsakomybę, egzistuoja pagrindas nustatyti jų solidariąją pareigą atlyginti žalą.

Ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių, reikšmingų atitinkamų materialinių teisės normų taikymui, ištyrimas ir įvertinimas, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos nurodytus aspektus, reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka visa apimtimi, kita vertus, nesant atsakovų apeliacinių skundų, ribotų galimybę ginčą išspręsti kitaip, nustačius tam pagrindą (CPK 313 str.), todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str.1 d., 330 str.).

Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.