Kauno apygardos teismo nuosprendis

Apelianto manymu, bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir dėl šios aplinkybės nuosprendis turi būti panaikintas. Dar ikiteisminio tyrimo metu būnant apklausoje pas (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūną V. B., jis pats ne kartą pakartojo, jog teisėja L. M. yra jo geriausia mokinė. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, pasinaudodamas savo, kaip įtariamojo, teise, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnyje, atsisakė duoti parodymus. Tyrėjas V. B., laikydamas tai vengimu duoti parodymus, pasitaręs su prokuroru A. A., nutarė A. U. įbauginti ir atvyko į jo darbovietę (duomenys neskelbtini), ketindamas jį sulaikyti. Pareigūnas V. B., kaip parodė apklausiami teisme kaltinamasis M. T. ir liudytojas D. Ū., apklausdamas juos dėl įvykio aplinkybių, darė jiems įtaką, kad šie liudytojai duotų parodymus prieš apeliantą. Kad bylą nagrinėjusi (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėja L. M. yra galimai tiesiogiai susijusi ir su (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnais, ir su prokuroru A. A., patvirtina ir tai, kad kito kaltinamojo P. B. gynėjas, dar prieš pradedant bylą nagrinėti iš esmės, pareiškė nušalinimą teisėjai L. Masevičiūtei, nurodydamas aplinkybes, patvirtinančias, jog ši teisėja neturėtų nagrinėti šios bylos, tačiau teisėja nenusišalino. Apeliantas pabrėžia, kad dar teismui nepradėjus narinėti bylos iš esmės, jam buvo atvirai prokuroro pasakyta, kad šios bylos baigtis jo atžvilgiu jau yra nuspręsta. Apelianto manymu, šios aplinkybes patvirtina, kad buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės į gynybą, nes jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, jog A. U. pažeidė viešąją tvarką ir kaip bendravykdytojas kartu su kitais kaltinamaisiais iš chuliganiškų paskatų sužalojo nukentėjusiuosius. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamai nedalyvaujant gynėjams, bei, kaip parodė patys kaltinamieji, jų parodymai buvo galimai išgauti pažeidžiant BPK normas, t. y. jų tokius parodymus įtakojo ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas V. B.. Apelianto manymu, teismas, vertindamas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus kaip įrodymų šaltinį, padarė klaidingas išvadas.

Apeliantas pažymi, kad nei vienas iš kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų neparodė, kad jis įvykio metu būtų vartojęs necenzūrinius žodžius, įžeidinėjęs nukentėjusiuosius ar kitaip pažeidęs viešąją tvarką. Įvykio metu jis nei vienam iš ten buvusių asmenų negrasino ir jų nemušė. Šioje byloje teismas apelianto kaltę dėl nukentėjusių asmenų sumušimo pagrindė tik kaltinamojo V. K., liudytojo D. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei policijos pareigūno V. B. parodymais. Teismas liudytojo D. Ū. parodymus, duotus teisme dalyvaujant apeliantui ir visiems proceso dalyviams, kuriais jis paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir paaiškino aplinkybes, kodėl buvo davęs tokius parodymus, atmetė. Teismas, vertindamas kaltinamojo V. K. parodymus, duotus teisme, visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog teisme V. K. pats konkrečiai neparodė, kad A. U. sudavė rankomis, spyrė kojomis ar kitokiu būdu žalojo nukentėjusiuosius. V. K. parodė, kad gal A. U. stumdėsi, bet ir jis neparodė nei kuriuo metu, nei su kuriuo asmeniu apeliantas tai darė, be to, ir šiuos jo parodymus paneigė kiti kaltinamieji bei liudytojai. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismui, vertinant įrodymus, derėjo daugiau skirti dėmesio tam, ar iš tiesų V. K. parodymai yra nuoseklūs, ar tikrai juos patvirtina kiti įrodymai, gauti iš kitų šaltinių. Tokioje situacijoje teismui vertėjo pasidomėti, kas patvirtina V. K. teiginius. Apelianto teigimu, iš nuosprendžio turinio galima suprasti, kad teismas V. K. parodymus vertina išskirtinai kaip teisingus, jais tiki ir suteikia jo parodymams viršenybę, tačiau nuosprendyje neparašyta, dėl kokios priežasties teismas atmetė A. U. parodymus, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, kad įrodymai turi būti įvertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apelianto teigimu, teismo padarytos išvados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl, jo manymu, esant tokioms aplinkybėms, teismas be pagrindo patikėjo V. K. parodymais ir nepagrįstai pripažino A. U. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Nuteistojo P. B. gynėjas advokatas Gintas Gustaitis taip pat skundžia Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir bylą P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius. Skunde apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Bylos nagrinėjimo metu teisėjai L. M. apeliantas teigia reiškęs nušalinimą, kadangi teisėja dirbo toje pačioje institucijoje, kuri atliko ikiteisminį tyrimą jos nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Apelianto manymu, tarp teisėjos ir ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos darbuotojų dar išliko kolegiški ryšiai, neleidžiantys teisėjai L. M. reikliai bei principingai nagrinėti šią baudžiamąją bylą. Be to, dėl teisėjos L. buvusių kolegų (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojų neteisėtų veiksmų 2010-2012 metais (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal ginamojo P. B. skundą dėl (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnų veiksmų, panaudoto fizinio smurto ir grasinimų ginamojo P. B. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjo P. B., ir šios bylos ikiteisminis tyrimas vyko vienu metu, tačiau bylą nagrinėjusi teisėja visus šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas atmestinas.

Iš prokuroro apeliacinio skundo motyvų matyti, kad prokuroras nesutinka su nuteistiesiems A. U. ir P. B. paskirtomis bausmėmis ir teismo pasirinktu bausmių subendrinimo būdu, nuteistasis A. U. kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, o P. B. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde prašo jo ginamajam bylą nutraukti susitaikius su nukentėjusiaisiais.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisintinas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Byloje surinkti duomenys išdėstomi iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė procesinių klaidų ir nurodė ne visas kaltinamojo A. U. kaltei nustatyti reikšmingas aplinkybes.

Kaltinamasis V. K. kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų pripažino iš dalies ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad begirtaujant aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, kažkuris iš atvažiavusių asmenų užsimovė pirštines ir pasakė apie langų daužymą. Paskambino D. Ū. ir paprašė ateiti padėti, jei kažkas įvyktų. Atvykę asmenys apsiramino. Po kurio laiko M. T. sėdo už automobilio vairo ir visi atvykę asmenys ruošėsi važiuoti į (duomenys neskelbtini). Tuo metu atvažiavo A. U. su „Lexus“ automobiliu. Jame buvo ir P. B.. A. B. automobilį apsuko, pasivijo automobilį „Nissan Sunny“ ir užtvėrė jam kelią. „Nissan Sunny“ automobiliui nebuvo kur važiuoti, nebent į griovį. A. U. pribėgo prie nukentėjusiųjų automobilio su šunimi, tačiau pastarajam šaukė, kad jis nelįstų prie M. T., nes šis „yra savas“. M. T. jie nedarė nieko. Jis pats pribėgęs atsidarė automobilio galines kairės pusės dureles. Toje vietoje sėdėjo stambesnio kūno sudėjimo asmuo (E. J.). Liepė jam lipti, paskui ištempė į lauką. Po kurio laiko sudavė šiam kelis smūgius į veido ir pilvo sritis. Pastarąjį mušė ir G. Č.. Gal dar kurį iš nukentėjusiųjų ir nustūmė, jei šie pasimaišė, tačiau daugiau nei vieno nemušė. Nukentėjęs E. J. po to pabėgo. P. B. buvo priėjęs prie dešinės pusės keleivio durelių, kur stumdėsi su vienu asmeniu. Nematė, kad A. U. ir P. B. muštų nukentėjusiuosius, šiuos jie tik stumdė. Tiksliai kuriuos nukentėjusiuosius jie stumdė nematė, nes buvo tamsu. Matė, kad A. U. turėjo šunį, tačiau ant žmonių jo nesiundė. A. U. su P. B. po įvykio kažkur išvažiavo ir po pusvalandžio parėjo pėsčiomis. Tada pamatė, kad A. U. rankose turi beisbolo lazdą. Po įvykio A. U. ir P. B. prašė jų į bylą nekišti. Jeigu reikės, žadėjo atsiskaityti. Nepripažįsta D. K. reiškiamo civilinio ieškinio, nes šio nemušė (t. 5, b. l. 81, 93-96, 123).

Kaltinamasis G. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dėl jam pareikštų kaltinimų kaltę pripažįsta iš dalies. Kaltinamasis paaiškino, kad M. T. įsėdus į automobilį ir su nukentėjusiaisiais išvažiavus, atvažiavo A. U. „Lexus“ automobiliu. Kažkuris iš jų pasakė, kad vairuoja girti asmenys, todėl A. U. apsisuko ir nuvažiavo link bažnyčios. M. T. vairuotas automobilis sustojo, o A. U. sustojo šalia. A. U. automobilis sustojo priešais „Nissan Sunny“, tačiau pastarasis išvažiuoti turėjo galimybę. Kol prie automobilių atėjo, A. U. ir P. B. iš automobilio „Lexus“ jau buvo išlipę. A. U. kalbėjo su vairuotoju M. T., o P. B. buvo ties automobilio galu. Tada iš automobilio išlipo stambesnio sudėjimo asmuo ir pradėjo eiti prie jo. Su minėtu asmeniu susistumdė, jam sudavė vieną kartą į veidą arba krūtinę. Papildomai paklaustas atsakė, kad sudavė E. J. kelis kartus į veido sritį ir šis nugriuvo. Tuomet V. K. E. J. kelis kartus sudavė. Kitų asmenų jis nemušė. Tiksliai negali pasakyti, ką veikė P. B.. Nematė, kad šis būtų mušęsis. Matė, kad jis „stovėjo ar stumdėsi“. Į papildomą klausimą atsakė, kad matė, kaip P. B. stumdėsi su automobilio „Nissan Sunny“ keleivio pusės gale buvusiu asmeniu. Negirdėjo, kad A. U. būtų siundęs šunį ant žmonių. Matė kaip A. U. buvo prie vairuotojo, tačiau nematė, kad pastarasis vairuotoją ar kitus asmenis būtų stumdęs ar turėjęs ką nors rankose. Nematė, kad V. K. būtų mušęs K. (t. 5, b. l. 96-98).

Kaltinamasis M. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad visi su nukentėjusiaisiais sulipo į automobilį ir išvažiavo iš aikštelės link bažnyčios pusės. Per veidrodėlį pamatė iš galo džipą, kuris lyg mirksėjo šviesomis. Pamanęs, kad jį stabdo, sustojo. Šalia privažiavo A. U. vairuotas automobilis ir sustojo. Kelio neužkirto, kadangi jau buvo sustojęs ir turėjo vietos išlipti iš automobilio. A. U. paklausė, ką daro, kodėl važinėja girti. Taip pat liepė iš automobilio lipti lauk. Išlipus su A. U. paėjo prie džipo galo ir kažką kalbėjosi. Tuo metu priėjo G. Č., V. K. bei D. Ū.. Kažkuris iš jų atidarė dureles, bandė ištraukti iš automobilio nukentėjusįjį, tačiau nelabai gali pasakyti, kas ką mušė, nes nekreipė dėmesio. Gal G. Č. stambiausią nukentėjusįjį stumdė. Ikiteisminio tyrimo metu pabijojo pareigūnų, dabar sako tiesą. Iš pradžių manė, kad P. B. su A. U. sumušė nukentėjusiuosius. Negali paaiškinti, kodėl pasirinko apkalbėti būtent juos. Šių asmenų nepažįsta. Kadangi buvo išgėręs, gal jam pasirodė, kad A. U. automobilis pradėjo spausti jo vairuotą automobilį prie kelkraščio. A. U. rankų iškelti neliepė. Nežino, kodėl davė tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Nematė, kad A. U. ką nors stumdytų. Jie visą laiką buvo kartu prie „Lexus“ automobilio. Nematė, kad A. U. ir P. B. butų turėję lazdas. Asmeniškai nematė A. U. grįžusio į įvykio vietą. Matė kaip P. B. kažką skyrė, gal stumdėsi. Tyrėjas jo apklausos metu paklausė „gal jie mušė“, atsakė, kad „gal“. Kai girdėjo galimą spardymą ir daužymą pagaliais, su A. U. buvo prie mašinos. Neatsimena, ar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. U. šuo būtų kažką puolęs. Tikrai negirdėjo, kad A. U. siundytų šunį ant žmogaus. Paskui V. K. automobiliu apsuko „garbės ratą“. Neprisimena, ar padėjo šiam automobilį įstumti į griovį. Iš automobilio paėmė garso kolonėlę. V. K. paėmė magnetolą. Telefono nematė. Nukentėjusiojo atsiprašo dėl vagystės. Blogai pasielgė, gailisi. Pažada daugiau taip nesielgti (t. 5, b. l. 99-101, 119).

Kaltinamasis A. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinimų nepažįsta. Tą vakarą pas jį buvo atėjęs P. B.. Abu žiūrėjo filmą ar krepšinį. P. B. į telefoną paskambino ir pasakė, kad kažkas daužo (duomenys neskelbtini) kultūros namų langus ir mušasi. Sėdo į „Lexus“ automobilį, kartu pasiėmė 2 mėnesių šuniuką, kuris buvo mažas, todėl buvo laikomas kambaryje. Įsukant į aikštelę pamatė, kad išvažinėja automobilis, o vietiniai šaukia, kad daužo kultūros namų langus ar susimušė, todėl liepė kviesti policiją. Automobilis labai vinguriavo po kelią, buvo aišku, kad vairuotojas neblaivus. Priartėjus vairuotojui ranka parodė, kad šis sustotų. Vairuotojas sustojo savo noru. Pastarasis automobilis nebuvo blokuojamas. Abu su P. B. iš automobilio išlipo. Iškart pribėgo V. K.. P. B. kažką tempė ar darė, bet tiksliai nematė, nes buvo priėjęs prie M. T. ir šnekėjo su juo. V. K. atbėgęs atplėšė automobilio dureles, pradėjo mušti vieną asmenį iš galo. Matė kaip G. Č. mušė stambesnį vaikinuką mašinos gale. Kai atvyko nematė, kad kas būtų turėjęs pagalius ar lazdas. Automobilį buvo pastatęs ties bažnyčia, kitoje kelio pusėje. Pripažįsta faktą, kad į įvykio vietą atsivežė šunį. Šuo nėra agresyvus, jis nieko nepuolė, nes tuo metu buvo 2 mėnesių. Ant E. K. šuo nebuvo užsiundytas. Po to V. K. sėdo į nukentėjusiųjų mašiną, apsisuko, apvažiavo juos vieną arba du ratus ir grįžęs pasakė, kad automobilį sugadino, kad šis nevažiuos. Po to jį įstūmė į griovį, pradėjo kažką daužyti. Su P. B. sėdo į automobilį ir išvažiavo namo. Policijos pareigūnų nelaukė, nes buvo pasakyta, kad policija jau atvažiuoja. V. K. jo ir P. B. negalėjo matyti pareinančių su lazdomis, nes su drauge iš karto išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Praėjus gal dviem savaitėms po įvykio grįžo į kaimą. Ties (duomenys neskelbtini) parduotuve „(duomenys neskelbtini)“ sutiko V. K., kurio paklausė, ar buvo atvažiavusi kriminalinė policija. Jam sakė pasakoti teisybę. Po mėnesio buvo sutikęs G. Č., kuris jam sakė, kad policija buvo atvažiavusi. Nežino, kodėl liudytojai jį apšnekėjo, gal jiems buvo padarytas spaudimas. Su proceso dalyviais piktumų neturi ir jų nepažįsta. Niekada nebuvo pas V. K., nieko su juo nekalbėjo ir nieko jam nesiūlė. Mano, kad save gelbėdamas V. K. jį apkalba (t. 5, b. l. 115-119, 123).

Kaltinamasis P. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su kaltinimais sutinka. Su A. U. tą vakarą buvo pastarojo namuose ir žiūrėjo krepšinio varžybas. Apie 23 val. jam paskambino D. Ū., kuris pasakė, kad prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų yra atvažiavę kažkokie nevietiniai, kurie konfliktuoja, daužo kultūros namų langus. Su A. U. nusprendė ten nuvažiuoti. Kartu pasiėmė A. U. mažą vokiečių aviganį. Su savimi lazdų neturėjo. Mašinų stovėjimo aikštelėje buvo automobilis „Nissan Sunny“. Aplink buvo G. Č., V. K., D. Ū.. Kitų asmenų neprisimena. Matė, kad „Nissan Sunny“ automobilyje buvo 3 ar 4 nevietiniai asmenys, kurie pradėjo iš aikštelės išvažinėti. Minėti asmenys buvo neblaivūs, nes aplink mašiną mėtėsi tuščios alaus taros. Važiuojanti mašina vinguriavo po kelią. Kažkas iš vietinių pasakė, kad automobilį reikia sustabdyti. Apsisuko toje pačioje aikštelėje, pavažiavus apie 100 metrų privažiavo greta „Nissan Sunny“ automobilio, ir jis arba A. U. ranka parodė, kad vairuotojas sustotų. Automobilis „Nissan Sunny“ sustojo kitapus bažnyčios. Jų automobilis sustojo greta „Nissan Sunny“ automobilio, tai yra 3-5 metrų atstumu. Iškart iš aikštelės atbėgo D. Ū., A. P., G. Č., V. K.. Paskui prasidėjo konfliktas su automobilyje „Nissan Sunny“ buvusiais asmenimis. V. K. pradėjo daužyti visus esančius mašinoje, išskyrus M. T.. Jis pats pribėgo prie priekyje buvusio keleivio, su juo susistumdė ir kažkur šiam trenkė. G. Č. truputį toliau nuo mašinos su kažkokiu stambiu asmeniu konfliktavo ar stumdėsi. A. U. buvo prie mašinos su M. T.. Su juo kartu buvo ir šuo. Tiksliai nepamena, bet V. K. pasiėmė automobilį „Nissan Sunny“ ir 4-5 minutėms kažkur išvažiavo. Paskui jis grįžo į tą pačią vietą. Mašina riedėjo savo eiga, kadangi buvo sudeginta sankaba. Paskui V. K. išmušė galinį automobilio stiklą. Po to su A. U. išvažiavo į šio motinos namus. Grįžus jis išėjo į savo namus, o A. U. su savo mergina išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Eidamas namo sutiko V. K., kuris nešėsi alaus ir pagalį. V. K. pasakė, kad centre dar yra likę du kažkokie nevietiniai. Jis pasiūlė nueiti pažiūrėti. Priėjus senąją bažnyčią pamatė gulintį vienas asmenį. Kaip suprato, tai buvo vienas iš nukentėjusiųjų. Jį pakėlė, bandė kalbinti. Tada jis šiam trenkė į pilvą kartą ar du. Po to V. K. pradėjo jį talžyti pagaliu. Nori atsiprašyti nukentėjusiojo už tai ir susitaikyti su juo. Negali pasakyti, kodėl asmenį pakėlė. Mušė jį, nes manė, kad pastarasis yra nusikaltęs kitiems. Kad ėjo kartu su V. K. nenurodė apklausos metu, nes pastarasis buvo gavęs nuobaudų anksčiau ir prašė to nepasakoti. Su A. U. pas V. K. nevažiavo, V. K. pinigų už parodymų davimą nesiūlė, ar A. U. siūlė, nežino (t. 5, b. l. 120-123).

Nukentėjusysis D. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad prisimena, kaip G. B. sugalvojo juos nuvežti pas savo draugus į (duomenys neskelbtini). Kastetų tikrai neturėjo. Buvo neblaivus, todėl nedaug atsimena. Atsimena kaip atvažiavęs automobilis „Lexus“ sustojo priešais jų automobilį, kad jį mušė dviese. Jis sėdėjo automobilio „Nissan Sunny“ gale. Kas mušė ,nežino, tačiau smūgių buvo suduota daug, į įvairias kūno vietas, daužė ir su lazda. Vienas asmuo, kuris išlipo iš automobilio „Lexus“, tikrai mušėsi. Minėtas asmuo trinktelėjo jo broliui ir E. J.. Šiuo metu reiškia 20 300 Lt dydžio civilinį ieškinį, kurį sudaro 300 Lt turtinė žala dėl rūbų ir 20 000 Lt neturtinė žala. Muštynių metu jam dviejose vietose buvo trūkę kepenys, todėl dabar reikalingos dializės. Jų daryti nevažiuoja, nes neturi pinigų. Šiuo metu nedirba, neįgalumo nustatyto neturi, nors daktarai nori suteikti neįgalumo grupę (t. 5, b. l. 81-84).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų nukentėjusiojo D. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, jog, išvažiavus iš aikštelės į gatvę, atvažiavęs šviesios spalvos džipas „Lexus“, aplenkęs jų automobilį, blokavo spausdamas prie gatvės krašto. Iš džipo išlipę asmenys pradėjo juos mušti. Tiksliai negali pasakyti, keliese jį mušė. Vienu metu konfliktas lyg pasibaigė, jis pats paėjo į šoną, tačiau jį pasivijo du asmenys su pagaliais ir pradėjo mušti. Po to nurengė ir paliko gulėti (t. 2, b. l. 3-4).

Nukentėjusysis E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Kažkas pradarė dureles ir jis gavo smūgį. Atsigręžus atgal, matė, kaip gale, spardydami kojomis, muša jo brolį D. K., taip pat mušė ir E. J.. Pagalių tuo momentu nematė. Šoko bėgti iš automobilio prie jo vairo, tačiau ant jo siundė šunį. Šuo ant jo šoko urgzdamas. Po to pamena, kad atsibudo ryte, žolėje už ūkinio pastato. Iš jo buvo pagrobtas telefonas, magnetola ir kolonėlė. Civilinį ieškinį reiškia, nes teko susimokėti už automobilio aikštelę. Tiksliai negali pasakyti, kas užblokavo jų automobilį, nematė, kiek asmenų ir kas tokie juos mušė. Dėl grąžintų daiktų pretenzijų neturi. Civilinį 1 055 Lt dydžio ieškinį reiškia dėl apgadinto automobilio ir turėtų išlaidų už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą automobilių stovėjimo aikštelėje (t. 5, b. l. 85-87,119).

Nukentėjusysis E. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nieko neprisimena, nes buvo girtas. Ryte pastebėjo prakirstą antakį. Tuo metu buvo prie (duomenys neskelbtini), turbūt pėsčiomis ten nuėjo. Civilinio ieškinio nereiškia (t. 5, b. l. 87-88).

Liudytojas A. J. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 6 val. 15 min. važiuodamas dviračiu link bažnyčios (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) miestelio ribose, pamatė už 10 metrų nuo gatvės šviečiantį daiktą, kuris lyg judėjo. Buvo dar neprašvitę. Priėjus pamatė, kad tai nuogas žmogus. Pradėjo jį šnekinti. Šis nieko nepasakė, tik paprašė vandens. Atvežė vandens, kuriuo suvilgė pastarojo lūpas, užklojo audeklu ir laukė atvažiuojant iškviestos greitosios. Aplinkui nukentėjusįjį jokių daiktų, drabužių nebuvo. Sužalojimų nematė, tačiau dar buvo neprašvitę. Kadangi gyvena toliau, jokio iš vakaro gatvėje vykusio konflikto negirdėjo. Nuo kultūros namų aikštelės iki tos vietos, kur rado nukentėjusįjį, yra apie pusės kilometro atstumas (t. 1, b. l. 158-159).

Liudytoja J. V., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tiksliai datos ir paciento pavardės jau negali pasakyti, tačiau prisimena, jog buvo gautas pranešimas apie (duomenys neskelbtini) miestelyje gatvėje gulintį sušalusį jaunuolį. Rastas asmuo buvo pusiau sąmoningas, iš burnos sklido alkoholio kvapas, jis buvo sušalęs. Jaunuolį sušildė, sužiūrėjo jo gyvybines funkcijas ir nusivežė į priėmimą. Toliau vaikiną apžiūrėjo gydytojai. Tiksliai jau neprisimena apie vaikino sužalojimus (t. 4, b. l. 159).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų liudytojos J. V. parodymų nustatyta, kad liudytoja nurodė, jog vaikinas buvo rastas gulintis 10-15 metrų atstumu nuo gatvės, pievoje, netoli upelio. Matėsi, kad žmogus buvo sumuštas ir sušalęs (t. 2, b. l. 57).

Liudytojas D. Ū. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad visi kaltinamieji yra jo pažįstami. Įvykio dieną apie 23 val. pakviestas V. K. nuėjo į centrą, kuriame buvo V. K., G. Č., M. T., A. P. ir dar trys ar keturi jam nepažįstami asmenys. Susirinkę gėrė alų. Matė, kad nepažįstami asmenys ant rankų turėjo kažką panašaus į kastetus, buvo kažką užsirišę. Jie norėjo išdaužyti kultūros namų langus, konfliktavo su V. K., G. Č., A. P.. Tada pradėjo skambinti pažįstamiems, kurie galėtų atvažiuoti padėti. Paskambino P. B., kuris atvažiavo su A. U.. Nepažįstami asmenys sėdo į automobilį „Nissan Sunny“ ir važiavo link (duomenys neskelbtini). Šį automobilį vairavo M. T.. A. U. su džipu apsisuko aikštelėje ir šiuos pasivijo. M. T. sustojo prie bažnyčios, tik kitoje gatvės pusėje. A. U. taip pat sustojo. Jis per atidarytą automobilio langą paklausė šių kodėl girti vairuoja, taip pat liepė kviesti policiją. A. U. su P. B. išlipo iš automobilio. A. U. iš automobilio išlipo su šunimi, daugiau jis neturėjo nieko. Išlipus iš automobilio, A. U. jo priekyje kalbėjosi su M. T., o P. B. konfliktavo su vienu asmeniu automobilio „Nissan Sunny“ gale. Nematė, kad P. B. ir A. U. būtų ką nors mušę. V. K. pribėgęs trenkė iš kojų ir rankų taip pat vienam automobilio gale sėdėjusiam asmeniui. Šis bandė iš automobilio išlipti, tada V. K. trenkė jam automobilio durelėmis, apibėgo ratą apie automobilį ir visus apspardė, apdaužė. Paskui vėl grįžo prie to paties stambaus asmens, kurį vėl mušė, o G. Č. prisijungė. Tas, kuris sėdėjo šalia vairuotojo, nubėgo link bažnyčios tiltuko ir dingo. Kiti du asmenys liko sėdėti automobilio gale. Po to V. K. sėdo į automobilį „Nissan Sunny“, „gazavo“ pirma pavara ir juo apvažiavo „garbės ratą“. A. U. su P. B. tikriausiai išvažiavo namo, V. K. su G. Č. automobilį „Nissan Sunny“ įstūmė į griovį, plyta išdaužė pastarojo galinį stiklą, pasiėmė telefoną ir magnetolą iš minėto automobilio. Ir dabar, ir ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Į papildomą klausimą atsakė, kad gal truputį ir melavo ikiteisminio tyrimo metu, nes bijojo pareigūno V. B.. Melavo pareigūnams, kad A. U. mušė, nors to nematė. Daugiau nepamena, ką melavo. Policininkas jam liepė sakyti, kad A. U. ir P. B. buvo su kirvakočiais, tačiau jis pats to nematė. Gatvė buvo apšviesta. Teisėjui pasako tai, ką jam pasakoti buvo liepęs tyrėjas V. B.. Tyrėjas darė jam spaudimą, bandė ir jį kaltinti muštynėmis. Šiandien sako tiesą – A. U. nieko nemušė (t. 4, b. l. 160-164).

Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka pagarsintų liudytojo D. Ū. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nustatyta, kad nepažįstamiems asmenims su automobiliu „Nissan Sunny“ išvažiuojant, A. U. vairuojamas automobilis „Lexus“ pastarąjį automobilį pasivijo ir užblokavo kelią – pastatė skersai, kad neišvažiuotų. Tuo metu jie pribėgo prie sustojusių automobilių. Matė kaip A. U. ir P. B. rankose turėjo kirvakočius, o A. U. – dar ir šunį. Stovėjo trijų metrų atstumu nuo jų. Bėgdamas prie sustojusių automobilių V. K. rėkė, kad neliestų M. T., nes šis yra „vietinis“. M. T., išlipęs iš automobilio, stovėjo prie durelių. A. U. liepė šuniui pulti, tačiau šis nepuolė. V. K., apibėgdamas apie automobilį, apspardė visus automobilio keleivius. Gale sėdėjusį storą asmenį išsitraukė iš automobilio ir pradėjo mušti. Paskui šiam įspyrė ir priėjęs G. Č.. A. U. mušė priekyje sėdėjusį smulkų neaukštą vaikiną, o P. B. kitą smulkų, aukštesnį asmenį. Tas asmuo, kurį mušė A. U., pabėgo. Kirvakočiais nemušė. Mušė tik rankomis ir kojomis. Viskas truko apie 10 minučių. V. K. nukentėjusiųjų automobiliu apvažiavus apie (duomenys neskelbtini) miestelį, A. U., G. Č. bei V. K. automobilį įstūmė į griovį, V. K. išdaužė automobilio galinį stiklą, pasiėmė telefoną bei magnetolą. Po to V. K. iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pasakė, kad atvažiavę girti asmenys ir įvažiavo į griovį. Policijai išvažiavus, matė nuo bažnyčios ateinančius A. U. ir P. B., kurie klausė, ar nematė nevietinių asmenų. Jie rankose turėjo kirvakočius. Pastarieji išėjo šių ieškoti, o jie išsiskirstė (t. 2, b. l. 41-43).

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų liudytojo D. Ū. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nustatyta, kad liudytojas davė tokius pačius, esminėse aplinkybėse sutampančius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 31-32, 33-34).

Liudytojas A. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad visi kaltinamieji yra jo pažįstami, su visais santykiai yra geri. Liudytojas parodė, kad matė kaip A. U. vairuojamas automobilis privažiavo prie gatvėje sustojusio M. T. vairuojamo automobilio ir sustojo prie automobilio priekio kampu. A. U. ir P. B. nuėjo prie sustojusio automobilio. Jie aiškinosi, ginčijosi. Matė kaip V. K. ir G. Č. mušė stambų, žemo ūgio asmenį. Suduotų smūgių neskaičiavo, tačiau jie buvo suduodami į veido sritį. Nematė, kad V. K. būtų mušęs kitus asmenis. Taip pat nematė, kad A. U. ir P. B. būtų ką nors mušę ar ką nors turėję rankose. Vėliau A. U. šunį išsivedė, tačiau šis nebuvo agresyvus. Pamatęs, kad susirinkusieji pradeda muštis, pasiūlė D. Ū. eiti namo, tačiau šis pasiliko. Į papildomą klausimą atsakė, kad tyrėjas gal ne taip parašė, kaip sakė, gal suprato, kad automobilis užblokuotas (t. 4, b. l. 164-166).

Liudytojas G. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, davė analogiškus parodymus liudytojui D. Ū., A. P. iki tos vietos kaip jis begirtaujant išėjo „gamtiniais reikalais“ ir negrįžo, nes buvo „komoje“. Nežino kas toliau vyko ir papasakoti nieko negali. Nežino ir neprisimena, kur jį pareigūnai rado (t. 5, b. l. 50-51).

Liudytojas V. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nedarė jokio poveikio liudytojui A. Ū.. Nežinojo, kaip ten viskas iš tikrųjų vyko. Kaip D. Ū. pasakojo, taip ir užrašė. D. Ū. buvo paaiškinta, dėl ko jis vežamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad reikės dar kartą duoti parodymus. Kiek prisimena, liudytojas D. Ū. davė parodymus, kad nukentėjusiuosius mušė visi: A. U., V. K., G. Č. bei P. B.. Jokio nusistatymo prieš nieką neturi (t. 5, b. l. 90-92).

Liudytoja A. U., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio vakarą jiems bebūnant lauke, P. B. paskambino ir pasakė, kad kažkas vyksta (duomenys neskelbtini), kultūros namuose. Jos sūnus A. U. ir P. B. sėdo į mašiną ir išlėkė. Jos namuose nei kirvakočių, nei beisbolo lazdų nėra. Išvažiuodamas sūnus su P. B. nieko nepasiėmė (t. 4, b. l. 12-13).

Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis V. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kurioje vietoje buvo užblokuotas M. T. vairuojamas automobilis, kurioje vietoje jis iš pradžių sustojo atbėgęs prie automobilio, parodė automobilio dureles, pro kurias išsitraukė ,,storą“ asmenį ir vietą kurioje jis pastarąjį mušė, nurodė, kaip kitą nukentėjusįjį iš automobilio išsitraukė P. B., taip pat vietą, kur mušėsi ar stumdėsi A. U. (t. 2, b. l. 84-85).

Akistatos su kaltinamuoju P. B. metu V. K. patvirtino savo parodymus, kad jis su G. Č. puolė mušti “storą” vaikiną (E. J.), kad P. B. taip pat mušė vieną nukentėjusįjį, kurį išsitraukė iš automobilio, kad girdėjo, kaip A. U. konfliktavo su kažkuo, tik ar mušėsi nematė, nes pats tuo metu mušėsi. Pabėgus nukentėjusiajam E. J., kitų kartu su juo važiavusių nukentėjusiųjų jau nebuvo. Po konflikto dar buvo su M. T. sutikę P. B. ir A. U. su lazdomis rankose, kurie sakėsi, kad vieną nukentėjusįjį buvo sutikę ir eina ieškoti kitų. P. B. tokių kaltinamojo V. K. parodymų nepatvirtino, teigdamas, jog į konfliktą nesikišo, bandė besimušusius skirti, atitraukė G. Č. su V. K. nuo nukentėjusiojo, pastarąjį gynė, liepė liautis mušti, kad pasibaigus konfliktui po Sintautų kaimą nevaikščiojo ir nieko neieškojo (t. 3, b. l. 87-88).

Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis P. B. parodė vietas, kur prasilenkė su automobiliu ,,Nissan sunny“, kur pastarasis automobilis sustojo, taip pat vietą (kitoje gatvės pusėje), kurioje automobilį ,,Lexus“ pasistatė A. U., kur viso konflikto metu stovėjo jis, kur stovėjo A. U. (t. 3, b. l. 91-92).

Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis G. Č. parodė, kurioje vietoje buvo užblokuotas M. T. vairuojamas automobilis, iš kurios pusės atbėgo prie sustojusių automobilių, iš kurios vietos P. B. išsitraukė vieną jaunuolį, o V. K. – ,,storą“ vaikiną, vietą, kur jis su V. K. pastarąjį mušė, griovelį, į kurį įstūmė automobilį (t. 3, b. l. 19-20).

Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis A. U. parodė vietą, kur jo vairuodamas automobilį ,,Lexus“ prasilenkė su automobiliu ,,Nissan Sunny“, vietas, kurioje sustojo automobilis ,,Nissan Sunny“ ir jo vairuojamas automobilis (kitoje gatvės pusėje), vietą, kur jis buvo viso konflikto metu kalbėdamas su vairuotoju M. T. (t. 3, b. l. 51-52).

Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas A. J. B. parodė vietą prie (duomenys neskelbtini) upelio, kurioje jis rado nuogą nepažįstamą jaunuolį (t. 2, b. l. 54-55, 56).

Išrašas iš medicininių dokumentų bei pažyma patvirtina, kad D. K. į gydymo įstaigą buvo pristatytas 2011 m. rugsėjo 12 d. 6 val. 50 min. (t. 1, b. l. 49, 51, 52).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 468/11(10) nurodoma, kad D. K. buvo nustatyti odos nubrozdinimai ir poodinės, gilesnių audinių kraujosruvos rankose, kojose, nugaroje, šonuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu. Dėl vidinio nukraujavimo, bendro kūno atšalimo bei pozicinio suspaudimo išsivystė ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Kūno sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių pobūdžio, taip pat suduotų smūgių skaičiaus, nurodyti nėra galimybės. Neatmetama, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nurodomu laiku. Vertinant sužalojimo pobūdį, galima teigti, kad, trauma nebuvo pagrindinis faktorius, lėmęs pozicinio suspaudimo sindromo, kūno atvėsimo išsivystymą, vėliau – po stacionarizavimo, vystėsi nukraujavimo požymiai, kurie kartu su anksčiau nustatytu bendru kūno atšalimu bei poziciniu suspaudimo sindromu sukėlė ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą, kas kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikimas (t. 1, b. l. 63-65).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio specialisto išvadoje Nr. GP 12/12(10)-G 468/11(10) patvirtinama, kad D. K. nenustačius galvos smegenų traumos, kitų galimų kokių tai būklių, susirgimo požymių, trauma nebuvo pagrindinis faktorius, lėmęs pozicinio suspaudimo sindromo, kūno atvėsimo išsivystymą. Vėliau – po stacionarizavimo, vystėsi nukraujavimo požymiai, kurie kartu su anksčiau nustatytu bendru kūno atšalimu bei poziciniu suspaudimo sindromu sukėlė ūmų inkstų funkcijos nepakankamumą, kas kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kadangi medicininiuose dokumentuose atžymėta, jog nukentėjęs stacionarizavimo metu buvo neblaivus (medicininiuose dokumentuose nepateikta duomenų apie alkoholio koncentraciją organizme), neatmestina tai, kad tam tikrą reikšmę (ne lemiamą) pozicinio suspaudimo sindromo, kūno atvėsimo išsivystymui turėjo ir alkoholio vartojimas. Neurologinė simptomatika, dėl ko nukentėjęs galėjo netekti sąmonės, neužfiksuota. Vertinant izoliuotai, nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimai ir poodinės, gilesnių audinių kraujosruvos rankose, kojose, nugaroje, šonuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, nesukėlusiu hipovoleminio šoko reiškinių, gali būti kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 75-77).

Automobilio ,,Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole ir foto nuotraukose užfiksuotas išmuštas galinis automobilio stiklas, sulenktas priekinis kairės pusės sparnas, išmuštas kairės pusės posūkio žibintas, automagnetolos vietoje likę tik pajungimo laidai (t. 1, b. l. 29-32, 33-24).

Reikalaujamų daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad iš E. B. buvo paimta automobilinė magnetola ,,Sony“, kuri po apžiūros grąžintas nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 98, 99-102, 103,110).

Reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu iš M. T. buvo paimta garso kolonėlė ,,Sanyo“, kuri po apžiūros grąžinta nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 104, 105-108, 109, 110); UAB ,,Tele2“ pagal naudojamą E. K. telefono numerį (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pagrobto telefono IMEI yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 112).

Iš UAB ,,Omnitel“ pateiktų telefonų išklotinių nustatyta, kad nuo 2011-09-12 03:22 val. iki 2011-09-13 19:59 į E. K. naudojamą mobilaus ryšio telefoną buvo įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo telefonu numeriu naudojasi V. K. (t. 1, b. l. 116, 134).

Iš byloje esančių susitarimų nustatyta, kad nukentėjusiesiems D. K. bei E. K. padarytos žalos yra atlygintos, kad jie pretenzijų kaltinamiesiems neturi (t. 5, b. l. 110, 111, 112).