- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-25
- Bylos Nr.
- 2K-455/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Vytautas Piesliakas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- B. T.
- Nukentėjusysis
- I. A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. T. (B. T.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas patenkintas ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis pakeistas: B. T. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į 180 straipsnio 2 dalį ir B. T. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu B. T. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos ir B. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1-3 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Įpareigota įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios I. A. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu B. T. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2010 m. sausio 5 d. apie 12 val. išlaužęs I. A. priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), duris ir įsibrovęs į butą, paėmė 1000 Lt vertės aukso sagę, 1500 Lt vertės aukso apyrankę, 200 Lt vertės aukso grandinėlę, 300 Lt vertės aukso grandinėlę, 800 Lt vertės aukso grandinėlę, pintą su baltu auksu, tris bendros 450 Lt vertės pakabukus, 150 Lt vertės sutuoktuvinį aukso žiedą, du bendros 600 Lt vertės žiedus, 200 Lt vertės sutuoktuvinį aukso žiedą, 1000 Lt vertės aukso grandinėlę su pakabuku, 400 Lt vertės aukso auskarus, 150 Lt vertės dobilo formos aukso pakabuką, 800 Lt vertės skaitmeninį fotoaparatą „Canon“, pinigus - 4400 Lt, vieną JAV dolerį (ekvivalentas 2,32 Lt), 450 eurų (ekvivalentas 1 552,50 Lt), 50 Lenkijos zlotų (ekvivalentas 43,50 Lt), iš viso paėmė 13 548,32 Lt vertės nukentėjusiosios I. A. turto, ir paruošė išnešti nukentėjusiajam D. A. priklausančius daiktus: 3500 Lt vertės kompiuterį, 780 Lt vertės benzininį pjūklą, 500 Lt vertės vaizdo grotuvą, iš viso bendros 4780 Lt vertės turto; tuo metu į butą grįžus nukentėjusiajam D. A., B. T., nešinas minėtu 13 548,32 Lt vertės nukentėjusiosios I. A. turtu, sušuko jam „stovėti, užmušiu“; nukentėjusiajam supratus, kad jam gresia realus pavojus ir bandant pasitraukti iš buto ir pasislėpti nuo kaltinamojo, bei pro buto duris išbėgus į namo laiptinę, B. T. bandė koja spirti nukentėjusiajam, bet pataikė į uždaromų buto durų apatinę dalį, kurią išspyrė; tokiais veiksmais pagrasinęs tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pasišalino iš minėto buto, pagrobdamas 13 548,32 Lt vertės nukentėjusiajai I. A. priklausantį turtą.
Be to, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį B. T. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą: 2010 m. sausio 5 d., apie 12.10 val., išlaužė I. A. priklausančio buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1430 Lt vertės duris, taip padarydamas nukentėjusiajai I. A. 1430 Lt turtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismas, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį B. T. paskirtas bausmes subendrinęs apėmimo būdu, galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams ir, pritaikęs BK 75 straipsnį, atidėjo jos vykdymą dvejiems metams šešiems mėnesiams paskiriant atitinkamus įpareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – B. T. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į 180 straipsnio 2 dalį ir paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams, paskiriant šią bausmę atlikti pataisos namuose.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis B. T. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas veikos kvalifikaciją ir bausmę, laikė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl turėjo vadovautis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais ir priimti nuosprendį, o ne nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, vertino įrodymus, o tai turėjo įtakos netinkamam nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Nusikalstamas sumanymas įvykdyti vagystę įsibraunant į butą, po įsibrovimo netikėtai grįžus buto šeimininkui, peraugo į plėšimą, kurio metu buvo panaudoti grasinimai žodžiais nukentėjusiojo atžvilgiu, o pasišalinus iš buto su jau pagrobtais I. A. daiktais, vėlesni jo grasinimai nukentėjusiajam, net ir galbūt panaudojus peilį, laikytini jo siekiu išvengti sulaikymo. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Taigi jo nusikaltimas buvo baigtas pasišalinus iš buto su pagrobtais daiktais ir kvalifikuotinas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad peilio panaudojimą plėšime patvirtina kiti įrodymai, t.y. policijos pareigūnų parodymai, nukentėjusiojo atpažintas peilis, vietos apžiūros protokolas. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis neigė turėjęs peilį. Nukentėjusiojo parodymų apie grasinimą peiliu prie „Helios City" kolonos nepatvirtina jokie įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kai jų nepatvirtina kiti įrodymai). Byloje apklausti policijos pareigūnai patvirtino tik peilio radimo aplinkybes, tačiau ne grasinimą rastu peiliu. Įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotas peilio radimas, anot kasatoriaus, niekaip nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadų apie jo panaudojimą plėšimo metu. Be to, nėra duomenų, kad įvykio vietoje rastas peilis yra tas pats, kurį matė nukentėjusysis (turint omenyje, kad jis buvo sulaikytas apleistame pastate, į kurį gali patekti bet kas, šiame pastate, tikėtina, nakvoja benamiai, kurie ir galėjo palikti rastą peilį ar pan.). BPK 91 straipsnis apibrėžia, kas yra daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. BPK 193 straipsnio nuostatos reglamentuoja daiktų, kurie galėjo būti nusikaltimo įrankiai ar priemonės, atpažinimo tvarką. Tuo tarpu nukentėjusysis, dar neapklaustas apie tariamai nusikaltimo metu panaudoto peilio požymius, rastą peilį, kurį jam parodė pareigūnai, atpažino vietoje. Toks atpažinimas atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (peilio radimo momento nukentėjusysis nematė, pareigūnai, radę peilį, jam parodė jį ne tarp mažiausiai trijų tos pačios rūšies daiktų, kaip to reikalauja įstatymas), todėl negali būti laikomas tinkamu įrodymų BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme. Vadovaujantis BPK 289 straipsnyje nustatyta tvarka, peilis pirmosios instancijos teisme buvo apžiūrėtas, tačiau, jis (kasatorius) dar kartą patvirtino, kad peilis ne jo. Kita vertus, jokia ekspertizė (DNR, kvapų ar kt.), galinti patvirtinti, kad rastas peilis priklausė jam, byloje nebuvo atlikta, todėl lieka tik nukentėjusiojo parodymai, nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais.
Kasatorius pažymi, kad prokuratūra kaltinimą keitė net tris kartus. Pirmą kartą jis buvo kaltinamas tuo, kad bandydamas išvengti sulaikymo ir atsakomybės už padarytą nusikaltimą, grasino jį persekiojusiam D. A. žodžiais, o antrąjį kartą, kad dar nukentėjusiojo bute siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą puolė nukentėjusįjį šaukdamas „stovėti, užmušiu", o vėliau, bandydamas išlaikyti pagrobtą turtą bei išvengti sulaikymo, rodydamas nukentėjusiajam peilį, grasino žodžiais „užmušiu". Iš kaltinimo keitimo matyti, kad prokuratūra taip pat nebuvo kategoriškai apsisprendusi, kaip turėtų būti kvalifikuojami jo veiksmai. Vadovaujantis prokuratūros logika, daiktus jis pagrobė bute, ten pat pagrasino nukentėjusiajam žodžiais siekdamas išlaikyti pagrobtus daiktus, o juos išlaikęs, prie kolonos turėjo tikslą išvengti sulaikymo. Net ir iš pakeisto kaltinimo nesuprantama, kada prokuratūra laikė jo nusikalstamą veiką baigta. Tačiau jis nuosekliai aiškino, kad, išbėgęs iš buto, grasino nukentėjusiajam vieninteliu tikslu, t. y. siekdamas išvengti sulaikymo. Kaltinimas pirmosios instancijos teisme buvo pakeistas ir trečiąjį kartą.
Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo taip pat lieka neaišku, kada jo veika (plėšimas) laikoma baigta. Teismas nurodė, kad bute pagrobtus I. A. priklausančius daiktus (pinigus ir auksą) jis įsidėjo į kišenę bei juos išmetė tik tada, kai jau buvo apleistame name prieš pat sulaikymą, jau po to, kai Savanorių pr. buvo trumpam sustojęs ir pagrasinęs nukentėjusiajam. Kasatoriaus nuomone, buvo labai svarbu nustatyti, ar pasišalinęs iš buto su pagrobtais daiktais, jis įgijo realią galimybę jais disponuoti. Kadangi nustatyta, jog nusikaltimą jis padarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nuo nusikaltimo vietos iki tariamo pagrasinimo peiliu Savanorių pr. buvo pakankamas atstumas, akivaizdu, kad pagrobtus daiktus jis galėjo perduoti bendrui ar išmesti. Tai, kad jis nepasinaudojo galimybe disponuoti pagrobtais daiktais, nepaneigia tokios galimybės atsiradimo. Teismų praktikoje laikoma, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą ar jo panaudojimas po turto užvaldymo, siekiant išvengti sulaikymo, negali būti kvalifikuojamas kaip plėšimas, todėl jis mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nustatytas faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagrobtus daiktus jis išmetė jau būdamas apleistame pastate ir tik suvokdamas sulaikymo neišvengiamumą. Teismas pažymėjo, kad, būdamas persekiojamas, jis neturėjo realios galimybės disponuoti pagrobtais daiktais. Darydamas kardinaliai priešingą išvadą apylinkės teismo nustatytam faktui, apeliacinės instancijos teismas jos visiškai nemotyvavo, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Vadovaujantis tokia apeliacinio teismo logika, kuri išdėstyta nutartyje, jo veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo B. T. kasacinį skundą prašo nuteistojo B. T. kasacinį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius savo kasaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, bet nepagrįstai nesirėmė jo parodymais apie tai, kad peilio jis neturėjo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis įvykdė baigtą plėšimą, esant kvalifikuojančiam požymiui - peilio panaudojimui, ir kartu abejoja, ar apeliacinio teismo išvados patvirtina tai, kad jis įvykdė baigtą plėšimą. Kita vertus, kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad peilis buvo panaudotas ne plėšimo tikslu, o siekiant išvengti sulaikymo už padarytą nusikalstamą veiką, ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą dėl jo nuteisimo už nekvalifikuotą plėšimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Prokuroras teigia, kad dalis šių skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o, kaip žinoma, faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 str. 1 d.). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Prokuroro nuomone, teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai argumentavo, kodėl neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. A. parodymais apie tai, kad kasatorius prie namo, esančio Vilniuje, Savanorių pr. 1, jam grasino peiliu (t.2, b.1.100) ir kodėl kritiškai vertina kasatoriaus parodymus apie peilio pas jį nebuvimą. Prokuroro nuomone, skirtingai nei teigiama skunde, nukentėjusiojo parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais - liudytojų V. P., D. Č., I. O. parodymais, sulaikymo vietos apžiūros protokolu, kitais įrodymais. Visi įrodymai, kuriais teismas grindė savo procesinį sprendimą, buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasacinio skundo teiginys dėl BPK 301 straipsnio pažeidimo yra nepagrįstas.
Dėl to kas susiję su skundo argumentais dėl plėšimo baigimo momento ir ar pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytą argumentaciją kasatoriaus veika neturėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą, prokuroras nurodo, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, anot prokuroro, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas pripažintinas baigtu nusikaltimu. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kasatorius buvo užkluptas nukentėjusiojo nusikaltimo darymo vietoje. Tačiau pagrobtų daiktų svetimame bute kasatorius nepaliko, o atvirkščiai - paėmė pagrobtą turtą ir pasišalino su juo iš svetimo buto bei bandė su juo pabėgti. Nors kasatorius visą laiką buvo persekiojamas nukentėjusiojo ir šis matė jo veiksmus, tačiau prie namo Vilniuje, Savanorių pr. 1, jis pagrasino nukentėjusiajam peiliu, po kiek laiko peršoko tvorą ir pasislėpė apleistame pastate, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Prokuroro teigimu, akivaizdu, kad kasatorius nors ir trumpą laiką, bet vis dėl to disponavo pagrobtu svetimu turtu, galėjo per tą laiką minėtą turtą paslėpti, išmesti (ką jis ir padarė), t. y. turėjo galimybę su pagrobtu turtu veikti savo nuožiūra. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, prokuroras mano, kad teismas pagrįstai įvykdytą plėšimą kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad kasatorius peilį panaudojo ne tik ir ne tiek siekdamas išvengti sulaikymo, bet ir bandydamas išlaikyti paimtą turtą, nes ir po peilio panaudojimo (grasinimo juo) toliau bėgo su pagrobtais daiktais, todėl kasatoriaus įvykdyta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip plėšimas esant kvalifikuojamajam požymiui - panaudojant peilį, o tai atitinka BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytus požymius.
Atsiliepimas
Atsiliepime prokuroras teigia, kad nors teismas ir nepažeidė minėtų BPK normų ir tinkamai taikė minėtas BK normas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo (nutarties), ji buvo priimta remiantis BPK 328 straipsnio 3 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tačiau, prokuroro teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados ne tik neatitiko bylos aplinkybių, bet pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo kasatoriui inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimas kasatoriui šioje byloje negali būti taikomas. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik BPK 328 straipsnio 3 punkto nuostatomis, nors turėjo remtis ir BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytais pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindais, dėl to nepagrįstai priėmė nutartį, o ne, kaip to reikalauja įstatymas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas), - nuosprendį. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutarties rezoliucinėje dalyje neišsprendė galutinės subendrintos bausmės skyrimo klausimo bei BK 75 straipsnio taikymo panaikinimo klausimo, todėl nesilaikė ir BPK 307, 331 straipsnių nuostatų. Minėti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai laikytini esminiais ir jie gali būti ištaisyti tik iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BPK 328 straipsnio taikymo
Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktą apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį priimdamas nutartį šio kodekso 328 straipsnio 3 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais. Pagal BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą šio kodekso 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį tik priimdamas nuosprendį. BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatyti pagrindai yra, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) neteisingai paskirta bausmė. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, pakeitė priimdamas nutartį, kuria B. T. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į 180 straipsnio 2 dalį ir paskyrė šio įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (kurios net nesubendrino su bausme, pirmosios instancijos teismo paskirta pagal BK 187 straipsnio 1 dalį) bei netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartimi pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes tokie pakeitimai, kokie buvo padaryti, galimi tik priimant apeliacinės instancijos teismui nuosprendį, atitinkantį BPK 331 straipsnio reikalavimus.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir nustatė kitokias įvykio aplinkybes, nei pirmosios instancijos teismas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas apskųstą nuosprendį turėjo keisti vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, t. y. dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas turėjo išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis padarė kitokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 26 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, todėl naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Kasatoriaus prašymas panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį negali būti tenkinamas, nes byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pakeisti B. T. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ginčijant pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos aplinkybėms. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo klausimai visų pirma turi būti išnagrinėti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tačiau, naikindama apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pirmiau minėtu pagrindu, teisėjų kolegija atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį bei pažymi, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas, šis teismas pripažino, jog B. T. įsibrovė į butą ir svetimą turtą pagrobė veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kad B. T. sulaikymo vietoje dalies pagrobtų pinigų ir daiktų nebuvo rasta, kad plėšimas buvo baigtas B. T. su pagrobtais daiktais bei pinigais pasišalinus iš buto ir turint galimybę disponuoti pagrobtu turtu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šios aplinkybės nėra motyvuotai paneigtos, plėšimo baigtumo klausimas apskritai nespręstas, o nutartyje esantys teismo pasisakymai, pvz.: „kad, būdamas nuo pat buto persekiojamas nukentėjusiojo, kaltininkas dar neturėjo realios galimybės disponuoti pagrobtais daiktais“, „jog jis bėgdamas nuo nukentėjusiojo, vėliau jam grasindamas peiliu, iki pat sulaikymo siekė ne tik pabėgti, bet ir išlaikyti paimtą turtą“, leidžia kasatoriui pagrįstai abejoti ir kelti klausimus, kodėl apeliacinės instancijos teismas jo veiką, esant tokiems argumentams, pripažįsta baigtu plėšimu, o ne pasikėsinimu jį padaryti, nėra aišku, nuo kurio momento šis teismas laiko jį įgijusiu galimybę disponuoti pagrobtu turtu.
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, susidaro situacija, kai pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dar nėra įsigaliojęs, taigi negali būti vykdoma ir nuteistajam apeliacinės instancijos teismo nutartimi paskirta laisvės atėmimo bausmė. Dėl to nuteistasis B. T. iš pataisos namų paleistinas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina galioti jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
B. T. iš pataisos namų paleisti.