Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. (toliau – K. J.) apeliacinį skundą dėl 2016 m. balandžio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), 286 straipsnį ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį,100 MGL (3 766 eurų) bauda; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2015 m. balandžio 28 d.), 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant K. J. bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiųjų Stasio E. D. ir V. D. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiaisiais: S. E. D., V. D., A. D. ir S. D. bei jų vaikais K. D. ir K. D., J. D. ir jo vaikais R. D. ir T. D.; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2015 m. balandžio 29 d.), 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant K. J. bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiojo J. D. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir jam priklausančiame veršidės pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiuoju J. D. ir jo vaikais R. D. ir T. D.; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant K. J. bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiųjų A. O. V. ir A. V. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiaisiais A. O. V. ir A. V., įpareigojant nuteistąjį per 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. O. V. nusikalstama veika padarytą 1 541 (vieno tūkstančio penkių šimtų keturiasdešimt vieno) eurų turtinę žalą, nukentėjusiajam A. V. 2 360 (dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimties) eurų turtinę žalą;pagal BK 286 straipsnį, 60 MGL (2 259,60 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, K. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2015 m. balandžio 28 d.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, už šias veikas paskiriant subendrintą 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant K. J. bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiųjų S. E. D. ir V. D. gyvenamojoje sodyboje, esančioje Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su nukentėjusiaisiais: S. E. D., V. D., A. D. ir S. D. bei jų vaikais K. D. ir K. D., J. D. ir jo vaikais R. D. ir T. D..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė, dalinio sudėjimo būdu, subendrinta su kitomis už BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos sutrikdymas 2015 m. balandžio 29 d.) ir 187 straipsnio 2 dalį K. J. paskirtomis bausmėmis, kartu skiriant ir už BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą K. J. paskirtą piniginę baudą, paskiriant K. J. galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmę ir 60 MGL (2 259,60 eurų) baudą, jos sumokėjimui nustatant 1 (vienerių) metų terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sienos. K. J. paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu nustatant šias pareigas ir įpareigojimus:

uždrausti K. J. bausmės atlikimo metu lankytis nukentėjusiųjų S. E. D. ir V. D. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo J. D. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam J. D. priklausančiame veršidės pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiųjų A. O. V. ir A. V. gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini); uždrausti bendrauti su nukentėjusiaisiais S. E. D., V. D., A. D. ir S. D. bei jų vaikais K. D. ir K. D., J. D. ir jo vaikais R. D. ir T. D., A. O. V. ir A. V.; įpareigoti K. J. per 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. O. V. nusikalstama veika padarytą 1 541 (vieno tūkstančio penkių šimtų keturiasdešimt vieno) euro turtinę žalą, nukentėjusiajam A. V. - 2 360 (dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimties eurų) eurų turtinę žalą.

K. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktos nepakeistos.

Nukentėjusiųjų A. O. V. ir A. V. civiliniai ieškiniai patenkinti: nukentėjusiąjai A. O. V. iš K. J. priteista 1541 (vienas tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt vienas) eurų turtinės žalos, 1000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos ir 200 (du šimtai) eurų proceso išlaidų atlyginimui; nukentėjusiajam A. V. iš K. J. priteista 2360 (du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt) eurų turtinės žalos, 1000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos ir 200 (du šimtai) eurų proceso išlaidų atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis, 2015 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), S. E. D. ir V. D. priklausančios gyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, turėdamas rankoje metalinį durų vyrį ir išsakydamas necenzūrinius žodžius bei įvairius grasinimus nukentėjusiųjų A. D., V. D., S. E. D., S. D. atžvilgiu, mesdamas metalinį durų vyrį į mažametę K. D., gim. 2007 m., pataikant jai į dešinį čiurnos sąnarį, tuo sukėlė mažametei nukentėjusiajai K. D. fizinį skausmą dėl dešinio čiurnos sąnario sumušimo bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.1. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. balandžio 29 d., apie 17.50 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, J. D. priklausančios veršidės pastate, grasino J. D. jį padegti, sakydamas, kad ,,padegs, nevaidins čia tokio ūkininko, jam gerai nesibaigs“, tokiu įžūliu savo elgesiu ir grasinimais K. J. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.2. Be to, K. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 m. balandžio 29 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojęs degtukus ir ypač degų skystį – benziną, padegė šiaudus, buvusius prie A. O. V. priklausančio ūkinio pastato vakarinės dalies dviejų varčių durų, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą turtą: A. O. V. priklausantį ūkinį pastatą su malkine, padarydamas nukentėjusiajai A. O. V. 4 000 eurų turtinę žalą; bei ūkiniame pastate ir šalia jo buvusį A. V. priklausantį turtą: - melžimo įrangą 300 eurų vertės, 1 kubinį metrą malkų 25 eurų vertės, elektrinį kreizą 200 eurų vertės, dvi karves, kurių viena 750 eurų vertės, bendros 1500 eurų vertės, veršiuką 150 eurų vertės, telyčią 150 eurų vertės, penkis triušius, kurių vienas 5 eurų vertės, bendros 25 eurų vertės, triušį 10 eurų vertės, nukentėjusiajam A. V. padarydamas bendrą 2 360 eurų turtinę žalą.

1.3. Be to, jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 7 d., apie 20.40 val., Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, siekdamas išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 8 dalyje, pasipriešino valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajam patruliui M. K., kuriam ranka sudavė vieną smūgį į petį bei koja spyrė ne mažiau vieną smūgį į koją, tuo sukeldamas nukentėjusiajam M. K. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje priimant naują – išteisinamąjį nuosprendį; pagal BK 286 straipsnį paskirtos 2259,60 eurų baudos sumokėjimui nustatyti 2 (dvejų) metų terminą.

2.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinus įrodymus, dėl ko priėmė neteisingą nuosprendį. Jo teiginių, apie tai, kad visų nukentėjusiųjų (D.) bei dalies liudytojų (D.), parodymai yra neteisingi, kadangi šie yra susiję artimais giminystės ryšiais, kaimynystės santykiais, apylinkės teismas visiškai nevertino, apie tai nepasisakydamas ir skundžiamame nuosprendyje. Pasak K. J., jo kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos) ir BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, visiškai nepagrįstai grindžiama išimtinai vienos šeimos (D.) narių parodymais, kadangi, įvertinus jų neabejotiną suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, jie nelaikytini objektyviais nuteistojo kaltės įrodymais.

2.2. Analizuodamas K. D. sužalojimo aplinkybes, K. J. nurodo, kad šio įvykio metu S. E. D. ir V. D. sodybos kieme jį užpuolė palaidi šunys, todėl pagriebęs šalia buvusį metalini durų vyrį, gynėsi nuo jų, nes šie įkando jam į koją, metė rankoje turėtą vyrį į šunis, o ne į mažametę K. D.. Jos šio įvykio metu kieme nematė, jokio tikslo nei pažeidinėti viešosios tvarkos, nei juo labiau sužaloti mergaitę, nuteistasis neturėjo. Pasak nuteistojo, metalinis vyris, kurį šis metė į šunis, sveria keletą kilogramų, yra aštriabriaunis, todėl neabejotina, jog tokiu atveju, jei juo būtų pataikyta į mažametės koją, sužalojimai būtų kur kas rimtesni nei nagrinėjamu atveju K. D. nustatytas dešinio čiurnos sąnario srities sumušimas. Šiame kontekste akcentuojama ir tai, kad įvykio metu į D. sodybą atvažiavus policijos pareigūnams, niekas net neužsiminė, apie įvykio metu sužalotą K. D..

2.3. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent K. J. padegė ūkinį pastatą ir tokiais savo veiksmais padarė BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Tuo tarpu tai, kad kratos metu pas jį kišenėje buvo rastos dvi degtukų dėžutės, ir tai, jog sutinkamai su 2015 m. gegužės 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, ant tirti pateiktų dviejų degtukų dėžučių yra ypač degaus skysčio – benzino pėdsakų, nuteistojo įsitikinimu, nėra pakankami įrodymai jo kaltės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį konstatavimui. Ant degtukų dėžučių benzino pėdsakai galėjo likti dėl to, kad jis tikrino – remontavo benzininį pjūklą, jo bakelį, tikrino, ar yra benzino, ar benzinas tinkamas naudojimui.

Nukentėjusieji A. O. V., A. V., J. D., V. D. ir S. E. D. pateikė atsiliepimą į nuteistojo K. J. apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2016 m. balandžio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir K. J. apeliacinio skundo netenkinti.

3.1. Nukentėjusiųjų teigimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, kurių kontekste pagrįstai K. J. pripažino kaltu jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Tuo tarpu tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti pateikto apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė A. F. pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštiems K. J. prašymams ir argumetams, prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo K. J. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6.1. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas K. J. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį K. J. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo K. J. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

6.2. Apeliaciniu nuteistojo skundu jo kaltė bei veiksmų kvalifikacija pagal BK 286 straipsnį neginčijama, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl K. J. kaltės padarius BK 286 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo neturi. Kadangi apeliaciniame skunde keliamas tik K. J. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir 187 straipsnio 2 dalį klausimas, nurodant, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl K. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad K. J. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, išsakydamas necenzūrinius žodžius bei įvairius grasinimus nukentėjusiųjų atžvilgiu, metė metalinį durų vyrį į mažametę K. D., pataikydamas juo į dešinį mergaitės čiurnos sąnarį. Tokie K. J. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kaip fizinio skausmo sukėlimas mažametei, ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, nepaisant K. J. apeliacinio skundo argumentų, jog jokio tikslo pažeisti viešąją tvarką ar sužaloti mergaitę jis neturėjo ir to daryti neketino, teisinio pagrindo nėra.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. balandžio 30 d. A. D. pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą, nurodydama, kad 2015 m. balandžio 28 d., apie 17.00 val., K. J., būdamas girtas, triukšmaudamas ir keikdamasis atėjo į D. sodybą, reikalavo įleisti jį į namus, grasino padegsiąs namą, keikėsi necenzūriniais žodžiais, atsinešęs kluono durų vyrį grasino juo visus „išmušti“, šiuo daiktu sudavė šuniui, katinui, grasino juo V. D., mesdamas pataikė juo K. D. į koją (b. t. 1, b. l. 8). Iš esmės analogiškas aplinkybes, jas kiek papildydama, A. D. išdėstė ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, pažymėdama, kad šio įvykio metu policijos pareigūnams ji skambino du kartus.

8.1. A. D. parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir S.E. D., paaiškinęs, kad į D. sodybą atėjęs K. J. prašė paskambinti 112, tačiau V. D. nurodžius, kad skambintų iš savo namų, K. J. pradėjo reikšti priekaištus dėl D. paleisto šuns, susirado geležinį strypą ir juo pradėjo vytis šunį, kurį gelbėti bėgo vaikai. Jis (E. D.) matė, kaip rankose turėtu strypu K. J. metė į šunį, nematė, ar kam pataikė, tačiau vėliau K. D. šiam papasakojo, kad K. J. mestas metalinis strypas pataikė jai į koją. Grįždamas, K. J. strypą pasiėmė ir jį laikydamas rankoje keikėsi bei grasino D.. Analogiškai vertinamo įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu aiškino ir V. D., patvirtinusi, jog ji pati matė, kaip K. J. mestas metalinis strypas pataikė į K. D. koją, S. D. ir J. D.. Šių asmenų išdėstytai analizuojamo įvykio sekai neprieštarauja ir mažametės nukentėjusiosios K. D. parodymai, kad 2015 m. balandžio 28 d. pas jos senelius atėjo K. J. ir, kalbėdamas su močiute ir seneliu, rėkavo, keikėsi, iš kluono pasiėmė metalinį pagalį ir bėgo paskui šunį, norėjo jį užmušti. Ji su broliu ir pusbroliais gynė šunį, tačiau K. J. metė į ją rankoje turėtą metalinį strypą, pataikė jai į dešinę koją, apačioje, kur yra kauliukas. Sužalotą vietą jai skaudėjo, liko mėlynė, dėl ko, kitą dieną mama ja vežė pas gydytojus, ką neabejotinai patvirtina ir 2015 m. gegužės 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 498/15 (06) ir 2015 m. spalio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. pG 1070/15 (06) užfiksuotos aplinkybės, kad K. D. pagal 2015 balandžio 29 d. chirurgo apžiūros duomenis kliniškai nustatytas dešinio čiurnos sąnario srities sumušimas; esant duomenims, patvirtinantiems smūgio sudavimo faktą K. D., fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai galimybė neatmetama (b. t. 1, b. l. 25-27, 31-33).

8.2. Netikėti aptartais A. D., S. E. D., V. D., S. D., J. D. ir K. D. parodymais, abejoti jų patikimumu ar objektyvumu, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia K. J., teisinio pagrindo nėra. Duodami parodymus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, priešingai nei nuteistasis K. J., A. D., S. E. D., V. D., S. D. ir J. D. buvo supažindinti su atsakomybe už melagingų parodymų davimą, jų pirmosios instancijos teisme išdėstytos aplinkybės iš esmės sutapo su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo nuoseklūs, detalūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems. Juos patvirtino ir mažametė nukentėjusioji K. D., jokiais giminystės ryšiais su jais nesusijusi B. M. T. (D. kaimynė), iš dalies ir K. J. buvusi sugyventinė O. P. bei įvykio metu į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas G. C.. Jie atitinka ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintus rašytinius įrodymus.

8.3. Šiame kontekste analizuojant K. J. apeliacinio skundo argumentus, nesutikti su jo teiginiais, jog A. D., S. E. D., V. D., S. D. ir J. D. yra betarpiškai susiję giminystės ryšiais, kas neabejotinai gali įtakoti jų suinteresuotumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, teisėjų kolegija negali. Teismų praktikoje sprendžiant bylos duomenų patikimumo klausimą, laikomasi nuostatos, jog teismai, vertindami atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tuo tarpu aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sugretinus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (pvz. kasacinės nutartys 2K-440/2010, 2K-399/2011 ir kt.). Ir vis tik šiuo atveju, įvertinus A. D., S. E. D., V. D., S. D., K. D. ir J. D. parodymų nuoseklumą, detalumą, jų atitikimą kitų asmenų (B. M. T., O. P. ir G. C.) išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms bei rašytinei nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagai, abejoti jų objektyvumu ir nesiremti jų parodymais sprendžiant K. J. kaltės klausimą jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, pagrindo nėra.

8.4. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad, sutinkamai su BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2015 m. balandžio 28 d., 17.50 val. iš A. D. buvo gauta informacija, kad į jos namo kiemą atėjo girtas kaimynas K. J., kuris yra psichinis ligonis, grasina metaliniu strypu susidorojimu (b. t. 1, b. l. 17-18). Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateikta informacija bei telefoninio pokalbio garso įrašai, remiantis kuriais, 2015 m. balandžio 28 d., 17.39 val. ir 17.47 val. iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi A. D., užfiksuoti telefoniniai pokalbiai Bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112; jų metu A. D. praneša apie kaimyno K. J. netinkamą elgesį, turimą metalinį daiktą, nurodo, kad kaimynas spardo šunį, vaikus užsivijo su „brekštange“, paaiškina, kad jis „šėliojasi“ su metalo gabalu, kėsinasi į šunį, trenkė jam, į vaikus kėsinasi (b. t. 1, b. l. 36-40, garso įrašas). Patikrinus gautą informaciją, K. J. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pažeidėjas (K. J.) buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur jam buvo nustatytas vidutinis – 1,69 promilių, girtumas (b. t. 1, b. l. 19-20, b. t. 2, b. l. 162-164). Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas G. C. – į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą atvykęs policijos pareigūnas, betarpiškai patvirtino, kad K. J. analizuojamo įvykio metu buvo nusiteikęs agresyviai, keikėsi necenzūriniais žodžiais, elgėsi neadekvačiai, stumdėsi, nuo jo sklido alkoholio kvapas. O remiantis 2015 m. gegužės 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, įvykio vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir paimtas 71 cm ilgio, 6 cm pločio ir 6 mm storio durų vyris (b. t. 1, b. l. 9-14). Išdėstytos aplinkybės betarpiškai patvirtina aukščiau aptartus D. parodymu, dėl ko, K. J. apeliacinio skundo argumentai dėl šių asmenų parodymų vertinimo, atmestini, kaip nepagrįsti.

Sprendžiant K. J. kaltės klausimą šioje dalyje, atkreiptinas dėmesys ir į paties nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Jis neneigė analizuojamo įvykio metu rankose turėjęs įvykio vietoje rastą ir paimtą durų vyrį, nurodydamas, kad juo metė ne į mergaitę, bet į šunį, kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog paties durų vyrio metimo fakto nuteistasis neneigia. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti asmenį arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Vertinant šią aplinkybę analizuojamo įvykio kontekste, neabejotina, kad K. J., jo teigimu mesdamas metalinį daiktą į kieme buvusį šunį, šalia jo esant mažamečiams vaikams ir kitiems D. šeimos nariams, būdamas pakankamai apdairus, sąmoningas ir rūpestingas, negalėjo nesuvokti, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti kieme buvusius asmenis, tačiau, galimų pasekmių jis nepaisė, metė rankose turėtą daiktą ir juo pataikė mažametei į koją, tokiu būdu, sukeldamas jai fizinį skausmą, kas analizuojamu atveju iš esmės atitinka netiesioginės tyčios sąvoką, t. y. nors analizuojamu atveju K. J. tiesiogiai nesiekė sukelti fizinio skausmo mažametei nukentėjusiajai, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

9.1. Ir nors K. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teigė, kad tuo metu, kai jis metė rankose turėtą metalinį durų vyrį į šunį, vaikų D. sodybos kieme nebuvo, tačiau, ši apelianto versija neatitinka kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų bei faktinių bylos aplinkybių, kas aukštesniajam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. J. versija buvo atmesta pagrįstai. Pritariant tokiai apylinkės teismo išvadai vis tik pažymėtina, jog K. D. nustatytas dešinės kojos čiurnos sąnario pažeidimas buvo patvirtintas neginčytinais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, o aplinkybė, kad šis pažeidimas galėjo būti padarytas kitu laiku ir vietoje nei konstatuota šioje baudžiamojoje byloje, nenustatyta. Analogiškai šiuo atveju vertintini ir nuteistojo teiginiai, kad tokiu atveju, jei jis būtų pataikęs K. D. įvykio metu turėtu bei įvykio vietos apžiūros metu rastu ir paimtu durų vyriu į koją, jai būtų padaryti didesni sužalojimai, nei nustatyta šiuo atveju. Jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, todėl laikytini subjektyvia nuteistojo nuomone, remtis kuria, sprendžiant asmens kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šiame kontekste vertinant nuteistojo parodymų patikimumą, vis tik atkreiptinas dėmesys, kad analizuojamo įvykio metu K. J. buvo neblaivus (jam nustatytas vidutinis girtumas), todėl jo parodymai, duoti tiriant K. D. sukelto fizinio skausmo aplinkybes, įvertinus tai, kad jie prieštarauja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymams, bet ir faktinėms bylos aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti. Neabejotina, jog asmens neblaivumas gali neigiamai paveikti jo suvokimą apie analizuojamo įvykio aplinkybes, iškreipti tikrąją vertinamo įvykio esmę, jo priežastis ir pan., todėl remtis tokio asmens dėstomomis įvykio aplinkybėmis, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus tai, kad, sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, sprendžiant asmens kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (nusikalstamų veikų) padaryme, remtis vien tik jo parodymais nebūtų teisinga, kadangi toks asmuo, bandydamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykių aplinkybių, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos.

Aptartų faktinių aplinkybių kontekste, abejonių K. J. neteisėtais veiksmais K. D. atžvilgiu, t. y. fizinio skausmo sukėlimu jai į koją pataikius metaliniu 71 cm ilgio, 6 cm pločio ir 6 mm storio durų vyriu, tokiais savo veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, aukštesniajam teismui nekyla. K. D. patvirtino, kad K. J. analizuojamo įvykio metu metė į ją rankose turėtą metalinį daiktą, kuris pataikė jai į koją, sužalotą vietą jai skaudėjo, atsirado mėlynė, ką iš esmės patvirtino ir 2015 m. gegužės 20 d. ir 2015 m. spalio 15 d. specialisto išvados. Tai, kad K. J. mestu metaliniu durų vyriu buvo pataikyta K. D. į koją, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir šią aplinkybę pati mačiusi V. D. bei S. E. D., A. D., S. D. ir J. D., kuriems apie analizuojamo įvykio metu sužalotą K. D. koją papasakojo pati mažametė, dėl ko ji tą patį vakarą buvo pristatyta į medicinos įstaigą.

10.1. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad apie analizuojamo įvykio metu K. D. padarytą kojos sužalojimą, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pranešta nebuvo, o į gydymo įstaigą buvo kreiptasi tik vakare. Neabejotina, kad aukščiau aptarti K. J. veiksmai – jo agresyvumas, neblaivumas, grasinimai bei necenzūriniai žodžiai, - sukėlė didelį sąmyšį bei išgąstį D. šeimoje (ką neabejotinai patvirtina ir A. D. telefoninių pokalbių su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju turinys), išlikusį pakankamai ilgą laiką – kol K. J. iš jų sodybos buvo išvežtas policijos pareigūnų. Esant tokiai D., o tuo pačiu ir nukentėjusiosios mažametės K. D. emocinei būklei, atsižvelgiant į tai, kad pati K. D. apie jai padarytą sužalojimą namiškiams papasakojo tik vakare, aplinkybė, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apie K. D. padarytą sužalojimą nebuvo užsiminta, esminės reikšmės K. J. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, neturi. Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad tokius D. šeimos veiksmus lėmė objektyvios priežastys.

Tuo tarpu sprendžiant K. J. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaryme, paminėtina, jog smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ( kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011). Tačiau, esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis vis tik yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai yra sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, todėl asmens veiksmų kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad jie buvo atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje, analizuojant analogiško pobūdžio baudžiamąsias bylas, viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu joje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs tam tikrų nepatogumų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2014).

11.1. Neabejojant neteisėtais K. J. veiksmais mažametės nukentėjusiosios K. D. atžvilgiu, vertinant juos BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių plotmėje, pastebėtina, kad jie analizuojamu atveju buvo atlikti S. E. D. ir V. D. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme (neaptvertas), kuriame įvykio metu buvo ne tik šios sodybos savininkai, bet ir pašaliniai asmenys – į svečius atvykę kiti D. šeimos nariai bei kaimynė B. M. T.. Atėjęs į D. sodybą, K. J. jau buvo agresyviai nusiteikęs dėl prieš tai buvusio jo ir jo sugyventinės asmeninio konflikto (kurį patvirtino pati nuteistojo sugyventinė O. P.), o sodybos savininkams neleidus pasinaudoti jų turimu telefonu, K. J. visą savo agresiją nukreipė į sodyboje buvusius asmenis, keikė juos necenzūriniais žodžiais, jų atžvilgiu, be viso ko, išreikšdamas ir eilę grasinimų. Šių veiksmų atlikimo momentu rankose turėdamas bauginančiai atrodantį metalinį durų vyrį bei jį mesdamas ir pataikydamas mažametei K. D. į koją, neabejotinai sutrikdė aplinkinių rimtį ir viešą tvarką, išgąsdino kieme buvusius vaikus ir suaugusiuosius, dalis kurių buvo senyvo amžiaus. Be to, šio įvykio metu K. J. buvo neblaivus, kas neabejotinai didino jo pavojingumą jį supantiems asmenims, juolab, kad savo agresyvaus ir neteisėto elgesio nuteistasis nesugebėjo suvaldyti net į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams. Esant šioms aplinkybėms, abejoti K. J. kalte padarius jam inkriminuotą BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo taip pat nėra. Šiuo aspektu skundžiamo apylinkės teismo argumentacija yra teisinga, jai iš esmės pritaria ir K. J. apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.

11.2. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir K. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad tokius jo veiksmus sąlygojo neteisėti D. veiksmai – neva jų laikomas šuo lakstė nepririštas, jam įkando, ką apeliantas pranešė policijai ir, turėdamas pretenzijų D. dėl netinkamo šuns laikymo, atėjo į jų sodybą. Tikėti šia apelianto versija, įvertinus iš esmės ją paneigiančių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, teisinio pagrindo nėra, juolab, kad kaip seka iš paties nuteistojo parodymų, ši jo iškelta versija nėra ir nuosekli. Kaip matyti iš 2015 m. balandžio 28 d. užfiksuotų skambučių telefonu Nr. 112, K. J. įvykio dieną bendruoju pagalbos telefonu neskambino, apie jam įkandusį šunį nepranešė. 2015 m. balandžio 28 d. pirmasis pagalbos skambutis adresu (duomenys neskelbtini), buvo 17.31 val. iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo analizuojamo įvykio metu naudojosi O. P., ji prašė policijos pagalbos dėl to, kad girtas K. J. „daužosi“, „trankosi“ namuose (b. t. 4, b. l. 2-3), kas iš esmės patvirtina ne apelianto, o D. versiją, jog K. J. į jų namus atėjo prašydamas paskambinti 112 dėl, jo teigimu, dėl neteisėto sugyventinės elgesio, tačiau V. D. atsisakius tai padaryti, K. J. pradėjo šaukti, keikti Dainauskus necenzūriniais žodžiais ir tik tada K. J. užsiminė apie paleistą D. šunį.

Dėl K. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2015 m. balandžio 29 d. nusikalstama veika)

Abejonių tuo, kad 2015 m. balandžio 29 d., apie 17.50 val., J. D. priklausančios veršidės pastate K. J. įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti nukentėjusiojo bei jo parodymus patvirtinančių liudytojų išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis bei rašytine nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vien tai, kad apeliaciniu skundu K. J. nesutinka su savo veiksmų kvalifikacija lakoniškai nurodydamas, kad jo kaltė šioje dalyje grindžiama išimtinai D. parodymais (kas iš esmės neatitinka nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų), kurie negali būti objektyvūs, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimui/pakeitimui.Remiantis nukentėjusiojo J. D. parodymais, 2015 m. balandžio 29 d. jam su darbininkais būnant veršidėje, apie 17.30 val. atėjęs girtas K. J. pradėjo keiktis, rėkti, sakydamas „ką tu čia vaidini tokį ūkininką“, „aš tave sutvarkysiu, tu čia nevaidinsi, kad tu čia esi toks ūkininkas“, minėjo žodį „deginsiu“, dėl ko buvo paprašytas išeiti ir nerėkauti. Analogišką vertinamo įvykio versiją J. D. išdėstė ir 2015 m. balandžio 30 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui pateiktame pareiškime (b. t. 1, b. l. 96-97). Šiuos J. D. parodymus patvirtino analizuojamo įvykio metu kartu su juo buvę ir neteisėtą K. J. elgesį betarpiškai stebėję G. V. ir D. M.. G. V. teigimu, atėjęs girtas K. J. pradėjo keiktis, rėkti ant J. D. dėl vandens bokšto, sakė kad jis (J. D.) „nebus toks mandras“, „susitiks teisme“, „susitvarkys“, „susidoros“, maždaug po 10 minučių K. J. išėjo. Šiuos G. V. parodymus iš esmės patvirtino ir D. M..

13.1. Netikėti šių asmenų parodymais, teisinio pagrindo nėra. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai buvo nuoseklūs, J. D., G. V. ir D. M. detaliai atpasakojo jiems žinomas analizuojamo įvykio aplinkybes, kurios sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir atitiko faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, o tuo pačiu ir paties K. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kuriais nuteistasis neneigė 2015 m. balandžio 29 d., apie 18 val. buvęs J. D. priklausančioje veršidėje, pripažino norėjęs išsiaiškinti dėl užsukto vandens, pažymėjo, jog veršidėje J. D. rado su dviem darbininkais, sakė jam „nevaidinsi čia ūkininko, susidėjai kranus, kada nori atsuki vandenį, kada nori užsuki“, necenzūrinių žodžių nenaudojo, jų pokalbis truko apie 10-15 minučių, po ko J. D. jį išvarė.

13.2. Tokiu būdu, neteisėtus K. J. veiksmus patvirtinus ne tik J. D. (būtent šios šeimos parodymų objektyvumu apeliaciniu skundu abejoja apeliantas), bet ir su D. šeima jokiais giminystės ryšiais nesusijusiems liudytojams – G. V. ir D. M., šių asmenų išdėstytai įvykių sekai iš esmės sutampant su K. J. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, apeliaciniame skunde nesant jokių nesutikinimo su apelianto veiksmų kvalifikacija pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvų, abejoti apylinkės teismo argumentacija, o tuo pačiu ir K. J. kalte J. D. priklausančios veršidės pastate įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir taip sutrikdžius visuomenės rimtį bei tvarką, (juo labiau įvertinus jo veiką, padarytą 2015 m. balandžio 28 d.) teisinio pagrindo nėra. Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. J. į J. D. priklausančią veršidę analizuojamu atveju atėjo neblaivus, jam nustatytas 2,14 promilių girtumas (b. t. 2, b. l. 102), J. D. darbuotojų G. V. ir D. M. akivaizdoje reiškė pretenzijas J. D. dėl neva tai užsukto vandens, keikė jį necenzūriniais žodžiais, išreiškė eilę grasinimų – „deginsiu“, „susitvarkysiu“ ir pan., kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

13.3. Ir nors apeliaciniu skundu K. J. su tokia jo veiksmų kvalifikacija nesutinka, o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad analizuojamo įvykio metu jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų J. D. atžvilgiu, tik norėjo išsiaiškinti užsukto vandens priežastis, tačiau šioje vietoje pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis jo paties parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-310-942/2016). Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. J. analizuojamu atveju savo nepasitenkinimą užsuktu vandeniu J. D. reiškė necenzūrinių žodžių bei grasinimų pagalba, kas visuomenėje netoleruotina, vertinama išimtinai neigiamai, tokius veiksmus atliko pakankamai ilgą laiką, matant ir girdint J. D. darbuotojams, tokiu būdu neabejotinai pažeminant J. D., kaip darbdavio, autoritetą, kas aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai konstatuoti, kad tokiu būdu K. J. veikė be aiškios asmeninės motyvacijos, pretekstas jo veiksmams buvo mažareikšmė dingstis, dėl ko, galima daryti išvadą, kad tokie apelianto veiksmai buvo skirti ne asmeniniam konfliktui su J. D. išspręsti, bet viešajai tvarkai pažeisti. Tokiu būdu, neabejotina, kad K. J. veikė tyčia, kuri buvo tiesiogiai nukreipta į BK 284 straipsnio 1 dalimi saugomas vertybes.

Dėl K. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba <...>. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turtas gali prarasti vertę, kai jo nebelieka, t. y. jis sunaikinamas fiziškai (sudeginamas, išpilamas, supjaustomas ir kt.), praranda savo vartojamąsias savybes bei ekonominę vertę ir negali būti panaudojamas pagal paskirtį, lieka tik turto dalis, kurios atstatymui reikalingos lėšos viršija pirminę to daikto vertę (po gaisro lieka tik namo pamatai ir pan.), nors ir nepažeidžiamas, tačiau nustoja egzistuoti kaip turtas. Tuo tarpu visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo būdu laikoma tokia veika, kai jos įvykdymui panaudojama didelė griaunamojo jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai. Šis būdas neabejotinai padidina veikos pavojingumą, kadangi vienu metu sukeliamas pavojus daugeliui įstatymo saugomų gėrių – nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir pan.. Komentuojama nusikalstama veika yra tyčinis, nusikaltimas, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šiuo atveju tyčia gali būti tiek išankstinė, gerai apgalvota, tiek kilusi staiga ir tuoj pat realizuota.

14.1. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aptarto teisinio reguliavimo, išsamiai ir nešališkai ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį K. J. atžvilgiu ir šioje dalyje, konstatuodamas, kad jis padegė šiaudus, buvusius prie A. O. V. priklausančio ūkinio pastato vakarinės dalies dviejų varčių durų, tokiais savo veiksmais – visuotinai pavojingu būdu – sunaikindamas svetimą turtą, A. O. V. ir A. V. priklausantį turtą (išvardintą 1.2 punkte), kas iš esmės atitinka BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Ir nors K. J. savo kaltės nepripažįsta, teigdamas, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesant jokių jo kaltę tiesiogiai patvirtinančių įrodymų, buvo siekiama dirbtinai sukurti jo veiksmų nuoseklią grandinę iki kilusio gaisro, tačiau, šie apelianto teiginiai, įvertinus byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Sutinkamai su 2015 m. gegužės 5 d. (duomenys neskelbtini) apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektoriaus A. T. tarnybiniu pranešimu, 2015 m. balandžio 29 d., apie 19.04 val., degė A. O. V. priklausantis ūkinis pastatas, kurį sudarė dvi dalys – šiaurinė medinė be perdengimo ir pietinė mūrinė su mediniu perdengimu. Gaisro metu nudegė pastato stogas, išdegė perdengimas, apdegė medinės sienos. Gaisre sudegė dvi karvės, du veršeliai, šeši triušiai. Labiausiai ugnies ir temperatūros paveiktos pastato medinės dalies konstrukcijos ties pastato viduriu. Ugnies ir temperatūros poveikis pastato konstrukcijoms tolygiai mažesnis tolstant nuo pastato centro link pastato šiaurinės ir pietinės pusės. Pastato vakarinės pusės medinės konstrukcijos išdegusios tik ties pastato centru, ties dviejų varčių durimis. Rytinės konstrukcijos labiausiai išdegusios nuo pastato centro rytų kryptimi (tai galėjo atsitikti dėl gaisro metu pūtusio šiaurės vakarų vėjo). Pastate šildymo ar kūrenimo įrenginių nepastebėta. Elektros energijos tiekimas atjungtas viralinės pastate, ištraukiant iš rozetės kištuką. Apžiūrint gaisravietę, prie dviejų varčių durų, medinėje ūkinio pastato dalyje, ant žemės, pastebėti apdegę šiaudų kitkų likučiai. Apžiūrint metalinius gardų atitvarus gyvuliams, pastebėta, kad metalinio atitvaro, esančio arčiau minėtų durų, metalo dalys atkaitusios (pakeitusios spalvą) labiau nei esančios toliau nuo durų. Atitvaro metalo dalys labiau paveiktos ugnies ir temperatūros artėjant link minėtų durų, kur stovėjo šiaudų kitkos. Galima daryti išvadą, kad gaisro židinio zona buvo prie dviejų varčių durų apačios, medinėje vakarinėje ūkinio pastato dalyje. Labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo pašaliniam atviram ugnies šaltiniui patekus ant šiaudų kitkų arba šalia jų. Kitos gaisro priežastys mažai tikėtinos (b. t. 1, b. l. 118). Remiantis 2015 m. balandžio 9 d. (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aktu dėl kilusio gaisro, gaisro metu nudegė pastato stogas, išdegė perdengimas, apdegė medinės sienos; gaisre sudegė dvi karvės du veršeliai, šeši triušiai; labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – padegimas (b. t. 1, b. l. 119).

15.1. Abejoti šiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis, o būtent tuo, kad A. O. V. priklausantis ūkinis pastatas užsidegė dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, teisinio pagrindo nėra. Analogišką išvadą 2015 m. gegužės 5 d. tarnybinį pranešimą surašęs (duomenys neskelbtini) apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio inspektorius A. T. pateikė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, papildomai paaiškindamas, kad savaiminio užsidegimo versijai pagrįsti šiuo atveju nebuvo jokių požymių, nes šalia objektyviais duomenimis nustatyto gaisro židinio elektros prietaisų nebuvo, chemikalų, butelių, nuo kurių galėtų kilti gaisras, pastate taip pat nerasta. Tai, kad jokie elektros prietaisai gaisro dieną naudojami nebuvo, o esant reikalui jie pajungiami iš lauko virtuvės atvestu kabeliu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir nukentėjusysis A. V. bei liudytoju apklaustas N. V..

Šių duomenų visumoje sprendžiant K. J. kaltės klausimą tyčia sukėlus gaisrą, visų pirma pažymėtina, kad niekas iš byloje apklaustų asmenų paties padegimo momento nematė, o pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl K. J. kaltės šioje dalyje grindė iš esmės vien tik netiesioginių įrodymų visuma. Tačiau, vien šiuo pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo, kadangi teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, kadangi tiek vieni, tiek kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, kuriems, sprendžiant asmens kaltės klausimą, suteikiama vienoda teisinė reikšmė.Šiuo atveju A. V., A. O. V. ir J. D. parodymais, neginčytinai nustatyta, kad vienintelis, prieš kylant gaisrui A. O. V. ūkiniame pastate, pas nukentėjusiuosius – A. V. ir A. O. V., atėjęs asmuo buvo būtent K. J., kuriam išėjus, po 15-20 minučių ir kilo analizuojamas gaisras V. sodyboje. Kaip matyti iš A. V. ir A. O. V. parodymų, 2015 m. balandžio 29 d. vakare, K. J. buvo atėjęs į jų sodybos kiemą, jis buvo agresyvus, paklaustas, ko jam reikia, pradėjo rėkti, o šiam išėjus iš kiemo, maždaug po 20 minučių, A. O. V. ūkinis pastatas jau degė. J. D. teigimu, 2015 m. balandžio 29 d., apie 18.30 val., jis išgirdo K. J. rėkiantį ir pamatė, kaip šis išeina iš A. V. ir A. O. V. sodybos ir maždaug po 15 minučių, pastebėjo, kad V. sodyba dega. Netikėti šių asmenų parodymais, priešingai nei teigia K. J., teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, detalūs, jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, o apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Ir nors apeliaciniu skundu K. J. nesutinka su tokiu J. D. parodymų vertinimu, nurodant, kad šis kaltino apeliantą terorizavimu, grasinimu padegti, dėl ko jo išdėstytos aplinkybės nelaikytinos patikimomis ir objektyviomis, tačiau sutikti su šiais nuteistojo samprotavimais bei jų pagrindu atmesti J. D. parodymus kaip nepatikimus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog jo išdėstytas aplinkybes betarpiškai patvirtino A. V. ir A. O. V., iš dalies – G. V. ir D. M., nurodę, kad analizuojamo įvykio dieną (2015 m. balandžio 29 d.) K. J. buvo užėjęs ir į J. D. veršidę (kur be kita ko grąsino J. D. padegimu), jam išėjus, praėjus maždaug 10-20 (G. V. nurodo 10 min, D. M. 15-20 min.) minučių, pamatė degantį V. tvartą (kas iš esmės atitinka J. D. parodymus, kad gaisras V. sodyboje kilo po K. J. apsilankymo jo veršidėje ir Varnelių sodyboje). Sprendžiant K. J. kaltės, o tuo pačiu ir A. V., A. O. V. bei J. D. parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, įvertintini ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš 2015 m. balandžio 29 d. asmens kratos protokolo, 2015 m. balandžio 29 d., 22.50 val., atlikus K. J. asmens kratą, pas jį buvo rastos ir paimtos dvi degtukų dėžutės (b. t. 1, b. l. 132). 2015 m. gegužės 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1036 (15) patvirtina, kad ant tirti pateiktų dviejų degtukų dėžučių yra ypač degaus skysčio – benzino, pėdsakų (b. t. 1, b. l. 150-151). Ir nors specialisto išvada, be viso ko nustatyta, kad ant tirti pateiktų (K. J. sulaikymo metu vilkėtų) drabužių – džinsinių kelnių, striukės, marškinių ir kojinių, bei batų poros, degių skysčių pėdsakų nerasta, tačiau, sutinkamai su šios išvados dėstomąja dalimi, daugelis degių skysčių (tirpikliai, skiedikliai, benzinas ir kiti) yra labai lakūs, ir, jei galimi degūs skysčiai nesudegė gaisro metu, iki tyrimo atlikimo iš tiriamųjų objektų jų pėdsakai galėjo visiškai išgaruoti. Vertinant šių specialisto teiginių reikšmę analizuojamos baudžiamosios bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad gaisras V. sodyboje kilo 2015 m. balandžio 29 d., apie 19.00 val., K. J. sulaikytas buvo 2015 m. balandžio 29 d., 20.15 val. (b. t. 2, b. l. 104), jo asmens krata, kurios metu buvo paimti aptartoje specialisto išvadoje nurodyti drabužiai, buvo atlikta 2015 m. balandžio 30 d., laikotarpiu nuo 18.40 val. iki 19.00 val. (b. t. 1, b. l. 140-141), K. J. vasarinių batų pora tyrimui buvo paimta taip pat kitą dieną po tiriamo gaisro, t. y. 2015 m. balandžio 30 d. (b. t. 1, b. l. 142-143), o Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto tyrimas, sutinkamai su 2015 m. gegužės 26 d. specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, buvo pradėtas 2015 m. gegužės 25 d., baigtas – 2015 m. gegužės 26 d. (b. t. 1, b. l. 150-151). Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, o būtent, K. J. drabužių ir batų paėmimo tyrimui, jų perdavimo specialistui ir specialisto tyrimo atlikimo laiką, vien tai, kad ant K. J. pateiktų asmeninių daiktų (drabužių ir batų) degių skysčių pėdsakų rasta nebuvo, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie apelianto nekaltumą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Specialisto teiginiai, jog daugelis degių skysčių (tirpikliai, skiedikliai, benzinas ir kiti) yra labai lakūs, dėl ko jie iki tyrimo atlikimo iš tiriamųjų objektų galėjo visiškai išgaruoti, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis taip ir liko nepaneigti.

18.1. Ir nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu K. J. nurodė, jog degtukai jo kišenėje buvo rasti dėl to, kad tą dieną jis norėjo uždegti žvakutes ant savo tėvų ir brolio kapo, o prieš tai jis tikrino blogai veikiantį benzininį pjūklą, dėl ko ant jų buvo rasti benzino pėdsakai, tačiau tokia apelianto versija atmestina kaip nepagrįsta. Šios išvados kontekste ypatingą reikšmę įgyja paties nuteistojo pakankamai nenuoseklūs, prieštaringi ir lakoniški pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Jo teigimu, analizuojamo įvykio dieną, iki jam apsilankant J. D. priklausančioje veršidėje, jis buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai į jo namus atvyko policijos pareigūnai ir jį sulaikė, jis buvo persirengęs kitus drabužius, nei kad buvo apsivilkęs dienos metu (t. y. važiuodamas į (duomenys neskelbtini)). Važiuodamas į (duomenys neskelbtini), jis turėjo su savimi pasiėmęs degtukus, nes norėjo uždegti žvakes kapuose, tačiau tą dieną aplankyti savo artimųjų kapų jam nepavyko. Tokiu būdu akivaizdu, kad, važiuodamas į (duomenys neskelbtini), K. J. buvo apsivilkęs vienus rūbus (kuriuose, tikint K. J. versija dėl jo noro uždegti žvakutes ant savo artimųjų kapų, ir turėjo būti rasti degtukai), o jo sulaikymo metu – jau buvo persirengęs, tačiau degtukai buvo rasti būtent nuteistojo sulaikymo metu vilkėtų drabužių kišenėje, kas iš esmės prieštarauja K. J. pateikiamai įvykių versijai dėl degtukų atsiradimo jo drabužiuose aplinkybių. Analogiškai vertintini ir K. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstyti teiginiai dėl benzino pėdsakų atsiradimo ant degtukų dėžučių aplinkybių. K. J. teigimu, kelios dienos iki analizuojamo įvykio, jis remontavo namuose turėtą benzino pjūklą – pylė benziną į pjūklą, tikrino benziną jo kratos metu pas jį rastais degtukais. Vertinant šios nuteistojo versijos pagrįstumą ir objektyvumą, visų pirma pažymėtina, jog be to, kad toks K. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu aptartas benzininio pjūklo remonto būdas (uždegti benziną) yra itin pavojingas, jis, aukštesniojo teismo įsitikinimu, yra ir visiškai nelogiškas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad benzinas yra labai lakus, t. y. greitai išgaruojantis, K. J. versija, jog praėjus dviem paroms nuo tos dienos, kai jis remontavo benzino pjūklą, ant jo asmens kratos metu rastų ir paimtų dviejų degtukų dėžučių vis dar buvo aptikti benzino – itin lakios cheminės medžiagos, pėdsakai, neįtikima. Juo labiau įvertinus degtukų dėžučių paėmimo iš K. J., jų perdavimo specialistui ir specialisto tyrimo (kurio metu ant komentuojamų degtukų dėžučių buvo rasta benzino pėdsakų) atlikimo laiką.

18.2. Esant tokiems prieštaringiems nuteistojo parodymams, nesant nei vieno jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pateiktas įvykių versijas patvirtinančio įrodymo, jo parodymus paneigus detaliais, nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, atsižvelgiant į vieningą teismų poziciją dėl kaltinamo asmens parodymų vertinimo (siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, jis gali nuslėpti tikrąsias analizuojamo įvykio aplinkybes, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), betarpiškai tikėti K. J. parodymais ir jų pagrindu konstatuoti jo nekaltumą BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtino nusikaltimo padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Aukščiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste įvertintinas ir K. J. elgesys po analizuojamo gaisro kilimo. Sutinkamai su J. D. parodymais, kuriais, įvertinusi aukščiau aptartas jo parodymų patikimumą pagrindžiančias aplinkybes, teisėjų kolegija tiki, vienu momentu (jau degant Varnelių ūkiniam pastatui) matė, kaip K. J. pravėrė savo namų užuolaidą ir žiūrėjo, kaip dega, tačiau jo namo durys buvo užrakintos. Kelis kartus skambino policijos pareigūnams, kad greičiau atvažiuotų, bandė atidaryti duris, daužė langus, tačiau K. J. savo namų durų neatvėrė. J. D. įsitikinimu, K. J. turėjo girdėti, kaip buvo beldžiama į jo namų duris ir langus, kadangi beldimas buvo pakankamai stiprus. Kiek vėliau, atvykus policijos pareigūnams, greičiausiai G. V. įlipo į K. J. namo rūsį ir atidarė duris iš vidaus. Tai, kad vertinamo gaisro metu, K. J. žiūrėjo pro langą, tačiau į kaimynų beldimą nereagavo, patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas G. V.. Tuo tarpu, K. J. teigimu, analizuojamo įvykio metu jis miegojo, o pabudo tik tada, kai išgirdo gaisrinės sirenas. Niekas į jo duris nebeldė, todėl jokių žmonių ir neįleido, G. V. įlipo į jo namus pro langą ir įleido policijos pareigūnus specialiai, prieš tai nepabeldęs. Šių duomenų visumoje, tikėti K. J. teiginiais, jog jis negirdėjo, kaip buvo beldžiama į jo namus (J. D. teigimu, pakankamai stipriai, į visus įmanomus langus ir duris), tačiau girdėjo gaisrinės sirenas, nuo kurių pabudo, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus tai, kad, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, į gaisro vietą buvo subėgę labai daug žmonių, V. kieme, besiribojančiame su K. J. ir D. kiemu, buvo didelis judėjimas. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad gaisras nagrinėjamu atveju kilo maždaug po 15 minučių, kai K. J. išėjo iš V. namų. Šis laiko tarpas, per kurį, remiantis paties K. J. parodymais, jis sugebėjo nusipirkti alkoholio, grįžti į namus, jį išgerti ir įmigti taip stipriai, kad negirdėtų kieme vykstančio šurmulio, aukštesniajam teismui atrodo nelogiškas ir nepakankamas visų K. J. išdėstytų veiksmų atlikimui, kas šiuo atveju leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad K. J., kaip kad patvirtino J. D. ir G. V., iš tiesų stebėjo gaisrą pro langą, į savo namus nieko neįleisdamas, tokiu būdu imituodamas gilų miegą.

19.1. Konstatuojant šią išvadą, ne mažiau svarbu įvertinti ir K. J. asmenybę. Sutinkamai su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-330/2015, K. J. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį (b. t. 3, b. l. 5-6). Analizuojant ekspertizės akto dėstomąją dalį matyti, kad K. J. apibūdinamas kaip primityvi, menkų intelektinių poreikių pikta, vidiniai įtempta ir lengvai besiprovokuojanti asmenybė, jo nuotaika apibūdinama kaip dirgli, svyruojanti. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad analizuojamo gaisro dieną K. J. lankėsi pas J. D. veršidėje (ši jo įvykdyta nusikalstama veika plačiai aprašyta šios nutarties 1.1, 12-13 punktuose). Šio apsilankymo metu buvo agresyvus, keikė J. D. necenzūriniais žodžiais, grasino jam, kas neabejotinai atkleidžia itin neadekvatų K. J. elgesį analizuojamo įvykio dieną, t. y. 2015 m. balandžio 29 d., po ko, J. D. iš savo valdų jį išvijo. Po tokių J. D. veiksmų, K. J., sutinkamai su A. V., A. O. V. parodymais, užėjo į jų kiemą, buvo agresyvus, A. V. pasakė „aš tau padarysiu, tu čia nevaidinsi“, kas, įvertinus dar ir tai, kad analizuojamo įvykio metu K. J. buvo nustatytas 2,14 promilių girtumas, teisėjų kolegijai iš esmės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. J. dėl užsitęsusio girtumo (2015 m. balandžio 28 d. sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, jis taip pat buvo neblaivus) bei jam konstatuoto psichikos ir elgesio sutrikimo vartojant alkoholį, išliedamas dėl 2015 m. balandžio 28 d. konflikto su sugyventine O. P., 2015 m. balandžio 28 d. konflikto D. sodyboje ir 2015 m. balandžio 29 d. konflikto J. D. priklausančioje veršidėje, susikaupusią agresiją, jis padegė nukentėjusiųjų turtą.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. J. veiksmuose yra visi būtini tiek BK 140 straipsnio 3 dalyje, tiek BK 284 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos) ir BK 187 straipsnio 2 dalyje nu­ma­ty­tų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šių nusikaltimų jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas K. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl K. J. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, BK 284 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir BK 187 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal BK 286 straipsnį nėra skundžiama.Kaip nepagrįstas vertintinas ir nuteistojo apeliacinio skundo prašymas nustatyti jam ilgesnį laiko tarpą, per kurį jis galėtų susimokėti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą 2 259,60 eurų baudą. Sutinkamai su skundžiamo Lazdijų rajono apylinkės teismo rezoliucine dalimi, K. J. buvo nustatytas 1 (vienerių) metų terminas jam paskirtos 2 259,60 eurų baudos savanoriškam apmokėjimui, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš esmės sutinkant su tokiu apylinkės teismo sprendimu, pažymėtina, kad nors jis ir nedirba, tačiau nuolatines pajamas – našlaičių ir invalidumo/netekto darbingumo pensijas vis tik gauna, turi ir nekilnojamojo turto (neskaitant jo gyvenamojo namo). Šių duomenų kontekste svarbu paminėti, kad bausmė vis tik yra valstybės prievartos priemonė, dėl ko neabejotina, jog K. J. skirta bausmė (piniginė bauda bei termino sumokėjimui nustatymas) turėtų jį nubausti bei sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, nustatant ilgesnį savanoriško baudos apmokėjimo terminą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, neigiami padariniai yra natūralus nusikaltimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

21.1. Netenkinant apelianto prašymo, akcentuotina ir tai, kad pagal BPK 352 straipsnį, nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Jei bauda per nustatytą terminą nesumokama, ją priverstinai išieško antstolis pagal nuosprendį priėmusio teismo išduotą vykdomąjį raštą. Tuo tarpu remiantis BK 47 straipsnio nuostatomis, tuo atveju, kai asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Tokiu būdu, K. J. negalint sumokėti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos piniginės baudos per nustatytą 1 (vienerių) metų laikotarpį, teismas turi teisę jam paskirtą baudą nuosprendžio vykdymo procese jo paties sutikimu pakeisti viešaisiais darbais.

Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo

Sutinkamai su 2016 m. gegužės 12 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT, Nr. 815244, J. D. advokatui A. G. sumokėjo 500 eurų už atsikirtimo į nuteistojo K. J. apeliacinį skundą parengimą, teisinių konsultacijų teikimą ir A. O. V., A. V., J. D., V. D. bei S. E. D. atstovavimą baudžiamąją bylą pagal K. J. apeliacinį skundą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (b. t. 4, b. l. 88). Advokato A. G. nukentėjusiesiems teiktų teisinių paslaugų apimtį patvirtina ir 2016 m. gegužės 12 d. Teisinių paslaugų sutartis Nr. 11 (b. t. 4, b. l. 89).

22.1. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla K. J. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Šios nutarties 22 punkte išvardinti įrodymai neabejotinai patvirtina nukentėjusiųjų A. O. V., A. V., J. D., V. D. bei S. E. D. 500 eurų išlaidas, turėtas dėl jų atstovo - advokato A. G. teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiųjų atsiliepimą į nuteistojo K. J. apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo K. J. jas faktiškai apmokėjusiam asmeniui – nukentėjusiajam J. D..

Byloje gauta 2016 m. liepos 5 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-7544 dėl 46,32 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. t. 4, b. l. 93).

24.1. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam K. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. J. nukentėjusiajam J. D. priteisti 500 (penkis šimtus) eurų, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo K. J. nepriteisti

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.