Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo bei metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja), nesutikdama su Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) mokestinių prievolių departamento Klaipėdos skyriaus vedėjo V. R. 2010 m. lapkričio 5 d. atsakymu Nr. (18.32)L2-7593 (toliau – ir 2010 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos AVMI atsakymas), 2010 m. gruodžio 16 d. skundu (pagal gavimo teisme datą) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydama panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos AVMI atsakymą ir įpareigoti priimti naują sprendimą dėl jai priklausančios gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permokos (709 Lt sumos) už 2009 m. grąžinimo kartu su nesumokėtais delspinigiais už kiekvieną sumokėti pavėluotą dieną bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi bei atstovavimo išlaidas, 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo datos.

II.

III.

2012 m. liepos 5 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakartotinį pareiškėjos prašymą tenkino ir atidėjo bylos nagrinėjimą (b. l. 107).

2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl neturtinės žalos (20 000 Lt) atlyginimo, kurį pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kildina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI), veiksmų, o būtent – to, jog Klaipėdos AVMI negrąžino jai priklausančios mokestinės permokos už 2009 m.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja 2010 m. liepos 2 d. pateikė 2009 m. metinę pajamų deklaraciją, deklaruodama 288 Lt mokėtiną privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) mokesčio sumą ir grąžintiną 709 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permoką už 2009 m. Klaipėdos AVMI grąžino pareiškėjai 421 GPM permoką už 2009 m., t. y. iš grąžintinos sumos (709 Lt) išskaičiavo 288 Lt PSD mokesčio sumą, kurią pareiškėja turėjo susimokėti. Pareiškėja 2010 m. spalio 10 d. Klaipėdos AVMI pateikė prašymą grąžinti išskaičiuotą 288 Lt sumą, į kurį Klaipėdos AVMI atsakė 2010 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (18.32)L2-7593.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendė, jog toks pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas, nenustačius sąlygų, būtinų žalai atlyginti. Pareiškėja apeliaciniu skundu su minėtuoju sprendimu nesutinka.

Kaip matyti iš pareiškėjos pateikto apeliacinio skundo turinio, ji nenurodo jokių naujų aplinkybių ir motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, bet teismo sprendimą ginčija iš esmės savo procesinių teisių pažeidimais, t. y. teigdama, jog išnagrinėjus bylą jai nedalyvaujant ir nesusiradus atstovo buvo pažeista teisė į teisingą ir nešališką teismą, be kita ko – buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, be to, nurodydama, jog ji teikė protestus dėl bylos sustabdymo ir bylą nagrinėjusio teismo pirmininkės nušalinimo.

Pastaruoju bylos aspektu nurodytina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies dalyvavimas (pačios šalies dalyvavimas ar dalyvavimas per atstovą) teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis savo ruožtu inter alia numato, jog proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja buvo tinkamai informuojama apie bylos nagrinėjimą, ką, be kita ko, patvirtina jos teikti prašymai atidėti bylos nagrinėjimą (b. l. 46, 54). Pabrėžtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo atidėtas tris kartus (b. l. 50, 63, 67), kol galiausiai 2011 m. birželio 8 d. į teismo posėdį neatvykus pareiškėjai, buvo nuspręsta bylą nagrinėti iš esmės be jos, konstatavus, jog apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai buvo tinkamai pranešta (b. l. 72 – 73). Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog 2011 m. birželio 7 d. pareiškėja pateikė protestą (b. l. 68), kuriuo nuo bylos nagrinėjimo prašė nušalinti visą kolegiją bei teismo pirmininkę, tačiau šis klausimas buvo išspręstas 2011 m. birželio 8 d. nutartimi, motyvuotai nepatenkinus pareiškėjos prašymo nušalinti jos bylą nagrinėjusius teisėjus. Galiausiai 2011 m. birželio 16 d. pareiškėja pateikė pakartotinį protestą (b. l. 80), kuriuo vėlgi prašė nuo bylos nagrinėjimo nušalinti visą kolegiją bei teismo pirmininkę, tačiau atsižvelgiant į tai, jog tai ji padarė 2011 m. birželio 16 d., t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną, po to, kai administracinė byla buvo išnagrinėta iš esmės, pirmosios instancijos teismas svarstyti šį protestą ir dėl jo pasisakyti negalėjo, nes buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo, todėl būtų pažeistas pasitarimo slaptumo principas (ABTĮ 47 str., 82 str. 9 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, aprašytosios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjai procesinės teisės buvo užtikrintos, tuo tarpu teigti, jog dėl jų pažeidimo buvo neteisingai išnagrinėta byla, pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pateikė skundą, išdėstydama savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 str.). Be to, pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, paduodama jos pačios pasirašytą apeliacinį skundą, kuriame pateikė savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą lėmė tas faktas, jog byla buvo išnagrinėta jai nedalyvaujant. Analogiškai apeliacinės instancijos teisme 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. liepos 5 d. buvo tenkinami jos prašymai atidėti bylos nagrinėjimą, siekiu susirasti gynėją (b. l. 101, 107), tačiau galiausiai 2012 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjai pateikus dar vieną prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau nepateikus jokių duomenų, jog ji yra kreipusis dėl antrinės pagalbos suteikimo ar kitų dokumentų, įrodančių, jog advokatas, dėl kurio pagalbos ji kreipėsi, Klaipėdos VGTPT vis dar nėra paskirtas, bylą nuspręsta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjos teisė į teisminę gynybą. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Pareiškėja šioje administracinėje ginčo byloje nėra įtariamoji ar kaltinamoji, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai dėl pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimo. Pareiškėjos prašymas dėl bylą nagrinėjančių teisėjų nušalinimo buvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjos motyvai dėl teismo pirmininkės nušalinimo neturi reikšmės bylos išsprendimui. Pažymėtina, kad teisėjo nušalinimas gali būti taikomas pagal įstatymą, kuriame nustatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą (iudex inhabilis) ir teisėjas gali būti nušalintas šalies prašymu (iudex suspectus) (ABTĮ 47 straipsnis). Teisėjo nušalinimo institutas gali būti taikomas tik konkrečioje byloje ir bylą nagrinėti paskirtiems teisėjams, nes nagrinėjama byla apibrėžia proceso ribas, tuo pačiu ir subjektus, kurie dalyvauja šiame procese.

Pasisakant dėl pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą iš esmės, pažymėtina, jog valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Iš šios normos matyti, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. LVAT 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

Kaip minėta anksčiau, pareiškėja neturtinę žalą kildino būtent iš jai negrąžintos mokestinės permokos, t. y. iš Klaipėdos AVMI 2010 m. lapkričio 5 d. rašto Nr. (18.32)L2-7593, kurį jį taip pat skundė teismui, tačiau skundas šioje dalyje teismo nebuvo priimtas. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog šis raštas buvo informacinio pobūdžio, todėl nesukėlė pareiškėjai jokių teisių ir pareigų. Priešingai – iš rašto turinio akivaizdu, jog juo nebuvo tenkintas pareiškėjos 2010 m. spalio 10 d. vietos mokesčių administratoriui teiktas skundas, kuriuo ji prašė grąžinti jai mokestinę permoką. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi šioje byloje taip pat galutinai konstatavo, jog pareiškėjos keliamas ginčas dėl atsisakymo grąžinti mokesčio permoką savo esme yra mokestinis ginčas, kuriam pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalį yra būtina ikiteisminė nagrinėjimo procedūra, taigi netaikant išankstinio nagrinėjimo procedūros, nėra galimybės minėtoje dalyje išnagrinėti pareiškėjos skundą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtąjį raštą pripažino informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, nes juo pareiškėjai pasekmės buvo sukeltos, o būtent – buvo atsisakyta grąžinti jos prašytą mokestinę permoką. Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui nesudaro, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl GPM permokos grąžinimo su skundu pareiškėja kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, t. y. pasinaudojo ikiteismine mokestinių ginčų procedūra. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tai yra absoliuti kliūtis prašyti žalos atlyginimo, tačiau reikalaujant žalos atlyginimo ir kildinant žalą iš mokestinio ginčo, yra reikšmingos aplinkybės, ar asmuo pasinaudojo įstatyme nustatytais savo teisių gynimo būdais. Pareiškėjai nepasinaudojus privaloma ikiteismine mokestinių ginčų procedūra ir atitinkama tvarka neužginčijus minėtojo atsakovo rašto, ji nagrinėjamu atveju neįrodė jo neteisėtumo, kaip būtinosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti, todėl nėra prielaidų ir priteisti jai dėl jo tariamai kilusią neturtinę žalą. Akcentuotina, jog ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje A143-191/2010). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis pačios pareiškėjos pateiktų deklaracijų duomenimis, pagal kuriuos buvo nustatyta mokestinė nepriemoka, sprendė klausimą dėl minėtos mokestinės prievolės vykdymo Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatytu būdu – įskaitant mokesčio permoką. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių akivaizdų mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumą, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus bei nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui atsirado pareiga atlyginti žalą.

Taigi, apibendrinus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjos prašomą 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir iš esmės teisingai išsprendė kilusį administracinį ginčą bei procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė. Todėl naikinti ginčijamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo ir jis paliktinas nepakeistu.

Pridurtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašo teismo kreiptis į prokuratūrą dėl iš jos neteisėtai nusavintos mokestinės permokos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 109 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija jokių nusikalstomos veikos požymių nenustatė, todėl ir kreiptis į prokurorą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.