- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-25
- Bylos Nr.
- I-76-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06602-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. S. (toliau – pareiškėja) 2013 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 10–11), prašydama panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Mokymo centro (toliau – Mokymo centras) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-679 (toliau – ginčijamas sprendimas) ir priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalies pakeitimais, kuriais buvo sumažintas kvalifikacinės kategorijos priedas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymų nuostatas, kuriomis remiantis ginčo laikotarpiu buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Mokymo centras, atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 19–22) prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti trejų metų senaties terminą bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį, skundą patenkinus – teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis. Mokymo centras nurodė, kad skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjai buvo vadovaujamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo nėra Mokymo centro kaltės.
Teismo posėdyje Mokymo centro atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 41).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo statutinės valstybės tarnautojos pareigas Mokymo centre. 2013 m. spalio 1 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į Mokymo centrą, prašydama išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimo ginčo laikotarpiu (b. l. 5). Ginčijamu sprendimu Mokymo centras nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo (b. l. 6).
Ginčo laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atitinkamai, taip pat nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.