Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2010-04-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-17-106-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Data
2010-04-01
Bylos Nr.
1A-17-106-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rasa Valentinienė (pirm.), Stasys Valužis, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis
D. O.
Advokatai
Antanas Jonušas
Kategorijos

Pranešėja R. Valentinienė Teisėja J. Grigonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A–17-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.1, 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 1 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Stasio Valužio ir Remigijaus Preikšaičio,sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,gynėjui advokatui Antanui Jonušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. O. (D. O.), a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. O. priteista solidariai 16 843,39 Lt S. R. ir A. R..

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. O. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. kovo 28 d. dienos metu, Žibučių g. 11, Gargžduose, turėdamas tikslą apgaulės būdu neatlygintinai įgyti A. R. ir S. R. turtą, piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti turtinės prievolės, pasiūlydamas A. R. pirkti leidimą keleiviams vežti, pateikė jam suklastoto leidimo Nr. 17-18/MT, neva suteikiančio teisę vežti keleivius nustatytu maršrutu, išduoto A. B. individualiai įmonei, Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarės V. K. patvirtintą kopiją, ir tokiu būdu jį suklaidinęs, D. O. apgaule savo naudai įgijo A. R. ir S. R. priklausančius 18000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus ir, nenustatęs visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, pripažino jį kaltu. Tvirtina, kad tarp jo ir A. R. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kaip tai apibrėžta Civilinio kodekso 6.870 str. Iki įsipareigojimus jis vykdė sąžiningai, nei A. R., nei S. R. jam jokių pretenzijų ar priekaištų neturėjo, nukentėjusiesiems jis sumokėjo 2 000 Lt. Aplinkybė, kad pasirašė paskolos lapelį, įrodo, kad tikslo „apgaulės būdu neatlygintinai įgyti A. R. turtą“ neturėjo. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms (buvo suimtas), nemokėjo nukentėjusiems pelno dalies (procentų), todėl nesugebėjo laiku grąžinti paskolos. Jis neneigia fakto, kad 18 000 Lt jam buvo perduoti su tikslu, kad galėtų nusipirkti mikroautobusą ir toliau plėtoti keleivių vežimo verslą. Tokio pobūdžio pinigų perleidimo-grąžinimo sandoris buvo labai palankus nukentėjusiajam -nereikėjo kurti įmonės, vystyti savo verslo, turėjo galimybę tokiu būdu gauti neapmokestinamą pelną. Teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl atmetė jį teisinančius parodymus. Liudytojas A. B. teisme patvirtino, kad jis turėjo teisę su papildoma licenzijos kortele samdyti daugiau to paties maršruto mikroautobusų ir su jais dirbti. Nukentėjusieji neteigė, kad jie siekė pradėti keleivių pervežimo verslą, nebandė įregistruoti veiklą jiems perduotos licencijos Nr.l7-18/MT, išduotos A. B. įmonei, pagrindu. Nukentėjusieji parodė, kad į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik tada, kai jis nustojo jiems pervedinėti pinigus už paskolą, o ne licencijos suklastojimo ar kitokiu pagrindu.

Taip pat apeliantas nurodo, kad po nuosprendžio priėmimo jis sumokėjo 9 000 lt nukentėjusiesiems į banko sąskaitą, todėl mano, kad tai yra jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, turinti didelę reikšmę skiriant bausmės dydį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji S. R. nurodo, kad pinigai už leidimą buvo pervesti į D. O. sąskaitą ir įforminti paskolos rašteliu, tačiau tai nebuvo paskola. Paskolos raštelis buvo kaip garantas, jei kartais „keleivių pervežimo verslas" nepasitvirtintų. Tvirtina, kad nuteistuoju aklai patikėjo, jį matė pirmą kartą, todėl jis pasinaudojo jo ir jos vyro patiklumu. Nupirkto leidimo tikrumu jie neabejojo, jo tikrinti nesiruošė. Taip pat nurodo, kad po nuosprendžio priėmimo jokių pinigų apeliantas jiems nepervedė.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai D. O. pripažino kaltu pagal BK 182 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis neketino apgauti nukentėjusiojo, o tarp jo nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai prievoliniai santykiai, atsiradę dėl sudarytos paskolos sutarties. Nuteistasis neneigia, kad jis gavo 18 000 Lt iš nukentėjusiųjų turėdamas tikslą įsigyti mikroautobusą, todėl buvo pasirašytas paskolos raštelis, ir ta aplinkybė buvo labai naudinga nukentėjusiesiems, nes jiems nereikėjo kurti įmonės, vystyti verslo ir pan.

Tačiau tokių apeliacinio skundo teiginių nepatvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagrįstai konstatuota, kad siekiant užvaldyti turtą buvo panaudota apgaulė. Pagal BK 182 str. 1 d. dispoziciją apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė gali pasireikšti turto savininko suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Byloje nustatyta, kad apeliantas neturėjo jokios teisės parduoti licenzijos. Liudytojas A. B. patvirtino, kad 2005 m. vasarą jis buvo sudaręs su D. O. vieno maršruto aptarnavimo sutartį (pas notarę V. K. patvirtino leidimo Nr. 6-18/MT kopiją), tačiau vėliau ši sutartis buvo nutraukta, nes D. O. nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį. Tuo tarpu leidimas tokiu numeriu (Nr. 17-18/MT) nebuvo išduotas jokiam vežėjui (t. 1, b. l. 57, 58). Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis galėjo verstis keleivių pervežimo verslu byloje taip pat nėra. Todėl apelianto perduotas leidimas nukentėjusiesiems, papildomai uždėtas „D. O. individuali įmonė“ spaudas bei D. O. pasirašymas po spaudu patvirtina, kad tokiu būdu nukentėjusieji buvo suklaidinti, kad perduotų 18 000 Lt., tikėdamiesi gauti fiksuotas periodines pajamas. Kad D. O. sudarė verslininko įvaizdį rodo ir aplinkybės, kad buvo sutarta mokėti po 80 Lt už kiekvieną dirbtą dieną, todėl nukentėjusieji, nusipirkę tokią licenziją (leidimą), tikėjosi užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad toks sudarytas sandoris nukentėjusiųjų buvo vadinamas licenzijos pirkimu, nes už tai turėjo gauti periodinius mokėjimus. Nors apeliantas teigia, kad tai buvo tik paskolos santykiai, tačiau tai vertintina kaip nuteistojo gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusieji prieš pervesdami pinigus apeliantui turėjo skolintis pinigus iš banko ir už tai mokėti palūkanas (t. 1, b. l. 5-11, 24). Nesitikėdami jokios naudos šių pinigų be pagrindo nebūtų skolinę neribotam laikui kitam faktiškai nepažįstamam asmeniui ( sutartis, t. 1, b. l. 2). Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kad tokiu būdu jie siekė apsidrausti, jeigu jiems D. O. nemokės sutartų pinigų. Kad pinigai buvo pervesti kaip licenzijos pirkimas patvirtino ir liudytojas P. M.. Jis ir supažindino nukentėjusiuosius su D. O. dėl galimybės sudaryti būtent tokį sandorį, o ne dėl paskolos. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad D. O., pasiūlydamas pirkti leidimą keleiviams vežti, nurodydamas, kad jis pats faktiškai užsiims šita veikla (nors tokios teisės jis neturėjo) ir už tai mokės A. R. po 80 Lt už dirbtą dieną, tačiau iš anksto žinodamas, kad tokio susitarimo nevykdys (tai yra neketino vykdyti turtinės prievolės), tokiu būdu suklaidino A. R. ir įgijo iš nukentėjusiųjų 18 000 Lt.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę D. O., tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, todėl paskirta bausmė atitinka BK 54 str. 2 d. reikalavimus.

D. O. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jis anksčiau teistas, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs bausmės pagal ankstesnį nuosprendį, todėl jis laikytinas recidyvistu ir jam pagrįstai skirtina laisvės atėmimo bausmė (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, teisingai parinko bausmės dydį. Paskirta bausmė neperžengia BK 61 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų. BK 182 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki trejų metų, todėl apylinkės teismo nustatyta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už šios sankcijos vidurkį, atitinka bausmės paskirtį, todėl dar labiau švelninti bausmę nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis po nuosprendžio priėmimo atlygino nukentėjusiesiems dalį padarytos žalos – 9000 Lt, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių tokį mokėjimą nuteistasis nepateikė. Nukentėjusioji S. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jiems (nukentėjusiesiems) šie pinigai nesumokėti.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rasa ValentinienėKolegijos teisėjai Remigijus PreikšaitisStasys Valužis