Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1152-877/2014 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams D. K., S. K., K. K. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant tretiesiems tretiesiems asmenims akcinei bendrovei DNB bankas, notarei R. S., ir atsakovės D. K. priešieškinį ieškovei A. J. dėl paskolos sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė dovanojimo sutarties sudarymo momentu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pažymi, kad sutartyje paskolos grąžinimo terminas buvo nurodytas 2013-01-31. Ieškovė apie paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus niekada neinformavo atsakovo S. K., neprašė jo patvirtinti paskolos sutarties, tik teikdama ieškinį nurodė jį atsakovu. S. K. apie paskolos sutartį nieko nežinojo ir tik teismui šioje byloje nustačius, kad pagal paskolos sutartį skolininku yra ir atsakovas S. K., ieškovė įgijo reikalavimo teisę ir į šį atsakovą, o tai neatitinka pirmosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Dėl šių aplinkybių taip pat nėra pagrindo teigti, kad dovanojimo sandorio šalys – atsakovai S. K. ir K. K. – buvo nesąžiningos CK 6.66 straipsnio taikymo prasme. Bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė patvirtino, kad neinformavo nei S. K., nei K. K. apie sudarytą paskolos sutartį, šiuos faktus patvirtino abu atsakovai, o byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantės paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Be to, sudarant dovanojimo sutartį buvo gauti visi reikalingi sutikimai ir leidimai iš hipotekos turėtojo, tad jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti dovanojimo sandorio šalių nesąžiningumą byloje nėra. Ieškovės, kaip kreditorės, teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos sudarant 2013-01-03 dovanojimo sutartį, kadangi paskolos sutarties sudarymo metu šis butas jau buvo įkeistas bankui ir tai ieškovei buvo žinoma. Ieškovės reikalavimas nei visa apimtimi, nei dalimi negalės būti nukreiptas į trečiajam asmeniui įkeistą butą, kadangi toks išieškojimas negali būti vykdomas be hipotekos kreditoriaus sutikimo, todėl teismas pripažindamas negaliojančiu šio buto dovanojimo sandorį priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas, taikydamas restituciją, grąžino nekilnojamąjį turtą atsakovams S. K. ir D. K., tačiau nieko nepasisakė apie 2013-01-28 visų atsakovų, t. y. ir K. K. pasirašytą susitarimą dėl 2006-11-27 kreditavimo sutarties Nr. 11282 sąlygų pakeitimo. Pritaikius restituciją nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėja atsakovės K. K. padėtis, nes ji, neturėdama jokio nekilnojamojo turto, lieka skolinga bankui. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovų nemokumą, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybė, kad atsakovai neturi jokio nekilnojamojo turto, jų nemokumo fakto nepatvirtina, kadangi apeliantės turtinė padėtis visiškai nepakito, atsakovai turi transporto priemonę bei gauna pastovias pajamas. Teismo išvada, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti dovanojimo sandorio nepagrįsta. Apeliantė nebuvo įsipareigojusi ieškovei neperleisti nekilnojamojo turto, nekilnojamasis turtas nebuvo ieškovei įkeistas, o siekdami tinkamai realizuoti savo pareigas kredito įstaigai pastarajai suteikė papildomą garantą – K. K., kuri kredito įstaigai įsipareigojo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Vien faktas, kad atsakovai, perleidę ginčo butą dukrai, prisiėmė ir toliau vykdyti įsipareigojimus bankui, nesudaro pagrindo teigi, kad atsakovai dovanojimo sutarties sudaryti neprivalėjo ir tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią privalėjimas sudaryti sandorį traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvės principą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Atsakovė D. K. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos pripažinti ginčo sandorį – 2013 m sausio 3 d. buto dovanojimo sutartį – negaliojančiu.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės reikšti actio Pauliana ieškinį

Pirmoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga reikalauja, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba ją įvykdęs netinkamai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovams D. K. ir S. K., kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas po prievolės atsiradimo momento. Ši išvada atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes: ieškovė 2012-01-31 sutartimi suteikė atsakovei D. K. 75 000 Lt paskolą, atsakovė ją įsipareigojo grąžinti iki 2013-01-31, o ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas 2013-01-03. Atsakovė D. K. su tokia teismo išvada nesutinka, teigdama, kad ieškovė apie atsakovės D. K. paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus niekada neinformavo kito atsakovo – jos sutuoktinio S. K. ir neparašė jo patvirtinti paskolos sutartį, todėl S. K. apie tai nieko nežinojo ir tik tuomet, kai teismas nustatė, jog ir jis yra skolininkas pagal paskolos sutartį, ieškovė įgijo reikalavimo teisę į šį atsakovą.

Tokiu būdu atsakovė D. K. faktiškai ginčija ieškovės reikalavimo teisę kitam atsakovui, tačiau S. K. tokių įgalinimų atsakovei D. K. pagal byloje esančius duomenis nėra suteikęs ir apeliacinio skundo nei šiuo, nei kitu pagrindu nėra pateikęs ir prie atsakovės apeliacinio skundo įstatymų nustatyta tvarka nėra prisidėjęs. Todėl atsakovė D. K. iš esmės neturi teisės ginčyti reikalavimo teisės, nustatytos kito atsakovo atžvilgiu, nes sprendimas šioje dalyje nustatyta tvarka nėra apskųstas.

Be to, kreditorius įgyja reikalavimo teisę prievolės pagrindu. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Taigi prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kreditorius įgyja teisę naudotis įstatymo suteikta jo reikalavimo teisės apsauga ir gynimo būdais. Siekiant išsiaiškinti, ar turi kreditorius neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti teisinio santykio – prievolės buvimą. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu. Kadangi kreditorius turi reikalavimo teisę nuo prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo, tai jis gali naudoti Actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. N. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Todėl apeliantės argumentas, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2013-01-31, t. y. po ginčo sandorio sudarymo, nepagrįstas nei teisės normomis, nei šių normų taikymo praktika. Toks aiškinimas, kad reikalavimo teisė atsiranda tik po to, kai prievolės laiku neįvykdomos, susiaurintų įstatymu nustatytą kreditoriaus teisių apsaugą. Atsižvelgiant į nurodytą teisės normomis nustatytą ir teismų praktikos suformuotą prievolės atsiradimo momento aiškinimą, solidarus prievolės pobūdis nekeičia prievolės atsiradimo momento. Tai, kad kilus ginčui, teismas nustatė, jog pagal ieškovės reikalavimą yra solidariai atsakingi abu sutuoktiniai jokiu būdu nereiškia, kad sutuoktinio S. K. prievolė atsirado tik nuo teismo sprendimo priėmimo momento. Kaip jau nurodyta prievolė, o tuo pačiu ieškovės reikalavimo teisė atsirado paskolos sutarties sudarymo metu, nes nuo to momento atsirado atsakovų pareiga ją grąžinti. Todėl ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ir pagrįstai prašė taikyti Actio Pauliana.

Dėl dovanojimo sandorio šalių nesąžiningumo

Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė dovanojimo sandorio šalių – atsakovų S. K. ir K. K. nesąžiningumą, kadangi ieškovė neinformavo šių atsakovų apie sudarytą paskolos sutartį, o byloje nėra jokių įrodymų, kad paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl solidarios atsakomybės atsakovui S. K. taikymo, įvertinęs bylos duomenis padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog paskola buvo panaudota ne šeimos poreikiams tenkinti. Teismo sprendimo dalis dėl paskolos priteisimo iš solidarių skolininkų apeliaciniu skundu nėra skundžiama, todėl šią sprendimo dalį pagrindžiančios teismo išvados laikytinos pagrįstomis, o su tuo susijusios aplinkybės nustatytomis, tame tarpe aplinkybė, kad paskola buvo paimta ir panaudota šeimos interesais.

Sprendžiant dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismas turi nustatyti, ar skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad atsakovai ginčijama dovanojimo sutartimi turtą perleido savo dukrai. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Tačiau atsakovai šios prezumpcijos įstatymų nustatyta tvarka nepaneigė, kadangi nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Nors ieškovė apie paskolos sutartį ir neinformavo atsakovo S. K., tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia atsakovo S. K. nesąžiningumo. Atsakovai buvo ir yra sutuoktiniai, vedantys bendrą ūkį (teismas nenustatė, kad sutuoktiniai būtų kartu negyvenę), todėl jie dėl artimų šeimos ryšių ir bendro gyvenimo neturi pagrindo teigti, kad vien todėl, kad ieškovė neinformavo kito sutuoktinio, pastarasis nežinojo ir negalėjo žinoti apie įsipareigojimus ieškovei ir kad perleisdami nekilnojamąjį turtą dukrai apribojo ieškovei galimybes atgauti skolą. Be to, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens – šiuo atveju atsakovės K. K. – sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo

Skolininko sudaromas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai nekilnojamojo turto neturi, jų gaunamos pajamos nedidelės, dalį jų atsakovai turi skirti kreditui dengti, ir išieškojimas be darbo užmokesčio gali būti nukreiptas tik į antstolio aprašytą 8 000 Lt vertės automobilį. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad atsakovai neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškove, t. y. konstatavo faktinį atsakovų nemokumą. Atsakovė D. K. su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad atsakovai turi transporto priemonę bei gauna pastovais pajamas, t. y. yra mokūs. Tačiau teismų praktikoje yra suformuota, kad faktinis nemokumas – tai asmens, įvertinus jo turtinę padėtį, negalėjimas vykdyti įsipareigojimus. Nors CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Tam, kad būtų galima konstatuoti fizinio asmens nemokumą, nebūtina, kad jam būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Tačiau jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Bildunga“ v. restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Todėl pirmosios instancijos teismui nustačius nurodytus atsakovų turtinę padėtį apibūdinančius duomenis, atsakovams nevykdant kreditorės reikalavimo nustatytu terminu, buvo pagrindas konstatuoti atsakovų faktinį nemokumą.

Atsakovė taip pat nurodo, kad ginčo sandoris nepažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teisių, kadangi atsakovei K. K. padovanotas butas dar prieš sudarant šį dovanojimo sutartį buvo įkeistas trečiajam asmeniui AB DNB bankui ir padovanojus liko įkeistas, todėl ieškovės reikalavimas nei dalimi, nei visa apimtimi negalės būti nukreiptas į trečiajam asmeniui įkeistą butą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šią aplinkybę įvertino ir pagrįstai nustatė, kad pagal susitarimo dėl sutartinės hipotekos pakeitimo ir papildymo sąlygas įkeisto buto vertė nustatyta 168 700 Lt, o prievolės dydis – 45 634,56 Eur (t. y. 157 954,97 Lt), todėl atsakovų prievolė hipotekos kreditoriui yra 10 745 Lt mažesnė už įkeisto turto vertę, dėl ko yra galimybė patenkinti ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių reikalavimus. Tai apylinkės teismas įvertino kaip atsakovų mokumo po ginčo sandorio sudarymo sumažėjimą. Apeliantė neteisi teigdama, kad ieškovės reikalavimas nei dalimi, nei visa apimtimi negalės būti nukreiptas į trečiajam asmeniui įkeistą butą. CK 4.170 straipsnio 3 dalis numato, kad hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius, t. y. įtvirtina hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės, tačiau nepaneigia kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš likusios po to, kai bus patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, turto vertės. CPK 747 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad jeigu hipotekos ar įkeitimo kreditorius nesutinka, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, arba per keturiolika dienų nepateikia antstoliui savo rašytinio sutikimo dėl išieškojimo, išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto negalima. Todėl hipotekos kreditoriui nesutikus, kad tenkinant ieškovės reikalavimą būtų išieškota iš įkeisto turto, toks išieškojimas faktiškai būtų negalimas, tačiau atsižvelgus į tai, kad išieškojimo galimybė iš šio turto ieškovei išlieka po to, kai bus patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, spręstina, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos ieškovės kaip kreditorės teisės, nes atsakovams perleidus turtą ši galimybė iš ieškovės yra atimta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ormuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio.

Atmestini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, taikydamas restituciją, nepasisakė dėl visų atsakovų (tame tarpe ir apdovanotosios K. K.) 2013-02-28 pasirašyto susitarimo dėl 2006-11-27 kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo, dėl ko yra nesąžiningai pabloginama atsakovės K. K. padėtis, nes ji netekusi nekilnojamojo turto toliau lieka skolinga bankui. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad restitucija taikoma pripažinto negaliojančiu sandorio apimtyje. Kadangi atsakovės K. K. nesąžiningumas preziumuotas, todėl ginčo sandorio restitucija galima. Atsakovų susitarimas su hipotekos kreditoriumi dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nesvarstytinas.

Dėl sandorio neprivalomumo

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog atsakovai – skolininkai D. K. ir S. K. būtų turėję pareigą sudaryti dovanojimo sutartį. Atsakovės nuomone, dovanojimo sandorio sudarymą nulėmė atsakovų siekimas tinkamai vykdyti įsipareigojimus kredito įstaigai, kuri perleidus nekilnojamąjį turtą dukrai įgijo papildomą garantą – naują skolininkę K. K.. Tačiau toks atsakovų sprendimas perleisti nekilnojamąjį turtą dukrai buvo priimtas jų pačių laisva valia, o ne esant nustatytai pareigai. Būtent atsakovai kreipėsi į kredito įstaigą, kuriai buvo įkeistas turtas, prašydami sutikimo jį perleisti (t. 3, b. l. 171), o ne kredito įstaiga buvusių susitarimų su atsakovais pagrindu nustatė pareigą įtraukti naują bendraskolę – atsakovę D. K.. Gavę kredito įstaigos sutikimą dėl turto perleidimo, atsakovai 2013-01-03 sudarė dovanojimo sutartį ir tik 2013-01-28 buvo pasirašytas atsakovų susitarimas dėl 2006 m. lapkričio 27 d. kreditavimo sutarties Nr. 11282 sąlygų pakeitimo (t. 1, b. l. 140-151). Kitokių ginčo sandorio privalomumo pagrindų atsakovai neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad negalima konstatuoti, kad ginčo sandoris privalomai turėjo būti sudarytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovei Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi (t. 4, b. l. 83–84) buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies – 2 106 Lt sumokėjimas paduodant apeliacinį skundą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi nustatyta, kad ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį, todėl ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovės priteistina žyminio mokesčio dalis, kuri buvo atidėta iki sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 2 106 Lt (609,94 Eur) atidėtą žyminį mokestį.