Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki bausmės vykdymo pradžios, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

G. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – 460 Eur sumai.

G. A. taikytas nuosavybės teisės į 754,65 Eur sumą apribojimas paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo vykdymo pradžios, o, pradėjus vykdyti, ši baudžiamojo poveikio priemonė panaikintina ir 294,65 Eur, saugomi Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, grąžintini G. A..

Nuosprendžiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, kaltu pripažintas R. Č., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. A. pripažinta kalta dėl to, kad tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,00498 gramo narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurią gabeno Vilniaus gatvėmis iki 2023 m. gegužės 19 d., apie 20.00 val., kai prie prekybos centro „Mandarinas“, esančio Vilniuje, Ateities g. 91, telefonu suderinusi sandorį už 460 eurų šią narkotinę medžiagą taksi automobilyje „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė R. Č.. Šiais savo veiksmais G. A. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji G. A. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį bei skirti švelnesnę bausmę; nenustačius pagrindo veiksmų perkvalifikavimui, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti kuo švelnesnę bausmę.

2.1. Skunde nuteistoji nurodo, kad jos tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą būtent dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Pažymi, kad tiek ji, tiek nuteistasis R. Č. nuosekliai parodė, kad tarp jų buvo išankstinis susitarimas dėl narkotinės medžiagos pardavimo, tačiau G. A. teigia nežinojusi, būtent kokios rūšies narkotine medžiaga ji disponavo, apie narkotinės medžiagos rūšį nuteistieji nekalbėjo. Be to, R. Č. vartoja įvairias narkotines medžiagas, taigi jam nebuvo svarbu, konkrečiai kokios rūšies narkotinę medžiagą jis įsigyja. Skundžiamame nuosprendyje ne tik nepaneigti G. A. parodymai, bet pirmosios instancijos teismas nurodė nesant pagrindo netikėti nuteistųjų parodymais. Jokių kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad G. A. žinojo, kokios rūšies narkotinėmis medžiagomis ji disponuoja, baudžiamojo proceso metu surinkta nebuvo.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nustatant kaltę padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina įrodyti, jog kaltininkas suvokia, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės, psichotropinės ar pirmos kategorijos pirmtakai (prekursoriai), ir bent bendrais bruožais suvokia jų kiekį. Iš G. A. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad nors apeliantė ir suvokė, kad jos veiksmai yra susiję būtent su narkotinėmis medžiagomis, tačiau nežinojo jų rūšies, taigi negalėjo žinoti ir to, kad disponuoja būtent dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Apeliantė teigia, jog narkotinės ar psichotropinės medžiagos bendras svoris, neturint duomenų apie jos rūšį, pavadinimą, yra nepakankamas pagrindas spręsti apie narkotinės medžiagos kiekį. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino byloje esančius duomenis G. A. tyčios aspektu.

2.3. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo paskirta ir neteisinga bausmė. Skundžiamame nuosprendyje neaptarta galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti G. A. švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę. Pirmosios instancijos teismas suabsoliutino G. A. neigiamai charakterizuojančias aplinkybes – tai, kad ji buvo teista, be kita ko, už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad G. A. daro naujas nusikalstamas veikas ir nekeičia gyvenimo būdo, pažeidinėja įstatymus ir nusikalsta, todėl sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantės įsitikinimu, teismas visgi nepakankamai atsižvelgė į tai, kad buvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis, palyginus su tipinėmis BK 260 straipsnio 2 dalyje uždraustomis veikomis.

2.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis, nereikalaujantis tokios griežtos bausmės. Čia akcentuojama, kad G. A. tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą būtent dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, ji nežinojo, kokios rūšies tai yra narkotinės medžiagos, nežinojo tikslaus jų kiekio. Nuteistoji pardavė narkotinės medžiagas asmeniui, kuris tokias medžiagas vartoja nuo 1985 m., be to, narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos, jas paėmė policijos pareigūnai. Nors apeliantės asmenybė nėra pavyzdinga, tačiau taip pat nėra ir tokia pavojinga, kad reikalautų tokios griežtos bausmės. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad nors nuteistoji ir buvo anksčiau teista už panašias nusikalstamas veikas, bet paskirtą bausmę atliko, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuoširdžiai gailisi, prisipažino padarius nusikalstamą veiką, byloje buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, nevertino, kaip tokia bausmė paveiks nuteistosios šeimos ryšius, nors teismui ir buvo žinoma, kad G. A. turi ir rūpinasi savo 21 metų neįgaliu vaiku, neatsižvelgta į jos pačios resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Posėdžio metu nuteistosios gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniu skundu neginčijama, kad G. A. disponavo narkotine medžiaga, turėdama tikslą ją išplatinti, ir, be kita ko, ją išplatino, t. y. už 460 Eur narkotinę medžiagą pardavė R. Č.. Visgi apeliantė nesutinka su jos veiksmų kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pabrėždama, kad jos tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, ji nežinojo, kokios rūšies narkotine medžiaga disponuoja, atitinkamai negalėjo žinoti ir apie didelį narkotinės medžiagos grynąjį kiekį.

6. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs tai, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos) 0,00498 g karfentanilio kiekis atitinka didelio kiekio kriterijų, G. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuteistosios G. A. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį yra teisingas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ginčas dėl veikos kvalifikavimo nebuvo kilęs.

7. Pažymėtina, kad BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokia, koks yra jų kiekis. Kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-976/2023).

8. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistoji G. A. aiškiai suvokė disponavusi narkotinėmis medžiagomis, tik teigė nežinojusi konkrečios medžiagos rūšies ir jos kiekio. Tokia nuteistosios pozicija yra iš esmės nuosekli, visgi pažymėtina, kad sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, vadovaujamasi ne tik jo subjektyviais pareiškimais apie padarytą nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji, narkotinės medžiagos pardavimo tikslais bendraudama su R. Č., stengėsi laikytis konspiracijos, narkotines medžiagas pastarajam perdavė automobilyje. Apie nuteistosios suvokimą pardavus didelį kiekį narkotinės medžiagos leidžia spręsti narkotinės medžiagos pardavimo kaina – 460 Eur, iš ko akivaizdu, kad tokia suma nebuvo už įprastą narkotinės medžiagos dozę ar kelias dozes. Tuo pačiu tokia pardavimo kaina leidžia spręsti ir apie tai, kad nuteistoji bendrai turėjo žinoti parduodamos narkotinės medžiagos rūšį, kas ir leido nustatyti ženklią pardavimo sandorio sumą. Be kita ko, G. A. praeityje yra teista pagal BK 260 straipsnio 1, 3 dalis (3 t., b. l. 130-132), iš jos konspiracinio bendravimo su R. Č. turinio taip galima spręsti apie turimą suvokimą narkotinių medžiagų rinkoje. Taigi ankstesnė kriminalinė patirtis bei už narkotinės medžiagos pardavimą gauta pinigų suma bendrais bruožais neabejotinai leido suvokti tiek parduodamos narkotinės medžiagos rūšį (juo labiau, apeliantė parodė pati ją įgijusi, dėl ko nelogiška, jog bendrai nebūtų žinojusi, kokią medžiagą įgyja, ypač turint tikslą ją platinti, be to, narkotinė medžiaga nebuvo specialiai supakuota, nuteistoji ją matė vizualiai, su narkotinėmis medžiagomis buvo susidūrusi ne kartą, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje yra teisiama taip pat už disponavimą karfentaniliu), tiek ir tai, kad jos kiekis yra didelis. Be kita ko, narkotines medžiagas pirkęs R. Č. patvirtino, jog yra ilgametis narkomanas, sistemingai ir dideliais kiekiais vartojantis narkotines medžiagas, kas apeliantei taip pat buvo gerai žinoma. Be šių aplinkybių apie didelį narkotinės medžiagos kiekį leidžia spręsti ir perduotame maišelyje buvęs bendras miltelių kiekis. Atkreiptinas dėmesys, kad R. Č. buvo perduotas maišelis su biria medžiaga, kurios bendra masė 14,931 g (1 t., b. l. 142-143). Atsižvelgiant į tai, kad karfentanilio didelio kiekio riba pagal minėtas Rekomendacijas yra vos 0,0006 g, todėl santykinai didelis anksčiau nurodytas bendras birios masės kiekis bendrais bruožais taip pat leido suprasti joje esant atitinkamai didelį narkotinės medžiagos kiekį. Taigi ankstesnė nuteistosios G. A. kriminalinė patirtis, konspiracinis bendravimo pobūdis, pardavimo kaina, pirkėjo asmenybė, bendras medžiagos kiekis nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės dėstomais argumentais, jog ji nesuvokė pardavusi didelį kiekį narkotinės medžiagos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra nustatyta nuteistosios tiesioginė tyčia darant BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, todėl nėra jokio pagrindo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį.

9. Nenustačius pagrindo nuteistosios veiksmų perkvalifikavimui ir atitinkamai dėl to paskirtos bausmės sušvelninimui, toliau pasisakytina dėl nuteistosios prašymo paskirtą bausmę sumažinti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Vertindama, kad jai buvo paskirta per griežta bausmė, nuteistoji nurodo, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas suabsoliutino ją neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, taip pat nepakankamai atsižvelgė į tai, kad buvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o nusikalstamos veikos pavojingumas, palyginus su tipinėmis BK 260 straipsnio 2 dalyje uždraustomis veikomis, yra mažesnis. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad bausmės skyrimo klausimas buvo išspręstas tinkamai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

10. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas vidurkį atitinkantį jos dydį, įvertino padarytą nusikalstamą veiką, jos pavojingumo laipsnį, neatsitiktinį pobūdį, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei pasisakė, kodėl už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas lygus galimam skirti šios bausmės rūšies vidurkiui. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tačiau pabrėžtina, jog teismas ir nėra įpareigojamas kiekvienoje byloje aptarti šios baudžiamojo įstatymo nuostatos taikymą. BK 54 straipsnio 3 dalis aktuali tose bylose, kai bendrosios bausmės skyrimo taisyklės yra nepakankamos individualizuoti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, išvadą teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo daryti priešingą išvadą.

11. Apeliaciniame skunde mažesnis padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas iš esmės grindžiamas tuo, kad nuteistosios G. A. tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą dideliu narkotinės medžiagos kiekiu bei parduotos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos, jas paėmė pareigūnai. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad nuteistosios suvokimas disponuojant dideliu kiekiu narkotinės medžiagos yra nustatytas, taigi tiesioginė tyčia padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, taip pat yra nustatyta. Apeliantės akcentuojamos aplinkybės apie tai, kad pirkėjas nespėjo suvartoti narkotinių medžiagų, taip pat neleidžia nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinti kaip mažiau pavojingos. Pabrėžtina, jog narkotinių medžiagų paėmimas niekaip nebuvo susijęs su pačios nuteistosios veiksmais, o parduotos narkotinės medžiagos buvo paimtos būtent dėl teisėsaugos pareigūnų sėkmingo darbo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. A. pardavė R. Č. 0,00498 g narkotinės medžiagos – karfentanilio. Toks kiekis daugiau nei 8 kartus viršija Rekomendacijose įtvirtintą didelį karfentanilio kiekį, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Be to, nusikaltimas yra baigtas, padarytas iš savanaudiškų paskatų siekiant nusikalstamu būdu pasipelnyti. Tokių aplinkybių visuma niekaip nesudaro pagrindo vertinti nuteistosios G. A. padarytą nusikaltimą kaip gerokai mažesnio pavojingumo.

12. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino apeliantę neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, įrodinėjama esą nuteistosios asmenybė nėra tokio pavojingumo, dėl kurio būtų pagrįstas ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės taikymas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems argumentams. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomas prisipažinimas ir nuoširdus gailestis buvo įvertintas, dėl to nustatyta ir atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o baudžiamoji byla buvo nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Tokia nuteistosios pozicija leido pirmosios instancijos teismui taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir už BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą paskirtą bausmę sumažinti trečdaliu. Visgi be šios aplinkybės yra ir nuteistosios asmenybę akivaizdžiai neigiamai charakterizuojančių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji anksčiau atliko ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Iš įkalinimo įstaigos lygtinai buvo paleista 2020 m. balandžio 3 d., o iš probuojamųjų asmenų registro išregistruota tik 2022 m. vasario 22 d. (3 t., b. l. 130-132). Nagrinėjamą sunkų, panašaus pobūdžio nusikaltimą nuteistoji padarė 2023 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus pakankamai neilgam laikotarpiui po probacijos pabaigos bei neišnykus teistumui už ankstesnį labai sunkų nusikaltimą, dėl to buvo nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad paleista iš įkalinimo įstaigos nuteistoji nedėjo pakankamai pastangų pakeisti savo antivisuomeninį elgesio būdą, teisėtai dirbo tik trumpais laikotarpiais (3 t., b. l. 123). Be to, nuteistoji ne kartą yra bausta ir administracine tvarka, jai paskirtas baudas sumokėjo tik vieną kartą (3 t., b. l. 126-129). Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neabejotinai turės poveikį nuteistosios gyvenimui, asmenybei, taip pat ir jos auginamo neįgalaus sūnaus gyvenimui, tačiau nagrinėjamoje byloje inkriminuoto sunkaus nusikaltimo, be kita ko, keliančio itin didelį pavojų kitų asmenų sveikatai platinant narkotines medžiagas, padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, o būtent iš anksčiau susiformavęs ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi bei tikslas nusikalstamu būdu užsidirbti. Papildomai pažymėtina, kad nuteistoji turėjo gerai suvokti, kokias pasekmes jos nusikalstami veiksmai turės jos neįgaliam sūnui, juo labiau, kad pastarasis jau iki tol ilgą laiką neturėjo galimybių matytis su motina, kadangi ši atliko ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.

13. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas sankcijos vidurkį atitinkantis laisvės atėmimo bausmės dydis, kuris buvo sumažintas vienu trečdaliu, nagrinėjamu atveju yra proporcingas tiek nuteistosios asmenybei, tiek jos padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuotas, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokio teisinio pagrindo dar labiau švelninti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sankcijos ribose ar taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.