Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

1.2.3.2.5, 1.2.3.2.10, 1.1.4.2, 2.1.15.1.2, 2.1.15.1.2.1 (N)

2008 m. lapkričio 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jonas Algimantas Venckus

teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo K. M. (K. M. , ankstesnė pavardė K. N. ) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutarties, kuria K. M. kardomosios priemonės suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2008 m. spalio 28 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. įtariamas tuo, kad jis, dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas Č. M. (Č. M. ) suburtoje organizuotoje grupėje kartu su TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio vadu Č. M. , to paties būrio milicininkais A. L. (A. L. ) ir A. R. (A. R. ), dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo nužudė Vilniaus miesto muitinės inspektorių A. M. , Vilniaus miesto muitinės inspektorių S. O. , Vilniaus miesto muitinės stažuotoją R. R. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės vyr. policininką A. K. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės policininką J. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją A. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją M. B. , t. y. nužudė daugiau kaip du žmones ir pasikėsino nužudyti Vilniaus miesto muitinės inspektorių T. Š. žemiau nurodytomis aplinkybėmis:

Č. M. 1991 m. liepos 30 d. vakare TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos būrio bazėje, esančioje Valakampių g. 5, Vilniuje, parinkus labai sunkiam nusikaltimui padaryti vykdytojus – A. L. , A. R. , K. M. , ir jiems įsakius nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus, K. M. sutiko vykdyti šį įsakymą ir susitarė su Č. M. , A. L. , A. R. , kad jis kartu su A. L. ir A. R. nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.

Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą kartu su A. L. ir A. R. nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu „UAZ“ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. Vilniaus rajone, netoli Medininkų kaimo esančiame Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su A. L. ir A. R. užpuolė Medininkų muitinėje dirbančius pareigūnus ir, veikdami bendrai, iš trijų tyrimo nenustatytų šaunamųjų ginklų (dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto (PM) arba Stečkino automatinio pistoleto (APS)) tyčia šovė ne mažiau kaip 16 šūvių Medininkų muitinės poste dirbantiems A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. , T. Š. į galvas, kitas kūno vietas ir padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl kurių A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. mirė, o T. Š. išgyveno, nes jam buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

Tokiu būdu K. M. , veikdamas su Č. M. suburta ir vadovaujama organizuota grupe, kartu su A. L. ir A. R. nužudė A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š. . K. M. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte.

Toliau įtariamasis skunde tvirtina, kad nuo įvykio momento praėjo jau 17 metų, per visą šį laikotarpį jis nesislapstė, nevengė ikiteisminio tyrimo veiksmų ir jiems netrukdė, iki suėmimo ne kartą buvo apklaustas, trukdyti ikiteisminiam tyrimui taip pat negali, nes teismui pateikiama susipažinti ta bylos medžiaga, su kuria neleidžiama susipažinti jo gynėjams. Mano, kad dėl to Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis prieštarauja Lietuvos teismų praktikai.

Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad K. M. paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 122 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje, bei pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykę. Mano, jog šiuos teismų teiginius paneigia Latvijos generalinės prokuratūros prokuroras Marcis Viljums savo interviu Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. „Respublikos" dienraščio 2008 m. sausio 28 dienos straipsnyje „OMON smogiko Lietuvai nereikėjo" minėtas prokuroras tvirtino: „Jis niekad nesislapstė ir visą laiką su šeima gyveno Latvijoje. Gavome orderį ir turėjome jį sulaikyti. Anksčiau mūsų niekas neprašė to padaryti. K. L. paprašė, tada ir sulaikėme". Be to, tame pačiame straipsnyje teigiama, kad: „Lietuvos prokurorai taip pat tvirtina visą laiką žinoję, kur yra įtariamasis medininkų žudynėmis".

Nors skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad byla yra ypač sudėtinga, didelės apimties, tiriamas septynių Lietuvos pareigūnų nužudymas bei pasikėsinimas nužudyti dar vieną pareigūną, nusikaltimas įvykdytas kruopščiai slepiant nusikalstamos veikos pėdsakus, įrankius, tačiau per beveik 17 metų pagrindiniai ir svarbiausi ikiteisminio tyrimo veiksmai jau turėjo būti atlikti. Todėl mano, kad tolimesnis jo laikymas suimto yra nelogiškas, nesąžiningas ir neteisingas.

Tai, kad užsienio valstybėse gyvena dauguma tyrimui svarbių liudytojų, todėl atliekant procesinius veiksmus būtinas bendradarbiavimas su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais, taip pat negali būti pagrindas tęsti suėmimo terminą, kadangi įtariamojo buvimas laisvėje neįtakoja ir negali įtakoti nei liudytojų, nei Lietuvos Respublikos prokuratūros bendradarbiavimo su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais.

Tai, kad yra gauti atsakymai dėl įtariamųjų A. L. , Č. M. ekstradicijos bei sprendžiamas klausimas dėl A. R. ekstradicijos negali būti pagrindu suimti ar laikyti suimtu bet kurį asmenį. Tokio pagrindo nenumato nei BPK 122 straipsnis, nei 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 50. Be to, iš pateiktos susipažinti ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad A. R. yra suimtas už nusikaltimus, padarytus Rusijos Federacijoje, todėl įtariamojo buvimas laisvėje neįtakoja ir negali įtakoti procesinių veiksmų su A. R. atlikimo, ir tai negali būti sąlyga taikyti kardomąją priemonę - suėmimą.

Įtariamasis nurodo, kad nutartyje nepagrįstai teigiama, jog ikiteisminis tyrimas nėra vilkinamas. Įtariamojo manymu, Vilniaus apygardos teismo 2008 spalio 27 d. nutartyje nurodytus ikiteisminio tyrimo veiksmus prokuratūra galėjo ir turėjo atlikti anksčiau, o ne po 17 metų. Be to, visus šiuos veiksmus prokuratūra gali atlikti ir įtariamajam pritaikius kitą kardomąją priemonę, nesusijusią su suėmimu.

K. M. mano, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad suėmimo pratęsimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 dalyje bei 8 dalyje, taip pat pagrindas numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykę. Išvados dėl minėtų sąlygų ir pagrindo buvimo grindžiamos tik spėjimais, o ne įrodymais. Be to, pažymi, kad byloje surinkti ikiteisminio tyrimo duomenys įrodymais gali būti pripažinti tik teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Anot įtariamojo, sprendžiant suėmimo pagrįstumo ir skundžiamos teismo nutarties teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į įstatymų leidėjo valią, išreikštą Lietuvos Respublikos Seimo pagrindinio ir papildomo komitetų patvirtintose išvadose ir jose išdėstytuose argumentuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas Stogmuller v. Austria byloje pažymėjo, jog pagrįstas manymas, kad asmuo padarė nusikaltimą, yra būtina sąlyga jo suėmimui bei besitęsiančiam sulaikymui, bet praėjus tam tikram laikui vien tik šios sąlygos nebeužtenka. Teismas taip pat nurodė, jog šiuo pagrindu negali būti pateisinamas nepagrįstai ilgas sulaikymo laikas. K. M. mano, jog vertinant šias nuostatas, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 val. turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant, sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Įtariamasis teigia, kad 2008 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismas iš esmės nepatikrino jo suėmimo pagrįstumo, todėl šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu jis nepagrįstai yra sulaikytas nuo 2007 m. lapkričio 28 d., o Lietuvos Respublikoje - nuo 2008 m. sausio 28 d. ir šių metų lapkričio 11 dienos momentui kardomojo kalinimo sąlygomis nepagrįstai laikomas jau 349 paras arba 8376 val., t. y. net 174,5 kartus daugiau, negu leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Įtariamasis nurodo, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjo 17 metų. Per tą laikotarpį jis nesislapstė, nevengė ikiteisminio tyrimo ir netrukdė ikiteisminio tyrimo veiksmams. Tą patvirtina tai, jog iki suėmimo nekartą buvo apklaustas ikiteisminį tyrimą vykdančių asmenų. Be to, susižinojimas tarp dviejų Europos Sąjungos šalių teisėsaugos institucijų nėra pernelyg sudėtingas, jo šaukimas atvykti procesiniams veiksmams atlikti ir atvykimas nebūtų problematiškas. Bėgti (slėptis) neturi tikslo, kadangi inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Pažymi, jog byloje nėra ir negali būti jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad jis darys naujus nusikaltimus, todėl mano, kad suėmimo termino pratęsimas teismo nurodytais pagrindais esmingai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 ir 6 straipsniams ir BPK nuostatoms.

Atsižvelgdamas į visa tai K. M. mano, kad 2008 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis pratęsti jam suėmimo terminą trims mėnesiams yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl prašo panaikinti šią nutartį ir paleisti jį teismo posėdžių salėje.

Įtariamasis K. M. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo įtariamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Įtariamojo K. M. skundas atmetamas.

Suėmimo kaip ir kitų kardomųjų priemonių būtina sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti įtarimai turi būti pagrįsti, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje nesprendžiama, ar įtariamasis iš tikrųjų padarė veiką, dėl kurios jam pareikšti įtarimai. Be to, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis teismas mano, jog šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis K. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte. Pagrįstai manyti, jog K. M. padarė įtarime nurodytas nusikalstamas veikas, leidžia duomenų visuma, užfiksuota įvykio vietos apžiūrų protokoluose, papildomų įvykio vietos apžiūrų protokoluose, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūrų protokoluose, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktuose, tardymo eksperimento protokole, liudytojų P. V. , A. K. , A. Z. , A. T. , M. M. , V. O. , A. S. , V. C. , A. B. , I. B. , T. G. , liudytojo Nr. 11, kuriam taikomas anonimiškumas, ir kitų liudytojų parodymų, bei parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, taip pat nukentėjusiojo T. Š. apklausų protokoluose bei kituose bylos dokumentuose.

Įtariamojo skunde ypatingai akcentuojamas teiginys, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių faktinių duomenų, pagrįstai leidžiančių įtarti, kad jis padarė inkriminuojamą labai sunkų nusikaltimą. Jis teigia, kad nei vienas iš skundžiamoje nutartyje išvardintų faktinių duomenų, vertinant jį atskirai, negali būti pripažintas pakankamu pagristai įtarti, kad K. M. dalyvavo nusikaltimo padaryme, todėl ir tokių duomenų visuma negali leisti pagrįstai manyti, kad įtariamasis dalyvavo minėtame nusikaltime. Apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje nėra sprendžiami asmens kaltės klausimai, todėl ir byloje esantys ikiteisminio tyrimo duomenys nėra vertinami šiuo aspektu. Tai turi padaryti teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės, priešingu atveju skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas pateiktų išankstinį ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimą ir taip pažeistų teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Neperžengdamas šių duomenų vertinimo ribų, Apeliacinis teismas pažymi, kad byloje iš tikrųjų nėra tiesioginių duomenų, kurie pagrįstų K. M. pareikštą įtarimą, tačiau netiesioginių duomenų visuma, esanti nutartyje išvardintuose duomenų šaltiniuose, pagrįstai leidžia manyti, kad įtariamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Kadangi ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys yra netiesioginiai, todėl ir galimybės nurodyti viena konkretų duomenų šaltinį, kuris tiesiogiai ir betarpiškai rodytų, jog įtariamasis dalyvavo inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, yra ribotos. Bet kokiu atveju, t. y. nepriklausomai nuo to, ar medžiagoje surinkti duomenys yra tiesioginiai, ar netiesioginiai, teismas darydamas vienokias ar kitokias išvadas visada remiasi duomenų visuma. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas kardomosios priemonės skyrimo ir jos termino pratęsimo klausimą, paprastai vertina ikiteisminio tyrimo duomenis, o ne įrodymus (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas mano, kad teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai patikimų duomenų padaryti išvadai, jog K. M. pareikštas įtarimas yra pagrįstas.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo pareikšti įtarimai K. M. , įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.

BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas K. M. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykęs kardomosios priemonės suėmimo taikymo ir jos termino tęsimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Dėl to, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas pritaria skundžiamoje nutartyje nurodytiems motyvams, kuriais remiantis konstatuota, jog nėra išnykęs BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas. Kadangi K. M. įtariamas labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, padarymu, už kurį įstatymas numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl nusikaltimo sunkumas bei gresiančios labai griežtos bausmės tikimybė Apeliacinio teismo nuomone leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis, būdamas nesuimtas, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pažymėtina, kad tiek iš įstatymo formuluotės (BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš jos oficialaus aiškinimo (2004 m. gruodžio 30 d. LAT senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punktas) matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo prokuroro ar teismo, vien jų gali pakakti skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Apygardos teismas, darydamas išvada, jog nurodytas pagrindas pratęsti suėmimo terminą nėra išnykęs, pagrįstai įvertino ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad įtariamasis nors ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą Latvijos Respublikoje, šioje valstybėje gyvena kartu su sugyventine, tačiau Lietuvos Respublikoje jis yra užsienietis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, taip pat legalaus pragyvenimo šaltinio. Su Lietuva jo nesieja jokie socialiniai ryšiai, yra anksčiau du kartus teistas Latvijos Respublikoje. Nors K. M. neigia, jog turi ryšių užsienio valstybėse taip pat ir Rusijoje, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši skundo dalis yra nepagrįsta. Kad įtariamasis turi ryšių užsienyje matyti iš įtariamojo 2008 m. sausio 28 d. apklausos, kurios metu K. M. nurodė, jog kiekvienais metais asmeniniais reikalais lankosi Rusijoje ir turi ten pažįstamų asmenų. Be to, svarstant kardomosios priemonės suėmimo termino nustatymo klausimą teisme 2008 m. sausio 29 d. K. M. parodė, kad kelis kartus buvo Rusijoje verslo reikalais. Šiuos duomenis patvirtina ir byloje esanti Latvijos valstybės sienos apsaugos vyriausiosios valdybos pateikta informacija apie Latvijos Respublikos sienos kirtimą. Duomenys, esantys įtariamojo parodymuose bei minėtoje pažymoje Apeliacinio teismo nuomone leidžia manyti, kad įtariamojo išvykos į užsienį nėra epizodinės, o rodo nuolatinius ir stabilius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis.

Įtariamasis skunde teigia, kad teismas, darydamas išvadą, jog yra pagrindo manyti, kad K. M. bėgs (slėpsis), turėjo atsakingai įvertinti ir tai, kad jis turi šeimą, augina mažametį sūnų, turi nuolatinę gyvenamąja vietą ir legalų pragyvenimo šaltinį Latvijos Respublikoje, per visą beveik 17 metų laikotarpį nevengė ikiteisminio tyrimo, nesislapstė nuo Latvijos ir Lietuvos Respublikų pareigūnų, ne kartą jį šioje byloje apklausė Lietuvos Respublikos pareigūnai, jo pavardė ir kiti anketiniai duomenys buvo pakeisti Latvijos Respublikos teisėtvarkos pareigūnų iniciatyva (liudytojų apsaugos programos pagrindu), Latvijos Respublikos prokuratūros ir teisėtvarkos institucijų atsakingiems pareigūnams buvo žinomi visi jo anketiniai duomenys, gyvenamoji ir darbo vieta bei šeiminė padėtis, į Lietuvos Respubliką jį atgabeno pasitelkiant procesines prievartos priemones, žmona išsinuomojo butą Vilniuje, o ankstesnio teistumo faktas pats savaime negali būti pripažintas suėmimo pagrindu. Apeliacinis teismas pažymi, kad suėmimas K. M. pratęstas ne remiantis vien tuo, kad jis praeityje teistas ar dėl to, kad jis neturi gyvenamosios vietos ar pragyvenimo šaltinio Lietuvos Respublikoje, o dėl to, kad yra pagrindo manyti, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ir teismo. Teismas, padarydamas išvadą, kad įtariamasis būdamas nesuimtas bėgs (slėpsis), įvertino visas, taip pat ir įtariamojo akcentuojamas aplinkybes, ir Apeliacinio teismo nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad suėmimo termino pratęsimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykęs. Nors iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad K. M. rūpinasi vaiko auklėjimu ir ugdymu, tačiau medžiagoje nėra patikimų duomenų, kurie įrodytų vaiko giminystės ryšį su įtariamuoju, taip pat iš tų duomenų nėra aišku, ar vaikas gyvena kartu su K. M. . Iš teismui pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad K. M. Latvijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir gyvena kartu su faktine sutuoktine, t. y. sugyventine, turi legalų pragyvenimo šaltinį, nenustatyta, kad iki pristatant įtariamąjį į Lietuvą pagal Europos arešto orderį, jis vengė ikiteisminio tyrimo ir slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jo sugyventinė išnuomojo butą Vilniuje, tačiau, Apeliacinio teismo nuomone, šių aplinkybių nepakanka padaryti išvadą, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas.

BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suėmimas gali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties. Ypatingas bylos sudėtingumas ar didelė apimtis yra papildomi suėmimo pratęsimo pagrindai. Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 24 punkte nurodoma, kad ypatingą bylos sudėtingumą ar didelę apimtį lemia padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų didelis skaičius, dalies proceso dalyvių (nukentėjusiųjų arba liudytojų) gyvenimas užsienio valstybėse, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų ir gautų dokumentų vertimas iš užsienio kalbų, daug laiko reikalaujančių ekspertizių atlikimas ir jų sudėtingumas, proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumas ir pan.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos pateiktos Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės termino pratęsimo matyti kad byla yra itin didelės apimties. Be to, Vilniaus apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog byla yra ypač sudėtinga, nes ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl septynių Lietuvos pareigūnų nužudymo bei pasikėsinimo nužudyti dar vieną pareigūną, nusikaltimui buvo iš anksto pasiruošta, jis padarytas kruopščiai slepiant nusikalstamos veikos pėdsakus bei įrankius, todėl tikrosioms bylos aplinkybėms nustatyti reikėjo atlikti daugybę ikiteisminio tyrimo veiksmų - atlikta daugybė ekspertizių, objektų, apžiūrų, apklausta labai daug liudytojų ir kt. Byloje nustatyti keturi įtariamieji, visi jie yra užsienio valstybių piliečiai, į Lietuvą atvyko siekdami padaryti nusikaltimą ir iškart po jo iš Lietuvos išvyko, užsienio valstybėse taip pat gyvena dauguma tyrimui svarbių liudytojų, todėl atliekant procesinius veiksmus būtinas bendradarbiavimas su kitų valstybių teisėsaugos pareigūnais, įvairių dokumentų vertimas į užsienio kalbas ir iš užsienio kalbų. Šios priežastys pagrįstai leidžia teigti, kad byla yra ypač sudėtinga.

Įtariamasis skunde teigia, kad per beveik 17 metų pagrindiniai ir svarbiausi ikiteisminio tyrimo veiksmai turėjo būti atlikti, todėl tolesnis jo laikymas suimto yra nelogiškas ir neteisingas. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas byloje vyksta pakankamai ilgai, tačiau tyrimo eiga ir jo metu priimami sprendimai bet kokiu atveju priklauso nuo esamos tyrimo situacijos. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atsiradus naujų duomenų, atsiranda būtinumas atlikti naujus ar papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tai bet kokiu atveju priklauso nuo esamos ikiteisminio tyrimo situacijos bei prokuroro pasirinktos tyrimo taktikos, todėl vien faktas, kad ikiteisminis tyrimas trunka labai ilgai, savaime nepaneigia ypatingo bylos sudėtingumo.

Apeliacinis teismas pritaria įtariamojo skundo motyvams, jog įtariamojo buvimas suimto niekaip neįtakoja klausimo dėl A. R. ekstradicijos išsprendimo. Be to, skunde įtariamasis remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo Stogmuller v. Austria byla. Apeliacinis teismas pažymi, kad suėmimo terminas K. M. pratęstas nustačius BPK numatytos šios kardomosios priemonės taikymo sąlygas bei pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurie šiuo metu nėra išnykę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis numato, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Šis Konstitucijos reikalavimas nepažeistas, nes K. M. 2008 m. sausio 28 d. pagal Europos arešto orderį buvo perduotas Lietuvai ir jau 2008 m. sausio 29 d. buvo pristatytas į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris paliko galioti to paties teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi įtariamajam paskirtą kardomąją priemonę (suėmimą).

Nepagrįstas yra ir įtariamojo K. M. skundo argumentas, jog Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartyje nepagrįstai atmetė jo ir gynėjų prašymą nepratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties teismas argumentuotai ir išsamiai išdėstė savo išvadas dėl baudžiamosios atsakomybės ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų ir gynėjų prašymus atmetė. Be to, šis klausimas jau buvo svarstomas LR Generalinėje prokuratūroje ir teisme, kur gynėjų prašymai atmesti, todėl apeliacinės instancijos teisme, svarstant kardomosios priemonės – suėmimo klausimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pakartotinai nesvarstomi. Kaip matyti iš teismui pateiktos bylos medžiagos, K. M. Lietuvai išduotas tik 2008 m. sausio 28 d., remiantis Latvijos Generalinės prokuratūros prokuroro M. Viljumso 2007-11-03 nutarimu bei Europos arešto orderiu.

Pratęsiant suėmimo terminą teisėjas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, numatytų BPK 127 straipsnio 7 dalyje, dėl kurių turi būti priimama nutartis nepratęsti suėmimo termino. Iš bylos medžiagos matyti, kad per paskutinius du suėmimo taikymo mėnesius byloje atlikta daugybė ikiteisminio tyrimo veiksmų –pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas liudytojas Nr. 12, kuriam taikomas anonimiškumas, papildomai apklaustas pats K. M. , specialistams pateikta užduotis atlikti objektų tyrimą ir nustatyti, ar ant įvykio vietos rasto laikrodžio yra asmens tapatybei nustatyt tinkam biologinių pėdsakų tiriant DNR, atlikti kiti proceso veiksmai. Įtariamojo skundo dalis, kurioje teigiama, jog byloje nėra duomenų apie išvardintų veiksmų atlikimą, yra nepagrįsta. Duomenys apie per paskutinius du mėnesius atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei atliekamus veiksmus rodo, kad ikiteisminis tyrimas vyksta pakankamai intensyviai ir nėra vilkinamas.

Apeliacinis teismas mano, kad įtariamajam K. M. taikomas suėmimo terminas nėra nepateisinamai ilgas. BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalus suėmimo terminas nėra pažeistas, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas turi būti suintensyvintas. Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo įtariamojo (kaltinamojo) teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Atsižvelgiant į visa tai, Apeliacinis teismas mano, kad šiuo metu K. M. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Apygardos teismas Lie­tu­vos Respub­li­kos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių apsaugos kon­ven­ci­jos 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies nuo­sta­tų, nu­ro­dan­čių, kad nie­kam negali bū­ti at­im­ta laisvė ki­taip kaip to­kiais pagrindais ir pagal to­kias pro­ce­dū­ras, kokias yra nusta­tęs įstatymas, nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Įtariamojo K. M. (K. M. ) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 metų spalio 27 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.