- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- eI-5745-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00394-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialo „KAYI Construction“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Andrius Paulauskas
- Kategorijos
- 1.9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjos KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialo „KAYI Construction“ atstovui advokatui Andriui Paulauskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialo „KAYI Construction“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti:
1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI, Inspekcija) 2015-10-19 sprendimą Nr. 69-128;
2) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2015-07-10 sprendimą Nr. (4.65) FR0682-445;
3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016-01-08 sprendimą Nr. S-9 (7-265/2015).
Prieštaraudama priimtų sprendimų teisėtumui, pareiškėja nurodė, kad Komisija neteisingai taikė ir aiškino, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatas, atitinkamai buvo priimti neteisėti sprendimai.
Nurodė, jog pareiškėja tinkamai teisės aktais nustatyta tvarka nebuvo informuota apie papildomą mokestinį patikrinimą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tema. Pažymėjo, kad apie papildomą pranešimą pareiškėja buvo informuota 2015-02-20 pranešimu, kuriame buvo nurodyta, kad faktinis pareiškėjos patikrinimas PVM tema buvo pradėtas vykdyti dar 2014-12-15. Pareiškėjos iš anksto neinformavus apie pradėtą naują PVM mokestinį patikrinimą, buvo pažeistas VMI viršininko 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87 „Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punktas bei 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 120 straipsnio 4 dalis. Tuo tarpu Komisija sprendime nepasisakė dėl Taisyklėse nustatytos mokestinio patikrinimo tvarkos privalomumo, taip pat nepasisakė dėl pareigos būti iš anksto informuotai pasirašytinai apie mokestinio patikrinimo papildymą / pradėjimą nauju mokesčiu. Komisija sprendimą grindė tik prielaida, nurodydama, jog yra tikėtina, kad apie 2014-03-06 pavedimo papildymą PVM pareiškėja buvo informuota žodžiu. Toką Komisijos poziciją pareiškėja vertino prieštaraujančia teisės aktų nuostatoms. Pažymėjo, kad faktinė aplinkybė – mokesčių administratoriaus pokalbis su pareiškėjos atstovu apie ketinamą atlikti PVM tikrinimą, nelaikytina pranešimu Taisyklių prasme. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atstovas neatsisakė pasirašyti pavedimo apie pradėtą papildomą PVM patikrinimą, nes jis buvo įpareigotas atstovauti pareiškėją tik dalyje, susijusioje su pelno mokesčiu, todėl pavedimo dėl PVM tikrinimo jis nepasirašė. Pareiškėjos manymu, PVM patikrinimo pradžia laikytina 2015 m., tuo tarpu atliekant PVM tikrinimą už 2009 m., toks patikrinimas laikytinas neteisėtu, nes, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčiai negali būti apskaičiuojami ir perskaičiuojami už daugiau kaip einamuosius ir penkeris praėjusius metus. Pabrėžė, kad pareiškėja apie PVM patikrinimą turėjo būti informuota atskiru raštu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Komisija taip pat netinkamai aiškino patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, todėl išvada, jog pareiškėja neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą, yra nepagrįsta. Šiuo aspektu nurodė, kad Komisija neteisingai nustatė ginčo dalyką, t. y. pareiškėja ginčijo ne prekių išgabenimo į Europos Sąjungą (toliau – ES) faktą, o prekių, kurios buvo parduotos eksportui į Alžyrą bei Turkiją, išgabenimo iš pardavėjo teritorijos faktą. Kaip nustatyta 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVMĮ) 41 straipsnio 2 dalyje, prekių tiekimo 0 proc. tarifas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai tiekiamas prekes iš ES teritorijos išgabena pats pirkėjas ar jo užsakymu kitas asmuo. Nurodė, kad 2009-10-30 pardavimo sutartyje buvo nustatyta, jog prekes atsiima pats pirkėjas. Po pardavimo prekės buvo saugomos pareiškėjos teritorijoje. Be to, mokesčių administratorius nustatė, kad prekės buvo faktiškai išgabentos iš Lietuvos, tačiau mokesčių administratorius nepripažino prekių pardavimo eksportui, t. y. netaikė 0 proc. PVM tarifo prekėms, kurios buvo faktiškai išgabentos už ES ribų, tačiau ne prekių tiekimo momentu, o vėliau. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta konkretaus termino, per kurį prekės turi būti išgabentos už ES ribų. Šiems argumentams pagrįsti akcentavo ES Teisingumo teismo praktiką. Taip pat pažymėjo, kad pagal teisės aktus nėra svarbu, kuri iš šalių (pirkėjas, ar pardavėjas) organizavo prekių išvežimą ir transportavimą. Pareiškėjos teigimu, nors 2009 m. parduotos prekės iš Lietuvos buvo išgabentos po 2009 metų, pardavėjas nepraranda teisės taikyti 0 proc. PVM.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjai pardavimo PVM buvo apskaičiuotas pagrįstai, nes prekės iš Lietuvos teritorijos buvo išgabentos po kelerių metų nuo PVM sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijos už 2009 m. gruodžio mėn. pateikimo. Todėl pareiškėja pagal 2009-12-31 PVM sąskaitas faktūras neturėjo teisės 2010-01-25 PVM deklaracijoje FR0600 ir vėlesniuose atliktuose deklaracijų pakeitimuose už 2009 metus taikyti 0 proc PVM. Atsakovas, atlikęs tyrimą, įvertino, kad prekės nebuvo išvežtos iš pardavėjo šalies teritorijos, todėl prekių tiekimas neatitiko PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio nuostatų.
Dėl pavedimo tikrinti nurodė, kad vadovaujantis Taisyklių 29 punkte ir MAĮ 114 straipsnyje nurodytu principu mokesčių administratorius turėjo pagrindą praplėsti 2014-03-06 išrašytą pavedimą tikrinti papildoma PVM tema. Taip pat iš pavedimo turinio matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėją apie pavedimą tikrinti informavo žodžiu, tačiau pareiškėjos atstovas atsisakė pavedimą pasirašyti. Pažymėjo, kad VMI siekia bendradarbiavimo su mokesčių mokėtojais. Tuo tarpu nesulaukus geranoriško bendradarbiavimo, VMI apie pavedimą tikrinti pareiškėją informavo 2015-03-16 raštu. Pažymėjo, jog pareiškėja iki patikrinimo akto surašymo dienos turėjo teisę dalyvauti mokestinio patikrinimo procese.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus AVMI 2015-07-10 sprendimo Nr. (4.65) FR0682-445, kuriuo pareiškėjai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 177521 Eur PVM, 75463 Eur PVM delspinigiai ir 17752 Eur PVM bauda, bei šiuos nurodymus patvirtinusių VMI 2015-10-19 sprendimo Nr. 69-128 ir Komisijos 2016-01-08 sprendimo Nr. S-9 (7-265/2015) pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja, ginčydama skundžiamus sprendimus, pateikė motyvus dėl procedūrinių PVM apskaičiavimo pažeidimų, jos teigimu, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamus sprendimus, ir dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pareiškėjos parduotoms prekėms (naudotai statybinei technikai).
Dėl PVM apskaičiavimo teisėtumo
Administracinės bylos ir Komisijos bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus AVMI 2014-03-06 pavedimu tikrinti Nr. FR0773-78 pradėjo pareiškėjos ribotos atsakomybės juridinių asmenų pelno mokesčio mokestinį patikrinimą. Su pavedimu tikrinti pareiškėjos direktorius susipažino 2014-03-10. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 114 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 29 punktu, 2014-12-15 papildė mokestinio patikrinimo temą PVM. Pavedime tikrinti nurodyta, kad 2015-02-17 su mokestinio patikrinimo temos papildymu pareiškėjos atstovas atsisakė pasirašyti. Vilniaus AVMI 2015-02-20 raštu Nr. (11.42-30-5)-46-KD-874 informavo pareiškėjos atstovą apie mokestinio patikrinimo papildymą PVM tema nuo 2014-12-15. Patikrinimo rezultatus Vilniaus AVMI įformino 2015-05-27 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-390, kuriuo pareiškėjai apskaičiavo 612946 Lt (177521 Eur) PVM. Vilniaus AVMI 2015-07-10 sprendimu Nr. (4.65) FR0682-445 patvirtino papildomai apskaičiuotą PVM, apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti su šiuo mokesčiu susijusius PVM delspinigius ir skirtą PVM baudą. VMI 2015-10-19 sprendimu ir Komisija 2016-01-08 sprendimu Nr. S-9 (7-265/2015) patvirtino nurodymą pareiškėjai sumokėti 177521 Eur PVM ir su juo susijusias sumas.
Pareiškėja ir jos atstovas laikėsi pozicijos, jog PVM patikrinimas atliktas neteisėtai, nes 2014-03-06 pavedimu tikrinti Nr. FR0773-78 buvo pradėtas pareiškėjos pelno mokesčio patikrinimas, tuo tarpu mokestinis PVM patikrinimas turėjo būti įformintas nauju pavedimu. Taip pat teigė, kad iš anksto neinformavus pareiškėjos apie pradėtą PVM mokestinį patikrinimą, buvo pažeistas Taisyklių 29 punktas ir MAĮ 120 straipsnio 4 dalis. Be to, nurodė, jog patikrinimo pradžia laikytina 2015 metai, kai pareiškėja buvo informuota apie PVM patikrinimą, todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, tikrinti PVM už 2009 metus mokesčių administratorius neturėjo teisės.
MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas, taip pat nustatyti reikalavimai pavedimui atlikti mokestinį patikrinimą. Vienas iš privalomų pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą elementų yra patikrinimo dalyko nurodymas (MAĮ 120 straipsnio 1 dalies 3 punktas). MAĮ 120 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad prieš pradedant faktinį patikrinimą, mokestinio patikrinimo pavedimo kopija pateikiama mokesčių mokėtojui. Pagal MAĮ 134 straipsnį detalią mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Mokestinių patikrinimų atlikimo metodikas tvirtina centrinis mokesčių administratorius. Vadovaudamasis šia įstatymine nuostata, VMI viršininkas patvirtino Taisykles, kurių 23 punkte nustatyta, jog mokestinio patikrinimo pradžios data laikoma pavedimo tikrinti išrašymo data. Pagal Taisyklių 29 punktą, pakeitus mokestinio patikrinimo dalyką, naujas pavedimas tikrinti neišrašomas, tačiau papildomas ankstesnis pavedimas tikrinti ir apie tai pasirašytinai informuojamas mokėtojas. Taigi iš pacituotų teisės normų matyti, kad mokestinio patikrinimo pavedimas yra tas administracinis teisės aktas, kuris apsprendžia mokesčių administratoriaus legitimumą, atliekant mokesčių mokėtojo mokestinį patikrinimą, bei šio patikrinimo pobūdį ir apimtį, t. y. mokesčių administratorius gali pradėti vykdyti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, kai nustatyta tvarka yra išrašytas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą, o šį patikrinimą gali vykdyti tik toje srityje ir tik toje apimtyje, kurie yra nurodyti pavedime. Mokesčių administratoriui suteikta teisė, prireikus, pakeisti mokestinio patikrinimo dalyką, papildant ankstesnį pavedimą tikrinti. Pastebėtina, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 114 straipsniu, savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą (tikrinimo mastas apima tikrinimo sritis (temas), laikotarpius, už kuriuos tikrinama bei tikrinimo metodus) ir laiką. Įstatymų leidybos subjektas suteikia mokesčių administratoriui diskrecijos teisę pasirinkti mokestinio patikrinimo laikotarpį bei vienokią ar kitokią mokestinio patikrinimo kryptį, o patikrinimą atliekantis pareigūnas šią kryptį gali pasirinkti teisingiausiai, pilnutinai ir objektyviai įvertinęs bylos aplinkybių visetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-474/2010).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Vilniaus AVMI, 2014-03-06 pavedimu tikrinti Nr. FR0773-78 pradėjusi pareiškėjos pelno mokesčio mokestinį patikrinimą ir nustačiusi, jog, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, būtina apskaičiuoti PVM, kuris mokestinio patikrinimo pavedime nėra nurodytas kaip mokestinio patikrinimo dalykas (mokestinio patikrinimo tema), pagrįstai ir teisėtai papildė minėtą pavedimą tikrinti. Vietos mokesčių administratorius, papildęs mokestinio patikrinimo dalyką PVM, privalėjo apie tai pasirašytinai informuoti pareiškėją. To neatlikęs, mokesčių administratorius pažeidė mokestinio patikrinimo procedūrą.
1999-01-14 Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 (2016-06-02 įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-06-25 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-624/2008, publikuotoje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 15, 2008, taip pat ir 2016-01-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 yra konstatavęs, jog ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.
Pareiškėjos argumentai, kad nagrinėjamu atveju PVM patikrinimo pradžia sietina su mokesčių mokėtojo (jo atstovo) supažindinimo su mokestinio patikrinimo dalyko papildymu data (2015 m.), todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, tikrinti PVM už 2009 m. mokesčių administratorius neturėjo teisės, taip pat laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra pakankamai aiški: mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Tokios pozicijos minėtu klausimu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2014-12-02 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-1946/2014).
Dėl pareiškėjos teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, 2015-05-27 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-390 už 2009 m. gruodžio mėn. apskaičiavo pareiškėjai 612946 Lt (177521 Eur) standartinio tarifo pardavimo PVM, konstatavusi, jog pareiškėja nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą pagal 2009-12-31 PVM sąskaitas faktūras: AM Nr. 183 už 2250524 Lt ir AM Nr. 184 už 668265 Lt (iš viso už 2918788,99 Lt), Didžiosios Britanijos įmonei „CMT Supplies&Services Limited“ (toliau – Didžiosios Britanijos įmonė) parduotai statybinei įrangai, nes ši įranga nebuvo fiziškai išgabenta iš tiekėjo šalies teritorijos. Vilniaus AVMI 2015-07-10 sprendimu Nr. (4.65) FR0682-445 patvirtino papildomai apskaičiuotą PVM, apskaičiavo PVM delspinigius ir skyrė Eur PVM baudą. VMI 2015-10-19 sprendimu ir Komisija 2016-01-08 sprendimu Nr. S-9 (7-265/2015) patvirtino minėtą nurodymą pareiškėjai sumokėti PVM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėja, nesutikdama su šiais sprendimais, skunde teismui teigė, jog ji pagrįstai prekėms, parduotoms Didžiosios Britanijos įmonei, taikė 0 proc. PVM, nes prekės faktiškai buvo išgabentos iš ES teritorijos.
Įvertinus šalių pozicijas, matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjos teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą neigė, vadovaudamasis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, tuo tarpu pareiškėja teigė, kad ji turi teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalies arba 2 dalies nuostatas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja ir Didžiosios Britanijos įmonė 2009-10-30 pasirašė pardavimo sutartį, kuria pareiškėja (pardavėjas) parduoda statybinę įrangą pagal pridedamą sąrašą, pardavimo kaina – 845339,72 Eur (2918788,99 Lt), prekių pristatymo sąlyga EXW, t. y. pirkėjas atsiima prekes iš pardavėjo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog pareiškėja prekių (naudotos statybinės įrangos) už 2918 788,99 Lt tiekimą Didžiosios Britanijos įmonei įformino dviem 2009-12-31 išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis AM Nr. 183 AM Nr. 184, taikydama 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėja minėtose sąskaitose faktūrose nenurodė vieno iš privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų, įtvirtinto PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. pareiškėja nepateikė nuorodos į PVMĮ ar Direktyvos 2006/112/EB nuostatą arba bet kokios kitos nuorodos, kad prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą ir (arba) už jas prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti PVM tenka pirkėjui (klientui). Todėl remiantis ginčo PVM sąskaitomis faktūromis nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu pareiškėja tiekimui taikė 0 proc. PVM tarifą. Tačiau Vilniaus AVMI patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėja Vilniaus AVMI pateiktoje 2009-12-01–2009-12-31 laikotarpio PVM deklaracijoje 2918788,99 Lt deklaravo kaip ES PVM mokėtojams patiektas prekes. Taip pat pareiškėja 2009 m. gruodžio mėn. prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitoje (FR0564) deklaravo 2918788,99 Lt prekių tiekimą Didžiosios Britanijos įmonei. Taigi darytina išvada, jog pareiškėja Didžiosios Britanijos įmonei 2009-12-31 tiektas prekes apmokestino 0 proc. PVM tarifu, vadovaudamasi PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaip prekes, tiektas į kitą valstybę narę. Todėl nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar pareiškėja turėjo teisę prekių tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, aktualus PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas. Vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio ir 56 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ES Teisingumo Teismo praktiką dėl tiekimo Bendrijos viduje atleidimo nuo PVM, kuri cituota pareiškėjos skundžiamuose sprendimuose, todėl netikslinga jos kartoti, pabrėžtina, jog siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: ar įvyko prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui; ar prekės, kurios yra tiekimo dalykas, buvo išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę; ar PVM mokėtojas tiekė prekes kitam atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ar asmeniui veikiančiam kaip mokesčių mokėtojas kitos valstybės narės teritorijoje. 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrindas yra visų trijų sąlygų egzistavimas. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjos teisė ginčo teikimui taikyti 0 proc. PVM tarifą paneigta tuo pagrindu, kad Didžiosios Britanijos įmonei 2009-12-31 parduotos prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę. Taigi ginčas iš esmės kilęs dėl prekių išgabenimo iš tiekėjo valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę sąlygos įvykdymo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog prekės, kurių tiekimas Didžiosios Britanijos įmonei įformintas 2009-12-31 PVM sąskaitomis faktūromis AM Nr. 183 AM Nr. 184, į kitą ES valstybę išgabentos nebuvo. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja bei jos atstovas. Taigi byloje neginčytinai nustačius, jog prekės, kurių tiekimą pareiškėja įformino 2009-12-31 PVM sąskaitomis faktūromis, nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę, konstatuotina, jog tiekimo Didžiosios Britanijos įmonei atveju nėra įvykdyta viena iš 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai prekių tiekimą apmokestino standartiniu PVM tarifu ir nurodė pareiškėjai sumokėti 177521 Eur pardavimo PVM.
Teismas dėl pareiškėjos ir jos atstovo argumentų, kad pareiškėja turėjo teisę, vadovaudamasi PVMĮ 41 straipsnio 1 arba 2 dalimis, prekių tiekimą apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, nurodo, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėja Didžiosios Britanijos įmonei parduotų prekių vertę deklaravo kaip tiekimą į ES valstybę narę. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, jog Didžiosios Britanijos įmonė iš pareiškėjos įsigytas prekes pardavė Lietuvos, Turkijos, Alžyro ir Didžiosios Britanijos įmonėms 2011–2013 m. laikotarpiu, t. y. praėjus keleriems metams po 2009-12-31 PVM sąskaitų faktūrų išrašymo. Todėl 2009 metais įvykusį prekių tiekimą apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, vadovaujantis PVMĮ 41 straipsnio nuostatomis, nebuvo jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir panaikinti Vilniaus AVMI 2015-07-10 sprendimą Nr. (4.65) FR0682-445, VMI 2015-10-19 sprendimą Nr. 69-128 ir Komisijos 2016-01-08 sprendimą Nr. S-9 (7-265/2015) nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 132 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialo „KAYI Construction“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.