Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovui M. F. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys G. D., M. F..

Aprašomoji dalis

n u statė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, t.y. nors ir suteikė prioritetą vieninteliam dokumentui – valstybiniam pastato priėmimo aktui bei atsakovo atsikirtimams, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas abiejų ginčo šalių pastangomis bei lėšomis, dėl ko atsakovui atsirado nuosavybės teisė į pusę ginčo objekto, tačiau visiškai neaptarė ieškovo pateikiamų į bylą rašytinių įrodymų, susijusių su ūkinio pastato statybomis, jų tarpusavio ryšio, sąsajumo, reikšmingumo aspektais, tinkamai neišanalizavo ir neaptarė ieškovo pareikštų reikalavimų bei juos pagrindžiančių motyvų ir teisinių argumentų. Tai sudarė prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos išvados dėl ginčo objekto nuosavybės teise priklausymo vienam ar kitam subjektui susiformavimui. Taip pat pirmosios instancijos teismas ydingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios momentą ir neteisingai taikė šį institutą. Netinkamai proceso ir materialinės teisės normų aiškinimas bei taikymas lėmė tai, kad byla buvo išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Byloje nustatyta, kad šalims bendrai priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini)., apeliantui – 2/3 jo dalys, atsakovui – 1/3 dalis (b.l. 6-7). Nuosavybės teisė į atitinkamas dalis gyvenamojo namo apeliantui buvo įregistruota 1977-12-09 pirkimo-pardavimo sutarties (b.l. 23-27), 1980-11-18 statinio priėmimo naudoti akto (b.l.12-13) bei 1981-01-23 LDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 23 (b.l.11) pagrindu, o atsakovui – tik minėtų akto bei vykdomojo komiteto sprendimo pagrindu. Taip pat šie dokumentai įvardinti ir kaip nuosavybės teisių į ginčo ūkinį pastatą 2I1p įregistravimo po ½ dalį kiekvienam iš bendraturčių pagrindas.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra įvardinti CK 4.47 str. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų pagrindų nuosavybės teisei atsirasti – naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.), iš kurio nuosavybės teisę nagrinėjamoje byloje kildina apeliantas. Šiuo būdu nuosavybės įgijimo sąvoka plačiau yra atskleista CK 4.56 str. 1 d., kurioje teigiama, kad asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savos ir iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 4 str. 2 d., 34 str.). Analogiškai šie klausimai, nors ir ne taip detaliai, buvo sprendžiami ginčo statinio statybų metu galiojusio 1964 m. CK kai kurios normose, pavyzdžiui CK 114 str., nusakančiame gyvenamojo namo, ūkinio ir buitinio pastato savavališkos statybos pasekmes, bei CK 155 str., aptariančiame daikto pagaminimo iš svetimos medžiagos klausimus.

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad esminis kriterijus, su kuriuo siejamas tokiu būdu sukurto naujo daikto nuosavybės teisė, o ginčo statinys nebuvo nei perstatomas, nei rekonstruojamas ir iki jo statybų pabaigos 1980 m. kaip nekilnojamasis daiktas neegzistavo (b.l. 91), yra darbo bei medžiagų vertė ir jos priklausymas vienam ar kitam asmeniui. Taigi kituose teisės aktuose nustatytos prezumpcijos, jog daikto savininku yra asmuo, nurodytas statybos leidime, ar juo yra viešame registre nurodytas asmuo, gali būti nuginčijamos, suinteresuotam asmeniui pateikus dalyvavimo statybos procese (darbu, medžiagomis) apimtį patvirtinančius įrodymus.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, liudijančius, jog ginčo ūkinio pastato statybose dalyvavo tik pats apeliantas, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikęs 1980-11-05 statinio priėmimo naudoti akto turiniui bei jo pagrindu atliktos atsakovo vardu teisinės registracijos į dalį šio statinio faktui. Kolegija sutinka su apeliantu, kad daikto registravimas atlieka tik nuosavybės teisę išviešinančią, o ne ją sukuriančią teisę. Apeliantas, kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarties, iš ankstesnės namo savininkės pagal 1977-12-09 sutartį (b,.l. 23-26) įgijo nuosavybėn 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini). Po dviejų metų – 1979-09-24 teismo sprendimu (b.l. 19) kiekvienam namų valdos bendraturčiui buvo paskirta naudotis konkreti namų valdos žemės sklypo dalis (b.l.20). Būtent jam, kaip statytojui, o ne abiems namo bendraturčiams, buvo parengtas ir ūkinio pastato statybos projektas, o 1979-10-18 išduotas atitinkamas leidimas statyboms toje žemės sklypo dalyje, kuri po minėto teismo sprendimo atiteko naudotis apeliantui (b.l.14-18, 21-22). Pažymėtina, kad pagal šiuo teismo sprendimu patvirtintą atsidalijimo projektą (b.l. 19-20) bendro naudojimo paskirties žemės šioje namų valdoje iš viso neliko, o ginčo ūkinis pastatas (plane pažymėtas skaičiumi „3“) buvo suprojektuotas ir galiausiai pastatytas vien apeliantui (ieškovui J. D.) atitekusioje naudotis žemės sklypo dalyje, ką teisme pripažįsta ir atsakovas. Be to, apeliantas apmokėjo ir dokumentų statyboms parengimo išlaidas (b.l. 29), ir pačias statybas, šią aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai apie sekančią po statybos leidimo išdavimo dieną jam paskirtas statybines medžiagas, apie jų atsiėmimą bei apmokėjimą (b.l. 9-10).

Tuo tarpu atsakovas nei savo teiginių, kad taip pat yra prisidėjęs prie statybų lėšomis ir/ar statybinėmis medžiagomis, nei buvusio su apeliantu susitarimo statyti ūkinį pastatą abiejų namo bendraturčių reikmėms, visiškai jokias objektyviais įrodymais nepagrindė, nors tokią jo pareigą suponuoja šalių rungimosi byloje principas (CPK 12 str., 178 str.). Dar daugiau, šiuo konkrečiu atveju privalu buvo pateikti ir atitinkamus susitarimus, pakeičiančius 1979-09-24 teismo sprendimu nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, suteikiančius teisę atsakovui naudotis apeliantui atitekusia žemės sklypo dalimi. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, kad šalys klausimą dėl naudojimosi namų valdos žemės sklypu, suformuojant du atskirus žemės sklypus, sprendė ne tarpusavio susitarimu pas notarą, o teisme, leidžia daryti prielaidą, kad jau tuo metu tarp jų egzistavo ginčai dėl naudojimosi bendru turtu. Todėl atsakovo deklaruojamas judviejų susitarimas apeliantui atitekusioje žemės sklypo dalyje statyti bendrą ūkio paskirties pastatą ir įgyti jį bendron dalinėn abiejų bendraturčių nuosavybėn pagal tikimybių pusiausvyros principą nėra tikėtinas, toks susitarimas, kolegijos manymu, neegzistavo. Priešingai nei teisme tvirtino atsakovas (b.l.102), tokio susitarimo buvimo, kaip ir pačią dviejų bendratučių naudojimosi šiuo statiniu galimybę, paneigia taip pat ūkinio pastato nedidelis plotas, esantis, kaip matyti iš projekto (b.l.18) bei apelianto paaiškinimų, iš esmės vienoje erdvėje (viena didesnė 13,80 kv.m. ploto sandėliavimo patalpa ir nei po metrą nesiekiančios WC, kuriuo naudojasi apeliantas, ir šiukšlių dėžės patalpos).

Kolegija pasisako ir dėl pastatų priėmimo naudotis akto teisinės reikšmės. Kadangi, kaip minėta, apeliantas pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo 2/3 dalis nebaigto statyti namo, taip pat savo pastangomis ir lėšomis pastatė ūkinį pastatą, 1980-11-05 Valstybinio pastato priėmimo aktu (individualiam namui) ( b.l. 12-13) buvo užfiksuotas abiejų – tiek paties namo, tiek ūkinio pastato – statybų legalumas ir jų teisėtumas. Šiame akte detaliau aptarta gyvenamojo namo, kurio statyba pradėta 1974 m., statyba, dėl mūrinio ūkinio pastato apsiribojant nuoroda, jog nukrypimų nuo projekto ir šio statinio atveju nėra. Pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo privalu per tris mėnesius vykdomajame komitete atlikti pastatytos namų valdos teisinę registraciją. Tiek tuo laikotarpiu galiojusi 1970-01-04 Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 2 patvirtinta teisinio pastatų registravimo instrukcija, tiek vėliau įsigalioję teisė aktai – 1991-07-25 Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtinta „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija“, ją pakeitusi 1996-08-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 1011 patvirtinta „Teisinio statinio registravimo laikinoji tvarka“ prie pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į pastatus, priskyrė vietos savivaldos organų sprendimus, potvarkius ir pažymėjimus. Valstybinių komisijų aktai apie pastatų priėmimą naudoti dar 1991-07-25 patvirtintoje Instrukcijoje buvo priskiriami tik prie netiesioginiu būdu nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kategorijos (9.4. p.). Taigi tokio akto ir atitinkamų įrašų jame buvimas negali būti vertinamas atsietai nuo kitų su ginčo statinio statybomis susijusių faktinių duomenų. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktas 1981-01-23 Trakų rajono vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 23 (b.l. 11), t.y. pagrindinis nuosavybės teisę į pastatą patvirtinantis dokumentas, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į Vilniaus tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro dokumentus ir nuosavybės nustatymo išvadą, patvirtina vien nuosavybės teisės pripažinimą į gyvenamąjį namą nelygiomis dalimis – ieškovui J. D. į 56,34 kv.m. bendrąjį plotą, atsakovui – į 39,06 kv.m. bendrąjį namo plotą. Šiuo savivaldos organo sprendimu, nors jis taip pat viešame registre įvardintas kaip vienas iš nuosavybės teisę į ūkinį pastatą įregistravimo abiems šalims per pusę juridinių pagrindų (b.l. 6-7, 73-74), nei nuosavybės teisė į šį ginčo objektą apskritai, nei, juo labiau, į atitinkamą jos dalį (plotas metrais), tenkanti kiekvienam namo bendraturčiui, nebuvo nustatyta. Tokių duomenų apie dalių į ginčo statinį nustatymą bei įregistravimą nėra nei namų valdos techninės apskaitos kortelėje (b.l. 77, 81, 90, 91), kurioje apsiribojama vien paties namo – atitinkamai 2/3 ir 1/3 dalių nurodymu ir ūkinio, kaip pagalbinio namų valdos pastato, įvardijimu.

Taigi aptartų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei faktų visuma leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovui nuosavybės teisė į ½ dalį ginčo ūkinio pastato viešame registre įregistruota nesant tam nei teisinių, nei faktinių prielaidų, atsižvelgiant vien į jo, kaip statytojo, įvardijimą valstybiniame pastato priėmimo naudoti akte (b.l.12-13). Kita vertus, net ir šiame akte, kaip jau kolegija nurodė, atsakovas tiesiogiai nesiejamas su ūkinio pastato statybomis ir jų teisėtumu, kadangi šiuo dokumentu buvo vertinamas ir gyvenamojo namo, kurio statytojais buvo abi šalys, statybų tinkamumas. Tokią išvadą padarius, kolegija konstatuoja, kad atsakovui M. F. nuosavybės teisė į ½ dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota nepagrįstai, pažeidžiant apelianto, kaip viso šio nekilnojamojo daikto savininko, teises.

Dėl ieškinio senaties

Konstatavus ieškovo subjektinės teisės pažeidimą, įvertintina, ar pažeistoji teisė turi būti ginama, nes atsakovas savo atsikirtimus į ieškinį grindžia ir praleista ieškinio senatimi, o pirmosios instancijos teismas ieškovo (apelianto) reikalavimus atmetė dar ir šiuo savarankišku teisiniu pagrindu. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.1 str. 3 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Asmens valia, kai per įstatymu apibrėžtą laikotarpį nesikreipiama teisminės gynybos, reiškia, kad jis arba atsisako ginti savo pažeistą subjektinę teisę, arba iš viso nemato jokio savo teisės pažeidimo. Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, užkirsti kelią potencialiam bylinėjimuisi ateityje per neribotą laiką.

Vertinant skundo argumento, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio senatis nėra pasibaigusi, kadangi iki 2009 m. apeliantas nežinojo apie savo teisių pažeidimą, teisingumą, pirmiausiai nustatytina senaties eigos pradžia. CK 1.127 str. 1 d. yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Analogiškas teisinis reglamentavimas galiojo ir anksčiau (1964 m. CK 86 str.). Nustatant šį subjektyvųjį momentą, kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečioje situacijoje. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju teisė į ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo apeliantui (ieškovui) atsirado nuo 1980-11-05 statinio priėmimo naudoti akto surašymo ir baigėsi po trejų metų, - 1983-11-05, ieškovui neprašant praleisti termino atnaujinti. Šio akto teisinė reikšmė nuosavybės teisėms vieno ar kito asmens vardu atsirasti šiame sprendime jau buvo aptarta, todėl su tuo susiję teisėjų kolegijos motyvai nekartotini. Kaip teigė apeliantas, jis vienas beveik 30 metų valdė ir naudojosi ūkiniu pastatu. Kadangi nesiekė realizuoti disponavimo teisės ir neturėjo ketinimų sudaryti sandorių su ginčo objektu, apie atsakovo vardu atliktą teisinę registraciją neprivalėjo sužinoti, iki nekilo šis ginčas. Teisėjų kolegija iš dalies pritardama apelianto pozicijai, pažymi, kad nors nuo įregistravimo viešame registre momento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą ir jo savininką tampa vieši ir visiems prieinami, tačiau vertinant apelianto elgesį atidumo ir rūpestingumo aspektais, t.y. ar šis turėjo visas galimybes bei pareigą išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su jam nuosavybės teise priklausiusio daikto, pastatyto jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, statusu, jo paaiškinimai dėl kitų asmenų nevaržomo naudojimosi statiniu tris dešimtmečius, ko atsakovas jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus teiginius teisme, nepaneigė, turi esminę reikšmę. Teismo posėdyje buvo apžiūrėtas ir ieškovo namų valdos bylos originalas (b.l.102), kurioje taip pat nėra įrašų apie ½ dalies ginčo ūkinio pastato dalies nuosavybės teise priklausymą atsakovui. Tokių duomenų nesama ir atsakovo pateiktuose dokumentuose, kuriuose atsispindi vien šio ūkio pastato inventorizavimo bei jo perkainojimo duomenys (b.l. 77, 81-83, 89,90-91), bet ne jo savininkai. Pats namas buvo rekonstruojamas ir perstatomas, o naujos statybos nors ir neįteisintos, tačiau 2005 m. buvo inventorizuotos (b.l..73-74). Nepaisant to, ginčo objekto savininką ar savininkus atskleidžiantys įrašai pačių šalių turimose inventorizavimo bylose nepadaryti ir vėliau. Tik Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina aplinkybę, kad atsakovas taip pat yra įregistruotas ½ dalies ginčo statinio savininku, nors jo valdoma nuosavybės teise pagrindinio namų valdos statinio – gyvenamojo namo dalis akivaizdžiai nesutampa su nurodyta pagalbinio ūkio pastato dalimi. Visiškai patikimų ir objektyvių duomenų apie tai, kodėl neatitinka nuosavybės dalys ir kokiu teisiniu pagrindu jos būtent tokios buvo nustatytos, byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad suvokti apie savo subjektinės teisės pažeidimą būtent 1980-11-05, kaip tą nepagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas negalėjo nei objektyviai, nei subjektyviai, kaip ir neturėjo teisinės pareigos tikrinti viešo registro duomenų į tą statinį, kuriuo jis vienas naudojosi, kitiems asmenims šio naudojimo bei valdymo nekvestionuojant.

Tačiau, kaip matyti iš kitos bylos, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, dėl neįregistruotų namų valdos statinių įteisinimo, procesinių dokumentų (b.l.93-94), apeliantas jau 2005-01-05 disponavo pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą (b.l. 5354), kuriuo rėmėsi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, ir iš kurio turinio jau buvo neabejotinai matyti, kad kiekvienam bendraturčiui yra įregistruota nuosavybėn po ½ dalį ūkinio pastato 2I1p, unikalus numeris Nr. 7997-4001-0022. Tai reiškia, kad senaties eiga prasidėjo ne 2009 m., kaip skunde tvirtina apeliantas, o 2005-01-05. Vienaip ar kitaip, bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.) ieškinio pareiškimo teismui metu nebuvo pasibaigęs, todėl pažeistoji teisė turi būti ginama.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad jau yra susiformavusi teismų praktika, įpareigojanti bylą nagrinėjantį teismą klausimus dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo spręsti ex officio, nepriklausomai nuo tokio ginčo šalies prašymo byloje buvimo ar nebuvimo. Todėl ieškinio senaties termino praleidimo fakto konstatavimas suponavo ir šią bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui pareigą vertinti, ar nėra aukščiau išvardintų aplinkybių, pavyzdžiui, pagrindo atnaujinti praleistą terminą, ir dėl jų buvimo ar nebuvimo pasisakyti.

Esant šiai situacijai teisėjų kolegija pripažįsta, jog apelianto skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties instituto netinkamu taikymu, yra teisingi. Šio instituto taikymo sąlygos nagrinėjamos bylos atveju nebuvo nustatytos.

Tai konstatavus, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o ieškovo J. D. ieškinys tenkintinas, pripažįstant jam nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą 2I1p, unikalus numeris Nr. 7997-4001-0022, esantį (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalis šiuo metu įregistruota kaip atsakovo M. F. nuosavybė.

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d. ir 98 str. nuostatomis, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims, priteisiant ieškovui turėtas 66 Lt žyminio mokesčio (b.l. 5, 41) ir atstovavimo išlaidas. Pastarųjų išlaidų pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo 2994,84 Lt (b.l. 65-66). Tačiau sprendžiant dėl jų kompensuojamos dalies, kolegija atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į ginčo pobūdį, į bylos apimtį ir rengtų procesinių dokumentų skaičių, į atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką. Ieškovo turėtos teisinės pagalbos išlaidos viršija maksimalius Rekomendacijose įtvirtintus dydžius, todėl jam priteistina 3 MMA už ieškinio ir jo patikslinimo surašymą ir už 3 val. po 0,15 MMA už atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose, o iš viso už atstovavimą – 2760 Lt ( 2400 Lt + 360 Lt.).

Ieškovo naudai iš atsakovo taip pat priteistina 66 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (b.l. 63). Atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti, todėl dėl jų priteisimo nepasiskatina (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 1 d.).

Iš atsakovo valstybės naudai priteistina ir 18,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 15,75 Lt (b.l.120) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

n u s prendė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti J. D. nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą 2I1p, unikalus numeris Nr. 7997-4001-0022, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš M. F. 2826 (du tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt šešis) litus bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų J. D. naudai.

Priteisti iš M. F. 66 (šešiasdešimt šešis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų J. D. naudai.

Priteisti iš M. F. 18,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 15,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 34 (trisdešimt keturis) litus, - valstybės naudai.