- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- A-662-2985-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- A. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2009 m. liepos 14 d. rašte Nr. (1.23.)-7R-5473 (toliau – ir Raštas) atsisakymas pakeisti Suėmimo vykdymo įstatymą ir parengti Seimui atskirą politinių kalinių ir kriminalinių kalinių kalinimo, izoliavimo tvarką bei reikalavimus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo; įpareigoti Ministeriją iš dalies pakeisti Raštą ir parengti Seimui Suėmimo įstatymo pakeitimą kartu su Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) pakeitimais, atribojant politinius nusikaltimus nuo kriminalinių nusikaltimų bei nustatant atskirą politinių nuo kriminalinių kalinių kalinimo, izoliavimo tvarką bei reikalavimus, ir atliekant BK reformą, baudžiamuosius nusižengimus ir nesunkius nusikaltimus perkvalifikuojant į administracinius teisės pažeidimus.
Paaiškino, kad Ministerija atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ne tik dėl Suėmimo vykdymo įstatyme numatytos suimtųjų ir nuteistųjų kalinimo ir izoliavimo tvarkos pakeitimo, bet tuo pačiu ir dėl BK bei ATPK pakeitimo. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas pakeisti BK ir Suėmimo vykdymo įstatymą aiškiai įvardijant politinius nusikaltimus ir juos atskiriant nuo kriminalinių nusikaltimų bei nustatyti atskirą politinių kalinių ir kriminalių kalinių kalinimo ir izoliavimo tvarką bei reikalavimus. Teigė, kad teismai pagal Konstituciją yra viena iš politinės valdžios įgyvendinimo formų, todėl, pareiškėjo manymu, bet kurie Lietuvos piliečių veiksmai, nukreipti prieš juos, turi būti pripažinti ir vertinami kaip politiniai, už kuriuos turi būti nustatyta politinė atsakomybė bei atskira kalinimo, izoliavimo tvarka ir reikalavimai. Atkreipė dėmesį, kad Rusijoje šiuo metu yra vykdoma baudžiamosios teisės reforma, pagal kurią visi nusižengimai ir nesunkūs nusikaltimai, tame tarpe ir nepagarba teismui (BK 232 str.), už kuriuos numatyta ne didesnė kaip 2 metų laisvės atėmimo bausmė, yra traktuotini kaip administraciniai teisės pažeidimai, už kurių padarymą numatyta griežčiausia bausmė - privalomieji viešieji darbai. Darė išvadą, kad dėl to yra pagrindas pakeisti BK, ATPK ir Suėmimo vykdymo įstatymą, panaikinant baudžiamąją atsakomybę už baudžiamuosius nusižengimus ir nesunkius iki 2 metų laisvės atėmimu baudžiamus politinius ir kriminalinius nusikaltimus, perkvalifikuojant juos į administracinius teisės pažeidimus, o likusius nepanaikintus nuo 3 metų ir daugiau laisvės atėmimu baudžiamus politinius ir kriminalinius nusikaltimus aiškiai atriboti vienus nuo kitų ir tuo pačiu nustatyti atskirą politinių ir kriminalinių kalinių kalinimo ir izoliavimo tvarką bei reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu (b. l. 52-53) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria nutraukta administracinė byla dėl Rašto pakeitimo, panaikino ir bylą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad šios ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Todėl, pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Tai, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Nurodė, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigoms. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Konstatavo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą ar bylą nutraukti. Kitą nutarties dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, nes teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bylos nutraukimo dėl kitų pareiškėjo reikalavimų.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Rašto dalį dėl atsisakymo parengti Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimus panaikino ir perdavė šį klausimą Ministerijai nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė ABTĮ 15, 22, 88 straipsnius, 2 straipsnio 14 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis ir darė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes.
Pažymėjo, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą įstatyme ar pačiame dokumente ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Konstatavo, kad Rašto dalis dėl Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimo, svarstant galimybę izoliuotai nuo kitų suimtųjų grupių tardymo izoliatoriuose laikyti politinius kalinius, pagal savo turinį pareiškėjui yra individualus administracinis aktas, kadangi pareiškėjas buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje.
Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 41.3 punktą, Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5.1, 5.2, 9.1 punktus ir darė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl Ministerijos įpareigojimo iš dalies pakeisti Raštą ir parengti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo pakeitimą yra pagrįstas, nes atsakovas, įvertindamas Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimo rengimo būtinybę, pažeidė Taisyklių 41.3 punktą, kadangi nenurodė atsisakymo tai padaryti priežasčių. Pažymėjo, jog nurodymas, kad, „Teisingumo ministerijos nuomone, keisti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme šiuo metu nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų, izoliavimo reikalavimų nėra pagrindo“, nelaikytinas motyvuotu, o pastarasis procedūros pažeidimas galėjo įtakoti priimto sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
Pažymėjo, jog 2009 m. gegužės 7 d. skunde pareiškėjas neprašė parengti Seimui Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimo kartu su BK ir ATPK pakeitimais, atribojant politinius nusikaltimus nuo kriminalinių nusikaltimų bei nustatant atskirą politinių nuo kriminalinių kalinių kalinimo, izoliavimo tvarką bei reikalavimus, ir atliekant BK reformą, baudžiamuosius nusižengimus ir nesunkius nusikaltimus perkvalifikuojant į administracinius teisės pažeidimus, todėl, teismo vertinimu, tai yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo nurodytas pirminiame skunde, o esant tokiai situacijai, t. y., kai atsakovas net nesprendė tokio klausimo, skundą šioje dalyje laikė nepagrįstu ir atmestinu.
IV.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 105-106) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog Ministerija pareiškėjo skundą nagrinėjo sistemiškai ir jam atsakydama nurodė ne konkrečias atsisakymo atlikti prašomus veiksmus priežastis, o supažindino pareiškėją ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, draudžiančiomis asmenis persekioti, be kita ko, ir dėl jų politinės veiklos ar politinių įsitikinimų. Nurodė, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog Ministerija neturi pagrindo siūlyti atitinkamų Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų politinių kalinių kalinimo tvarkos pakeitimų (kaip ir nurodyta Ministerijos atsakyme), kadangi tokios (naujos) teisinio reguliavimo iniciatyvos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-14 rašto/sprendimo Nr. (1.23)7R–5473 „Dėl Jūsų skundo“, kuriuo atsakyta į pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui 2009-05-07 adresuotą skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X–736 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigojimo dalinai pakeisti 2009-07-14 raštą Nr. (1.23)7R–5473 ir parengti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo pakeitimą yra pagrįstas, nes atsakovas, įvertindamas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimo rengimo būtinybę, pažeidė Taisyklių 41.3 punktą, kadangi nenurodė atsisakymo tai daryti priežasčių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą. Atsakovo atsakymas vertintinas visumoje, o ne paimant vieną teiginį iš ginčijamo rašto/sprendimo konteksto (Teisingumo ministerijos nuomone, keisti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme šiuo metu nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų, izoliavimo reikalavimų nėra pagrindo). Prieš šį teiginį išdėstytoje rašto/sprendimo dalyje nurodyti atsisakymo keisti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą motyvai, t. y. kodėl netikslinga inicijuoti anksčiau minėto įstatymo pakeitimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija paminėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, draudžiančias asmenis persekioti dėl jų politinės veiklos ar politinių įsitikinimų. Remdamasis šia konstitucine nuostata (Konstitucijos 25 straipsnis) atsakovas netiesiogiai padarė išvadą, kad tokių kalinių (politinių) kategorijos apskritai nėra, todėl nėra pagrindo ir pataisų inicijavimui.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas keistinas ir atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 gegužės 27 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria panaikintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-14 raštas Nr. (1.23) 7R–5473 dalyje dėl atsisakymo parengti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimus, perduodant šį klausimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nagrinėti iš naujo, panaikinti ir pareiškėjo A. B. skundą šioje dalyje atmesti.
Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.