Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimo, kuriuo buvo panaikintas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. S. 2019 m. lapkričio 18 d. administracinio nusižengimo nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnio 1 dalį V. P. atžvilgiu nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. S. 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimu V. P. nubaustas pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį 245 Eur bauda už tai, kad jis 2019 m. spalio 15 d. nuo 11 val. iki 15 val. iš B. girininkijos kvartale Nr. (duomenys neskelbtini) esančios apvalios medienos aikštelės pavogė 2,61 kietmetrio apvalios medienos, tuo (duomenys neskelbtini) padaliniui padarydamas 78,30 Eur turtinę žalą.

2. Telšių apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarimu buvo patenkintas V. P. skundas ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarimas panaikintas nutraukiant administracinę teiseną V. P. atžvilgiu. Nutarime apylinkės teismas pažymėjo, kad V. P. nepadarė ANK 108 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo, nes pagrįstai manė, kad turi leidimą pasiimti medieną, t. y., jo veiksmuose nėra kaltės – tyčios pagrobti medieną.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu Institucija prašo panaikinti 2020 m. vasario 13 d. Telšių apylinkės teismo nutarimą ir palikti galioti 2019 m. lapkričio 18 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato priimtą nutarimą.

3.1. Skunde Institucija nurodo, kad administracinio nusižengimo byloje nustatyti duomenys, kad V. P. nuosavu mišku disponuoja jau apie 13 metų, mišką tvarkyti ir valyti jam padeda sūnus V. P., kuris žinojo, kad šeimos valdomas miškas ribojasi su valstybiniu mišku, todėl V. P. negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad iš miško paima ir išveža svetimą, t. y (duomenys neskelbtini) urėdijai priklausančią, medieną, kurios išvežimui leidimas išduodamas urėdijoje, o ne privačiam fiziniam asmeniui leidus. Pažymima, kad mediena iš miško buvo išvežta per du kartus, pasikraunant į automobilio priekabą geros būklės, kleimuotą medieną (įvertinta girininkijos, pagal rinkos kainą), o ne sutręšusios medienos, kaip nurodo V. P., tai patvirtina prie pareiškimo pridėtos foto nuotraukos.

3.2. Institucija mano, kad teismas neįvertino ne tik anksčiau nurodytų aplinkybių, bet ir pirminių V. P., jo tėvo V. P. bei T. J. parodymų administracinio nusižengimo byloje, kurioje surinkti duomenys leidžia konstatuoti, kad V. P. kartu su draugu T. J. tarėsi dėl melagingų parodymų davimo siekiant nuslėpti faktą, kad apvalią medieną iš miško išvežė ne V. P. su tėvu, o tėvas su kitu asmeniu. Institucijos vertinimu, tokie veiksmai patvirtina, kad V. P. žinojo, kad iš miško vežė vogtą medieną, ir siekė išvengti atsakomybės.

4. Atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą V. P. atstovas advokatas Žilvinas Astrauskas prašo Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 108 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir pagrįstai administracinio nusižengimo bylos teiseną nutraukė.

5.1. ANK 5 straipsnyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo.

5.2. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

5.3. ANK 108 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog administracinę atsakomybę užtraukia vagystė, <...> kai pagrobto, <...> turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šiame straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Todėl apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi ANK 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą. Taigi kaltininko psichinis, valinis santykis vagystės atveju turi būti vertinamas kaip visuma, t. y. ir daromos veikos, ir kartu jos padarinių atžvilgiu. Kaltinant padarius vagystę, turi būti nustatyta ir neginčijamai įrodyta, kad ir daromą veiką, ir jos padarinius kaltininkas vagystės atveju vertina kaip pavojingus, neteisėtus, t. y. supranta jų tikrąją esmę, tačiau jų neatsisako, bet sąmoningai ir valingai siekia. Taigi nagrinėjamojoje byloje turėjo būti neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad imdamas medieną V. P. žinojo, jog pasisavina ne miškovežio vairuotojo V. T. jo tėvui (V. P.) atiduotą (leistą paimti) medieną, bet grobia kitą medieną ((duomenys neskelbtini) regiono padaliniui priklausančią), kuriai užvaldyti savininko leidimo ar sutikimo neturėjo, t. y. veikia prieš savininko valią, numato ir supranta tokios savo veikos padarinius ir to siekia.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje suriktus įrodymus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamos bylos tyrimo metu nustatyta, kad apklausus V. P., liudytojus V. P., V. T., V. M., T. J., įvertinus kitus byloje esančius duomenis, nebuvo gauta jokių objektyvių ir patikimų duomenų, galinčių patvirtinti, jog būtent V. P. savo veiksmais padarė ANK 108 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

5.5. Nors Institucija skunde iš esmės teigia, kad jų vertinimu byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog V. P. padarė jam inkriminuojamą nusižengimą, nes pastarasis jau pirminiuose paaiškinimuose nurodė suvokęs, kad ima (duomenys neskelbtini) urėdijos medieną, be to, siekė suklaidinti tyrimą atliekančius pareigūnus, derindamas parodymus su kitais asmenimis, V. P. nuosavu mišku disponuoja jau apie 13 metų, mišką tvarkyti ir valyti jam padeda sūnus V. P., kuris žinojo, kad šeimos valdomas miškas ribojasi su valstybiniu mišku, ir šios aplinkybės neva patvirtina V. P. kaltę, tačiau skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Sutiktina su Institucijos teiginiais, kad V. P. bandė tartis su kitais asmenimis, kokius parodymus reiktų duoti, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šie mėginimai buvo nesėkmingi ir visiškai nenulėmė galimybės atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl pats savaime mėginimas tartis su kitais asmenimis, kokius parodymus duoti, dar nepreziumuoja asmens kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo padarius administracinį nusižengimą ir neeliminuoja galimybės vadovautis tokių asmenų parodymais, jei juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

5.6. Pažymėtina, jog iš pirminių V. P. paaiškinimų iš tiesų matyti, kad pastarasis nurodė suvokęs, jog mediena, kurią išsivežė kartu su tėvu, priklausė būtent (duomenys neskelbtini) urėdijai, tačiau Institucija skunde šį V. P. teiginį vertina itin atsietai nuo visų jo duotų pirminių paaiškinimų apie įvykusį įvykį, iš kurių matyti, kad pats V. P. su miškovežio vairuotoju nebendravo, tai padarė jo tėvas V. P., V. P. savo tėvo ir miškovežio vairuotojo pokalbio negirdėjo, būtent V. P. tėvas jam nurodęs, kad miškovežio vairuotojas, kuris tuo metu netoliese dirbo, nurodė, kad pastarieji gali pasiimti paliktą medieną, todėl V. P. kartu su tėvu ir nusprendė paimti nurodytą medieną (administracinio nusižengimo bylos medžiaga, b. l. 22). Taigi, jau pirminiai V. P. paaiškinimai rodo, kad pastarasis galėjo sąžiningai klysti, manydamas, jog medieną paima teisėtai, priskirdamas miškovežio vairuotoją asmeniui, galinčiam duoti teisėtą nurodymą (leidimą) dėl medienos likimo (paėmimo). Teisme apklaustas V. P. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, jog manė, kad miškovežio vairuotojas tėvui iš tiesų leido paimti nurodytą medieną, pagrindo netikėti tėvu neturėjo, tuo labiau, kad ir medienos buvo nedaug, rastai buvo išsvaidyti, dalis buvo apžėlusi žole, dalis jos nuo ilgo stovėjimo buvo susmigusi į žemę, todėl atrodė kaip medienos atliekos, šiukšlės, be to, pažymėjo, kad važiavo tvarkyti miško, o ne vogti svetimą medieną, tik vėliau paaiškėjo, kad miškovežio vairuotojas pajuokavo dėl tėvui duoto leidimo paimti medieną. Liudytoju apklaustas V. P. nurodė, kad miškovežio vairuotojas jam pasakęs nevargti ir pasiimti medžius, kurie buvo prie jų (V. ir V. P.) miško, jis galvojo, kad tie rastai yra vairuotojo, tuomet jis (V. P.) sūnui nurodė, kad vairuotojas leido jiems pasiimti toliau ant lauko buvusius žole apaugusius medžius, buvo įsitikinęs, jog viską daro teisėtai, kitu atveju taip nebūtų pasiilgęs, įvykus šiam nesusipratimui, urėdijai iš karto sumokėjo už medieną, be to, nurodė, kad paimti rąstai buvo apaugę žolėmis, susmigę į žemę, nepažymėti, rastai buvo sudėti jau seniai, matydavo juos ir anksčiau. Apygardos teismas atkreipia Institucijos dėmesį, kad bylos duomenys patvirtina, jog liudytojas V. P. yra senyvo amžiaus, jo lietuvių kalbos žinios yra ribotos, padarytą žalą dėl pagrobtos medienos iš karto be ginčų atlygino, todėl šios aplinkybės taip pat leidžia manyti, kad V. P. vairuotojo leidimą pasiimti medieną, išsakytą juoko forma, galėjo suprasti netinkamai ir sąžiningai klysti dėl duoto leidimo teisėtumo, tuo pačiu tokią klaidingai suprastą informaciją pateikė ir savo sūnui V. P., kuris nematė pagrindo abejoti tėvo nurodytomis aplinkybėmis, tuo labiau, kad V. P. iš tiesų matė, kaip jo tėvas kalbėjosi su vilkiko vairuotoju, o buvusi mediena, kaip nurodė abu asmenys, buvo apžėlusi žole ir atrodė kaip medienos atliekos.

5.7. V. ir V. P. teiginius iš esmės patvirtino ir liudytojas V. T., kuris įvykio dieną vilkiku atvyko krautis medienos, jis nurodė, kad juokaudamas vyriškiui iš teisų pasiūlė nevargti, o važiuoti ir krautis medieną iš rietuvės, apie tai, jog juokauja, sakydamas, kad leidžia pasiimti medieną, vyriškiui nesakė, be to, šalia jo (V. T.) vilkike sėdėjęs meistras pasakė, kad negalima imti tos medienos, bet ar vyriškis tai galėjo girdėti, liudytojas nežino, nes vilkiko kabina aukšta, su vyriškiu, stovėjusiu už maždaug dviejų metrų, kalbėjosi neišlipęs iš vilkiko ir neišjungęs vilkiko variklio. Liudytojas V. M. patvirtino V. T. ir V. bei V. P. nurodytas aplinkybės, kad įvykio dieną kartu su V. T. važiavo vilkiku į mišką, V. T. vairavo, V. T. sustojo, paprašė prie automobilio buvusio vyriškio patraukti automobilį ir juokaudamas pasiūlė pastarajam važiuoti prie rietuvės ir kraukis iš ten medieną. Liudytojas V. M. taip pat patvirtino, kad jis iš vilkiko kabinos vyriškiui pasakė, kad medienos imti negalima, bet ar vyriškis tai girdėjo, pasakyti negali, nes vilkiko kabina aukšta, o jis sėdėjo šalia vairuotojo. Be to, V. M. parodė, kad sukrauta mediena buvo apžėlusi žolėmis ir stovėjo nuo pavasario, maždaug 600 metrų atstumu nuo kelio, kur vyko pokalbis, jokio žymėjimo ant medienos nesimatė, medienos kiekis buvo nedidelis, ji buvo sudėta padrikai, netvarkingai, kažkokio privataus miško ribose, iš medienos išvaizdos, kaip ji buvo sudėta, žmogus, nebūdamas specialistu – miškininku, galėjo įvertinti tokią medieną kaip nereikalingą, paliktą supūti. Be to, nors Institucija teigia, kad mediena, kurią paėmė P., buvo geros būklės, nesutręšusi, minėti liudytojai bei V. P. nuosekliai nurodė, kad vizualiai mediena atrodė kaip nereikalinga ir palikta supūti, asmuo, nebūdamas specialistu, galėjo klysti dėl medienos kokybės, vertės, tai šiuo atveju taip pat rodo, jog V. P. galėjo klysti dėl medienos vertės, kokybės ir teisėto savininko sprendimo atiduoti tokį menkavertį turtą. Taigi, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad byloje nėra neginčijamų ir patikimų V. P. kaltės įrodymų apie jam inkriminuotą administracinį nusižengimą. Apygardos teismo vertinimu, nurodyti duomenys rodo, kad V. P., būdamas suklaidintas savo tėvo bei dėl kitų objektyvių aplinkybių (matymas tėvo pokalbio su vairuotojo, nežymėta mediena, mažas medienos kiekis bei vizualiai prasta jos kokybė), sąžiningai klydo dėl duoto leidimo paimti medieną teisėtumo, todėl V. P. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios neteisėtai, neatlygintinai pagrobti svetimą turtą, priklausantį (duomenys neskelbtini) regiono padaliniui.

5.8. Minėta, jog kaltu dėl administracinių nusižengimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų asmens kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veikas, už kurias turi būti skiriama nuobauda. Svarbu ir tai, jog administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi Institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai Institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

5.9. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis in dubio pro reo principu padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. P. veikdamas tiesiogine tyčia padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 108 straipsnio 1 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. vasario 13 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.