Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo pareiškimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, nustatymo, suinteresuoti asmenys G. G. ir G. G., antstolis V. Č.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad 1/2 dalis G. G. esamų ir būsimų pajamų asmeniškai priklauso skolininkui G. G..

Nurodė, kad antstolis V. Č. vykdo skolos išieškojimą iš skolininko G. G. išieškotojo M. Š. naudai pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-15578-864/2011. Santuoka tarp skolininko G. G. ir jo sutuoktinės G. G. buvo sudaryta 2007 m. rugpjūčio 25 d. Vedybų sutarčių registro duomenimis, 2012 m. gegužės 3 d. įregistruota G. G. ir G. G. 2012 m. gegužės 2 d. sudaryta vedybų sutartis, pagal kurią turtas, įgytas santuokoje po vedybų sutarties sudarymo, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Skola pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-15578-864/2011 atsirado G. G. ir G. G. būnant santuokoje, iki vedybų sutarties sudarymo, todėl G. G. gaunamas atlyginimas yra G. G. ir G. G. bendros pajamos. Kadangi bendras sutuoktinių turtas nėra padalintas, neaišku kokia jų dalis priklauso skolininkui asmeniškai.

Suinteresuotas asmuo G. G. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad antstolis V. Č. vykdomojoje byloje Nr. 0116/12/03028 skolininko sutuoktinės G. G. turto neareštavo, t.y. neareštavo bendrosios jungtinės nuosavybės, todėl nėra prasmės spręsti dėl turto padalinimo ar jo dalies nustatymo.

Antstolis V. Č. su pareiškimu sutiko. Nurodė, kad vedybų sutartis tarp G. G. ir G. G. sudaryta po to, kai buvo išduotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. vykdomasis raštas Nr. 2-15578-864/2011, todėl G. G. gaunamos pajamos išlieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Paaiškino, kad siekiant įvykdyti minėtą vykdomąjį dokumentą ir išieškoti iš skolininko G. G. skolą išieškotojo M. Š. naudai, yra tikslinga nustatyti skolininkui priklausančią turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine G. G..

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi pareiškėjo M. Š. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendroje nuosavybėje nustatymo atmetė.

Teismas nurodė, kad G. G. ir G. G. vedybų sutartis įregistruota vedybų sutarčių registre, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.103 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl skolininkui priklausančios turto dalies G. G. būsimose pajamose, gaunamose iš darbo užmokesčio, nustatymo. Po vedybų sutarties įregistravimo G. G. gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio pagal sutuoktinių sudarytos vedybų sutarties nuostatas priklauso G. G. asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog antstolis yra areštavęs G. G. darbo užmokesčio pajamas, gautas iki vedybų sutarties įregistravimo vedybų sutarčių registre, t. y. iki 2012 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnis numato, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nuosavybe, nustatymo. Nagrinėjamu atveju, nesant antstolio areštuoto bendro sutuoktiniams priklausančio turto, nėra objekto, kuriame minėtos teisės normos nustatyta tvarka būtų būtinybė nustatyti skolininko dalį.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo G. G. su pareiškėjo M. Š. atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, kad, nesant antstolio areštuoto bendro sutuoktiniams priklausančio turto, nėra objekto, kuriame CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka būtų būtinybė nustatyti skolininko turto dalį. Apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika šiuo atveju vadovautis negalima, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 buvo priimta ieškinio teisenos procese sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio taikymo bei vedybų sutarties panaikinimo, o ši byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka ir joje sprendžiamas klausimas dėl CPK 667 straipsnio taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 ir 338 straipsniu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į skolininko turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi, pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį antstolis pasiūlo išieškotojui kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, tuomet, kai aprašo ir areštuoja skolininkui priklausantį turtą, kuris yra bendras su kitais asmenimis, ir skolininko dalis nėra nustatyta.

Byloje nustatyta, kad skolininkas G. G. ir G. G. 2012 m. gegužės 2 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią sutuoktinių turtas, įskaitant pajamas, gaunamas iš darbinės veiklos, įgytas santuokoje po povedybinės sutarties sudarymo, yra kiekvieno sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, kad ši sutartis būtų nuginčyta, t.y. pripažinta negaliojančia įstatymų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad G. G. darbinės pajamos, gautos po vedybų sutarties sudarymo, yra jos asmeninė nuosavybė, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti skolininko G. G. turto dalį G. G. būsimose pajamose, gaunamose iš darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad antstolis V. Č. būtų areštavęs G. G. pinigines lėšas, gautas iki vedybų sutarties sudarymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. G. sąskaitų areštas panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, vykdymo proceso šalims per antstolio nustatytą terminą nesikreipus dėl skolininko turto dalies nustatymo (b.l. 14). Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant antstolio areštuoto bendro sutuoktiniams priklausančio turto, nėra objekto, kuriam CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka būtų būtinybė nustatyti skolininko dalį.

Pareiškėjas M. Š. atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 suformuota praktika, kuri numato, kad vien turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nurodytą kasacinio teismo nutartį cituoja atsietai nuo kasacinio teismo nagrinėto klausimo ir viso nutarties konteksto. Kasacinis teismas nurodytoje byloje, spręsdamas dėl vedybų sutarties galiojimo, konstatavo, kad sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Jeigu kitas sutuoktinis davė sutikimą ir prisiėmė prievolę, kurios pagrindu kreditorius vykdo išieškojimą, tai, nepakakus bendrosios jungtinės nuosavybės turto, išieškojimas gali būti nukreipiamas į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį turtą. Dėl to susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Taigi, kasacinis teismas nurodytoje byloje sprendė, kad vieno iš sutuoktinių turto teisinio režimo pasikeitimas (iš jungtinės į asmeninę nuosavybę), konkrečios bylos atveju nepažeidė išieškotojo, kurio reikalavimas galėjo būti nukreipiamas į asmeninį sutuoktinio turtą, teisių, tačiau nekonstatavo, kad sutuoktinių turtas, nepaisant galiojančios ir nenuginčytos vedybų sutarties nuostatų, išlieka jungtine sutuoktinių nuosavybe ir po vedybinės sutarties sudarymo. Kadangi civilinės bylos Nr. 3K-3-493/2006 ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, dalies nustatymą vykdymo procese, naikinti ginčijamą nutartį remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 329, 330 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.