- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-16
- Bylos Nr.
- A-1050-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02440-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti 2016 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) sprendimą Nr. (1.23)7R-3340 ir įpareigoti atsakovę jį išnagrinėti iš naujo; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, 505 212 Eur (405 212 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės) žalos atlyginimą už pareiškėjo teisių pažeidimus dėl neteisėtai neišnagrinėto skundo iš esmės.Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija), prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5566/200 nevykdymą ir tyčinį sprendimo vykdymo vilkinimą, o dėl nusikalstamos veikos požymių kreiptis į kompetentingą instituciją.Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Ministerija neatliko neeilinio antstolio M. P. veiklos patikinimo pagal skunde nurodytus faktus, neįvertino kartu su skundu pateiktų dokumentų Lietuvos Respublikos antstolių veiklos įstatymo (toliau – Antstolių veiklos įstatymas) 27 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ministerija apsiribodama antstolio paaiškinimu 2016 m. balandžio 28 d. rašte nurodė, kad skundžiami antstolio procesiniai veiksmai, kuriuos įvertinti gali tik teismas, tačiau skunde buvo pašoma atlikti antstolio neeilinės veiklos tyrimą ir įvertinti jo tyčinius veiksmus vilkinant įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą vykdomosiose bylose Nr. 01123/03/05612 ir Nr. 0123/02/02434, klastojant faktus, procesinius dokumentus, pažeidžiant antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad Ministerija siekia pridengti neteisėtą ir nusikalstamą antstolio veiklą. Dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų – atsisakymo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, siekį nuslėpti neteisėtus antstolio veiksmus nuo atsakomybės, tuo pačiu pridengiant ir savo atsakomybę civilinėje bylose, pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.Ministerija atsiliepimu su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad antstoliui drausmės bylą iškelti gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Drausminė atsakomybė antstoliui gali būti taikoma už šio Antstolių veiklos įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Vadovaudamasis Teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtinto Antstolių veiklos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatomis, atsakovas teigė, kad teisingumo ministras, gavęs asmens skundą, kuriame nurodomos konkrečios faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti, kad antstolis nesilaiko Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų nuostatų, jis gali inicijuoti neeilinį antstolio veiklos patikrinimą ir, nustatęs pažeidimus, priimti sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo. Teisės aktai teisingumo ministrui nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju, gavus skundą, iškelti antstoliui drausmės bylą, nes, visų pirma, turi būti nustatyta, jog skunde nurodyti faktai yra susiję su Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės aktų nuostatų nesilaikymu.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. skundu prašė teisingumo ministro antstoliui M. P. iškelti drausmės bylą už atsisakymą vykdyti Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000. Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui nurodė, kad neteisėtus procesinius antstolio M. P. veiksmus jis turėtų skųsti CPK nustatyta tvarka. Teismui konstatavus buvus pažeidimams Ministerija spręstų klausimą dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo. Ministerijos vertinimu ji tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nepažeidė galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, todėl nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti žalą. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas taip pat prašė apie antstolio veikloje esančius nusikaltimo požymius pranešti kompetentingai institucijai, tačiau pateiktame skunde nepateikė argumentų, jog antstolio M. P. procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu. Nurodė, jog teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijos, gavus skundą, visais atvejais kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Taip pat skundžiamame rašte pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jei jis mano, jog antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veiklos požymių, jis turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Paaiškino, jog antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas manydamas, jog žala atsirado dėl antstolio neteisėtų veiksmų, gali reikalauti žalos atlyginimo iš antstolio. Ministerija akcentavo, jog ji neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, jog kilo ginčas dėl 2016 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo Nr. (1.23)7R-3340 teisėtumo ir žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Ministerija neatlikdama jos kompetencijai priskirtų veiksmų netinkamai išnagrinėjo jo 2016 m. balandžio 17 d. skundą.Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 17 d. skundu kreipėsi į Ministeriją prašydamas atlikti tyrimą ir iškelti antstoliui M. P. drausmės bylą už tyčinį įsiteisėjusio 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, tyčinį vilkinimą ir trukdymą jį įvykdyti per šešiolika metų. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jog tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai, todėl pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti sprendimo (rašto) dėl antstolio M. P. veiksmų įvertinimo drausminės atsakomybės aspektu. Minėta teismo praktika pareiškėjui buvo išaiškinta skundo trūkumų šalinimo procese. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisakė tik dėl to, ar Ministerija gavusi pareiškėjo skundą privalėjo atlikti neeilinį antstolio veiklos patikrinimą.Įvertinusi pareiškėjo Ministerijai pateikto skundo turinį jame nurodytas aplinkybes dėl galimai neteisėtų antstolio veiksmų nutraukiant vykdomąją bylą ir priimant išieškojimo negalimumo aktą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės kėlė ginčą dėl antstolio procesinių veiksmų neteisėtumo, kurių vertinimas priskirtinas teismo, o ne Ministerijos kompetencijai. Nurodė, jog vien tik asmens skundo pateikimas Ministerijos neįpareigoja atlikti neeilinio antstolio veiklos patikrinimo. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde išdėstė savo nuomonę dėl antstolio veiksmų teisėtumo, tačiau nenurodė faktų, kurie liudytų Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkte nurodytų teisės aktų pažeidimus. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Ministerijai pateiktą skundą grindė antstolio procesinių veiksmų pažeidimais, todėl jam skundžiamu raštu buvo pasiūlyta kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Iš pareiškėjo rašytinių paaiškinimų ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl antstolio M. P. veiksmų dėl vykdomosios bylos Nr. 0123/03/05612 užbaigimo ir išieškojimo akto negalimumo kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. Skundu dėl antstolio veiksmų pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į kompetentingą instituciją dėl 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymo. Kauno miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino 2016 m. kovo 17 d. išieškojimo negalimumo aktą bei 2016 m. kovo 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo bei įpareigojo antstolį toliau tęsti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0123/03/05612. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs antstolio M. P. skundą 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2536-390/2016 Kauno apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą.Teismas pabrėžė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą svarbu pažymėti tai, kad prašymo pateikimo Ministerijai ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties), kuriuo būtų konstatuoti neteisėti antstolio veiksmai. Teismas pasisakė, jog antstoliui drausmės byla dėl procesinių teisės normų pažeidimo galėtų būti keliama tik tuo atveju, jeigu teismo sprendime būtų konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-13509-894/2016 nustatytos aplinkybės dėl antstolio veiksmų neteisėtumo galėtų būti reikšmingos ateityje (pvz., pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų antstolio veiksmų; teikiant skundą Ministerijai ir prašant įvertinti ar įsiteisėjusia nutartimi konstatuoti antstolio neteisėti procesiniai veiksmai galėtų būtų pagrindu taikyti jam drausminę atsakomybę ir kt.).Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir argumentų, sudarančių pagrindą prielaidai, jog skunde nurodyti procesiniai pažeidimai gali turėti nusikalstamos veikos požymių. Pasisakė, jog vien tik pareiškėjo subjektyvus antstolio veiksmų įvertinimas nėra pakankamas pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti. Pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio M. P. veiksmų aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas taip pat nenustatė. Teismas nurodė, jog pareiškėjas manydamas, jog antstolio atlikti veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių turi teisę savarankiškai kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Skundžiamas Ministerijos spendimas kliūčių šiai pareiškėjo teisei įgyvendinti nesudaro.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas laiku, įvertinus su skundu susijusią medžiagą ir antstolio paaiškinimą, skundžiame sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta, kokia tvarka jis gali realizuoti savo galimai pažeistų teisių gynybą skundžiant antstolio procesinius veiksmus, reiškiant ieškinį antstoliui dėl žalos atlyginimo, kreipiantis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Teismas pasisakė, jog pareiškėjui kreipiantis skundu į Ministeriją antstolio procesinių teisės normų pažeidimai nebuvo nustatyti, todėl vertinti ar jie patenka į Antstolių veiklos įstatymo 13 straipsnio ir Tvarkos aprašo 3 punkto turinį Ministerija neturėjo teisinio pagrindo. Sprendė, kad skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatas, todėl jo naikinti ir įpareigoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, nėra pagrindo.Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, teismas pasisakė, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pareiškėjo prašymą priteisti jam žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašo panaikinti 2017 m. sausio 3 d. sprendimą bei skundą patenkinti, o dėl nusikaltimo požymių pirmos instancijos teismo ir „Lietuvos teisingumo ministerijos“ organizuotoje nusikalstamoje veikoje pranešti plėšikų gaujos „prokurorui“.Pareiškėjas teigia, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeistos ir netinkamai taikytos procesinės ir materialinės teisės normos, yra organizuoto nusikalstamumo požymiai, todėl sprendimas naikintinas.Pareiškėjas tvirtina, kad pažeistas ABTĮ 6 ir 7 straipsniai, nes skundą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas teismas, dėl neteisėtos teismo sudėties yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas teismo šališkumą grindžia tuo, kad teisėja Iveta Pelienė atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti įrodymus apie skolininko gautą invalidumo pensiją. Be to, pareiškėjo prašymą dėl teismo nušalinimo sprendė tas pats teismas, o pareiškėjo nuomone tai turėjo atlikti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.Pareiškėjas mano, kad teismas turėjo vertinti tai, kad Kauno apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyti antstolio neteisėti veiksmai, o to neatlikęs teismas diskriminavo pareiškėją ir tokiu būdu slėpė antstolį nuo drausminės ir baudžiamos atsakomybės, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumą.Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, įrodymus įvertino, laikydamasis administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Mano, kad apeliantas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi apelianto argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagristi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2016 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo Nr. (1.23)7R-3340 teisėtumo ir žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Ministerija neatlikdama jos kompetencijai priskirtų veiksmų netinkamai išnagrinėjo jo 2016 m. balandžio 17 d. skundą.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas kolegijos dėl kurios nebuvo tinkamai išspręstas jiems pareikšto nušalinimo klausimas. Pareiškėjas siekia, kad būtų jo apeliacinis skundas patenkintas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas. Pareiškėjo nuomone tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kadangi buvo pažeistos ir netinkamai taikytos procesinės ir materialinės teisės normos, ką jis vertina kaip organizuotą nusikalstamumą.Visų pirma svarbu akcentuoti, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme įstatyme nustatytomis sąlygomis. Teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kuri visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, apima ir teisę į nepriklausomo ir nešališko teismo atliekamą viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų patikrą vykstant teisingam procesui.ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.).Nušalinimas turi būti pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Galimybė reikšti nušalinimą išlieka iki teisėjui ar teisėjų kolegijai išeinant į pasitarimų kambarį, t. y. iki teismo procesinio sprendimo priėmimo stadijos pradžios, todėl asmens pareikštas nušalinimas prieš skelbiant teismo sprendimą – nebenagrinėjamas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2667/2011).Vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendimo negaliojimo pagrindas yra, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė Ina Kirkutienė sudarė trijų teisėjų kolegiją pareiškėjo skundui nagrinėti – Ivetos Pelienės, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 13 d. pateikė visam Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teisėjai Ivetai Pelienei nušalinimą. 2016 m. gruodžio 13 d. kolegijos nariai Violeta Petkevičienė ir Ernestas Spruogis išnagrinėjo pareiškėjo pateikto nušalinimo klausimą ir nutarė nenušalinti teisėjos Ivetos Pelienės nuo administracinės bylos nagrinėjimo.Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjas teikė nušalinimą visam Vilniaus apygardos administraciniam teismui, mano, kad 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės nutartimi paskirtiems kolegijos nariams Violetai Petkevičienei ir Ernestui Spruogiui taip pat buvo pateiktas nušalinimas, todėl jie neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjo pateikto nušalinimo klausimo. Todėl tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjo teikto nušalinimo teisėjams, 2017 m. sausio 3 d. sprendimas buvo priimtas kolegijos narių, dėl kurių šališkumo nebuvo pašalintos pareiškėjo išreikštos abejonės, dėl ko toks priimtas sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu yra prilyginamas kaip išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.).ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Vertinant pareiškėjo prašymą apie nusikaltimą pranešti prokurorui, pažymėtina, kad teisėjų kolegija nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą nusikalstamos veikos požymių nenustatė, be to, pareiškėjas teikdamas tokį prašymą jų nenurodė ir nekonkretizavo, todėl jo prašymas kreiptis į prokurorą atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo. Jau vien šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginis teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl dėl kitų apelianto apeliacinių skundų argumentų nepasisakytina. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 4 p., 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.