- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- ATP-535-290/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-02061-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgis Kiškis
- Kategorijos
- 48.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
kad A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimu pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį, 187 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2016 m. kovo 13 d., apie 04.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) – viešoje vietoje, būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,03 promilės neblaivumas, mušėsi su kitu asmeniu ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taip pat, nevykdydamas teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, atsisakė pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pareikalavus ištraukti rankas iš kišenių, jų neištraukė, policijos pareigūnus vadino įžeidžiančiu žodžiu „mentai“. Šiais savo veiksmais A. S., įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Už padarytus pažeidimus jam paskirta galutinė nuobauda – 100 Eur bauda.
A. S. skundžia šį Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą, prašo jį pakeisti priimant jam palankų sprendimą – pripažinti jį nepadariusiu administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 174 str. ir 187 str. 2 d.
Šalies argumentai
Skunde A. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ATPK normas, neatsižvelgė į administracinę atsakomybę šalinančius įrodymus, tinkamai neišanalizavo byloje pateikiamų faktinių aplinkybių, neobjektyviai įvertino liudytojų parodymus, dėl ko nepagrįstai priimtas nutarimas dėl administracinių teisės pažeidimų. Nurodo, kad teismo nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į pareigūnų tarnybinius pranešimus bei jų parodymus teisme. Skunde apeliantas nurodo ATPK normas, pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į būtinojo reikalingumo ir būtinosios ginties aplinkybes ir to nevertino kaip lengvinančios aplinkybės, o buvo vertinamas tik neblaivumas, kaip sunkinanti aplinkybė.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą dalyje dėl ATPK 174 str. numatyto pažeidimo, rėmėsi tik pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir parodymais teisme. Teigia, kad į jo parodymus atsižvelgta nebuvo, taip pat buvo atmestinai vertinti vaizdo medžiagoje užfiksuoti įrodymai, kur, jo teigimu, akivaizdžiai matosi, jog buvo ATPK 17 ir 18 str. nurodytos aplinkybės. Konkrečiau nurodo, kad jam su draugais išeinant iš klubo buvo pareikšti žodiniai grasinimai, kuriuos vėliau sekė smogiamasis veiksmas, į ką atsakė tokiu pačiu veiksmu, taip siekiant išvengti sužalojimų. Tokį savo elgesį motyvuoja kaip būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejį. Nurodo, kad teismo nutarime rašoma, jog jis, o ne kiti asmenys, pradėjo muštynes. Patvirtina, jog įvykiams aprimus ir toliau stovėjo prie klubo prieigų, bet ne todėl, kad toliau norėjo tęsti konfliktą, o todėl, kad jo draugas buvo apsuptas ir toliau puolamas. Teigia, kad vienam agresyviausių grupelės asmenų pastebėjus jį, tas asmuo pradėjo artintis link jo, vartojo įžeidžiančius žodžius, o atsižvelgiant į to asmens ankstesnį ir esamą elgesį, teigia supratęs, jog jį nori sumušti. Nurodo, kad pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir teisme duotuose parodymuose, įvardintos aplinkybės, jog šiems atvykstant į įvykio vietą buvo pastebėtos muštynės tarp dviejų asmenų, akivaizdžiai neatitinka realybės, nes filmuotoje vaizdo medžiagoje matyti, kaip jis persekiojamas dvejų asmenų ir bando išvengti būti sužalotas.
Kitoje skundo dalyje pažeidėjas akcentuoja nepagrįstą nubaudimą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad nesutampa pareigūnų parodymai apie dokumento ir anketinių duomenų pareikalavimą. Apeliantas skunde patvirtina, jog reikalavimas pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą buvo ir, kad į šį reikalavimą atsakė pasakydamas savo anketinius duomenis bei vėliau pateikė ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, teigią tą padaręs dar iki dalinės apieškos, kuomet vienas iš pareigūnų dar kartą paprašė jį pateikti. Nurodo, kad tiek pareigūnų, tiek teismo argumentai, jog stovėdamas prie taksi automobilio laikė rankas kišenėse, visiškai neatitinka realybės, nes ir filmuotoje vaizdo medžiagoje matyti, jog stovėdamas prie taksi automobilio gestikuliavo rankomis. Nesutampa pareigūnų parodymai ir apie tai, kad nurodžius eiti prie tarnybinio automobilio, link jo ėjo laikydamas rankas kišenėse, kadangi kitur nurodoma, jog buvo nuvesdintas, taip pat nurodoma, jog prie tarnybinio automobilio stovėdamas laikė galbūt vieną, galbūt abi rankas kišenėse. Nutarime konstatuota, kad dalinės apieškos metu nepakluso reikalavimui ištraukti rankų iš kišenių, nors iš filmuotos vaizdo medžiagos matyti, jog stovint prie taksi automobilio buvo suimtas už rankos, už kitos suėmė kitas pareigūnas ir buvo nuvesdintas prie tarnybinio automobilio, kur rankas laikė padėjęs ant automobilio kapoto. Filmuotoje vaizdo medžiagoje matosi, kaip nevalingu judesiu vieną ranką įkišo į kišenę, kuri ten pabuvo 1 ar 2 sekundes, nes ji šiurkščiu pareigūno judesiu buvo akimirksniu ištraukta iš kišenės.
Apeliaciniame skunde A. S. ginčija ir faktą, kad įžeidė pareigūnus. Teigia, kad atsižvelgiant į laiką, kurį sėdėjo tarnybiniame automobilyje, bei tiek įvykių, kuriuos nurodė pareigūnai, nebuvo galimybės to atlikti. Nurodo, kad pareigūnų parodymuose tvirtinama, jog jis atsidarė automobilio duris ir bandė pabėgti. Teigia, kad durų neatsidarė, jas tik prasivėrė ir pasakė draugei, jog jo nelauktų ir važiuotų namo. Mano, kad pareigūnai tokį veiksmą traktavo kaip savivaliavimą ir įniršo, nes pradėjo naudoti fizinius veiksmus bei sakant įžeidžiančius žodžius jam liepė nusiraminti ir ramiai sėdėti automobilyje. A. S. nurodo, kad būtent tuo metu ir šaukė prašydamas aplinkinių pagalbos, kad būtų skambinama pagalbos numeriu 112 dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Skunde teigiama, kad visą laiką nuo pareigūnų atvykimo save vedė ramiai, nebuvo agresyvus, pareigūnų neįžeidinėjo, stengėsi bendradarbiauti, vykdė visus pareigūnų teisėtus reikalavimus. Nurodo, kad tai pareigūnų veiksmai buvo visiškai neproporcingi situacijai.
Šalies argumentai
A. S. nurodo, kad byloje esanti filmuota medžiaga paneigia pareigūnų paaiškinimus, jų parodymus. Mano, kad aprašydami įvykį tarnybiniuose pranešimuose, pareigūnai stengėsi pateisinti savo veiksmų būtinumą ir pateikė melagingus faktus, kuriuos vėliau patvirtino ir teisme. Teigia, kad tokie veiksmai galėjo būti įvykdyti ir pareigūnams susitarus.
Atsiliepimas
Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresnioji tyrėja atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
A. S. skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas nagrinėjant bylą yra organo (pareigūno), šiuo atveju teismo, išimtinė teisė. Kiti teismo proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra ATPK normų pažeidimas, jeigu nutarimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 174 straipsnyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų. Apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teismų praktika, pagrįstai A. S. veikoje nustatė ATPK 174 straipsnyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties požymius.
Byloje nustatyta, kad 2016 m. kovo 13 d., apie 04.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) – viešoje vietoje, būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,03 promilės neblaivumas, mušėsi su kitu asmeniu ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Administracinė atsakomybė pagal ATPK 174 str. numatyta už nedidelį chuliganizmą. Pagal šią normą nedidelis chuliganizmas – tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš minėtos normos dispozicijos matyti, kad būtinas šio pažeidimo sudėties požymis yra padariniai, t. y. viešosios tvarkos ir žmonių rimties pažeidimas. Byloje nėra ginčo, kad įvykis įvyko viešoje vietoje ir, kad tai pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. A. S. neneigia susimušęs su kitu asmeniu, tik argumentuoja, kad tuo metu buvo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejis.
Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo situacijos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. N-575-9-13).
Tačiau tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, t.y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylą nustatyta, kad A. S. padarytas administracinis teisės pažeidimas (ATPK 174 str.) neatitinka nei būtinosios ginties, nei būtinojo reikalingumo sąlygų, nes prieš jį nebuvo atliekamas joks kėsinimasis, neiškilo pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms, nebuvo pažeistos jo teisės. Kaip nurodė pažeidėjas, kad kiti asmenys žodžiu pradėjo kabinėtis jiems išeinantiems iš klubo – nepatvirtinta jokiais įrodymais, net jei ir žodžiu buvo kitų asmenų buvo išsakomos tam tikros replikos – tai nesuteikė teisės A. S. panaudoti fizinę jėgą. Pagal byloje esančią filmuotą medžiagą, akivaizdžiai matyti, kad išėjęs iš klubo A. S. prilėtino žingsnį, stabtelėjo ir atsisukęs pradėjo smūgiuotis su kitu asmeniu. Vėliau, dviem asmenims einant paskui jį, jis vėlgi pirmas sudavė smūgį, o jo kūno padėtis, priešingai nei jį sekusių asmenų, visą laiką buvo kovinėje padėtyje. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja A. Š., kuri kartu su A. S. išeidinėjo iš klubo, nenurodė girdėjusi kitų asmenų grasinimų, ar kad būtų viduje kilęs konfliktas. Visa tai paneigia A. S. apeliacinio skundo argumentus, kad jis veikė chuliganiškai dėl būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo.
Byloje taip pat nustatyta, kad A. S., nevykdydamas teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, atsisakė pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pareikalavus ištraukti rankas iš kišenių, jų neištraukė, policijos pareigūnus vadino įžeidžiančiu žodžiu „mentai“. Šiais savo veiksmais A. S., įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. A. S. skunde ginčija šias aplinkybes, teigia, kad pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, laikė rankas ištrauktas iš kišenės, o pareigūnų „mentais“ nevadino, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius A. S. parodymus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Byloje esančiuose pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, tiek jų duotuose parodymuose teisme nurodytos aplinkybės dėl asmens dokumento nepateikimo nėra paneigtos. Pagal filmuotą medžiagą taip pat nėra duomenų, kad A. S. būtų pateikęs asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą iki kol pareigūnai jį nusivedė prie savo automobilio, taip pat iš video medžiagos matyti, kad A. S., paėmus vienam pareigūnui jį už parankės, bandė priešintis, todėl kitas pareigūnas taip pat jį suėmė už kitos parankės ir nuvedė iki tarnybinio automobilio, prie kurio matyti, kad tarp pareigūno ir A. S. vyksta ginčas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad A. S. rankos ne visą laiką buvo kišenėse, tačiau pagal vaizdo medžiagą matyti, kad ranka kišenėje buvo dar iki atliekant apžiūrą. Įsėdus į automobilį matyti, kad automobilio viduje A. S. nesėdi ramiai, kaip nurodo pareigūnai, šaukė „gelbėkit mane muša mentai“. A. S. atidarant pareigūnų tarnybinio automobilio duris iš vidaus, priekyje sėdėjęs pareigūnas taip pat išlipo iš tarnybinio automobilio ir kartu su kolega ištraukė A. S. iš automobilio, kaip kad nurodė savo parodymuose, tam, kad uždėtų antrankius, kadangi pažeidėjas elgėsi agresyviai ir į perspėjimus visiškai nereagavo. Netikėti tokiais pareigūnų parodymais teismui nėra pagrindo, kadangi minėti pareigūnai tik vykdė savo darbines funkcijas ir nebuvo nustatyta, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi bei kaip kad nurodo pažeidėjas savo skunde – būtų susitarę. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žodis „mentas“, kuris yra vertinys iš rusų kalbos, Lietuvos visuomenėje ir Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų paprastai yra suprantamas kaip neigiamą reikšmę turintis žodis, menkinantis pareigūnus, todėl pavartojus šį žodį laikytina, kad yra įžeidžiama pareigūno (policininko) garbė ir orumas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutarime padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. padarė administracinius teisės pažeidimus ir tinkamai pritaikė ATPK 174 straipsnio ir 187 straipsnio 2 dalies nuostatas, nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti, vadovaujantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.