- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-30
- Bylos Nr.
- 2S-894-856/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „HALAL CONTROL LITHUANIA“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HALAL CONTROL LITHUANIA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4180-235/2017, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Zam Zam Lithuania“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovų F. A., UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“, UAB LIETUVOS MUSULMONŲ SUNITŲ DVASINIO CENTRO – MUFTIATAS ir R. J. priteisti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius bei pripažinti sutartis negaliojančiomis, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 8 d., 2017 m. sausio 11 d. ir 2017 m. vasario 1 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo atsakovams UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ (reikalavimų suma 28 523,45 Eur), LIETUVOS MUSULMONŲ SUNITŲ DVASINIO CENTRO – MUFTIATO (reikalavimų suma 29 953,45 Eur), F. A. (reikalavimų suma 37 573,45 Eur) ir R. J. (reikalavimų suma 38 523,45 Eur) nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus, uždraudžiant juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi pakeitė 2016 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimi atsakovams pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nustatant areštuojamo turto sumas: UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ (reikalavimų suma 27893,45 Eur), LIETUVOS MUSULMONŲ SUNITŲ DVASINIO CENTRO – MUFTIATO (reikalavimų suma 29 323,45 Eur), F. A. (reikalavimų suma 36 943,45 Eur) ir R. J. (reikalavimų suma 37 893,45 Eur), areštuojant nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus reikalavimų sumoms, uždraudžiant juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, taikė atsakovui UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ papildomas laikinąsias apsaugos priemones – be teismo leidimo uždraudė atsakovo darbuotojams vykti į komandiruotes, nesusijusias su jo vykdoma tiesiogine ūkine-komercine veikla (skerdimo paslaugų teikimu) bei priimti į darbą naujus darbuotojus, siekiant nedidinti esamų darbuotojų kiekio, išskyrus atvejus, kai priimamas darbuotojas į atsilaisvinusią darbo vietą.
Teismas nurodė, kad bendra ribojimų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą, todėl teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 2 dalimi ir ekonomiškumo principu, reiškiančiu, kad turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nepadarytų skolininkui nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs ir nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad atsakovų – juridinių asmenų – piniginių lėšų (sąskaitų bankuose) areštas apribotų jiems galimybę vykdyti veiklą, todėl pirmiausia areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus: UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ (reikalavimų suma 27 893,45 Eur), LIETUVOS MUSULMONŲ SUNITŲ DVASINIO CENTRO – MUFTIATO (reikalavimų suma 29 323,45 Eur), o atsakovams - fiziniams asmenims: F. A. (reikalavimų suma 36 943,45 Eur) ir R. J. (reikalavimų suma 37 893,45 Eur), uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, nutarė areštuoti trūkstamai sumai piniginės lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Šiuo metu ieškinys yra tinkamai nesuformuluotas ir nepagrįstas, o tuo pačiu nepagrįstas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas, taikydamas papildomas laikinąsias apsaugos priemones, kone visiškai apribojo atsakovo galimybę toliau plėtoti ūkinę komercinę veiklą, neatsižvelgdamas į atsakovo interesus bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, tokiu būdu pažeidė konstitucinį ūkinės veiklos laisvės principą. Draudimas atsakovės darbuotojams vykti į komandiruotes, nurodant, jog tam reikalingas teismo leidimas, yra dar viena ūkinės –komercinės veiklos laisvės ribojimo išraiška.
6.2. Draudimas priimti į dabą naujus darbuotojus, siekiant nedidinti esamų darbuotojų kiekio, reiškia, kad atsakovei – naujai, aktyviai veiklą vykdančiai įmonei, yra užkertamas kelias plėsti vykdomą veiklą, o tai reiškia ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suvaržymą. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos vadovaujantis ieškovės prielaida, kad atsakovė gali dirbtinai didinti darbuotojų skaičių. Tačiau šis deklaratyvus ieškovės teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais, leidžiančiais daryti išvadą, kad atsakovė imsis tokių veiksmų.
6.3. Apribojus atsakovei plėtoti ūkinę-komercinę veiklą, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus tik labiau apsunkintas, t. y. bus pasiektas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones.
6.4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka ieškinio reikalavimų, kadangi uždraudimas darbuotojus siųsti į komandiruotes bei priimti naujus darbuotojus, nėra, neva, neteisėtos atsakovės veikos, kurią bando įrodyti ieškovė, padarinys.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Zam Zam Lithuania“ prašo atsakovės UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ atskirąjį skundą atmesti, nurodo, kad ieškinyje ieškovė aiškiai suformulavo reikalavimus, grįsdama juos faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Patikslinto ieškinio II dalyje nurodė visas jai žinomas faktines aplinkybes, pagrindžiančias teiginį, kad atsakovas R. J. savo tyčiniais veiksmais sudarė sąlygas, kad ieškovės komercinė paslaptis būtų atskleista atsakovei. Atsakovė nevykdė ieškovės prašymo ir nepateikė atsakovės darbuotojų sąrašo bei finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2017 m. kovo 23 d. Atsakovė pateikė duomenis apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, tačiau ieškovė abejoja šiais duomenimis. Ieškovės manymu, skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais reikalavimais, nes egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali veikti nesąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 straipsnis, 146 straipsnis).
Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą dėl atsakovų neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo grindžia ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikė, jos nuomone, šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad preliminariai ieškinys negali būti laikomas pagrįstu. Ar ieškinio materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus nustatyta tik ištyrus ir įvertinus su ieškiniu ir vėlesnėse proceso stadijose pateiktus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Todėl teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl su ieškiniu pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti priimant tarpinį procesinį sprendimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad ieškovės ieškinys yra nesuformuluotas ir nepagrįstas.
Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Ieškovė, prašydama taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – be teismo leidimo uždrausti atsakovės UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ darbuotojams vykti į komandiruotes bei priimti į darbą naujus darbuotojus – šios sąlygos egzistavimą grindžia aplinkybe, jog ji abejoja atsakovo pateiktų įrodymų apie gautas pajamas ir išlaidas patikimumu, o taip pat siunčiamų darbuotojų į komandiruotes pagrįstumu.
Ieškovė „Zam Zam Lithuania“ kreipėsi į teismą atsakovams dėl tiesioginių ir netiesioginių nuostolių priteisimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovams UAB „HALAL CONTROL LITHUANIA“ (reikalavimų suma 28 523,45 Eur), LIETUVOS MUSULMONŲ SUNITŲ DVASINIO CENTRO – MUFTIATO (reikalavimų suma 29 953,45 Eur), F. A. (reikalavimų suma 37 573,45 Eur) ir R. J. (reikalavimų suma 38 523,45 Eur) nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir/ar nekilnojamuosius daiktus reikalavimų sumoms, uždrausdamas juos parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant tokio turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti. Ieškovei nepateikus minėtos nutarties vykdyti antstoliui, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi taikė analogiškas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ir tuokart ieškovė per keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos į antstolį nesikreipė. Tuomet Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi taikė tokio pat pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštavo atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant jo nepakankamai – pinigines lėšas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi nutarė pakeisti 2016 m. gruodžio 8 d. teismo nutartimi pritaikytų atsakovams laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nustatant areštuojamo turto sumas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, keisdamas laikinųjų apsaugos priemonių mastą, turėjo keisti ne 2016 m. gruodžio 8 d., bet 2017 m. vasario 1 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nes pagal 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį laikinosios apsaugos priemonės nebuvo įregistruotos ieškovei per 14 dienų nepateikus nutarties vykdyti antstoliui, t. y. jos neteko galios.
Atsakovės nuomone, skundžiama nutartimi uždraudus atsakovės darbuotojams vykti į komandiruotes bei priimti į darbą naujus darbuotojus, pažeidžiamas konstitucinis ūkinės veiklos laisvės principas, apribojant atsakovės galimybę toliau plėtoti ūkinę komercinę veiklą.
Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir tikslas yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo sėkmingą įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tuo atveju, kai yra reali grėsmė, jog dėl kokių nors aplinkybių teismo sprendimas nebus įvykdytas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės reikalavimai, priėmus palankų ieškovei sprendimą, bus pilnai patenkinti net ir tuo atveju, jeigu teismas netaikys papildomų laikinųjų apsaugos. Ieškovės reikalavimai yra užtikrinti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštu, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovės pareikštas prašymas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – be teismo leidimo uždrausti atsakovės darbuotojams vykti į komandiruotes ir priimti naujus darbuotojus, nėra tiesiogiai susijęs su pareikštų reikalavimų esme ir pobūdžiu. Aplinkybė, kad ieškovė reiškia reikalavimus atlyginti nuostolius ir pripažinti sutartis negaliojančiomis, pati savaime nesuponuoja jos prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi, laikinoji apsaugos priemonė, nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tokią teismo išvadą patvirtina ir CPK 145 straipsnio 2 dalis, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nurodytų motyvų pagrindu ieškovės prašymas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas.
Pažymėtina, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovės darbuotojams vykti į komandiruotes ir priimti naujus darbuotojus – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę įrodinėjo deklaratyviomis prielaidomis apie atsakovės pelno sumažėjimą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis sprendė, jog ieškovės prašomos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįstos.
Atsižvelgiant į tai, kad pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsauga, t. y. nesusijusios su pareikšto ieškinio reikalavimais, į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi pakeitė laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kurios nebuvo įregistruotos ir nebuvo pateiktos vykdyti antstoliui, dėl ko neteko galios, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis yra teisiškai nepagrįsta, todėl naikinama. Panaikinus pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį, ieškovei neužkertama galimybė kreiptis į teismą su prašymu pakeisti 2017 m. vasario 1 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei atsakovės atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė teisiškai nepagrįstą nutartį, kuri naikinama atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Zam Zam Lithuania“ prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.