- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-440-491-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Artūras Ridikas, Bronė Vidzėnienė
- Nukentėjusysis
- V. P., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros
- Kaltinamasis
- J. S.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius, Valdas Bivainis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. buvo išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. S. buvo kaltinama tuo, kad žinodama pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką – nepilnametę dukrą K. P., laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. vengė šios pareigos, t. y. nemokėjo teismo sprendimu nustatytų periodinių išmokų, neteikė kitos būtinos materialios paramos savo vaikui, nors tokią galimybę turėjo, dėl ko buvo susidaręs ne mažesnis kaip 3300 litų įsiskolinimas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. P. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. S. pripažinti kalta pagal BK 164 str. ir priteisti iš jos visas jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str., BK 164 str., dėsto teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir mano, kad apylinkės teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neišsamiai atskleidė nusikalstamą veiką ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad šiuo metu galiojantis BK 164 str. vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Šio nusikaltimo sudėties buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. J. S. įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo įpareigota teikti išlaikymą dukrai K. P. kas mėnesį mokamomis periodinėmis 300 litų dydžio išmokomos. Šią savo pareigą ji žinojo, tačiau kaltinime nurodytu laikotarpiu nė karto tokios išmokos nesumokėjo. Apylinkės teismas savo sprendimą nepagrįstai motyvavo tuo, jog išteisintoji nupirko dukrai rūbelių ir žaislų, reguliariai lankydavo ją, pasiimdavo pas save į namus ir kt., nes ji negalėjo savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos – ji privalėjo tiksliai ir be išlygų vykdyti jai nustatytą pareigą. Be to, J. S. dirbo užsienyje, po to įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), vėliau gavo ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpas, iš liudytojos J. B. parodymų matyti, kad išteisintosios materialinė padėtis pagerėjo 2011 m. liepos mėnesį jai ištekėjus ir išvykus į Panevėžį. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iki 2011-04-23 (ligos pašalpos mokėjimo laikotarpiu) J. S. iš tiesų buvo nedarbinga ir negalėjo dirbti, gauti pajamų ir teikti išlaikymą dukrai, todėl ji turėjo realią galimybę išlaikyti savo vaiką. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad teikti išlaikymą vaikui ji vengė ir tai padarė veikdama tiesiogine tyčia, todėl tokia jos veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 164 str.
Apeliantas taip pat nurodo, kad šią bylą nagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas pasisakė apie bylą internetiniame laikraštyje, jo išsakytos aplinkybės yra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau jos prieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose ir yra neteisingos, todėl galima padaryti pagrįstą išvadą, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas buvo šališkas.
Šalies argumentai
Prokuroras G. Kazlauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir J. S. nubausti pagal BK 164 str. viešaisiais darbais 8 mėnesiams, įpareigojant ją neatlygintinai dirbti 20 valandų per mėnesį (iš viso 160 valandų) visuomenės labui. Prokuroras cituoja skundžiamą nuosprendį, dėsto teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, byloje nustatytas aplinkybes, proceso dalyvių parodymus ir mano, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Jis teigia, kad J. S. 2011 m. pradžioje, laukdamasi vaiko, grįžo iš užsienio, kur dirbo, nuo 2011-04-28 iki 2011-06-06 ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir gavo ligos pašalpą, nuo 2011-06-06 iki 2011-10-10 gavo motinystės pašalpą, o nuo 2011-10-11 iki 2011-11-17 gavo motinystės (tėvystės) pašalpą. Taigi, 2011-01-17 J. S. buvo darbinga, būdama užsienyje ji dirbo nelegaliai ir užsidirbo pakankamai pinigų tam, kad galėtų teikti išlaikymą savo vaikui periodinėmis išmokomis. Tuo metu jos materialinė padėtis nebuvo sudėtinga, nes ji neturėjo jokių išlaidų ar turtinių įsipareigojimų. Todėl kaltinime nurodytu laikotarpiu, bent jau jo pradžioje, J. S. turėjo realią galimybę teikti išlaikymą vaikui sprendime nustatyta forma, todėl jos veikoje yra BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Tai, jog grįžusi iš užsienio išteisintoji nupirko dukrai rūbelių ir žaislų, reguliariai lankydavo ją, pasiimdavo pas save į namus ir tuo metu pasirūpindavo visais dukros poreikiais, šiuo atveju nėra objektyvios ir J. S. elgesį pateisinančios priežastys, nes ji negalėjo savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos – išteisintoji privalėjo tiksliai ir be išlygų vykdyti savo pareigas ir išlaikyti vaiką teismo nustatyta forma. Tai, kad tėvas gavo dalinį išlaikymą vaikui iš valstybės, nešalina J. S. baudžiamosios atsakomybės, nes pareigos išlaikyti vaiką negalima perkelti valstybei. Prokuroras iš dalies pateisina J. S. elgesį, kuomet ji neteikė išlaikymo vaikui po 2011-06-07, turėdama nedarbingumo lapelį, kas siaurina jai inkriminuotos veikos laikotarpį. Tačiau dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių prokuroras visiškai nesutinka, jog periodinių išmokų vaiko išlaikymui nemokėjimą kitu laikotarpiu (nuo 2011-01-17 iki 2011-06-07) pateisina J. S. nėštumas, sunki materialinė padėtis, prisidėjimas prie vaiko išlaikymo kitais būdais ir tėvo gaunamas dalinis išlaikymas iš valstybės. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi J. S. parodymais, kitomis aplinkybėmis ir neteisingai padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės yra objektyvios ir pateisinančios J. S. elgesį nemokant periodinių išmokų vaiko išlaikymui. Teismo ištirti įrodymai patvirtina, jog žinodama apie savo pareigą išlaikyti dukrą J. S. nuo 2011-01-17 iki 2011-06-07 vengė šios pareigos, nors turėjo galimybę šią pareigą vykdyti, dėl ko buvo susidaręs ne mažesnis kaip 1500 litų įsiskolinimas, todėl ji padarė BK 164 str. numatytą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras savo apeliaciniame skunde susiaurino J. S. inkriminuotos veikos laikotarpį ir apimtį nurodydamas, kad ji nusikalto vaikui išmokų nemokėdama ne laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d., o laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. birželio 7 d. Tačiau nukentėjusysis skunde neprašo siaurinti J. S. inkriminuotos veikos laikotarpio ir apimties, prokuroras neprašė pakeisti kaltinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina J. S. veiką ne prokuroro apeliaciniame skunde, o kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl jų. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla ir nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje labai glaudžiai susijusi baudžiamoji ir civilinė teisė, todėl šiuo atveju didelę reikšmę įgauna baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą sprendžiant pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (pvz., administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens veika, esant civiliniams teisiniams santykiams, vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011). Be to, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus būtina paisyti protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Tai reiškia, kad nustatytos teisinės priemonės turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal suformuotą teismų praktiką BK 164 str. numatyta veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuomet, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą, įpareigojantį jį išlaikyti vaikus, tačiau sąmoningai vengė teismo nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-291/2008, 2K-218/2012). Kita vertus, net jeigu asmuo ir nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 624 str. nustatytas priverstinio vykdymo priemones (priverstinį išieškojimą), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-47/2009).
Šioje baudžiamojoje byloje apeliantai iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu J. S. neturėjo realios galimybės teikti išlaikymo savo vaikui teismo nustatyta forma ir teigia, kad ji sąmoningai vengė išlaikyti dukrą. Tačiau, kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.
Prokuroras išteisintosios J. S. kaltę grindė nukentėjusiojo pareiškimu ir jo parodymais, J. S. parodymais, Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1828-228/2010, raštais, pažymomis ir kitais bylos duomenimis. Šie, o taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, neabejotinai patvirtina, jog išteisintoji iš tiesų neteikė išlaikymo vaikui teismo nustatyta forma, t.y. nemokėjo teismo nustatytų periodinių išmokų. Tačiau, esminis klausimas yra, ar tai ji darė sąmoningai, tyčia sukurdama situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris vengia pareigos išlaikyti vaiką, turi būti įrodyta, kad toks asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintosios piktavališkumą, šioje byloje nėra. Antai, nuo pat pirmosios savo apklausos J. S. prisipažino kaltinime nurodytu metu nemokėjusi savo dukrai periodinių išmokų, nes neturėjo galimybių, tačiau ji bendravo su dukra, ją lankė, pasiimdavo dukrą pas save pasisvečiuoti ir ja rūpinosi (2 t., 13, 14, 18, 19, 24, 25 b.l.). Iš esmės tas pačias aplinkybes ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (3 t., 26–28 b.l.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad dar iki Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ji buvo įpareigota teikti išlaikymą vaikui, paskelbimo, t. y. nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. AB (duomenys neskelbtini) ji nebedirbo (1 t., 30 b.l.). Po to laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 6 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Nuo 2011 m. birželio 7 d. ji išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (1 t., 34, 35 b.l.), 2011 m. rugpjūčio 14 d. pasigimdė sūnų (39 b.l.). Iš viso laikotarpiu nuo 2011-01-17 iki 2011-11-17 iš UAB (duomenys neskelbtini) ji gavo 387,76 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius J. S. išmokėjo iš viso 2561,96 Lt (1 t., 34, 35, 52 b.l.; 2 t., 132, 133 b.l.). Nekilnojamojo turto registro duomenimis ji nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto neturėjo (2 t., 2 b.l.). Priešingai, nei skunde teigia prokuroras, iš byloje esančios Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo kopijos matyti, kad šio sprendimo priėmimo metu J. S. turėjo turtinių įsipareigojimų bankui (1 t., 24 b.l.), ir byloje nėra duomenų apie tai, kad ji šį įsipareigojimą būtų įvykdžiusi. Apibendrinus šiuos duomenis matyti, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu J. S. iš viso gavo 2949,72 Lt sumą iš UAB (duomenys neskelbtini) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus. Tuo metu ji buvo neseniai grįžusi iš užsienio antrąkart ir, jos pačios žodžiais tariant, buvo gavusi 900 svarų, kurių vertė pagal tuo metu nustatytą Lietuvos banko kursą buvo ne daugiau kaip 3700 litų (3 t., 27 b.l.). Tokiu būdu, net įskaitant šią pinigų sumą, J. S. pajamos kaltinime nurodytu laikotarpiu sudarė iš viso 6649,72 Lt, t. y. vidutiniškai apie 664,97 Lt per mėnesį. Tai nėra didelė suma, o įvertinus iš jos priteistos periodinės išmokos dukros išlaikymui dydį, ji sudaro beveik pusę jos turėtų vidutinių mėnesinių pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad didžiąją dalį šio laikotarpio ji niekur nedirbo, turėjo išgyventi ne tik pati, bet laukėsi ir turėjo pasiruošti vaiko gimimui, vėliau rūpintis naujagimiu, tačiau nepaisant to, ji vis tiek važiavo į Uteną, bendravo su savo dukra ir rūpinosi ja pagal savo galimybes – pirko jai drabužėlius, ją pilnai materialiai išlaikė tuo laikotarpiu, kai dukra būdavo su ja. Tai neabejotinai taip pat kainuoja atitinkamus pinigus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. J. S. iš tiesų ne vengė, o tiesiog dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės teikti išlaikymo savo dukrai teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma, t.y. mokėti dukros išlaikymui kas mėnesį po 300 litų.
Kita vertus, kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu (šiuo atveju būtent taip ir yra – J. S. buvo kaltinama sąmoningai nevykdžiusi įsiteisėjusio teismo sprendimo teikti išlaikymą dukrai), negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto. Visų pirma tokiais atvejais turėtų būti išnaudotos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis civilinio proceso kodekso normomis, t.y. kreiptis į antstolius dėl priverstinio įsiskolinimo išieškojimo iš teismo sprendimo nevykdančio asmens, kreiptis dėl sankcijų (pvz., baudos) sprendimo nevykdančiam asmeniui CPK nustatyta tvarka, ir pan. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis to nebandė padaryti.
Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas galimai pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Tačiau šis teiginys yra visiškai nepagrįstas. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl J. S. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas proceso dalyvių teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, procesas buvo rungtyniškas, buvo užtikrinta proceso šalių lygybė. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas jokių abejonių dėl savo šališkumo proceso dalyviams proceso metu nesukėlė. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Vien tik tai, kad išnagrinėjęs šią bylą teisėjas po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo išsakė savo nuomonę visuomenės informavimo priemonėms, neleidžia teigti, jog jis šią bylą išnagrinėjo šališkai ir priėmė neteisingą sprendimą.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo ir valstybės kaltintojo versijos, kad J. S. sąmoningai vengė išlaikyti savo vaiką, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai J. S. išteisino iš jai pareikšto kaltinimo. Apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus bei padarė teisingas išvadas. Savo argumentus, kurie paneigė valstybės kaltintojo poziciją, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti tokį nuosprendį taip, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Nukentėjusiojo V. P. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinius skundus atmesti.