Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui K. P., jo atstovui advokatui Jonui Plateliui, atsakovės atstovui Tomui Čaplinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturi privataus intereso. Jo negali būti jau vien dėl to, kad veikė viešojo asmens organe, kuris sprendė dėl kito viešojo asmens, kuriame kažkada pareiškėjas dirbo, paraiškos. Nesant privataus intereso, negali būti Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. pažeidimo sudėties. Įstatymo 2 str. 2 d. privačius interesus apibrėžia kaip asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Darbiniai santykiai VšĮ „Literatūra ir menas“ nepatvirtina privataus intereso buvimo, nuo darbinių santykių pabaigos iki balsavimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas - 154 dienos. Su VšĮ „Literatūra ir menas“ pareiškėjas nėra ir balsavimo metu nebuvo susijęs finansiniais, sutartiniais ar darbiniais santykiais.

VTEK nepamini, kad honorarai iš ankstesnės darbovietės buvo 51 Lt ir 42,50 Lt dydžio, taip pat nepamini, kad pareiškėjas yra rašytojas ir vertėjas, meno ir kultūros veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kurio veiklos dalį sudaro kūrybinė ir žurnalistinio pobūdžio veikla - straipsnių, komentarų ir kitokių publikacijų rengimas, kurios yra publikuojamos ne tik VšĮ „Literatūra ir menas“, bet ir kituose laikraščiuose, žurnaluose bei leidiniuose. Pareiškėjo kūrybinis ir žurnalistinis vienos iš veiklų pobūdis negali nulemti negalėjimo vykdyti funkcijų Fondo taryboje, nes būtų pažeista pareiškėjo konstitucinė žodžio ir žurnalistikos laisvė (Konstitucijos 25 str.), taip pat konstitucinė darbo pasirinkimo laisvė (Konstitucijos 48 str.).

VšĮ „Literatūra ir menas“ paraiška buvo patenkinta iš dalies. VTEK sprendimo nuoroda, kad „vieną paraišką 59 100 Eur paramai gauti pateikė VšĮ „Literatūra ir menas“ neatitinka tikrovės, kadangi paraiška buvo pateikta didesnei sumai. Patenkinus paraišką tik iš dalies, VšĮ „Literatūra ir menas“ kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus su pareiškimu dėl per menko leidinių finansavimo, skųsdama Fondo tarybos, taigi ir pareiškėjo jos sudėtyje, sprendimus. Svarbu ir tai, kad paskirtas finansavimas buvo mažesnis nei prieš tai buvusiais metais. Tuo tarpu 2015 m. VšĮ „Literatūra ir menas“ projektui „Lietuvos ir Europos kultūrų dialogas: kūryba, procesai, analizė“ gavo 59 100 Eur (203 715,2 Lt), t. y. mažiau nei prieš tai buvusiais metais, o interneto puslapiui apskritai negavo, kaip ir negavo 2-uoju etapu. Šios aplinkybės paneigia bet kokią abejonę dėl interesų konflikto kilimo ir jo įtakos priimtiems sprendimams (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). VTEK sprendime nustatytame Įstatymo pažeidime nėra pareiškėjo kaltės, kadangi pareiškėjas nenuslėpė buvusių pareigų VšĮ „Literatūra ir menas“ fakto, šios aplinkybės buvo žinomos Fondo administracijai ir tarybai, be to, pareiškėjas balsavo Fondo taryboje būdamas įsitikinęs, kad neveikia interesų konflikto situacijoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilęs dėl VTEK sprendimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2001 iki 2014-07-11 dirbo VšĮ „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 2014-06-17 Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybą (toliau - ir Fondas). Fondo tarybai 2014-12-22 posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ „Literatūra ir menas“) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, nenusišalino nuo svarstymo ir balsavimo, neinformavo Fondo tarybos narių apie galimą interesų konfliktą. Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ „Literatūra ir menas“ 2014-07-30 ir 2014-10-02 jam išmokėjo honorarus už autorines publikacijas atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt.

Ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių tarp proceso šalių nėra, tačiau pareiškėjas teigia, kad Įstatymas nenumato draudimo dalyvauti Fondo taryboje ir dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie liestų juridinį asmenį, kuriame kažkada pareiškėjas dirbo. Pareiškėjas neturi privataus intereso. Jo negali būti jau vien dėl to, kad veikė viešojo asmens organe, kuris sprendė dėl kito viešojo asmens, kuriame kažkada pareiškėjas dirbo, paraiškos. Nesant privataus intereso, negali būti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo sudėties.

Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą akcentavęs, kad Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatyme yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės (Įstatymo 3 str.). Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Todėl, kaip yra pažymėjęs LVAT, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, kad asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (LVAT administracinėje byloje Nr. A525-998/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., p. 415-431).

LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3154/2011, Nr. A525-518/2013 ir kt.). Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (LVAT administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (LVAT administracinėse bylose Nr. A662-2312/2011, Nr. A63-2861/2011, Nr. A662-2728/2012, Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką, pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (LVAT administracinėse bylose Nr. A14-844/07, Nr. A662-2312/2011, Nr. A492-3330/2011, Nr. A662-2728/2012 ir kt.).

Teismas atkreipia dėmesį, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas. LVAT praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1422/2010, Nr. A525-998/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad VTEK, priimdama ginčijamą Sprendimą, konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2001 iki 2014-07-11 dirbo VšĮ „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi.2014-06-17 Fondo visuotinis dalininkų susirinkimas išrinko pareiškėją į Fondo tarybą. Fondo tarybai 2014-12-22 posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ „Literatūra ir menas“) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą (59 100 Eur), nenusišalino nuo svarstymo ir balsavimo, neinformavo Fondo tarybos narių apie galimą interesų konfliktą. Pareiškėjui einant Fondo tarybos nario ir pirmininko pavaduotojo pareigas, VšĮ „Literatūra ir menas“ 2014-07-30 ir 2014-10-02 jam išmokėjo honorarus už autorines publikacijas atitinkamai 51 Lt ir 42,50 Lt. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjo darbas VšĮ „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi, gauti honorarai, kuomet pareiškėjas jau buvo Fondo tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas, sprendė buvusios darbovietės (VšĮ „Literatūra ir menas“) paraišką valstybės paramai gauti, galėjo lemti interesų konflikto situaciją. Todėl esant tokiai situacijai pareiškėjas privalėjo prieš pradedant tokios paraiškos valstybinei paramai gauti rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu informuoti savo tiesioginį vadovą (Fondo tarybos pirmininką) ar Fondo tarybos narius apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjui kilo Įstatyme nustatyta pareiga siekiant išvengti interesų konflikto pareikšti nusišalinimą, kurios jis neįvykdė. Pareiškėjo skundo argumentai, kad kiti Fondo tarybos nariai žinojo apie jo ryšius su VšĮ „Literatūra ir menas“, kad šis leidinys gavo mažesnį nei prašė finansavimą, nėra susiję su Įstatymo nuostatomis.

Tokių konfliktinių situacijų sprendimui Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėja savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad ji neįvykdė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų, o aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, taip pat nėra teisiškai reikšminga (LVAT administracinėse bylose: Nr. A146-2624/2012, Nr. A525-998/2013 ir kt.). Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje (LVAT administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Be to, pareiškėją elgtis taip, jog nekiltų jokių net menkiausių abejonių jo nešališkumu, įpareigoja ne tik minėtos Įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš pačio pareiškėjo, kaip Fondo tarybos nario ir Fondo tarybos pirmininko pavaduotojo, statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių (LVAT administracinėje byloje Nr. A525-998/2013). Pažymėtina, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti Įstatymo reikalavimus bei pranešęs Fondo tarybos pirmininkui ar Fondo tarybos nariams apie siekį nusišalinti. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad jis Fondo tarybos nariams nepranešė apie gautus honorarus iš VšĮ „Literatūra ir menas“, nebandė nusišalinti nuo klausimo rengimo, svarstymo bei sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusišalinimo nepriėmimo institutas leidžia išvengti situacijos, kad nenusišalintų visi galintys priimti sprendimą asmenys, taip galimai užkertant kelią sprendimų priėmimui, tačiau tam visų pirma turi būti išreikštas į interesų konflikto situaciją patekusio asmens informavimas apie tai ir išreikštas siekis nusišalinti.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į ginčo klausimo teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad VTEK ginčo sprendime teisingai konstatavo, jog Fondo tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas K. P., nenusišalinęs šio Fondo tarybai 2014-12-22 posėdyje svarstant buvusios jo darbovietės (VšĮ „Literatūra ir menas“) kultūros projekto paraišką bei priimant sprendimą skirti valstybės finansinę paramą, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.