Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Donato Vansevičiaus ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. N., pareiškėjo atstovei N. J., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Gitanai Rumčikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl termino atnaujinimo prašymui ir dokumentams pateikti trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos žemėtvarkos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą, kuriame prašo atnaujinti pareiškėjui terminą prašymui ir giminystės ryšį bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, kad pareiškėjas galėtų atkurti nuosavybės teises į senelio M. N. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę.

Paaiškina, kad senelis M. N. nuosavybės teise valdė 15,89 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini). Apie tai pareiškėjas sužinojo 2006 m. Paaiškina apie aplinkybes, dėl kurių objektyviai negalėjo įgyvendinti savo teisių ir praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau - Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus prašymui ir dokumentams paduoti. Pirma, buvo nutrūkę giminystės ryšiai seneliai–vaikai–anūkai. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad giminės ryšių praradimas apsunkina galimybę nustatyti visas su žemės grąžinimu susijusias faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2006-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1256/2006). Giminės ryšių nutrūkimą lėmė tai, kad pareiškėjo motina F. N. su pareiškėjo tėvu A. N. susituokė 1945 metais. Kai (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjas, pareiškėjo tėvas kalėjo kalėjime, į laisvę buvo paleistas po 8 metų. Pareiškėjo motina per tą laiką sukūrė naują šeimą, o tėvas, išėjęs iš kalėjimo, išvyko gyventi į Klaipėdą, kur taip pat sukūrė naują šeimą. Pareiškėjas ryšių su tėvu nepalaikė, jo gyvenamosios vietos nežinojo. Tačiau palaikė ryšius su seneliu M. N.. Pas senelį leisdavo vasaras, dažnai jį aplankydavo su mama. Netoli senelio gyveno pusbroliai. Pareiškėjui išėjus į kariuomenę, senelis mirė. Apie seneliui priklausančią žemę pareiškėjas sužinojo 2006 metais atsitiktinai iš pusbrolio C. S., kuris tvarkydamas žemės dokumentus pastebėjo, kad archyve yra duomenų apie seneliui M. N. priklausiusį 15,89 ha žemės sklypą. Kai tik sužinojo, pareiškėjas pradėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu. Antra, pareiškėjui yra žinoma, kad nuosavybės teises į senelio žemę pirmiausia turi teisę atkurti pareiškėjo tėvas, tačiau apie tėvą pareiškėjas neturi jokios informacijos, net nežino, ar jis yra gyvas. Šiuo metu tėvas būtų apie 85 metų amžiaus. Dėl tėvo paieškos pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę paieškų tarnybą, tačiau ši tarnyba žinių apie tėvą negalėjo pateikti. Gyventojų registro tarnyba taip pat nesuteikė jam jokių žinių. Tai rodo, kad pareiškėjas bandė surasti tėvą. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad negali surasti tėvo, ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, kaip A. N. įpėdinis pareiškėjas siekia įgyvendinti savo teises ir kreiptis dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Apie savo tėvą ir jo antrą sutuoktinę pareiškėjas neturi žinių, tik žino, kad su antrąja žmona tėvas vaikų nesusilaukė. Tikėtina, kad pareiškėjas yra vienintelis tėvo vaikas. Nesėkmingos tėvo paieškos sutrukdė pareiškėjui dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreiptis iš karto, kai tik sužinojo apie senelio turėtą žemę. Trečia, sveikatos būklė apsunkina teisių įgyvendinimą. Pareiškėjas yra neįgalus, serga diabetu, juda invalido vežimėlio ir kitų žmonių pagalba. Pareiškėjas 2006 metais, kai sužinojo apie senelio turėtą žemę, į atitinkamas institucijas iš karto nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes bandė surasti tėvą, kuris pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nepavykus surasti tėvo, pareiškėjas nusprendė asmeniškai kreiptis. Pareiškėjas 2011-06-06 įgaliojo savo giminaitę N. J. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisme pareiškėjas ir jo atstovė palaikė prašymą, prašė tenkinti nurodytais motyvais.

Paaiškina, kad pagal Ignalinos žemėtvarkos skyriaus archyvo duomenis, dėl nuosavybės teisių į M. N. iki nacionalizacijos valdytą 15,89 ha žemę atkūrimo nesikreipta. Tačiau nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato subjektus, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiais asmenimis yra mirusio turto savininko, nepalikusio testamento, sutuoktinis, tėvai ir vaikai (3 punktas) ir turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (4 punktas). Taigi anūkai į senelių žemę gali pretenduoti tik po savo tėvų mirties arba kai jiems senelių turtas paliktas testamentu. Pareiškėjas iki 2001-12-31 nepateko tarp asmenų, nustatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Ši asmeninė neturtinė teisė nėra paveldima ir asmeniui, kuris iki įstatymo nustatyto termino pasibaigimo neturėjo teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, toks terminas negali būti atnaujinamas. Įstatymas nenumato termino atnaujinimo galimybės asmenims, neturėjusiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2001-12-31. LVAT 2008-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-310/2008 konstatavo, kad Atkūrimo įstatymas nesuteikia galimybių vaikaičiams pretenduoti į senelių valdytą nekilnojamąjį turtą, esant gyviems jų tėvams – mirusio turto savininko vaikams. Todėl pareiškėjas neturi teisės prašyti atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti, kadangi iki šiol nėra žinoma duomenų apie pareiškėjo tėvą A. N. Be to, pareiškėjas pateikė gimimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nenurodytas tėvo vardas ir pavardė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tėvo A. N. giminystės ryšį su buvusiu savininku M. N..

Atsižvelgiant į teismų praktiką, atkūrimo įstatyme nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjo nurodoma priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu, pasirinkimu, kaip elgtis (bendrauti ar ne su giminėmis, domėtis ar ne nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti senelio M. N. turėta nuosavybe. Įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Tai rodo, kad trūko paties asmens aktyvių veiksmų. Pareiškimo turinys patvirtina, kad tik nuo 2011-06-06 įgaliota giminaitė N. J. pradėjo tvarkyti visus reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini).

Pareiškimas netenkinamas.

Byloje nagrinėjama dėl teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko pareiškėjo senelio M. N. iki nacionalizacijos valdytą žemę paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997-07-01 Atkūrimo įstatymas, kuris nuo 1997-07-09 pakeitė netekusį galios 1991-06-18 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003-12-31 (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Nuo 2004-10-26 galiojančiu Atkūrimo įstatymu (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) iš esmės pakeistas nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimas, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygos, kuriai esant terminų atnaujinimas galimas, t. y. dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio visumos, įstatymų leidėjas iki 2004-10-12 pratęsinėjo terminus prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, keisdamas įstatymu nustatytą galutinę prašymo pateikimo datą ir taip suteikdamas papildomas galimybes paduoti prašymus (dokumentus) visiems laiku to nepadariusiems asmenims, nepriklausomai nuo pavėlavimo priežasčių. 2004-10-12 įstatymu Nr. IX-2490 galimybė paduoti prašymą po 2001-12-31 ar dokumentus po 2003-12-31 numatyta tik tiems piliečiams, kurie laiku to nepadarė dėl išskirtinių faktinių aplinkybių, teismo pripažintų svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi (LVAT 2007-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2009-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-702/2009).

Tai, ar Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2001-12-31 ir, atitinkamais atvejais, iki 2003-12-31), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) (LVAT 2010-06-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010). Pagal LVAT praktiką, svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (LVAT 2009-05-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (LVAT 2010-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į senelio M. N. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

Ir Atstatymo įstatymo 2 straipsnyje, ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas yra miręs. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taigi pagal giminystės ryšį su turto savininku vaikaičiai (įvaikaičiai) yra paskutinė grandis, kuriems pagal Atkūrimo įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į savininko nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad vaikaičiai į senelių turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teises gali atkurti tik po savo tėvų mirties. Taip pat anūkai galėtų pretenduoti į senelių turėtą nekilnojamąjį turtą, kai šis turtas jiems senelių paliktas testamentu (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Tačiau byloje nėra duomenų, kad M. N. būtų palikęs testamentą. Taigi pareiškėjas nuosavybės teises į senelio turėtą žemę galėtų atkurti tik pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Tačiau galimybė pareiškėjui pretenduoti į senelio valdytą žemė galėjo atsirasti tik po jo tėvo mirties, nes, kaip minėta, Atkūrimo įstatymas nesuteikė galimybių vaikaičiams pretenduoti į senelių valdytą nekilnojamąjį turtą, esant gyviems jų tėvams - mirusio turto savininko vaikams (LVAT 2008-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-310/2008). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo tėvo A. N. mirtį (b. l. 15, 32, 41). Liudytojas S. C. teisme parodė, kad su pareiškėjo tėvu bendraudavo, kai šis atvažiuodavo per Sekmines. Pareiškėjo pateiktame išraše iš Nepriklausomos paieškų tarnybos internetinio puslapio www.npt.lt, nurodoma, kad S. su pareiškėjo tėvu paskutinį kartą matėsi maždaug prieš 7 metus (b. l. 16). Teisme liudytojas S. C. patvirtino, kad tai jis pildė anketą Nepriklausomai paieškų tarnybai. Šią aplinkybę taip pat patvirtina LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ 2011-01-26 duotas atsakymas, kad dėl N. A., M. paieškos į TV laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“ A. N. vardu (duomenys neskelbtini) kreipėsi S. C. (b. l. 40). Tokios aplinkybės patvirtina tą faktą, kad iki 2001-12-31 pareiškėjo tėvas buvo gyvas, taigi turėjo galimybių pats paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. N. turėtą žemę. Ignalinos žemėtvarkos skyriaus turimais duomenimis, dėl M. N. iki nacionalizacijos turėtos žemės nesikreipta iki šiol. Dėl tokių aplinkybių pareiškėjas negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių į senelio išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą iki Atkūrimo įstatyme nustatytos datos. Taigi termino prašymui paduoti atnaujinimas pareiškėjui nėra galimas, kadangi, kaip jau minėta, pagal teisinį reglamentavimą, terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Kita vertus, nėra pagrindo pripažinti, kad Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pareiškėjas praleido dėl objektyvių priežasčių. Paties pareiškėjo paaiškinimai, taip pat liudytojo S. C. parodymai teisme patvirtina, kad pareiškėjas bendravo su seneliu M. N.. Senelis mirė, kai pareiškėjas tarnavo armijoje. Taigi giminystės ryšiai seneliai–vaikai–anūkai nebuvo nutrūkę, nes pareiškėjas su seneliu bendravo tiesiogiai, ne tik būdamas vaikas, bet iki tol, kol pradėjo tarnybą armijoje. Liudytojas S. C. teisme parodė, kad pareiškėjas visą laiką žinojo, jog jo senelis iki nacionalizacijos turėjo žemės. Tokios aplinkybės paneigia pareiškėjo aiškinimus, kad apie senelio turėtą žemę jis sužinojo iš pusbrolio S. C. tik 2006 metais. Pareiškėjas, neturėdamas konkrečių duomenų apie senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau būdamas rūpestingas ir apdairus, žinodamas senelio asmens, gyvenamosios vietos duomenis, turėjo galimybių pasidomėti, kreiptis informacijos į archyvus dar nepasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo svarbių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių tai padaryti. Neįgaliojo pažymėjimas pareiškėjui išduotas 2009-04-27. Liudytojas S. C. teisme parodė, kad pareiškėjas serga apie 10 metų. Taigi pareiškėjo sveikatos būklė iki 2001-12-31 negalėjo būti kliūtis. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, liudytojo S. C. parodymus teisme, į bylą pateiktus įrodymus, pareiškėjas pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu jau po to, kai pasibaigė Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai. Tėvo pradėjo ieškoti 2007 metais per pusbrolį, kuris ir kreipėsi į LTV laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Pareiškėjas tik 2011-06-06 įgaliojo N. J. tvarkyti visus reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, atkūrimo (b. l. 10). Pagal kopijos patvirtinimo datą 2011-06-14 buvo gautas (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių 1940-10-19 sąrašas, kuriame įrašyta, kad N. M. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 15,89 ha žemės (b. l. 13-15). Dėl tėvo A. N. duomenų į Gyventojų registro tarnybą kreiptasi 2011-10-07 (b. l. 15), į Lietuvos valstybės istorijos archyvą – 2012-01-19 (b. l. 31-32). Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė duomenis apie pareiškėjo tėvo gimimo įrašą (b. l. 41). Taigi pareiškėjas nuosavybės atkūrimo klausimais pradėjo rūpintis pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams. Nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti pripažįstamas svarbia termino atnaujinimo priežastimi tik tokiu atveju, jeigu asmuo siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi priemonių informacijai apie išlikusį turtą gauti, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl ne nuo jo valios priklausiusių priežasčių. Nagrinėjamu atveju taip nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo neveikimas iki 2001-12-31 ir atitinkamai iki 2003-12-31 vertintinas kaip nerūpestingumas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad prašomus atnaujinti terminus pareiškėjas praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo juos atnaujinti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo pareiškimas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. N. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.