Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

8. Atsakovo vertinu, pareiškėjo pasakojimas yra bendro pobūdžio, abstraktus, skurdus, padrikas, nedetalus. Pareiškėjas kalba apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) srityje, nors paskutinė jo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Prašymą suteikti prieglobstį grindė ne asmenine patirtimi, neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini), susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino. Nenustačius, jog pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, nebuvo vertinamas kriterijus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kadangi visos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore.

II.

14. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimo turinį, abstraktumą, tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti faktinės informacijos, kuri leistų identifikuoti konkrečių grasinimų jam epizodų aplinkybes, dalyvius, jų motyvus ir tikslus, pareiškėjo nenorą kreiptis į policiją ir ieškoti pagalbos savo šalyje, ir pagrįstai konstatavo, kad pasakojimas turi rimtų trūkumų, todėl pasakojimui nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas ir jis nelaikytas pagrįstu įrodymu. Be to, byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai galimai leidžia pripažinti tikimybę, kad pareiškėjas, kaip vienišas vyras, priskirtinas socialinėms grupėms, kurios galbūt pažeidžiamesnės tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau pareiškėjo pasakojimo abstraktumas ir neįtikinamumas lėmė, kad individualiai pareiškėjo atžvilgiu diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio pažeidimai teismo nenustatyti.

15. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino. Taip pat pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad niekada nesikreipė pagalbos į policiją, o teisme nurodė, jog buvo kreipęsis, bet pagalbos negavo. Tokie prieštaringi paaiškinimai taip pat sukėlė abejonių dėl pasakojimo tikrumo. Teismo vertinimu, pareiškėjui apklausos metu buvo sudarytos galimybės pateikti visą turimą informaciją ir įrodymus, sudarytos galimybės pašalinti prieštaringumus ir netikslumus, tačiau pareiškėjas nei apklausos metu, nei skunde, nei teismo posėdžio metu savo pasakojimo prieštaravimų ir nenuoseklumų nepašalino. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

16. Dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka teismas nurodė, jog teisinis reguliavimas įtvirtina, kad skundas Komisijoje žodine tvarka gali būti nagrinėjimas tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Migracijos departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudaryta galimybė išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, nenurodė.

17. Teismas, aptaręs Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva) nuostatas (2 str. (e) p., 15 str.) pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų (apie galinčią kilti asmeninę grėsmę pareiškėjui jo šalyje) nepateikta. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t.?y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, teismas ir šią atsakovo Sprendimo dalį (dėl papildomos apsaugos nesuteikimo) pripažino teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti: prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas; byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamų sprendimų priėmimo pareiškėjas būtų pareiškęs norą savanoriškai išvykti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kurioje nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1?punkto nuostatas.

19. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjui 5?metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo yra neproporcingas padarytam teisės pažeidimui, todėl nustatė, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2?metus nuo jo išsiuntimo dienos. Kadangi Migracijos departamento Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismas sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį laikotarpį, t. y. nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III.

27. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

28. Atsakovo atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo išvykimą iš kilmės valstybės yra bendro pobūdžio, abstraktus, skurdus, padrikas, be konkrečių detalių. Pareiškėjas daugiau pasakoja apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) srityje, nors paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), o ne asmenine patirtimi ir neįvardijo jokių individualaus pobūdžio jam kylančių grėsmių (duomenys neskelbtini), susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais (pareiškėjas nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino). Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

30. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, bei konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr.?21S41404, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Komisijos 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 6K-2572, kuriuo minėtas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jis neatitinka Įstatymo 86?ir 87?straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nustatė neproporcingus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Įstatymo 86?bei 87?straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

39. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat turi atitikti Įstatymo 86?straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.?A756-359/2014).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12?d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86?ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9?d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

42. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020?m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

44. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė tuo, jog kilmės valstybėje vyksta ginkluoti konfliktai, kilmės valstybėje nesaugu gyventi, nes pareiškėjas būtų persekiojamas dėl to, kad atsisakė prisijungti prie (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų.

45. Apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko neišsamiai, o pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta bendra informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko išsamesnės analizės, nesurinko naujų aktualių duomenų.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Byloje esantys duomenys nepatvirtina faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą, apklausos metu neįrodinėjo aplinkybės, kad kilmės valstybėje būtų sulaukęs grasinimų ar persekiojimų, apklausos metu netgi nurodė, kad jam asmeniškai niekas negrasino, o grėsmę gyvybei iš esmės siejo su atsisakymu prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų. Vien pareiškėjo paaiškinimai apie neva jo kilmės šalyje vykstantį konfliktą (nors atsakovas duomenis apie (duomenys neskelbtini) vykstančius konfliktus surinko ir įvertino, tačiau nustatė, kad (duomenys neskelbtini), kur prieš išvykdamas iš šalies gyveno pareiškėjas, ir jo regione, kuris nesiriboja su (duomenys neskelbtini) regionu (o jame vyksta nurodytas konfliktas), ginkluotas konfliktas nevyksta ir duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vykstantis konfliktas plistų į kitus regionus, taip pat nerasta), nepateikiant jokių konkrečių ir individualių argumentų, kurie suteiktų pagrindą spręsti apie konkrečiai pareiškėjui kilmės valstybėje dėl minėtų aplinkybių kylančią grėsmę, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra pagrįsta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad atsakovas ?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko netinkamai, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjo savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų nesurinko ar neištyrė, nurodė ir aptarė tą pačią bendrą informaciją, kurią ir vertino atsakovas, priimdamas Sprendimą. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas individualiai nevertino pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kilmės valstybės informacijos kontekste. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas detaliai vertino pareiškėjo prieglobsčio prašymo, skundo motyvus, teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentus, vertino byloje esančius duomenis ir darė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis pagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kurie jo skundo argumentai buvo pirmosios instancijos teismo neaptarti ar neįvertinti, nenurodo jokių motyvų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų ir baimės grįžti į kilmės valstybę.

47. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę nėra pagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, objektyviai ir darė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė duomenų, pagrindžiančių jo persekiojimo kilmės valstybėje faktą – pareiškėjas nepateikė duomenų, kad konkrečiai jis būtų persekiotas, jam būtų grasinama ir (ar) kokiais nors kitais būdais bandoma daryti neigiamą įtaką. Pareiškėjo teiginiai, kad jis, grįžęs į kilmės valstybę, būtų persekiojimas dėl atsisakymo prisijungti prie judėjimo (duomenys neskelbtini) yra pagrįsti prielaidomis (pareiškėjas nurodė, kad jam buvo siūlyta prisijungti prie judėjimo, kai jis grįždavo atostogų, tačiau tiesioginių grasinimų dėl atsisakymo prisidėti prie judėjimo niekada nesulaukęs, pasiūlymai prisidėti prie judėjimo buvo ne vienkartiniai, tačiau kiekvieną kartą atsisakius tapti judėjimo nariu pareiškėjo niekas nepersekiojo). Be to, šios aplinkybės nėra susijusios su visuotinai vykdomu tam tikros asmenų grupės neteisėtu persekiojimu, dėl kurio asmeniui galėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga (pareiškėjas patvirtino, kad nėra nurodyto judėjimo narys). Dėl individualių nusikalstamų veikų, jei pareiškėjui būtų grasinama, bandoma susidoroti dėl to, kad pareiškėjas atsisakė prisijungti prie tam tikrų judėjimų ar grupuočių, tyrimo turėtų būti kreipiamasi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Aptariama situacija nevertintina kaip Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 87 straipsnio 1 dalyje nurodytas smurtas.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki 2 metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.