Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteistas vieneriems metams dešimčiai mėnesių laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Ispanijoje, Guardamar del Segura mieste, butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų ranka lietė nukentėjusiosios E. K. , gimusios 2004 m. sausio 28 d., lytinius organus ir taip atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendį, nuteistąjį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliantų nuomone, byloje esanti nukentėjusiosios E. K. apklausa atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl apygardos teismas nepagrįstai ja grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Visų pirma, nuteistasis ir jo gynėjas pastebi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2009 m. rugsėjo 10 d. V. K. buvo pripažinta nukentėjusiąją ir E. K. įstatymine atstove, o 2009 m. rugsėjo 23 d. nukentėjusiąja pripažinta jos dukra – E. K.. Taigi, nukentėjusioji V. K. pripažinta E. K. įstatymine atstove, nors E. K. dar nebuvo pripažinta nukentėjusiąją. Antra, iš 2009 m. rugsėjo 23 d. E. K. apklausos protokolo matyti, kad ją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo prokuroras, vaiko įstatyminė atstovė ir nukentėjusioji šioje byloje V. K., psichologė. Apeliantų manymu, įstatyminio atstovo ir nukentėjusiojo procesinė padėtis nėra tapati. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nenumatytas dvigubas procesinis statusas ikiteisminiame tyrime. Tai apeliantų manymu reiškia, kad nukentėjusysis byloje negali būti kito nukentėjusiojo įstatyminiu atstovu. BPK 184 ir 186 straipsniai nenumato nukentėjusiojo dalyvavimo kito nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Trečia, psichologas pagal BPK taip pat nėra ikiteisminio tyrimo dalyvis ir atitinkamai neturi tam tikrų teisių ir pareigų. Pagal BPK ikiteisminio tyrimo metu apklausą teisme gali atlikti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau nukentėjusiosios E. K. apklausoje ikiteisminio tyrimo teisėjas nedalyvavo, jis tik stebėjo procesą, o vaiką apklausinėjo psichologė. Apeliantų manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos. Be to, nuteistasis ir jo gynėjas atkreipia dėmesį, kad iš protokolo matyti, jog psichologė nebuvo įspėta pagal BK 235 straipsnį ir nebuvo kviečiama dėl išvados arba tyrimo atlikimo, todėl negali būti laikoma specialistu BPK 89 straipsnio prasme.

Taip pat apeliantai atkreipia dėmesį, kad G. D. nebuvo suteikta galimybė apklausti nukentėjusiąją E. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 7 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio nuostatos. Pagal BPK 186 straipsnio 3 dalį ikiteisminio tyrimo teisėjas gali riboti įtariamojo teises dalyvauti nepilnamečio apklausoje, tai leidžia ir Konvencijos 8 straipsnis, tačiau įtariamojo arba kaltinamojo teisė pateikti apklausiamam asmeniui klausimus išlieka. Apeliantų manymu, tokiu atveju reikia taikyti analogiją ir kaip numato BPK 275 straipsnio 5 dalis, klausimus pateikti ne tiesiogiai, o per ikiteisminio tyrimo teisėją ar liudytojo (nukentėjusiojo) atstovą. Kartu nuteistasis ir jo gynėjas pastebi, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausus V. K. atsirado pagrindas jį pripažinti įtariamuoju ir suteikti visas su tokia procesine padėtimi susijusias teises. Tačiau neaišku kodėl iš karto nebuvo priimtas nutarimas pripažinti jį įtariamuoju ir nebuvo užtikrintas jo gynėjo dalyvavimas vaiko apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Nuteistasis ir jo gynėjas mano, kad G. D. baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pažeidžiant Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio ir BPK 70 straipsnio nuostatas. Apeliantai nurodo, kad G. D. Ispanijos Karalystėje sulaikytas ir Lietuvos Respublikai perduotas kitoje byloje ir tik 2009 m. gruodžio 17 d. Madrido centrinio tyrimo teismas Nr. 4 patenkino LR Generalinės prokuratūros prašymą leisti G. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, todėl būtent nuo to laiko G. D. galėjo įgyti įtariamojo statusą šioje byloje. Pagal BPK 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, kai asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. Kaip matyti visi procesiniai veiksmai buvo atlikti nesant įtariamojo G. D. sutikimo, o tai apeliantų manymu reiškia, kad šioje byloje priimtas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas pripažinti G. D. įtariamuoju, 2009 m. spalio 21 d. teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė - suėmimas ir 2009 m. lapkričio 21 d. G. D. pareikšti įtarimai neteisėti, kadangi G. D. negalėjo įgyti įtariamojo statuso šioje byloje iki 2009 m. gruodžio 17 d.

Apeliantai mano, kad pripažinus neteisėtu G. D. baudžiamąjį persekiojimą turi būti pripažinta neteisėta ir 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi paskirta kompleksinė teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizė, kadangi ji paskirta kai dar nuteistojo G. D. atžvilgiu negalėjo būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Be to, apeliantai nurodo, kad G. D. gynėjas nedalyvavo vaiko apklausoje ir nežinojo jo parodymų esmės, nematė vaiko elgesio apklausos metu, todėl jam buvo užkirstas kelias tinkamai pasinaudoti suteiktomis teisėmis ir suformuluoti klausimus, kurie galėjo būti išspręsti ekspertizės metu.

Kartu nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad minėtas ekspertizės aktas nepatikimas, jis neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kadangi jame įvardintos tik panaudotos metodikos, bet nenurodyta kokios, kokia tema, nepaminėta pagal kokius požymius nustatyta E. K. emocinė būsena. Iš byloje esančio ekspertizės akto negalima suprasti ar ekspertizė buvo atlikta remiantis prokuroro prašymu ar teismo nutartimi, į kieno klausimus buvo atsakoma. Ekspertizės tiriamojoje dalyje faktiškai atkartojamos išvados padarytos VĮ „Vaikų namas“, panaudotos metodikos pažodžiui perrašytos VĮ „Vaikų namas“ specialistų išvados. Be to, ekspertas teisme negalėjo paaiškinti ekspertizės akto. Kadangi kaltinamajam nesuteikta galimybė pateikti klausimus nukentėjusiajai ir vėliau prašyti atlikti pakartotiną ekspertizę, apeliantai mano, kad byloje esanti ekspertizė negali turėti įrodomosios reikšmės.

Be to, ekspertė teisme parodė, kad ekspertizė buvo grindžiama vaiko apklausos protokolu, o taip pat vaikas buvo klausiamas apie įvykio aplinkybes. Tai apeliantų manymu, leidžia manyti, kad, jeigu būtų kaltinamajam suteikta galimybė užduoti nukentėjusiajai klausimus ir reikšti savo prieštaravimus dėl apklausos proceso ir metodų, ekspertams galėjo būti pateikti kiti klausimai ir galimai būtų buvęs kitoks akto turinys.

Peržiūrėjus apklausos įrašą matyti, kad vaikas buvo paruoštas apklausai, jai buvo žinoma apie apklausos temą, vaikui buvo užduodami direktyviniai klausimai. Psichologė J. Karaban pateikė konsultacinę išvadą, kurios 3 punkte nurodė, kad direktyviniais klausimais gaunama informacija yra mažai patikima, vaikai dažnai savyje „turi" atsakymą. Tai patvirtino ir psichologė V. Skučaitė, kuri dalyvavo apklausoje. Taip pat psichologai J. Karaban ir V. Skučaitė parodė, kad pastoviais kartojimais galima įtikinti vaiką apie fakto buvimą, arba turint aiškią motyvaciją galima vaiką įtikinti apie faktą. Be to, psichologė J. Karaban parodė, kad psichologinėje literatūroje apie vaikų seksualinius prievartavimus nurodyti vaiko seksualinio išprievartavimo požymiai: fizinio elgesio sutrikimas arba psichologiniai požymiai. Kaip matyti, šioje byloje nė vienas požymis nenustatytas. Maža to, byloje yra 2009 m. rugpjūčio 26 d. išvada dėl vaiko adaptacijos sutrikimų, o potrauminio streso sutrikimas nenustatytas. Taip pat apeliantai atkreipia dėmesį, kad ekspertas Paulikas 2009 m. rugsėjo 17 d. išvadoje ir teismo metu nurodė, kad fiziškai vaikas sveikas, iš ginekologinės pusės pakitimų nėra. V. K. 2009 m. rugsėjo 10 d. apklausos metu parodė, kad E.K. lytiniai organai dažnai sudirgę, dažnai niežti. Liudytoja R. K. teisme parodė, kad oro uoste Ispanijoje E.K. prasidėjo priepuoliai (kojytė ir rankytė blaškėsi), rankyte glostė savo lytinis organus, gal skaudėjo.

Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad literatūroje nustatyta, jog dėl besikartojančių vaikų, ypač jaunesnių, apklausų gali atsirasti prieštaravimų ir neatitikimų vaiko parodymuose. Tai patvirtino ir psichologė J. Karaban išvadoje nurodydama, kad kuo mažesnis vaikas ir kuo didesnis asmenų skaičius su juo kalbėjo apie seksualinį išnaudojimą, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko pateikiami faktai bus iškraipyti dėl išorinių vertinimų ir interpretacijų įtakos. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir prieš atliekant vaiko apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, mergaitė apie įvykį kalbėjo su įvairių sričių specialistais, du kartus ją apžiūrėjo ginekologai, nekalbant apie bendravimą su šeimos nariais, kas taip pat turėjo reikšmės jos parodymų patikimumui. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad mergaitė 2009 m. rugsėjo 7 d. buvo konsultuota Klaipėdos psichikos sveikatos psichologo, kuris konstatavo, kad „mergaitės bendravimas netolygus, šiek tiek ramesnis, kai nedalyvavo mama ir močiutė. Išsakė negatyvias nuostatas vieno vyriškos lyties asmens atžvilgiu. Ryškus mamos emocinis disbalansas neigiamai gali veikti mergaitės emocinį foną". Be to, iš byloje esančios VšĮ „Vaiko namas" 2009 m. spalio 13 d. pažymos, pasirašytos direktoriaus E. Karmaza (rašto kūrėja V. Skučaitė) matyti, kad „E. K. atvykdama į apklausą žinojo, kad jai reikės viską papasakoti apie G., tačiau klausiama apie detales painiojosi, pasakodama apie įvykį, mergaitė visų susitikimų metu minėjo skirtingas aplinkybes. Žinoma, kad mergaitė apie galimai patirtą prievartą kalbėjosi su keliais žmonėmis. Dažniausiai vaikai pasiduoda artimų žmonių įtakai. Tai nereiškia, kad mergaitė buvo specialiai įtakota, tačiau gali būti, kad kai kurie tiesioginiai klausimai mergaitę paskatino papasakoti ir tokias aplinkybes, kurių galėjo ir nebūti, todėl dabar jai sudėtinga pačiai tiksliai atskirti, kurias įvykio detales ji iš tikrųjų patyrė, o apie kurias tik kalbėjosi su kitais žmonėmis".

Be to, liudytoja R. K. teismo posėdžio metu parodė, kad vaikas tris kartus minėjo, kad G. lindo, taip pat parodė, kad vaikui dažnai būdavo priepuoliai. Apeliantai nesupranta, kodėl tokiu atveju, jei vaikas tris kartus skundėsi dėl G. D. elgesiu, visgi niekas tuo nepatikėjo, nepranešė Ispanijos Karalystės policijai. Policiją informavo tik apsilankę pas gydytojus. Nuteistojo ir jo gynėjo manymu mažai tikėtina, kad tokios impulsyvios moterys kaip V. K. ir R. K. galėjo kentėti ir ilgai spręsti ar kreiptis į policija ar ne.

Apeliantai mano, kad V. K. turėjo motyvaciją įtikinti vaiką, jog G. D. blogas. Visų pirma V. K. apklausos metu parodė, kad G. D. erzindavo E.K., galėjo paimti ir suvalgyti paskutinį bananą, pasiimti kompaktus. Antra, G. D. apkaltino V. K. neištikimybe apie tai informuodamas jos vyrą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. D. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam G. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, kad kaltinime inkriminuotu laikotarpiu lankėsi K. šeimos bute, ten kurį laiką gyveno, kartais likdavo su mažamete K. dukra E. K. . Vėliau jis persikraustė gyventi pas Z. N. , kuriai K. kartais palikdavo savo dukrą prižiūrėti. Iš Z. N. pasakojimo žino, kad vieną naktį jos bute miegojusi E. K. pradėjo verkti ir pasakė, jog susapnavo, kad „G. lenda prie jos“. Nuteistasis teigė, kad jokių seksualinio pobūdžio veiksmų su E. K. neatliko (t. 3, b.l. 47-51). Šis nuteistojo aiškinimas paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Liudytoja R. K. nuosekliai tvirtino, kad 2008 metų vasarą pastebėjo, jog anūkė E. K. pasikeitusi – pasidarė irzli, pikta, buvo išblyškusi. Pastaroji sakė liudytojai, kad nebenori grįžti į Ispaniją, nes ten bus G., kuris prie jos lenda. Liudytoja R. K. savo nuogąstavimus, kad G. D. netinkamai elgiasi su anūke E. K. , išsakė V. K. , tačiau pastaroji tuo nepatikėjo ir R. K. sugėdino, kad ši taip kalba. 2009 m. liepos pradžioje liudytojai viešint pas dukrą V. K. Ispanijoje, anūkė E. K. jai papasakojo, kad G. kiša ranką prie jos lytinių organų. Apie tai liudytoja pasakė dukrai ir žentui, tačiau pastarieji mergaitę aprėkė ir pasakė, kad ji meluoja. Liepos viduryje R. K. kartu su E. K. grįžus į Lietuvą, pastaroji jai pasakė, kad G. Ispanijoje prie jos lindo. Mergaitė pasakojo, kad jis kišo pirštus jai į „putytę“. Tai jis darė ne vieną kartą ir liepė niekam nesakyti. Po to E. K. pasakojo, kad Z. namuose jai į ,,putytę“ švietė prožektoriumi. Išgirdusi tokį anūkės pasakojimą ir prisiminusi, ką mergaitė jai sakė dar 2008 m. vasarą bei 2009 m. liepos mėnesį Ispanijoje, liudytoja telefonu viską papasakojo V. K. , kuri netrukus atvyko į Lietuvą aiškintis įvykio aplinkybių, kreipėsi dėl dukros į medikus ir į teisėsaugos institucijas (t. 3, b.l. 9-12).

Liudytoja N. L. parodė, kad 2009 m. vasarą, E. K. būnant Lietuvoje, jai paskambino jos mama R. K. ir pasakė, ką mergaitė pasakojo apie G. D. . Tuomet liudytoja nuvyko pas R. K. , ten bendravo su E. K. . Pastaroji papasakojo, kad G. lindo į „putytę“. Tai buvo pas juos namuose Ispanijoje ant sofos. Tuo metu jie buvo dviese su G.. Ji žaidė ir G. jai numovė kelnaites. Po to ji sėdėjo ant sofos kojytes pakišusi po savimi, o rankytės ant keliukų. G. jai patraukė rankas nuo keliukų, pasuko už nugaros ir tada lindo į „putytę“. Tą pačią dieną, praėjus kuriam laikui, liudytoja paklausė mergaitės, gal jai prisisapnavo, bet E. K. paaiškino, kad G. tikrai lindo. Po to mergaitė papasakojo, kad vieną naktį jos galvytė atsibudo, akytės atsimerkė ir ji pamatė prožektoriaus šviesą ir ranką, lendančią prie „putytės“. Kieno ranka buvo ji nematė, nes buvo tamsu. Tai buvo, kai ji nakvojo pas Z. (t. 1, b.l. 96-97, t. 3, b.l. 7-9).

Nukentėjusioji V. K. parodė, kad 2008 metų pradžioje nuteistasis G. D. kelis mėnesius gyveno jų šeimoje Ispanijoje Guardamar mieste, o vėliau persikėlė gyventi į tame pačiame mieste esantį Z. N. butą. Nuteistasis gražiai bendravo su jų dukra E. K. , keletą kartų pastarąją nukentėjusioji buvo palikusi kartu su nuteistuoju. Kol G. D. gyveno jų bute, V. K. nieko įtartino jo elgesyje nepastebėjo, dukra taip pat nesakė, kad G. D. jai daro ką nors negero, tačiau jo nemėgo, sakydavo, kad jis ją erzina. 2009 m. gegužės–birželio mėnesį nukentėjusioji du kartus buvo palikusi E. K. miegoti pas Z. N. , o dienos metu palikdavo ir dažniau.

2009 m. liepos mėnesį pas nukentėjusiąją svečiavosi jos tėvai. Praėjus kelioms dienoms nuo tėvų atvykimo, jos motina liudytoja R. K. pasakė, kad E. K. jai pasakojo, jog G. lindo prie ,,putytės“. V. K. tuo nepatikėjo ir pasakė dukrai, kad negražu meluoti, kad už tai nubaus dievulis. Dukra pradėjo verkti ir pasakė, kad daugiau nemeluos. Po dviejų savaičių nukentėjusiosios tėvai su E. K. išvyko į Lietuvą. Praėjus kelioms dienoms po išvykimo R. K. telefonu V. K. pasakė, jog E. K. pasakojo, kad G. D. lietė jos lytinius organus, į vaginą kišo pirštą. Supratusi, kad vaikas negali išsigalvoti tokių dalykų, nukentėjusioji grįžo į Lietuvą. Dar būnant Ispanijoje Z. N. nukentėjusiajai pasakojo, kad vieną naktį jos bute miegojusi E. K. pradėjo verkti ir pasakė, jog susapnavo, kad G., kuris tą naktį nakvojo Z. N. bute, lenda prie jos ir kad ji jam spyrė. (t. 1, b.l. 15-16, t. 3, b.l. 4-7).

Iš mažametės nukentėjusiosios E. K. apklausos protokolo matyti, jog pastaroji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant E. K. atstovei pagal įstatymą V. K. , specialistei-psichologei V.Skučaitei, parodė, kad Ispanijoje, jos šeimos name G. atėjo pas ją į kambarį, kai ji miegojo. Įėjęs į kambarį G. lietė ją (parodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį), lietė su dešinės rankos rodomuoju pirštu. G. nuklojo ją ir įkišo savo pirštą ten (mergaitė rodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį). G. įkišo pirštą negiliai (mergaitė parodo pusę rodomo piršto), iš viso vieną kartą. G. ne tik lietė ją, bet ir įkišo pirštą į vidų. Tuo metu, kai G. kišo jai pirštą, ji nieko nejautė, nors nežino. Ji suprato, kad ją lietė G., bet neprisimena dabar. Jai neskaudėjo. Ją lietė tik G.. Tokių atvejų, kai G. ją lietė buvo vienas kartas. Tai buvo Ispanijoje, nežino, ar tai buvo šiais ar praeitais metais, nežino, koks metų laikas buvo. Tuo metu buvo naktis. Pirmą kartą apie šį įvykį papasakojo mamai ir močiutei, tėvui nepasakojo. Pirmiausiai apie šį įvykį su G. sužinojo močiutė ir kūma. Apie šį įvykį močiutei ir kūmai ji papasakojo ne iš karto. Nežino, kodėl iš karto nepapasakojo niekam apie šį įvykį. Nenori daugiau kalbėti.

Po pertraukos toliau apklausiama mažametė nukentėjusioji parodė, kad G. prie jos lindo. G. jai atrodo negeras tik dėl to, kad lindo prie jos. Su G. daug bendraudavo ir žaisdavo. Su G. būdavo tik namuose, daugiau niekur, nežino. Pas tetą Z. G. nieko jai nedarė, tik pas juos namuose. Tai, apie ką ji pasakoja, buvo tik vieną kartą. Kai ji atsibudo, G. jai pasakė „Niekam nesakyk“, tai buvo tą pačią naktį, kai G. lindo prie jos. Kai ji atsibudo, G. jau nebelindo prie jos. Kai ji atsibudo, G. išėjo. Ji matė kai G. lindo prie jos, kad lindo čia (mergaitė rodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį). Ji tuo metu gulėjo (mergaitė rodo, kaip gulėjo ir guli ant nugaros). Drabužių ant jos nebuvo. G. stovėjo prie jos lovos (mergaitė stovi prie sofos krašto) ir kišo pirštu.

Psichologei pasiūlius mergaitei panaudojant žaislus parodyti, kaip prie jos lindo G., mergaitė paguldė lėlę-moterį nugara ant sofos, o lėlę-vyrą pastatė prie lėlės moters kojų. Mergaitė paaiškino, kad G. stovėjo ant žemės, jo ranka buvo ten (rodo į lėlės pilvo apačią, lytinių organų sritį), jis buvo įkišęs ten savo pirštą. G. nepamatė, kad ji atsibudo, nes ji miegojo. Ji girdėjo kaip G. rakina ir užrakina duris. Kambaryje buvo tamsu. Ji G. nieko nesakė ir jis jai nieko nesakė. Nežino, kada G. sakė jai, kad ji niekam nieko nesakytų (mergaitė pradeda blaškytis, paima lėlės ir parodo kaip darė G.). Po to G. išėjo ir uždarė duris, ir viskas. Kitą dieną ji niekam nieko nepasakojo. Ji nebijo G. ir nebijojo. G. niekada nesakė, kad padarys kažką jai. G. sakė, kad padarys kažką blogo mamytei ar tėveliui. G. sakė, kad primuš, jei ji pasakys, kad jis lindo. G. sakė, kad ji niekam nesakytų. Tą vietą, kur G. lindo ji vadina, na ten yra tokia „putytė“, o „putytėj“ yra skylutė ir ten jis lindo. Daugiau niekas ten nelindo. Iš „putytės“ bėgo mėlynas su baltu vandeniukas, kai ją lietė G.. Vandeniukas bėgo iš čia (mergaitė rodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį). Vandeniukas bėgo kitą kartą. G. lietė ją ir atsirado tas vandeniukas. Tai buvo kitą naktį, ne tą, apie kurią ji pasakojo. Iš viso buvo du kartus, kai G. prie jos lindo. Nenori pasakoti apie antrą kartą, nežino nieko. Kai bėgo vandeniukas, tai buvo trečias kartas. Ji tada nieko nejautė, neskaudėjo. G. nieko apie tą vandeniuką nesakė. Su G. apie tai, kad jis lindo prie jos, nekalbėjo.

Po pertraukos nukentėjusioji E. K. paaiškino, kad G. prie jos lindo tiek kartų (parodo penkis dešinės rankos pirštus, suskaičiuoja iki penkių). Penkis kartus lindo, ji papasakojo apie du kartus, kai G. lindo prie jos. Abu kartus G. lindo čia (mergaitė rodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį). Tai vyko jų bute, jos kambaryje. Visą laiką jos kambaryje. Visą laiką būdavo taip pat. Jis ją lietė čia (mergaitė rodo į pilvo apačią, lytinių organų sritį), su pirštu (parodo rodomąjį pirštą). Įkišo tiek (parodo rodomojo piršto galą, atstumu maždaug iki piršto nago pradžios iki piršto galo). Tuo metu tėveliai būdavo parduotuvėje ir kažkur dar. G. lįsdavo prie jos ir naktį, ir dieną. Dieną, kai G. buvo namie, o tėvai buvo parduotuvėje. G. pradėjo lysti prie jos čia ir ten, ir čia. Ji buvo apsirengusi ir G. buvo apsirengęs. Ji jau neprisimena. G. jai nieko nesakė. Daugiau G. jai nieko nebedarė. Atsimena, kad G. jai sakė niekam nesakyti. Buvo vienas atsitikimas su prožektoriumi, ji nebeprisimena (mergaitė nebeatsako į klausimus). G. švietė su prožektorium ir pamatė skylutę. Ji nebeprisimena, buvo naktis. Su prožektorium G. švietė taip pat penkis kartus. G. sakė, kad gali užmušti mamą ir tėtį, jei ji papasakos kam nors (t. 1, b. l. 30–32).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertėms bendraujant su E. K., pastaroji pokalbio apie gyvenimą Ispanijoje metu neklausiama pasakė, kad „G. užkišo ranką man (rodo pridėjusi prie savo lytinių organų) ir darė taip (rodo ranka judesį pirmyn-atgal). Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad „G. kažką padarė, neprisimenu jau, ką“ „ pas tėvelius, kai aš miegojau, kažką padarė“, „aš jaučiau“ „G. lietė, kišo ranką“, „į vidų nelindo, ant viršaus buvo uždėjęs“, „neskaudėjo, nes aš miegojau“, „jaučiau, kad jis mane lietė“, „nedegė šviesa“, „jis palaikė ranką ir patraukė ir išėjo namo“, taip buvo „vieną kartą“, „jis negeras buvo“ (t. 1, b.l. 91).

Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų matyti, jog mažametė nukentėjusioji E. K. ne kartą patvirtino, kad G. D. jos tėvų namuose bei Z. N. bute atliko jos atžvilgiu jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t.y. ranka lietė jos lytinius organus. Šias aplinkybes mergaitė nurodė savo močiutei, tetai, mamai, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismo ekspertėms, apklausos metu parodė G. D. veiksmus su lėlėmis.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-42 patvirtina, kad E. K. , atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. E. K. gali būti padidintai įtaigi dėl individualių psichologinių ypatumų, tačiau tai netrukdo duoti parodymų apie byloje nagrinėjamą įvykį. Mažametė nukentėjusioji įvykio metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, neserga juo ir dabar, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Be to ekspertizės akte pažymėta, kad E. K. neturi jokių žinių apie intymius santykius. Ji nežino nei apie lytinius santykius tarp žmonių, nei kas yra seksualinė prievarta ar tvirkinamieji veiksmai ir nesupranta tokio elgesio esmės, reikšmės, jo pasekmių, pavojingumo, žalos. Byloje užfiksuoti E. K. parodymai ir jos pasakojimas ekspertizės metu yra realistiški, jos žodynas atitinka amžių ir jos patirtį, ji negali savarankiškai sugalvoti panašių įvykių aplinkybių, tuo labiau jų susapnuoti (t. 1, b.l. 89-93).

Nuteistojo G. D. gynėjas, ginčydamas mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akto išvadų patikimumą, pirmosios instancijos teismui pateikė psichologės Jelenos Karaban konsultacinę išvadą, kad: ekspertizės akte nepaminėta, pagal kokius požymius nustatyta mažametės emocinė būsena; kad direktyviniais klausimais gaunama informacija yra mažai patikima, klausimai dažnai savyje „turi“ atsakymą (pagal “Vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, ir jų artimųjų reabilitacija ir reintegracija“ metodines rekomendacijas psichologams. Išleido: socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Autoriai: N.Grigutytė, E.Kamara, S.Kemerienė); kad kuo mažesnis yra vaikas ir su kuo didesniu asmenų skaičiumi jis yra kalbėjęs apie seksualinį išnaudojimą, tuo didesnė tikimybė, kad vaiko pateikiami faktai bus iškraipyti dėl išorinių vertinimų ir interpretacijų įtakos (pagal minėtą leidinį) (t. 3, b.l. 34-35). Tačiau, kaip matyti iš specialistės psichologės V.Skučaitės, turinčios darbo su mažametėmis seksualinės prievartos aukomis patirtį, taip pat teismo vaikų ir paauglių psichologės ekspertės A.Šiaulytės paaiškinimų teisme, neatitikimai dėl įvykių vietos, jų skaičiaus ir laiko nukentėjusiosios parodymuose, vertinant pastarosios amžių, nesusiformavusią ilgalaikę atmintį, nuo įvykių praėjusį laiko tarpą, tą aplinkybę, kad mažametė nukentėjusioji dar iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją apie šiuos įvykius pasakojo keliems žmonėms, yra normalūs ir nereiškia, jog jos aiškinimas dėl esminių aplinkybių, t.y. jos atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdžio, yra nepatikimas (t. 3, b.l. 66-68, 70-72). Specialistė psichologė V. Skučaitė pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog ta aplinkybė, kad mergaitė buvo ruošiama apklausai ir žinojo, kad reikės pasakoti apie G., neigiamos įtakos apklausos rezultatams neturėjo. Priešingai, yra gerai, kai vaikas žino, kur jis vyksta ir apie ką jam reikės pasakoti. Pati specialistė prieš apklausą su E. K. bendravo tam, kad užmegzti su ja kontaktą. Apklausos metu E. K. sunkiai bendravo tiriamų įvykių tema, jai buvo sunku pasakoti apie įvykį. Kai tik suprasdavo, kad bus kalbama ta tema, mergaitė atitoldavo, užsiblokuodavo, kontaktas su ja kuriam laikui nutrūkdavo. Kadangi mergaitė pateikė mažai informacijos apie tiriamus įvykius, be to ji buvo per maža, kad pateiktų tokį pasakojimą, atsirado poreikis užduoti direktyvinius klausimus. Kitaip apklausti E. K. nebuvo galimybės. Kita vertus, užduodama mergaitei klausimą, specialistė stengėsi nerodyti, koks laukiamas, pageidaujamas yra atsakymas, išvardinti kelis atsakymų variantus. Be to specialistė pažymėjo, jog faktą, kad G. lindo, mergaitė išsakė spontaniškai, neklausiant, o klausimai buvo užduodami apie aplinkybes (t. 3, b.l. 66-68, t. 4, b.l. 182-184).

Nors tiriamojoje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto dalyje nėra išsamiai aprašytos ekspertų taikytos metodikos, tačiau iš ekspertizės akto turinio matyti, jog ekspertai analizavo baudžiamosios bylos medžiagą, tame tarpe E. K. medicininius dokumentus, VšĮ „Vaiko namas“ specialistų raštą „Dėl E. K.“, stebėjo mažametę nukentėjusiąją, su ja bendravo. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertizę atlikusi teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė A.Šiaulytė papildomai paaiškino, jog atliekant tokio pobūdžio tyrimus taikomas kompleksas metodikų. Tai: bylos medžiagos, liudytojų parodymų analizė, psichologinė diagnostika, vaiko pasakojimo ekspertizės metu analizė, vertinami tiriamojo pažintinės veiklos ypatumai, koks yra mąstymas, atminties ypatumai, koks yra dėmesys, susipažįstama su asmenybe, taip pat taikoma projekcinė metodika, kai sukuriamos sąlygos pasireikšti vaiko fantazijai. Atliekant nukentėjusiosios E. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę šios metodikos taip pat buvo naudojamos, be jų neįmanoma atlikti tyrimo, susipažinti su vaiku, įvertinti jo kognityvinių gebėjimų išsivystimą. Ekspertė taip pat nurodė, jog specialistės J.Karaban pateikta konsultacinė išvada, kurioje faktiškai akcentuojama tik teorinio taikytų metodikų pagrindimo stoka ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, galutinėms ekspertizės išvadoms įtakos neturi (t. 4, b.l. 55-56).

Taigi, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad specialistės J.Karaban konsultacinė išvada nesudaro pagrindo abejoti duomenų, gautų mažametės nukentėjusiosios E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų patikimumu. Juolab, kad, iš byloje esančio nuteistojo gynėjo užklausimo psichologei J.Karaban dėl konsultacinės išvados (t. 3, b.l. 30-33), pačios konsultacinės išvados bei specialistės J.Karaban paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog teikdama konsultacinę išvadą, ši specialistė su baudžiamosios bylos medžiaga nebuvo susipažinusi, betarpiškai su mažamete nukentėjusiąja E. K. nebendravo. Jai buvo pateikta tik bylos fabula, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinys bei kelios ištraukos iš mažametės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo. Be to specialistė paaiškino, kad turi ikimokyklinės psichologijos ir pedagogikos bei socialinės psichologės išsilavinimą, dirba vaikų psichologe metodininke, turi tik teorinių žinių apie seksualinę prievartą patyrusius vaikus, tačiau darbo patirties šioje srityje, taip pat eksperto kvalifikacijos, ji neturi (t. 4, b.l. 184-185).

Nuteistasis G. D. tvirtina, kad mažametė nukentėjusioji apie jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus galėjo papasakoti įtakota savo motinos V. K. , kuri jam kerštauja už tai, jog papasakojo T. K. apie jos neištikimybę, tačiau toks apelianto aiškinimas prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Visų pirma, V. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog apie savo neištikimybę vyrui papasakojo pati ir neturi pagrindo dėl to apkalbėti G. D.. Be to, kaip matyti iš paties G. D. parodymų, jis apie V. K. neištikimybę sužinojo 2009 metų rugpjūčio mėnesį. Iki to laiko jo santykiai su K. šeima buvo labai draugiški. Tuo tarpu, kaip matyti iš liudytojos R. K. parodymų, mažametė nukentėjusioji E. K. apie netinkamą G. D. elgesį jos atžvilgiu liudytojai pirmą kartą pasakė dar 2008 metų vasarą, po to 2009 metų liepos mėnesio pradžioje. Tą patį mėnesį E. K. su R. K. išvyko iš Ispanijos į Lietuvą ir jau būnant Lietuvoje mergaitė močiutei smulkiau paaiškino įvykių detales. Taigi, visi šie faktiniai duomenys rodo, kad V. K. iki E. K. išvykimo į Lietuvą 2009 m. liepos mėnesį pykti ant G. D. ir jam keršyti neturėjo jokio pagrindo, nes tuo metu pastarasis apie nesantuokinius V. K. ryšius dar nieko nežinojo. Tuo tarpu E. K. išvykus į Lietuvą, net ir norėdama atkeršyti G. D. , V. K. , pati būdama Ispanijoje, neturėjo realios galimybės taip įtakoti savo dukrą, kad ši papasakotų ir net parodytų jai pačiai nesuprantamus dalykus.

Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, jog į teisėsaugos institucijas dėl G. D. nusikalstamų veiksmų E. K. atžvilgiu buvo kreiptasi visų pirma ne V. K. , o jos motinos liudytojos R. K. iniciatyva. Būtent pastaroji atkreipė V. K. dėmesį į tai, kad galimai G. D. tvirkina jos dukrą, tačiau V. K. ilgą laiką tuo netikėjo. Tam neprieštarauja liudytojos J. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad po R. K. skambučio iš Lietuvos V. K. labai pergyveno ir nenorėjo patikėti dukros pasakojimu apie G. D. jos atžvilgiu atliktus veiksmus (t. 3, b.l. 116-117), taip pat ta aplinkybė, kad V. K. sutiko su G. D. žmonos pasiūlymu vesti dukrą pas privatų psichologą aiškintis aplinkybių, tačiau tam pasipriešino liudytoja R. K. . Duomenų, kad ši liudytoja būtų suinteresuota nepagrįstai G. D. apkaltinti, byloje nėra. Jų apeliacinės instancijos teismui nuteistasis G. D. ir jo gynėjas taip pat nepateikė.

Taigi, netikėti pirmiau aptartais mažametės E. K. parodymais, kurie pasitvirtino nukentėjusiosios V. K. , liudytojų R. K. bei N. L. parodymais, ekspertizės akto išvadomis, ekspertės A.Šiaulytės bei specialistės V.Skučaitės paaiškinimais teisme, nebuvo jokio pagrindo, todėl apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Nepagrįsti nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas negalėjo remtis mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymais, 2009 m. rugsėjo 23 d. duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-42, nes šie duomenys buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Mažametė nukentėjusioji E. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepažeidžiant BPK 184 ir 186 straipsnių nuostatų. BPK 186 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas, o proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Šiuo konkrečiu atveju, vykdant minėtas įstatymo nuostatas, E. K. apklausoje dalyvavo mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą jos motina V. K. ir psichologė V.Skučaitė. V. K. aptariamą procesinį veiksmą tik stebėjo, klausimų E. K. neuždavė, taigi jos dalyvavimas apklausoje jokios įtakos E. K. parodymų patikimui neturėjo. Tuo nebuvo pažeisti ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai: V. K. šioje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja dėl to paties įvykio, duomenų, kad jos dalyvavimas apklausoje prieštarautų mažametės jos dukros interesams, nėra.

Psichologė V.Skučaitė mažametės nukentėjusiosios E. K. apklausoje dalyvavo kaip specialistė, turinti ne tik psichologinį išsilavinimą, bet ir darbo su mažametėmis seksualinės prievartos aukomis, patirtį. Ji, remdamasi savo žiniomis, užmezgė kontaktą su mažamete E. K. , kuri apklausos metu buvo sulaukusi vos 5 metų ir 7 mėnesių, ir suformulavo klausimus nukentėjusiajai, atsižvelgdama į jos socialinę ir psichologinę brandą. Tokia apklausos tvarka neprieštarauja jau minėtai baudžiamojo proceso įstatymo nuostatai, kad apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjui nepilnametį asmenį padeda vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas. Juolab, kad kaip matyti iš minėto apklausos protokolo bei psichologės V.Skučaitės paaiškinimų teisme, net ir turint specialių žinių, apklausti šią mažametę buvo sudėtinga. E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu psichologė jokio tyrimo neatliko ir nepateikė jokios išvados ar paaiškinimų, todėl įspėti ją dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, numatantį specialisto atsakomybę už melagingos išvados ar paaiškinimų pateikimą, nebuvo pagrindo.

Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas surašytas laikantis BPK 88 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad ekspertams pateikta medžiaga buvo neišsami, nepakankama ar nekokybiška, taip pat, kad atliekant ekspertizę buvo panaudotos moksliškai nepagrįstos metodikos ar tyrimą atlikę ekspertai būtų viršiję savo kompetencijos ribas. Nekelia abejonių ekspertizę atlikusių eksperčių kvalifikacija – tyrimą atliko teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė, turinti vienuolikos metų ekspertinio darbo stažą, ir teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė, turinti vienerių metų ekspertinio darbo stažą.

Techninė klaida ekspertizės akto įžanginėje dalyje, nurodant ikiteisminio tyrimo teisėjo pavardę, taip pat nekelia abejonių šio procesinio dokumento teisėtumu, nes kaip matyti iš ekspertizės akto turinio, tyrimo teisinis pagrindas buvo būtent Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir būtent į šioje nutartyje pateiktus klausimus ekspertai atsakė. Tam neprieštarauja ekspertės A.Šiaulytės paaiškinimas pirmosios instancijos teisme, kad ekspertizės yra atliekamos tik gavus teismo nutartį paskirti ekspertizę ir tyrimui reikalingą medžiagą.

Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymus, duotus 2009-09-23 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 103MS-42 pagrįstai pripažino tinkamais ir patikimais įrodymais šioje byloje ir pagrįstai jais rėmėsi grįsdamas G. D. kaltę.

Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Pagal BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistasis G. D. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio nenustatytą skaičių kartų ranka lietė mažametės nukentėjusiosios E. K. , gimusios (duomenys neskelbtini), lytinius organus. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai atitinka mažamečio asmens tvirkinimo požymius, todėl apygardos teismas pagrįstai juos kvalifikavo pagal BK 153 straipsnį.

G. D. inkriminuoti nusikalstami veiksmai mažametės nukentėjusios atžvilgiu apsiribojo fiziniais prisilietimais, kurie, kolegijos nuomone, objektyviai negalėjo palikti kokių nors žymesnių pėdsakų nukentėjusiosios kūne. Be to, nuteistajam inkriminuota, kad jis nusikalstamus veiksmus atliko laikotarpyje nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio, kai tuo tarpu specialistai mažametę nukentėjusiąją apžiūrėjo tik 2009 m. rugsėjo 17 d. Taigi apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nenustatyti mažametės nuketėjusiosios kūno fiziniai pokyčiai ar sužalojimai, šiuo atveju nepaneigia G. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje.

Nepagrįsti nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis G. D. neturėjo tinkamos ir pakankamos galimybės ginčyti nukentėjusiosios E. K. parodymų, turėjusių lemiamą reikšmę priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bei šią nukentėjusiąją apklausti, todėl buvo pažeistos Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 6 straipsnio bei BPK 44 str. 7 d. nuostatos.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. D. šioje byloje buvo pripažintas įtariamuoju 2009 m. rugsėjo 24 d. Mažametė E. K. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant jos atstovei pagal įstatymą ir psichologei 2009 m. rugsėjo 23 d., t.y. tuo metu, kai G. D. dar neturėjo įtariamojo statuso šioje byloje. Taigi, apklausiant mažametę nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, negalėjo būti pažeista BPK 184 str. 4 d. įtvirtinta įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti tokioje apklausoje.

Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, ikiteisminiam tyrimui vadovauja prokuroras, kuris sprendžia, kada yra pagrindas asmeniui byloje pareikšti įtarimą. Pažymėtina, jog įtarimas gali būti reiškiamas tik tuomet, kai byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad asmuo galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Šiuo konkrečiu atveju, G. D. inkriminuoti nusikalstami veiksmai buvo atlikti ne V. K. , o mažametės E. K. atžvilgiu, V. K. pati įvykio nematė. Esant tokioms aplinkybėms, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, priėmęs sprendimą pripažinti G. D. įtariamuoju tik po to, kai buvo apklausta tiesiogiai nuo galimai nusikalstamų veiksmų nukentėjusi mažametė E. K. , ir jis įsitikino, kad surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog G. D. galėjo nusikalsti, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išaiškintos jo teisės, įtvirtintos BPK 21 str. 2 d., 22 str. 2 d., bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. G. D. ir jo gynėjas, susipažinę su baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe mažametės nukentėjusiosios E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu ir apklausos vaizdo įrašu, reiškė su šiais procesiniais veiksmais susijusius prašymus, kurie buvo sprendžiami įstatymo nustatyta tvarka (t. 2, b.l. 94, 98-100, 101). Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, peržiūrėjus E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašą ir perskaičius nukentėjusiosios E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, G. D. turėjo galimybę dėl šių parodymų duoti paaiškinimus, reikšti dėl jų prašymus ir šia teise pasinaudojo.

Kaltinamojo G. D. ir jo gynėjo prašymą pakartotinai apklausti mažametę nukentėjusiąją teismas išsprendė įstatymo nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu tokie asmenys paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, specialistų V.Skučaitės, J.Karaban, ekspertės A.Šiaulytės paaiškinimų pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose, specialistės J.Karaban konsultacinės išvados matyti, jog, vertinant traumuojantį apklausos poveikį, E. K. amžių ir nuo nagrinėjamų įvykių praėjusį laiko tarpą, pakartotinai apklausti mažametę nukentėjusiąją netikslinga. Taigi apygardos teismas, įvertinęs aptartas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, specialistų paaiškinimus teisme bei kaltinamojo gynėjo suformuluotus klausimus pakartotinei E. K. apklausai, pagrįstai tokį apeliantų prašymą atmetė.

Kita vertus, kaip jau minėta, mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta nukentėjusioji V. K. , liudytojos R. K. , N. L. , kurioms mergaitė pasakojo apie G. D. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, ištirtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, teismo medicinos specialisto išvada, išklausyti ekspertės ir specialistų paaiškinimai. Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog apklausiant mažametę nukentėjusiąją E. K. ir, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, perskaitant jos parodymus teisiamajame posėdyje, įstatymų garantuotos kaltinamojo G. D. teisės nebuvo suvaržytos.

Apeliacinio skundo argumentas, kad įtariamajam ir jo gynėjui buvo užkirstas kelias suformuluoti klausimus ekspertams ir tokiu būdu tinkamai pasinaudoti suteiktomis teisėmis, prieštarauja faktiniams bylos duomenims, iš kurių matyti, kad tiek įtariamajam G. D. , tiek jo gynėjui buvo įteiktos pranešimo apie būtinumą skirti ekspertizę kopijos ir sudarytos sąlygos pateikti ekspertams klausimus. Nei G. D. , nei jo gynėjas jokių prašymų išsamiai susipažinti su nukentėjusiosios apklausos protokolu ar apklausos vaizdo įrašu tuo metu nepareiškė. Gynėjas suformulavo klausimą ekspertams, o G. D. pareiškė, jog klausimų ekspertams neturi (t. 1, b.l. 84).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog iki 2009-12-17, kai Ispanijos Karalystės Nacionalinės Audiencijos Centrinio tyrimo teismas Nr. 4 priėmė nutarimą išplėsti jau įvykdytą G. D. perdavimą, pastarasis negalėjo įgyti įtariamojo statuso šioje byloje. Apeliantų akcentuojamas BPK 70 straipsnis reglamentuoja užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas. Tuo tarpu, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2009 m. rugsėjo 24 d. priimant nutarimą pripažinti G. D. įtariamuoju, pastarasis gyveno Ispanijoje, ir nebuvo perduotas ar išduotas Lietuvos Respublikai. Taigi G. D. baudžiamasis persekiojimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2009-11-21, kai G. D. buvo konvojuotas į Lietuvos Respubliką, iki 2009-12-17, kai užsienio valstybės kompetentinga institucija išdavė leidimą patraukti G. D. baudžiamojon atsakomybėn už šioje baudžiamojoje byloje jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, buvo atlikti šie ikiteisminio tyrimo veiksmai: G. D. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, jis apklaustas įtariamuoju ir priimta nutartis paskirti mažametei nukentėjusiajai E. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atliekant šiuos veiksmus Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo žinoma apie tai, jog Ispanijos kompetentingas teismas išnagrinėjo tik vieną G. D. atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį ir tik pagal jį G. D. perdavė Lietuvos Respublikai. Tam neprieštarauja byloje esantis 2009-11-21 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato asmens faktinio sulaikymo aktas, iš kurio matyti, kad Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Konvojaus būrio specialistas paieškomąjį G. D. sulaikė remdamasis dviem procesiniais dokumentais, t.y. Kretingos rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-6-26-3/2004 ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. spalio 21 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 30-2-00298-09 (t. 2, b.l. 56), bei ta aplinkybė, jog dokumentai dėl išlaidų, susijusių su G. D. konvojavimu iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, buvo pateikti į šią baudžiamąją bylą (t. 2, b. l. 48-54). Pažymėtina, jog tokių aplinkybių nei 2009 m. lapkričio 21 d. įtariamojo apklausos metu, nei vėliau nenurodė ir pats G. D. ar jo gynėjai, kuriems šios aplinkybės buvo ar bent jau turėjo būti žinomos. Priešingai, pastarieji reiškė prašymus dėl liudytojų apklausų, formulavo klausimų ekspertams.

Taigi, įvertinus tas aplinkybes, kad 2009 m. lapkričio 21 d. pranešant G. D. apie įtarimą ir apklausiant jį įtariamuoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo žinoma apie tai, jog yra būtinas Ispanijos Karalystės kompetentingos institucijos leidimas patraukti šį asmenį baudžiamojon atsakomybėn už šioje baudžiamojoje byloje inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, kad Ispanijos Karalystės Nacionalinės Audiencijos Centrinis tyrimo teismas Nr. 4 2009 m. gruodžio 17 d. nutarimu tokį leidimą davė, o po to G. D. dar kartą buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju (t. 2, b.l. 74-77), konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, nėra pagrindo.

Ekspertizės paskyrimas nukentėjusiajai nėra susijęs su įtariamojo teisių ar laisvės suvaržymu, taigi, šis procesinis veiksmas galėjo būti atliekamas nepriklausomai nuo G. D. statuso byloje bei tos aplinkybės, ar yra G. D. perdavusios valstybės kompetentingos institucijos leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar ne, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi paskyrus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę mažametei nukentėjusiajai E. K. baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam G. D. paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis dėl žemų paskatų padarė nesunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (BK 153 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 20 d.), mažamečio asmens atžvilgiu. G. D. veikė tiesiogine tyčia, dėl jo nusikalstamų veiksmų mažametė nukentėjusioji patyrė psichologinę traumą. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis praeityje ne kartą buvo teistas, šį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, buvo pasislėpęs nuo paskirtos bausmės vykdymo. Be to, byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, teismas, atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) padarymą, nuteistajam pagrįstai skyrė bausmę, kurios dydį nustatė artimą šio straipsnio sankcijoje numatytai maksimaliai laisvės atėmimo bausmės ribai. Tokia nuteistajam G. D. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.