Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio teismo proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos, H. K. (H. K.), J. K., E. K. (E. K.), T. M., V. M., V. A. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2065-431/2011 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), T. M., V. M., H. K., J. K., E. K., V. A., A. A. ir Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių, mainų ir pirkimo – pardavimo sutarčių dalių, hipotekos lakšto dalies pripažinimo negaliojančiais, hipotekos registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarėms L. Š. ir D. S., Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarei R. B., ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pareiškė ieškinį gindamas viešąjį interesą ir prašo panaikinti:

1. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 01-1854 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. M. į 0,1008 ha miško, esančio žemes sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini));

2. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 01-1855 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. K. į 0,1764 ha miško, esančio žemes sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini));

3. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 01-1856 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. į 0,0420 ha miško, esančio žemes sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini));

4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 01-1857 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo H. K. į 0,1008 ha miško, esančio žemes sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini));

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

2. Skundžiamame teismo spendime nenurodoma kokiais byloje esančiais įrodymais remiantis teismas padarė išvadą, kad apeliantas yra nesąžiningas įgijėjas, nepaneigė nei apeliantų, nei kitų atsakovų, kuriems buvo grąžinta žemė ir kurie pardavė šį sklypą apeliantui, sąžiningumo prezumpcijos.

3. Konstatavimas, jog sandoriai negalioja, nepaneigia sąžiningo įgijėjo apsaugos netaikant restitucijos. Sklypo įsigijimo metu atsakovas negalėjo ir neturėjo žinoti, kad praėjus ketveriems metams Miškotvarkos tarnyba praneš ieškovui apie jo įsigytame žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką. Nepaneigus įgijėjo (apelianto ir kitų atsakovų) sąžiningumo prezumpcijos, sklypas laikomas įgytu teisėtai ir negali būti išreikalautas natūra.

4. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į iki šių sprendimų priėmimo ir jų priėmimo metu galiojusias teisės normas bei į tai, kada Miškų valstybės kadastre buvo įregistruotas valstybinės reikšmės miškas. Teismas nevertino Miškų įstatymo redakcijos, galiojusios, aktualaus bylai, žemėtvarkos projekto tvirtinimo metu.

3. Būtinybė grąžinti valstybei valstybinės reikšmės mišką natūra tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio tik valstybei ir esančio išimtu iš apyvartos daiktu (CK 1.97 str., 4.7 str.). Atsižvelgiant į tai, netaikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl sąžiningo įgijėjo teisių. Valstybėje įstatymai yra skelbiami ir kiekvienas turi žinoti ir juos vykdyti. V. A., sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį dėl miesto miško, turėjo ir galėjo žinoti, kad ginčo miškas pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas.

5. Atmestini atsakovų T. M., V. M., H. K., J. K. ir E. K. apeliacinio skundo argumentai, kad Plytinės kaimas buvo prijungtas ne prie Vilniaus miesto bet prie Vilniaus miesto savivaldybės ir dėl to nelaikytinas valstybinės reikšmės miesto mišku. 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, jog šio įstatymo tikslas - pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė užstatyta ir pagal detalius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Šiuo teisės aktu teisiškai yra nustatytos tik Vilniaus miesto savivaldybės ribos, atskiros Vilniaus miesto ribos teisės aktais nenustatytos ir neegzistuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų H. K., J. K., E. K., T. M., V. M., V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (dėl restitucijos), o Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

V. A. ir A. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

Byloje keliamas administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą su mišku, ir šio sklypo dalies perleidimo sandorių teisėtumo.

Dėl ieškinio senaties termino

Civilinėse bylose, kuriose ieškinį pateikia prokuroras, gindamas viešąjį interesą – ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teises, žemės sklypų perleidimo sandorius, siekdamas sugrąžinti valstybės nuosavybėn jai išimtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, yra suformuota aiški ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktika kaip nustatoma trisdešimties dienų ieškinio senaties termino pradžia (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; 2011 m. spalio mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011 ir kt.). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti ar administracinio akto turinys susijęs su viešuoju interesu, ar jis (aktas) pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras apie tai, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimais Nr. 01-1854, Nr. 01-1855, Nr. 01-1856, Nr. 01-18547 atkūrė nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką ir tuo pažeidė viešąjį interesą, buvo informuotas Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 7 d. pranešimu Nr. (3-4)-D8-8661. Šis raštas prokuratūroje gautas 2008 m. spalio 14 d. (1 t., 9-10 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia informacija sudarė tik teisines prielaidas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis su ieškiniu ginant viešą interesą, tačiau tuo pačiu prokuroras privalėjo surinkti papildomą informaciją ir gauti reikalingus duomenis ieškinyje nurodytinoms aplinkybėms pagrįsti (2 t., 63-64 b. l.). Medžiaga apie žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės atkurtos ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais, ieškovui iš Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus buvo pateikta 2008 m. spalio 24 d. ir 2008 m. lapkričio 5 d. (1 t., b. l. 18-55); informacija apie sklypų vertes ieškovui pateikta 2008 m. lapkričio 6 d. (1 t., 60 b. l.), o nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos patvirtintos kopijos prokuratūroje gautos 2008 m. lapkričio 10 d. (2 t., 65 b. l.). Šie duomenys įrodo, kad prokuroras operatyviai ėmėsi reikiamų veiksmų, nedelsė ir pirmiau nurodytus duomenis surinko per protingą terminą. Vilniaus apygardos teismui ieškinys paduotas 2008 m. gruodžio 8 d., parengtas Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008 m. gruodžio 5 d. (1 t., 1 b. l.). Visos šios faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, įrodo, kad prokuratūra veikė pakankamai aktyviai, nebuvo nepateisinamai ilgo laikotarpio, per kurį nebūtų atliekami jokie veiksmai, su ieškiniu kreiptis į teismą nebuvo uždelsta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertino suinteresuotos institucijos pateiktą prokurorui bei paties prokuroro surinktą medžiagą, jos reikšmingumą bylai, laiką, per kurį ji surinkta ir padarė pagrįstą išvadą, kad prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu laiku ir ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantų argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino nepagrįsti ir atmestini.

Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę atkūrimo

VAVA 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimais Nr. 01-1854, Nr. 01-1855, Nr. 01-1856, Nr. 01-18547 T. M., E. K., J. K. ir H. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 2.3-4758-01 vietoje žemės sklypo, į kurį buvo nurodytiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuoti du atskiri 6 535 kv. m ir 6 814 kv. m ploto žemės sklypai, pastarasis registruotas nekilnojamojo turto registre, suteikiant jam kadastrinį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 19-20 b. l.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d., todėl tam, kad miškas būtų pripažintas valstybinės reikšmės mišku, pakanka nustatyti, kad jis yra miesto teritorijoje.

Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka reglamentuojamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus ir kitų nurodytame straipsnyje išvardintų mietų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. (tai apima ir bylos ginčo dalyku esančią žemę), yra reglamentuojamas aptariamo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, skirtoje nuosavybės teisių atkūrimui į miesto žemę. Nurodyto teisinio reglamentavimo esminės nuostatos patvirtina tai, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese miesto savivaldybės teritorijos ir miesto teritorijos sąvokos yra iš esmės yra tapačios, skirtis gali nebent nuosavybės teisių atkūrimo procedūra dėl iki ir po 1995 m. birželio 1 d. miestų savivaldybių teritorijoms priskirtos žemės. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje iš esmės ta pati, kaip ir nurodyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, teritorija, po 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestų savivaldybių teritorijai, vadinama tiesiog po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirta teritorija.

Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrąžinami nuosavybėn natūra miškai, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamam turtui. Miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t. y. valstybei. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus, kaip valstybinės reikšmės miškus, iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje esančius įrodymus - Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 2008 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktą Nr. 244, pagal kurį Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus, miškams keliamus reikalavimus (1 t., 13, 15 b. l.), Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. 16567, patvirtinančią, kad ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Vilniaus miesto teritoriją, o jame esantis miškų valstybės kadastre įregistruoto miško žemės plotas užima 0,42 ha (1 t., 14 b. l.), prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą bei valstybės nuosavybę reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad ginčo žemės sklype buvo miesto miškas, turintis valstybinės reikšmės miško statusą, todėl į tokias žemės sklypo dalis apeliantams negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė (CPK 1 Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Pirmos instancijos teismas, nustatęs ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą, pagrįstai pripažino šių aktų pagrindu atsakovų (apeliantų) sudarytus paveldėjimo teisės pagal įstatymą bei testamentą liudijimus bei sandorius dėl žemės sklypų, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, perleidimo niekiniais ir negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms (Miškų įstatymo 4 str. 4 d., CK 4.7 str. 2 d.). Nuginčijus daikto savininko nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino 2007 m. kovo 6 d. hipotekos lakštą ir 2007 m. kovo 7 d. hipotekos registraciją (2 t., 36-45 b. l.) dalyje dėl 0,42 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui. Atsakovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas teismo sprendimo neskundžia.

Dėl reikalavimo grąžinti valstybinės reikšmės mišką valstybei ir administracinių aktų panaikinimo bei turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais padarinių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškas neteisėtai perleistas privatinėn nuosavybėn dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų neteisėtų aktų, pretendentams neteisėtai grąžinus žemės sklypus su juose esančiu valstybinės reikšmės mišku, todėl jis (miškas) turi būti grąžintas valstybei natūra, taip atkuriant pažeistas valstybės teises į nuosavybę (CK 6. 145-6.146 str.). CK 6.145, 6.147 straipsnių nuostatų esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, įvertinant įstatyme įtvirtintą galimybę išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl ją pritaikius vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje (2012 m. balandžio 12 d. Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012) yra pasisakęs dėl reikšmingos restitucijai aplinkybės – įgijėjo sąžiningumo: tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Nagrinėjamu atveju apeliantų V. ir A. A. argumentas dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos yra nepagrįstas ir atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių atkūrimo administraciniai aktai pripažinti iš dalies (dėl grąžinto valstybinio miško) neteisėtais ir panaikinti dėl jų neatitikties imperatyviosioms įstatymų normoms, o taip pat pripažinti iš dalies negaliojančiais jų pagrindu sudaryti sandoriai. Nagrinėjamoje byloje VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pripažinti neteisėtais, nustačius, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą su valstybinės reikšmės sklypu negalėjo būti grąžint pretendentams. VAVA sprendimai buvo priimti galiojant paminėtoms Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, ir šių sprendimų priėmimo metu turėjo būti žinoma, kad ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miško. VAVA turėjo pareigą įsitikinti, kad priimamas sprendimas atitinka visų teisės aktų reikalavimus. Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti nuosavybę natūra – įsitikinti ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisė į žemė apeliantams, pripažinti iš dalies neteisėti ir panaikinti, tačiau tuo nepaneigta, kad nuosavybės teisės į žemę H. K., T. M., J. K., E. K. negalėjo būti atkurtos visa apimtimi. Byloje nenustatyta, kad apeliantai, o taip pat E. K. (E. K.) būtų kaip įtakoję valstybės institucijų sprendimus dėl grąžintino žemės sklypo ploto. Byloje esantys įrodymai leidžia prieiti prie išvados, kad ginčo valstybinės reikšmės miškas buvo perduotas pretendentams dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų suinteresuotų asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) J. K., H. K. ir T. M. bei V. M. pardavė V. A. žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį patenka 0,42 ha miško žemės. Šiuo sandoriu perleidę turtą kitiems asmenims, pardavėjai gera valia atsisakė intereso į šį turtą, t. y. prarado teisę disponuoti šiuo turtu. Konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas H. K., T. M., J. K. ir E. K. baigtas. Dėl to ir atsižvelgdama į Kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtiems asmenims (apeliantams) restitucija netaikytina ir jie neįpareigotini grąžinti V. A. ir A. A. gautų už parduotą sklypą (miško plotą) pinigų, o taip pat neturi pareigos grąžinti vienas kitam pinigų, gautų ginčų sklypų mainų pagrindu. Nepagrįstas teismo sprendimas ir dėl įpareigojimo E. K. grąžinti H. K. mainų sutarties pagrindu įgytą žemės sklypą, nes, kaip nustatyta byloje, sklypas jau perleistas V. ir A. A.. Dėl minėtų aplinkybių teismo sprendimas dėl restitucijos būdo keičiamas, taikant restituciją tarp valstybės ir paskutiniųjų valstybei grąžintino turto įgijėjų: valstybei grąžinamas žemės sklypas, kuriame yra miškas, o valstybė V. ir A. A. privalo grąžinti už šią žemės dalį minėtų asmenų sumokėtus pinigus – 16 596 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl atsakovo Nacionalinė žemės tarnybos apeliacinio skundo

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu priteistų iš jo į valstybės biudžetą 3 613,66 Lt žyminio mokesčio, nes, jo nuomone, nuo bylinėjimosi išlaidų apeliantas, kaip valstybinė institucija, atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu. Nors ieškinį padavė prokuroras, atstovaudamas valstybę ir gindamas pažeistą viešąjį interesą, o Nacionalinė žemės tarnyba nurodyta atsakovu, tačiau ir vienas ir kitas yra tos pačios valstybės atstovai, nors jų procesinė padėtis skirtinga. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Nacionalinė žemės tarnyba yra ne savarankiškas atsakovas, o valstybės, kurios interesais pareikštas teisinis reikalavimas, atstovas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo nepriteisiamos.

Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmos instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Nacionalinės žemės tarnybos naikinama.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Pagal CPK 96¹ straipsnio 1 dalį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų.

Atsakovų T. M., V. M., H. K., J. K. ir E. K. apeliacinis skundas apmokėtas 498 Lt žyminiu mokesčiu (2 t., 234 b. l.). Įvertinus šių atsakovų apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų dalį, iš Vilniaus apygardos prokuratūros priteistina E. K. (betarpiškai sumokėjusiam žyminį mokestį) 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.).

Į bylą pateiktas 2011 m. liepos 14 d. E. K. Nurodymas bankui pervesti grynuosius pinigus – 370 Lt (2 t., 233 b. l.), tačiau iš šio dokumento turinio nėra aišku už ką mokama ir kam, kaip šis pavedimas susijęs su nagrinėjama byla, todėl šis dokumentas neįrodo apeliantų patirtų išlaidų ir juo nesiremiama (CPK 177, 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria V. A. ir A. A. priteista iš T. M. ir V. M. – 7 231 Lt, iš H. K. – 7 152 Lt, iš J. K. – 2 213 Lt, šią sprendimo dalį pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti iš valstybės solidariai atsakovams V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 16 596 Lt (šešiolika tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt šešis litus).

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria E. K. įpareigotas H. K. grąžinti 420/11 100 žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį – 0,0420 ha ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos į valstybės biudžetą priteista 3 613,66 Lt žyminio mokesčio.

Kitą Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti E. K. iš Vilniaus apygardos prokuratūros 50 Lt (penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).