Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-26 · Byla Nr. Iv-2189-437/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-26
Bylos Nr.
Iv-2189-437/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00376-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Raimondas Blauzdžius
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2189-437/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00376-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.), jo atstovei Dovilei Mikučionytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. prašymą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. padavė teismui prašymą (b. l. 1–5), kuriame prašo priteisti jam iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2954,84 Lt.

Prašyme paaiškina, kad jis yra Lukiškių TI-K pareigūnas. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.

Nurodo, kad toks priedų ir priemokų sumos ribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl buvo pažeista jo teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą turėtų būti atkurta.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paskelbus šį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, jis sužinojo, jog jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą buvo pažeista, todėl mano, kad į teismą kreipėsi nepasibaigus 3 metų ieškinio senaties terminui. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., Darbo kodekso 27 str. 2, 5 d., 298 str., Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d., Įstatymo ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. A12-219/2004, 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Mano, kad turėtų būti taikomos 2008-12-09 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. nuostatos.

Pažymi, kad pagal CK 1.131 str. 2 d. bei suformuotą teismų praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (LAT 2006-01-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006, LVAT 2009-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1019/2009).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti remiantis jame nurodytais argumentais. Pateikė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Papildomai paaiškino, kad į teismą pavėluotai kreipėsi dėl atstovo kaltės, nes į jį su reikiamais dokumentais kreipėsi dar 2010 m. balandžio mėn., tačiau vėliau sužinojo, kad skundas buvo pateiktas tik 2012-02-09.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių TI-K ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą (DK 27 str.). Pateikė atsiliepimus į prašymą (b. l. 14–15, 16–17), kuriuose paaiškina, kad Lukiškių TI-K, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A5–264/2003).

Remdamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., Konstitucijos 6 str. 1 d., 7 str., 102 str. 1 d., 107 str. 2 d. nuostatomis teigia, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Lukiškių TI-K neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai (vadovaujantis tuo metu galiojusiu įstatymu), todėl mano, kad Lukiškių TI-K nėra atsakingas už tai, jog pareiškėjui buvo neišmokėta atlyginimo dalis.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Prašymas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirba Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju prižiūrėtoju (b. l. 7–8, 18–63, 65).

Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal pateiktą darbuotojo asmeninę darbo užmokesčio kortelę už 2007–2008 metus pareiškėjui V. S. neišmokėjo iš viso 2954,84 Lt (b. l. 7–8).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tik prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 9 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, jis prarado teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Todėl teismas taiko ieškinio senatį, ir pareiškėjo prašymą atmeta (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Be to, jei manė, jog prašymas buvo paduotas 2010 m., turėjo domėtis bylos eiga, o Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko T. C. galimai atlikti neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjas

nusprendė:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) prašymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Raimondas Blauzdžius