Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-07 · Administracinė byla Nr. I-4131-244/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
I-4131-244/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02045-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
S. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. 1-4131 -244/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02045-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. Š. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1-6).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014-08-01 iki 2014- 10-30. Nurodo kad vienam asmeniui teko mažiau ploto negu numato teisės aktai. Pareiškėjas teigia, kad vienam asmeniui laisvės ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Dėl kamerose esančių stalų, gultų, sanitarinio mazgo, pareiškėjui tekdavo dar mažiau gyvenamojo ploto. Gyvenamosios patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas teigia, kad atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pasivaikščioti lauke būdavo vedamas tik 1 vai. per parą. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 9-18).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014-08-22 iki 2014-09-30. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas įtvirtintas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas - neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje S. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos - Lukiškių TI-K - neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Pareiškėjas teigia, kad vienam asmeniui laisvės ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Atsižvelgiant į pasikeitusį teisini reguliavimą, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad jam turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto.

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. L 9-10) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-08-22 iki 2014-09-30 įvairiose Lukiškių TI-K kamerose. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto nebuvo užtikrintas 3 paras (nuo 2014-08-22 iki 2014- 08-23 ir 2014-09-24). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 3 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) teisėjų kolegija 2017-05-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 p. nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Teismo nuomone, šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su patalpų plotu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl kratų atlikimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atvykstant ar išvykstant asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra buvo šalta bei asmens daiktai sudedami į nešvarią dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų.

Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI- K administraciją dėl jo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo ir natūralaus apšvietimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimui buvo suteikiama tik 1 vai. per dieną, nors turėjo būti suteikiamos 8 vai. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 p. nustatytas 8 vai. terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 p. nustatyta, kad 1 vai. per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 d. nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 d. nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 str. reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 vai. pasivaikščioti gryname ore. Taigi remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 vai. pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo suteikiama 1 vai. pasivaikščioti kiemelyje.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. 1. 21-28), tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad natūralaus apšvietimo būklė Lukiškių TI-K kamerose nebuvo vertinama. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, nėra. Iš 2017-06-28 Lukiškių TI-K rašto Nr. 24-4192 (b. L 29) matyti, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. (0,8 m x 1,03 m). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu gyvenamuoju plotu, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.

Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96,2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (3 paros) leidžia juos vertinti kaip trumpalaikius.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146- 1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad 3 paras (nuo 2014-08-22 iki 2014-08-23 ir 2014-09-24) buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 3 paras buvo pažeista pareiškėjo S. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska