Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K., V. A. K. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-04-18 nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. ir nuteista 25 MGL, t.y. 3250 litų bauda.

V. A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL, t. y. 2600 litų bauda.

A. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. ir nuteista 10 MGL, t.y. 1300 litų bauda.

A. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo požymių.

A. S. iškelta administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. l d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K., V. A. K., A. S. nuteisti už tai, kad jie trukdė antstolei S. V. vykdyti 2011-12-16 Kėdainių rajono teismo sprendimą: L. K., V. A. K., A. S. 2012-03-23 apie 11.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) raj., antstolei S. V. atvykus įvykdyti 2011-12-16 Kėdainių rajono teismo sprendimą ir paskelbus apie vyksiantį vaiko perdavimą bei informavus, kad šis sprendimas, sutinkamai su 2012-03-22 Kėdainių rajono teismo nutartimi, gali būti vykdomas prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai), pagal išankstinį susitarimą veikdami bendrininkų grupėje ir siekdami, kad teismo sprendimas nebūtų įvykdytas ir D. K. nebūtų perduota motinai L. S., L. K., paraginta netrukdyti vykdyti sprendimą, atsisakė tą daryti ir apkabino D. K., policijos pareigūnams įspėjus dėl trukdymo, ji, traukdamasi atgal, griuvo, su savimi pargriaudama ir D. K.; A. S. pasilenkė ir užgulė nugriuvusias L. K. ir D. K.; V. A. K. neleido prie D. K. priartėti L. S., šiai pasilenkus prie nukritusių L. K. ir D. K. bei jas užgulusios A. S., imdamas rankomis L. S. už rankos, ją nustūmė, o L. S. vėl priartėjus prie nukritusių asmenų, jis dešine sulenkta ranka L. S. nustūmė, L. S. nuo jo pasitraukus ir vėl pasilenkus link nukritusių asmenų, jis dešine ranka patraukė L. S., vėliau kelis kartus suėmė jai už kairiosios rankos ir po to nustūmė nuo nukritusių L. K. ir D. K. bei jas užgulusios A. S.; L. K., nepaisydama (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės A. V., kuri 2011-12-16 Kėdainių rajono teismo sprendimu organizavo vaiko perdavimą, nurodymo palikti vaiką, gulėdama ant grindų, laikė apkabinusi mergaitę; po ko policijos pareigūnui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam taikomas dalinis anonimiškumas, pakėlus L. K. ir D. K. užgulusią A. S., o L. S. bandant pakelti D. K. nuo žemės, V. A. K. apglėbė D. K., vėliau krito ant D. K. ir ją apsikabino; L. K. laikė mergaitę už drabužių, A. S. laikė D. K. už kojos, pareigūnui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam taikomas anonimiškumas, paėmus L. K. ranką, kuria ji laikė apkabinusi D. K., L. K. nepaleido mergaitės.

A. S. taip pat buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. tuo, kad 2012-03-23 apie 11.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) raj., atvykus antstolei S. V. įvykdyti 2011-12-16 Kėdainių rajono teismo sprendimą ir paskelbus apie vyksiantį vaiko perdavimą ir informavus, kad jis, sutinkamai su 2012-03-22 Kėdainių rajono teismo nutartimi, gali būti vykdomas prievarta (pašalinant kliūtis perduoti mergaitę motinai), aktyviais veiksmais panaudodama fizinį smurtą ir priešindamasi policijos pareigūnams, t. y. ji policijos pareigūnui, kuriam taikomas dalinis anonimiškumas ir suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini) bandant ją atkelti nuo L. K. ir D. K., nesileido, o ją vėliau pakėlus, ji, panaudodama fizinį smurtą, priešinosi policijos pareigūnams, kurie vykdė pareigą, numatytą 2000-10-17 Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p. ir siekė užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai: ją iš už nugaros laikant nuo žemės pakėlusiam pareigūnui Nr. (duomenys neskelbtini), ji bandė ranka sugriebti kitam pareigūnui, kuriam taikomas dalinis anonimiškumas ir suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šiam pareigūnui pagavus jos ranką ir nuleidus žemyn, po ko pareigūnui Nr. (duomenys neskelbtini) atsisukus į gulinčios L. K. ir D. K. pusę, ji ranka griebė tam pačiam pareigūnui Nr. (duomenys neskelbtini) už nugaros, o šiam atsisukant, ji kitą ranką tiesė pareigūnui link veido, tačiau pareigūnas Nr. (duomenys neskelbtini) nulenkė jos rankas, o pareigūnas Nr.(duomenys neskelbtini) ją laikydamas iš už nugaros, bandė ją patraukti, tačiau ji, keldama per petį rankas į pareigūną, laikantį ją už nugaros, priešinosi šiam veiksmui, po ko ji pastebėjusi, kad pareigūnas Nr. (duomenys neskelbtini) paėmęs gulinčios L. K. ranką, griebė jam už striukės, šiam keliant ranką, paleido, tačiau viena ranka vėl įsikabino į striukę, o kitą ranką tiesė link pareigūno veido ir griebė pareigūnui už striukės, pareigūnui neutralizavus šiuos veiksmus, į vieną iš pareigūnų vėl tiesė rankas, bet jis atstatė rankas ir nusisuko nuo jos.

Teismo posėdyje nuteistieji L. K., V. A. K. ir A. S. bei jų gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. ir V. A. K. bei A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad antstolė S. V. neinformavo Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų apie ketinimą prievarta vykdyti teismo sprendimą dėl D. K. perdavimo L. S.. Kaip matyti iš bylos medžiagos 2012-03-23 antstolė S. V. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teismo sprendimo vykdymo vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvarkė skubiai 2012-03-23 nuo 10.30 val. vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti D. K. jos motinai L. S. ir nusprendė skubiai teikti prašymus (duomenys neskelbtini) apskrities VPK viršininkui A. K. užtikrinti policijos pareigūnų dalyvavimą viešai tvarkai palaikyti ir pašalinti kliūtis, jei tokių bus, perduodant mergaitę motinai bei teikti prašymą (duomenys neskelbtini) m. ir raj. savivaldybės administracijos VTAS užtikrinti šių įstaigų atstovų dalyvavimą perduodant mergaitę motinai (2 t. 33 b. l.), prašymus šios institucijos gavo tą pačią dieną (2 t. 139 b. l.; 3 t. 5 b. l.). Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-29 nutartyje padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) rajono Vaiko teisių apsaugos skyriui buvo žinoma apie susidariusią situaciją dėl mažametės D. K. teismo sprendimo nevykdymo, todėl skyriaus darbuotojai, dalyvavusiai 2012-03-23 teismo sprendimo vykdyme, neturėjo būti reikalingas specialus išankstinis pasiruošimas. Ji pagal teisės aktuose nustatytas pareigas žinojo ar privalėjo žinoti neturtinių teismo sprendimų vykdymo tvarką ir vykdyti privalomus antstolės nurodymus.

Nuteistieji L. ir V. A. K. nurodo, kad ir jiems nebuvo žinoma apie teismo sprendimo vykdymą. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertinami kaip bandymas sušvelninti savo atsakomybę. Iš nuteistųjų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2012-03-23 į L. ir V. A. K. namus vykdyti teismo sprendimo dėl D. K. perdavimo L. S. atvykus antstolei S. V. su policijos pareigūnais, nuteistieji L. ir V. A. K. suprato, jog atvyko antstolė ir kokiu tikslu ji atvyko (6 t. 138-141 b. l.). Tai, kad atvyko vykdyti teismo sprendimo dėl mergaitės perdavimo motinai, nurodė ir pati antstolė S. V. (6 t. 141-146 b. l.). Remiantis liudytojų M. G. ir I. M. parodymais (7 t. 3-5 b. l.), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog apie teismo sprendimo vykdymą žinojo ir to laukė net pašaliniai žmonės, neįtikima, kad nuteistieji to nežinojo. Be to, pažymėtina ir tai, kad iki 2012-03-23 antstolė S. V. ne kartą ėmėsi veiksmų, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas, tačiau D. K. globėja N. V. mergaitės L. S. geruoju neperdavė (1 t., 98-101 b. l.), todėl antstolė kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą, kuris 2012-03-22 nutartimi, vykdant teismo sprendimo dalį dėl D. K. perdavimo L. S., leido sprendimą vykdyti prievarta, t.y. pašalinti kliūtis, perduodant D. K. iš jos buvimo vietos L. S. (2 t. 54-56 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2012-03-23 antstolė S. V. patvarkymu patvarkė skubiai 2012-03-23 nuo 10.30 val. vykdyti 2011-12-16 teismo sprendimą perduoti D. K. L. S., ir apie atliekamus veiksmus neinformuoti globėjos N. V. tam, kad būtų išvengta konfliktų (2 t. 33 b. l.).

Nuteistųjų L. K., V. A. K. ir A. S. nuomone, įstatymui priešingas veikas, panaudojant fizinę jėgą, atliko išieškotoja ir skiriamųjų pareigūnų ženklų neturintys asmenys, nes šie asmenys pažeidė jų (L. K. ir V. A. K.) privatų gyvenimą ir būsto neliečiamumą, tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 24 straipsniai ir padaryta didelė žala jų (L. K., V. A. K. ir A. S.) teisėms ir teisėtiems interesams.

Iš bylos duomenų matyti, kad su policijos pareigūnais atvykus antstolei ir jai paskelbus, jog bus vykdomas teismo sprendimas, L. K., V. A. K. ir A. S. ėmė trukdyti vykdyti šį sprendimą. L. K. apsikabino mergaitę, ir kol L. S. ir apsaugos pareigūnai bandė paimti mergaitę iš L. K., ji nepaleido mergaitės iš savo glėbio, laikė ją ne tik kad apsikabinusi, bet ir už drabužių. Tuo metu V. A. K. trukdė L. S., bandančiai paimti D. K. iš L. K. glėbio, ją nustumdamas, buvo užkritęs ant L. K. ir D. K. ir keliu prispaudęs D. K., sudavė L. S., kai ji bandė traukti D. K., ranka laikė mergaitę, krito ant jos, ir apsikabino. A. S. buvo užgriuvusi ant gulinčių D. K. ir L. K. ir jas apglėbusi, kad niekas jų nepasiektų, rėkė, triukšmavo, trukdė atiduoti mergaitę, ją policijos pareigūnai bandė atitraukti, A. S. bandė pareigūnui nutraukti kaukę nuo veido, mosavo prieš jį rankomis. Tokie aktyvūs veiksmai vertinami kaip akivaizdus trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ne kas kita, o toks neadekvatus nuteistųjų L. K., V. A. K. ir A. S. elgesys iššaukė atitinkamą policijos pareigūnų elgesį. Pastariesiems teko imtis atitinkamų adekvačių veiksmų, kad apsiginti ir neutralizuoti nuteistuosius. Žala L. K., V. A. K. ir A. S. teisėms ir teisėtiems interesams, kurią savo skunduose itin akcentuoja nuteistieji, atsirado tik dėl jų pačių pasirinkto priešingo teisei elgesio varianto, ir tai negali būti priežastis laikyti policijos pareigūnų veiksmus neteisėtais.

Nuteistieji L. ir V. A. K. bei A. S. skunduose nurodo, kad savo veiksmais jie bandė apginti mažametę D. K. nuo pradėto pavojingo, slapta organizuoto prievartinio kėsinimosi į jos teisę būti perduotai biologinei motinai įstatymo nustatyta tvarka. A. S. nuomone, asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos BK jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką.

Šie nuteistųjų skundų teiginiai dėl gynimosi apeliuoja į būtinąją gintį, tačiau nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti buvus būtinosios ginties situaciją. Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą, o ne nuo išimtinai kaltinamojo gynybinės pozicijos baudžiamojo proceso metu. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Taigi būtinosios ginties situacija ir asmens teisė į būtinąją gintį atsiranda tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Šioje byloje objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jokios pavojingos situacijos, kurios metu nuteistieji būtų buvę priversti gintis, kilę nebuvo.

Nuteistieji L. K. ir V. A. K. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje aprašant T. S. pateikto DVD-R disko peržiūros rezultatus, užfiksuotus elektroninės laikmenos apžiūros protokole, nėra aprašyta, jog L. K. yra partrenkiama (4 min. 18 sek.; 4 min. 25 sek.). Taip pat neaprašoma, kad apsaugos darbuotojas su kauke trenkia A. S. (5 min. 6 sek.). Toks video medžiagos aprašymas, nuteistųjų nuomone, kai nėra tiksliai aprašoma veiksmų seka, laikytinas įrodymu klastojimu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad DVD-R disko peržiūros rezultatai, užfiksuoti elektroninės laikmenos apžiūros protokole yra antrinis įrodymų šaltinis, pirminis įrodymas yra pati vaizdo medžiaga, užfiksuota DVD-R diske, todėl netikslus video medžiagos aprašymas negali būti laikomas įrodymų klastojimu. Be to, peržiūrėjus minimą vaizdo medžiagą (3 t. 107 b. l.), teisėjų kolegija negali daryti neginčijamos išvados, kad L. K. yra partrenkiama (4 min. 18 sek.; 4 min. 25 sek.) ar kad apsaugos darbuotojas su kauke trenkia A. S. (5 min. 6 sek.). Nors, nuteistųjų L. K. ir V. A. K. nuomone, video medžiaga labai aiškiai patvirtina, jog policijos pareigūnas, dėvintis kaukę, ranka pamoja L. S. ateiti, o po to ją, L. K., su mergaite parverčia ant grindų, tačiau kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, jame nėra aiškiai ir neginčijamai užfiksuota, jog pareigūnas sudavė L. K. per kojas ar kad L. K. pargriūna dėl kitų pareigūno veiksmų. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neginčijamų įrodymų, jog apsaugos pareigūnas sudavė per kojas L. K., dėl ko ši pargriuvo, byloje nėra.

Nuteistieji L. ir V. A. K. savo skunde nurodo, kad L. S., antstolės S. V. ir policijos pareigūnų liudijimai visiškai nesutampa su video medžiaga, kurioje užfiksuota, kas vyko namo viduje, todėl, anot nuteistųjų, šie asmenys duoda melagingus parodymus. Tačiau nuteistieji nenurodo, kokie konkrečiai neatitikimai yra tarp minėtų asmenų parodymų ir vaizdo medžiagos, todėl šie nuteistųjų argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami kaip nepagrįsti.

L. K. ir V. A. K. savo apeliaciniame skunde teigia, kad niekas iš jų niekada nėra kalbėję nei su V. K., nei su M. K. apie teismo sprendimo vykdymą, šie asmenys davė melagingus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti liudytojų V. K. ir M. K. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėse detalėse sutampa, liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad šių liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (telekomunikacijų tinklais gautos informacijos duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Nuteistieji L. K. ir V. A. K. pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog iš po 2013-03-23 įvykio darytų pokalbių įrašų Nr. 175, 814, 1016, 1221 matyti, kad kuriami įvairūs planai, tačiau nuosprendyje šių pokalbių turinys net neatskleidžiamas. Todėl tokius nuosprendžio motyvus, net neatskleidžiant nuosprendyje telefoninių pokalbių turinio, galima vertinti tik kaip prielaidas, bet ne įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatlikta išdėstytų įrodymų (po 2013-03-23 įvykio darytų pokalbių įrašų Nr. 175, 814, 1016, 1221) analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, tačiau tai nelaikytina esminiu Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimu, kuris suvaržė apeliantų įstatymo garantuojamas teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistieji L. K. ir V. A. K. taip pat ginčija išankstinį susitarimą įvykdyti nusikalstamą veiką, o tuo pačiu ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkavimą. Be to, apeliantai teigia, kad nuosprendyje nurodyta, jog skiriant bausmę jų atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkaudami grupėje, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jie pripažįstami kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. nesant bendrininkavimo.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d.). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose Lietuvos Respublikos BK 24, BK 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d.). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji L. K., V. A. K. ir A. S. trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą iš anksto susitarę. Tai patvirtina liudytojų V. K. ir M. K. parodymai pirmosios instancijos teisme (6 t. 207, 208, 212-214 b. l.), telekomunikacijų tinklais gautos informacijos duomenys (8 t. 35-82 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji L. K., V. A. K. ir A. S. tyčiniais aktyviais, kryptingais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.). Nuteistųjų veiksmai kvalifikuojami kaip vykdytojų, nes savo jau anksčiau šioje nutartyje nurodytais veiksmais jie betarpiškai padarė nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, L. K., V. A. K. ir A. S. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., kaip vykdytojų.

Apeliaciniame skunde nuteistieji L. K. ir V. A. K. taip pat nurodo, kad jiems pirmosios instancijos teismo skiros baudos yra per didelės ir neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų. Nuteistoji A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat prašė sumažinti jai paskirtą baudą.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistiesiems L. K., V. A. K. ir A. S. bausmes už jų padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistiesiems L. K., V. A. K. ir A. S. bausmes už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, stadiją (padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą – nusikalstama veika yra tyčinė, į tai, kad nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, į L. K., V. A. K. ir A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.), į nuteistųjų asmenybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. K., V. A. K. ir A. S. už padarytą nusikalstamą veiką baudą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems L. K., V. A. K. ir A. S. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad L. K., V. A. K. ir A. S. už Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskirtos baudos žymiai mažesnės negu Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. už nesunkų nusikaltimą numatytos baudos vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems L. K., V. A. K. ir A. S. už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės nėra per griežtos, mažinti jas nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai netenkinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų L. K., V. A. K. ir A. S. apeliacinius skundus.