- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-204-259/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- S. V., Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Kauno
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Vida Tarutienė
Procesinio dokumento kategorija 30.3, 30.6, 121.1, 121.15, 121.21, 121.22
2008 m. balandžio 9 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovei J. K. , jos atstovei advokatei Dianai Višinskienei, atsakovo S. V. atstovei advokatei Vidai Tarutienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Jolantai Baltaduonytei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1715-530/2007 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams S. V. , Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Kauno 8-ojo notarų biuro notarei L. T. dėl susitarimo privatizuoti butą pripažinimo iš dalies negaliojančiu, buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, buto privatizavimo sutarties pakeitimo ir buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. K. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (t.1, b.l.3-5, 70-72) prašė pripažinti 1991 m. gruodžio 13 d. susitarimą iš dalies negaliojančiu dėl ½ buto, (duomenys neskelbtini) , Kaune, pirkimo; pripažinti 1992 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. V. ir Kauno miesto valdybos dėl buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, iš dalies negaliojančia; pripažinti butą (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. V. ir J. K. bendrąja daline nuosavybe; nustatyti nuosavybės teisės dalis į privatizuotą butą: ½ buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. V. ir ½ buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. K. ; priteisti iš atsakovo S. V. bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, vadovaudamasi 1964 m. CK 56 str., savo reikalavimus grindė tuo, kad, duodama savo seseriai J. V. sutikimą privatizuoti ginčo butą, ji iš esmės suklydo, kadangi buvo įsitikinusi, jog butas nuosavybės teise priklausys jai su seseria kaip bendraturtėms.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė su seserimi J. V. gyveno viename bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Kaune. 1983 m., mirus motinai, kuri buvo pagrindinė nuomininkė, nuomininke tapo J. V. (t.1, b.l.13). Tarp ieškovės sesers ir S. V. (atsakovo) santuoka sudaryta 1985-04-11 (t.1, b.l.95). 1991-12-13 bendru susitarimu ieškovė, atsakovas S. V. ir J. V. raštu kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydami leisti pirkti ginčo butą (t.1, b.l.15). Sutikime nurodė, kad perkamo buto nuomininkai, t.y. ieškovė ir atsakovas, sutinka, kad pagrindinis nuomininkas J. V. pirktų ginčo butą. 1992-05-12 gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu Nr.20580 buvo nustatyta parduodamo buto kaina – 20 414 rb. (t.1, b.l.16). Pagal buto įkainavimo aktą, patvirtintą miesto valdybos 1992-05-12 Nr.20580, 1992-05-20 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas Kauno miesto valdyba pardavė, o pirkėjas J. V. nupirko ginčo butą (t.1, b.l.14), todėl nuo 1992-05-20 butas nuosavybės teise priklauso J. V. (t.1, b.l.8). 2006-08-22 J. V. mirė (t.1, b.l.11), testamentu visą savo turtą palikdama atsakovui S. V. (t.1, b.l.158).
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad 1991-12-13 susitarimas privatizuoti butą yra sandoris, tačiau kartu padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog šis sandoris buvo sudarytas suklydimo įtakoje. Teismas nurodė, jog tai, ar asmuo suklydo, ar ne, vertintina pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Iš ieškovės duotų paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovės suklydimu dėl sandorio sudarymo įvardintos priežastys (nežinojimas, jog butą buvo galima privatizuoti dalimis; klaidingas manymas, jog butą galėjo privatizuoti tik vienas asmuo; aplinkybė, jog apie tai, kad butas ar jo dalis jai nepriklauso ieškovė iš atsakovo sužinojusi tik 2006-08-25, po sesers mirties) atsirado tik po sandorio sudarymo, todėl ieškovės suklydimo nepripažino esminiu. Teismas nurodė, jog, pasirašydama susitarimą, ieškovė suprato, kad butas bus privatizuotas jos sesers J. V. vardu, ieškovei buvo žinoma, kad nuosavybę jos sesuo įregistravo savo vardu, kvitai dėl mokesčių sumokėjimo buvo siunčiami ne ieškovei, o jos seseriai, pinigus už įvairius mokesčius ieškovė sumokėdavo ne pati, o perduodavo seseriai, todėl, įvertinęs šiuos ieškovės veiksmus, teismas konstatavo, kad ieškovė, pasirašydama susitarimą pirkti privatizuojamą butą J. V. vardu, išreiškė tikrąją savo valią, sutiko su esama padėtimi ir nesiekė buto dalies įgyti savo vardu, be to, ieškovė, žinodama, kad buto savininkė yra jos sesuo, šio fakto neginčijo apie 15 metų. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės prisidėjimas lėšomis, privatizuojant butą, nėra pakankamas pagrindas tikėtis, kad taip bus įgyta nuosavybės dalis, kai tokios nuosavybės įgijimui pagal įstatymą būtinas susitarimas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad J. V. testamentu savo turtą paliko ne ieškovei ir savo sutuoktiniui, o tik sutuoktiniui S. V. , todėl ir ši aplinkybė leido pagrįstai manyti, jog J. V. niekada nesiekė turtą įgyti kaip bendrasavininkė, o jį laikė savu.
Teismas ieškinį taip pat atmetė, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą, o ieškovei šio termino atstatyti neprašant. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties pradžia turėtų būti laikoma J. V. mirties momentas, testamento palikimas ar atsakovo pastaba, kad butas nėra ieškovės nuosavybė, kadangi nustatęs, jog 1991-12-13 susitarimo turinys ieškovei buvo žinomas, teismas konstatavo, kad šioje byloje pažeistos teisės gynimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo šio susitarimo pasirašymo dienos. Teismas nurodė, kad ieškiniams dėl susitarimo pirkti privatizuojamą butą bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis taikomas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas, kuris prasideda nuo susitarimo pasirašymo bei buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, todėl pripažino, kad ieškinio senaties eiga, prasidėjusi 1991-12-13, baigėsi 1994-12-13, o nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškinio senatis baigėsi 1995-05-20.
Atmetęs reikalavimą dėl susitarimo pirkti butą pripažinimo negaliojančiu, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškovės reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. K. nesutiko su teismo sprendimu, prašė teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti dėl šių motyvų:
1) teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 183, 185 str.str., t.y. nevertino byloje esančių įrodymų, kad ieškovė visą laiką gyveno ir buvo registruota ginčo bute, mokėjo mokesčius per pusę su atsakovu S. V. , kad 1991-12-13 sutikime nurodyti kartu su pagrindiniu buto nuomininku bute registruoti kiti šeimos nariai (ieškovė ir jos duktė bei atsakovas), kurių teisės privatizuoti ginčo butą buvo lygios, t.y. visi šeimos nariai galėjo privatizuoti butą kaip bendrasavininkiai. Tokia buvo ir tikroji ieškovės valia. Pasirašydama susitarimą pirkti butą, ieškovė siekė ginčo butą privatizuoti ir apie pasekmes, t.y. kokias teises ji turės po buto privatizavimo vieno šeimos nario vardu, ieškovei žinoma nebuvo. Tai buvo suklydimas, kuris turėjo esminę reikšmę dėl sandorio teisinių pasekmių ieškovei (CK 1.90 str.). Ieškovė laikė save buto savininke ir, tik mirus seseriai, po atsakovo S. V. pareiškimo, kad jis esąs buto savininkas, 2006-08-25 sužinojo apie nuosavybės teisių į ginčo butą pažeidimą, t.y. kad ji nėra buto bendrasavininkė;
2) ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi teisė į ieškinį ieškovei atsirado nuo tos dienos, kai ji sužinojo apie savo pažeistas teises, t.y. tik nuo 2006-08-25. LAT Senato 1998-12-21 nutarimo Nr.9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo" 6 str. nurodyta, jeigu asmuo apie savo teisių į butą pažeidimą sužinojo vėliau, tai senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl teismas atsakovo prašymu ieškinio senatį taikė nepagrįstai. Atsakovo prašymas turėjo būti atmestas, pritaikius materialinės teisės normą - CK 1.127 str. bei laikantis LAT Senato 2002-12-20 nutarimo Nr.39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje" 7.1 p. išaiškinimo, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė visą laiką naudojosi ginčo butu, mokėjo dalį mokesčių, be to, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas niekada neginčijo ieškovės teisės gyventi ginčo bute (teismo posėdžio protokolas, t.1, b.l.161). Todėl teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, nukrypo nuo LAT suformuotos teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties instituto aiškinimą ir taikymą, praktikos;
3) pagal LR butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji privalėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo - kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais), kadangi nesutarus namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma. Šios bylos atveju ieškovė, atsakovas S. V. bei J. V. 1991-12-13 susitarė dėl ginčo buto pirkimo J. V. vardu. LAT nutartyje civ. byloje Nr.3K-3-394/2002 išaiškino, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, šiuo atveju - Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Ieškovė, kaip ir atsakovas S. V. , buto privatizacijos metu buvo ginčo buto nuomininkė, todėl turėjo teisę privatizuoti ginčo butą (Butų privatizavimo įstatymo 2-4, 1, 5, 10, 11 str. str.). Todėl teismas turėjo pripažinti ieškovės teisę į teisminę teisių gynybą ir ginti jos pažeistas teises.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovė skundą palaikė, papildomai paaiškino, jog ginčijamas susitarimas privatizuoti butą šalių pasirašytas ne pas notarą, ieškovė suklydo dėl esminės sandorio sąlygos, kas bus buto savininkas.Ieškovei teisė į ieškinį atsirado, kai ji sužinojo apie savo pažeidimą, kai suprato, kad butas buvo privatizuotas ir registruotas sesers vardu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. V. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą dėl šių motyvų:
Šalies argumentai
1) ieškovės teiginiai, kad teismas nesivadovavo CPK 183, 185 str.str., nevertino byloje esančių įrodymų (ieškovės registracijos ginčo bute, mokesčių mokėjimo perpus su atsakovu) yra nepagrįsti, kadangi teismo sprendimo motyvuose visos šios aplinkybės išanalizuotos ir įvertintos;
2) ieškovės teiginys, kad ji siekė privatizuoti ginčo butą ir laikė save buto savininke, prieštarauja ieškovės duotiems paaiškinimams teismo posėdžio metu. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad sutiko, jog butas būtų privatizuojamas sesers J. V. vardu, žinojo, kad buto dokumentai yra tvarkomi, mokesčiai skaičiuojami sesers, kaip buto savininkės, vardu;
3) skundo motyvas dėl ieškinio senaties taikymo nepagrįstas, kadangi ieškininė senatis teismo taikyta teisingai ir pagrįstai. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės atstovės argumentus, jog apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo tik 2006-08-25, kadangi ieškovei teigiant, jog buto privatizavimo momentu (butas privatizuotas 1992 m.) ji žinojo, kad butas privatizuojamas sesers vardu, teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovės pažeistos teisės gynimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1991-12-13 susitarimo pasirašymo arba 1992-05-20 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Todėl skundo argumentai apie mokesčių mokėjimą, naudojimąsi butu ir kt. neturi jokių sąsajų su ieškininės senaties pradžia. Skunde minimi ir LAT Senato 1998-12-21 nutarimo Nr.9 6 str. bei LAT Senato 2002-12-20 nutarimo Nr.39 7.1 p. aiškinimai yra visiškai nesusiję su ieškovės ieškiniu ir šioje civilinėje byloje netaikytini, o ieškovės teiginys, kad, teismas, atmetęs ieškinį, iš esmės nukrypo nuo LAT suformuotos teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties instituto aiškinimą ir taikymą, praktikos prieštarauja CK 1.5 str. nurodytiems principams;
4) skundo motyvai dėl LR butų privatizavimo įstatymo ir 1964 m. CK 56 str. nuostatų taikymo visiškai nepagrįsti. Atsakovas sutinka, kad Butų privatizavimo įstatymas įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, nustatė jų įsigijimo tvarką ir subjektus. Šio įstatymo pagrindu ir buvo privatizuotas ginčo butas, savo valią, kaip šis įstatymas ir reikalavo, išreiškė visi gyvenantys bute asmenys. Ieškovė ir atsakovas sutiko, kad butas būtų privatizuotas J. V. vardu. Tai apeliaciniame skunde pripažino ir pati ieškovė (t.2, b.l.5). Todėl tokie apeliacinio skundo motyvai tik patvirtina teismo sprendimo pagrįstumą, o Butų privatizavimo įstatymo analizė ar nurodyta LAT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-394/2002 nieko bendro su šia civiline byla neturi;
5) skundo motyvai, kad „tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo ginčo buto nuomininkai buto privatizacijos metu" taip pat negali būti pagrindas teismo sprendimui panaikinti, kadangi šių aplinkybių atsakovas ir neginčijo. Tai faktinės aplinkybės, neturinčios jokios įtakos ginčo buto privatizavimo teisėtumui, kadangi ginčo butas buvo privatizuotas laikantis Butų privatizavimo įstatymo normų.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė siūlė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovė žinojo ir suprato nuo pradžių, jog butą privatizuoja sesuo savo vardu, dėl to suklydimo dėl valios nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą dėl šių motyvų:
1) LR butų privatizavimo įstatymo 5 str. nustatyta, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai turi susitarti, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiu). 1991-12-13 kartu su pareiškimu privatizuoti butą buvo pateiktas ir susitarimas dėl buto pirkimo, kuriame ieškovė išreiškė savo valią, kad ginčo butas būtų privatizuotas J. V. vardu. Ieškovė teisme taip pat paaiškino, kad ji, pasirašydama susitarimą, suprato, jog butas bus privatizuotas jos sesers vardu;
2) teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad susitarimas privatizuoti butą yra sandoris. Kai susitarimą privatizuoti butą buvo sudarę nuomininkai ir jo šeimos nariai, šie šeimos nariai, neįgiję teisių į butą pagal tokį susitarimą, gali jį ir sutartį ginčyti bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. LAT Senatas 1998-12-22 nutarime Nr.9 konstatavo, kad susitarimas pirkti butą gali būti ginčijamas bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, numatytais CK 50-52 ir 54-58 str.str. Tačiau ieškovė reikalavimo pagrindu nurodė 1964 m. CK 56 str., kuriame reglamentuojamas sandorio, sudaryto suklydimo įtakoje, pripažinimas negaliojančiu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog susitarimas buvo sudarytas suklydimo įtakoje;
3) teismas teisingai taikė tiek ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tiek šiuo klausimu suformuotą LAT praktiką. 1964 m. CK 84 str. nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. LAT senatas 1998-12-22 nutarime Nr.9 konstatavo, kad ieškiniams dėl susitarimo pirkti privatizuojamą butą bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažino negaliojančiomis taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kuris prasideda nuo susitarimo pasirašymo bei buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Susitarimas sudarytas 1991-12-13, pirkimo-pardavimo sutartis - 1992-05-20, todėl ieškinio senaties terminas yra suėjęs. Taigi, teismas pagrįstai ieškinį atmetė praleidus ieškinio senaties terminą, juo labiau, kad ieškovė jo atstatyti neprašė.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė siūlė skundą atmesti, papildomai paaiškino, jog ieškovė, sudarydama susitarimą suprato, jog buto savininke bus sesuo, nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, visi kiti ieškovės nurodomi motyvai-naudojimasis ginčo patalpa, gyvenimas joje, dalinis apmokėjimas už suteiktas komunalines paslaugas, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį ir apeliacinį skundą.
Tretysis asmuo Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. T. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, kad 1991-12-13 bendru susitarimu ieškovė, atsakovas S. V. ir J. V. raštu kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydami leisti pirkti ginčo butą (t.1, b.l.15). Susitarime šalys nurodė, kad perkamo buto nuomininkai, t.y. ieškovė ir atsakovas, sutinka, kad pagrindinis buto nuomininkas J. V. pirktų ginčo butą savo vardu nuosavybėn. 1992-05-12 gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu Nr.20580 buvo nustatyta parduodamo buto kaina – 20 414 rb. (t.1, b.l.16). Pagal buto įkainavimo aktą, patvirtintą miesto valdybos 1992-05-12 Nr.20580, 1992-05-20 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas Kauno miesto valdyba pardavė, o pirkėjas J. V. nupirko ginčo butą (t.1, b.l.14). 1992-05-20 butas nuosavybės teise priklauso J. V. (t.1, b.l.8). 2006-08-22 J. V. mirė (t.1, b.l.11), testamentu visą savo turtą palikdama atsakovui S. V. (t.1, b.l.158).
Ieškovė J. K. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (t.1, b.l.3-5, 70-72) prašė pripažinti 1991 m. gruodžio 13 d. susitarimą (1 t. b.l. 15) iš dalies negaliojančiu dėl ½ buto, (duomenys neskelbtini) , Kaune, pirkimo; pripažinti 1992 m. gegužės 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. V. ir Kauno miesto valdybos dėl buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, iš dalies negaliojančia; pripažinti butą (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. V. ir J. K. bendrąja daline nuosavybe; nustatyti nuosavybės teisės dalis į privatizuotą butą: ½ buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. V. ir ½ buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , J. K. ; priteisti iš atsakovo S. V. bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė, vadovaudamasi 1964 m. CK 56 str., savo reikalavimus grindė tuo, kad, duodama savo seseriai J. V. sutikimą privatizuoti ginčo butą, ji iš esmės suklydo, kadangi buvo įsitikinusi, jog butas nuosavybės teise po jo privatizavimo jai su V. priklauso kaip bendraturtėms.
Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė dviems pagrindais- kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas suklydimo įtakoje, taip pat ieškinį atmetė, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą, o ieškovei šio termino atstatyti neprašant.
Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad teismas be pagrindo nustatė, kad ieškinio pradžia ieškovei skaičiuotina nuo ginčijamo susitarimo sudarymo ir buto privatizavimo dienos, be to, ieškovė mano, kad teismo sprendimo išvados atmesti ieškinį nepagrįstos surinkta bylos medžiaga ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėms.
Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik LR CPK 177 str. išvardytais įrodymais, gautais bei ištirtais bei įvertintais įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka 2007 10 30 sprendimą, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek įrodinėjimo procesą, bei įrodymų vertinimą (LR CPK XIII skyriaus I skirsnis), tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties normų pradžią ir jų taikymą teismų praktikoje, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Todėl skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali privestinai įgyvendinti savo pažeistas teises (1964 m.LR CK 83 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (LR CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir kitos šalies nepripažįstamą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Tuo atveju teisės pažeidimas įsisenėja ir negali būti teismo pašalintas priverstinai, kitai šaliai tam prieštaraujant. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių teisme pareiškė 2006 m. spalio 27 (1 t. b.l. 15), t. y. nuo 1991 m. gruodžio 13 d. iki ieškinio pareiškimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. LR CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. LR CK, bet iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė daugiau kaip devynerius metus (turima omenyje iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d.) nesikreipė dėl teisminės gynybos. Taigi trejų metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju ginčyti susitarimą privatizuoti ginčo butą ir patį buto privatizavimo sandorį pasibaigė iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad, apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik mirus seseriai ir jai supratus, kad buto dalis jai nepriklauso. Bylos nagrinėjimo metu Alytaus rajono apylinkės teisme metu ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo ne kartą paaiškinta, jog ieškovė žinojo buto pirkimo metu ir vėliau, kad butas privatizuojamas sesers vardu (1 t. b.l. 160). Tai lemia ieškinio atmetimą (1964 m. LR CK 90 str. 1 dalis). Pripažinus pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią ir atitinkamai jo pabaigą, ir konstatavus, kad ieškinio senaties termino eigos metu ieškovė teisminės gynybos nesikreipė, atmetami apeliantės argumentai dėl apeliaciniame skunde nurodomų kitų ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo pradžios datų. Dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, tačiau tokio prašymo ieškovė nepareiškė. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, jog Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai ieškinį atmetė, konstatavęs ieškinio senaties termino praleidimą, yra nepagrįsti ir atmestinis (skundo 2 p.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisingas (skundo 1 ir 3 punktai). Surinkta bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad ieškovė išreiškė savo valią, kad ginčo butas būtų privatizuotas J. V. vardu. Ieškovė nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose taip pat ne kartą paaiškino, kad ji, pasirašydama susitarimą privatizuoti ginčo butą, suprato, jog butas bus privatizuotas jos sesers vardu. Privatizavimo metu galiojančiame LR butų privatizavimo įstatymo 5 str. buvo nustatyta, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai turi susitarti, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiu). 1991-12-13 kartu su pareiškimu privatizuoti butą buvo pateiktas ir susitarimas dėl buto pirkimo, kuriame ieškovė išreiškė savo valią, kad ginčo butas būtų privatizuotas J. V. vardu. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad susitarimas privatizuoti butą yra sandoris. Kai susitarimą privatizuoti butą buvo sudarę nuomininkai ir jo šeimos nariai, šie šeimos nariai, neįgiję teisių į butą pagal tokį susitarimą, gali jį ir sutartį ginčyti bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. LAT Senatas 1998-12-22 nutarime Nr.9 konstatavo, kad susitarimas pirkti butą gali būti ginčijamas bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, numatytais CK 50-52 ir 54-58 str.str. Tačiau ieškovė reikalavimo pagrindu nurodė 1964 m. CK 56 str., kuriame reglamentuojamas sandorio, sudaryto suklydimo įtakoje, pripažinimas negaliojančiu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog susitarimas privatizuoti butą buvo sudarytas suklydimo įtakoje. Apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ji tam tikru laikotarpiu mokėjo dalį komunalinių paslaugų už naudojimąsi butu, negali būti pagrindu daryti išvadą, jog ji įgijo nuosavybės teises į butą.
Apeliaciniame skunde ieškovė savo argumentus grindžia taip pat nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civ. byloje Nr.3K-3-394/2002. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismo priimtose nutartyse nurodyti išaiškinimai turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Kai bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, Aukščiausiojo Teismo suformuluoti išaiškinimai negali turėti precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. LAT nutartyje civ. byloje Nr.3K-3-394/2002 išaiškino, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto, šiuo atveju - Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Gi nagrinėjamoje byloje nustatytos kitokios aplinkybės - dėl ieškovės turėtos teisės privatizuoti butą įgyvendinimo galimumo. Dėl to apeliantės nurodytoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje.
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).
Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje ir aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Atsakovo V. atstovė advokatė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė turėtų atsakovo advokato atstovavimo išlaidų kvitą ir prašė priteisti iš apeliantės 1000 Lt sumą. Šis reikalavimas tenkintinas (LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti S. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.