Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui D. L., jo atstovui advokatui Žilvinui Astrauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistosios S. N. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteista viešaisiais darbais 3 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš S. N. nukentėjusiajam D. L. priteista 245,57 Lt turtinei žalai atlyginti, 100 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti.

Pagal BK 155 str. 1 d. S. N. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. N. nuteista už tai, kad ji 2011 m. gegužės 22 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajone, prie tvoros, skiriančios nukentėjusiojo D. L. ir jos sodybas, be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų su medine lazda vieną kartą trenkė D. L. į galvą, vieną kartą į žandą ir vieną kartą į kairįjį petį, po to kelis kartus saujomis metė su žvyru, keikė necenzūriniais žodžiais, tokiais savo veiksmais padarydama galvos ir kairio peties sumušimą, odos nubrozdinimą viršugalvyje, veide, kraujosruvą kairio peties sąnario srityje, ir taip sukėlė nežymų D. L. sveikatos sutrikdymą.

Be to, apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad teismas iš jos nukentėjusiajam priteisė visas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tačiau nepriteisė jai iš nukentėjusiojo pusės jos patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors ji buvo pripažinta kalta tik dėl vieno nukentėjusiojo skunde nurodyto kaltinimo.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. L. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti S. N. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio ir priteisti jam iš S. N. išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji S. N. ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. N. pripažino kalta tyčiniais smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą ir teisingai kvalifikavo jos veiką pagal BK 140 str. 1 d. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantė, prašydamas priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Savo apeliaciniame skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, nuteistoji S. N. deklaruoja savitą įvykio aplinkybių versiją, kurią, jos manymu, teismas turėjo laikyti teisinga, nes jos parodymus patvirtino liudytojai V. N. ir R. N., tačiau pirmosios instancijos teismas, kažkodėl, rėmėsi ne jos, o nukentėjusiojo parodymais. Būtent tuo apeliantė grindžia savo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d.).

Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, jog išskirtinai teismas sprendžia, laikyti ar ne byloje esančius duomenis įrodymais, ir tik teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertintina įrodymus (BPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Apeliantė savo skunde jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė, neįvardijo jokių esminių duomenų, kurie nebūtų buvę tiriami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išanalizavo tiek nuteistosios, tiek jos poziciją palaikančių liudytojų V. N. (apeliantės sutuoktinis) ir R. N. (apeliantės duktė) parodymus ir rėmėsi jais tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui. Taigi apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. taisykles ir teigti priešingai nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ar neteisingas.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. L. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad įvykio dieną nuteistoji S. N. be jokios priežasties medine lazda sudavė vieną kartą per galvą ir po vieną sykį per petį ir skruostą (1–2; 68–70 b. l.). Apeliantė iš esmės neneigia sudavusi medine lazda smūgius nukentėjusiajam, tačiau smūgį nukentėjusiajam į petį siūlo vertinti kaip jos veikimą būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.), o smūgį D. L. į skruostą – kaip padėjimą padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Kartu nuteistoji neigia sudavusi medine lazda nukentėjusiajam į galvą, nors teisiamajame posėdyje nurodė, kad iš viso sudavė nukentėjusiajam tris smūgius – du į petį ir vieną į skruostą. Iš esmės tokią nuteistosios poziciją palaikė teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti jos šeimos nariai – sutuoktinis V. N. ir duktė R. N. (70–73 b. l.), tačiau remiantis teisme ištirtais įrodymais atkurta įvykių eiga paneigia nuteistosios versijas tiek dėl būtinosios ginties, tiek dėl padėjimo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą.

Iš byloje surinktų įrodymų yra aišku, kad įvykio dieną nukentėjusysis dirbo savo gyvenamojo namo sklype, kuris nuo apeliantės sklypo yra atskirtas metaline 1,5 metro aukščio tvora. Nuteistoji teisiamajame posėdyje nurodė, kad neapsikentusi D. L. keliamo triukšmo, iš savo teritorijos metė saują žvyro į D. L., kuris paėmė strypą ir ėjo link jos. Tada, nuteistosios aiškinimu, ji pasiėmė pagalį ir du kartus juo sudavė nukentėjusiajam per petį, po ko nukentėjusysis numetė strypą, „atsuko man veidą ir pasakė, duok man, jis laikė iškėlęs rankas ir puolė ant manęs...tai ar aš lauksiu kol jis man suduos, tai aš jam sudaviau.“. Tokie nuteistosios paaiškinimai sutampa su liudytojų V. N. ir R. N. parodymais, kurie teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuteistoji prie malkų pasiėmė pagalį, nuėjo prie dirbančio nukentėjusiojo D. L. ir pasakė, kad jis netriukšmautų, nukentėjusysis išjungė elektrinį įrankį (,,bulgarkę“), nuėjo į šalia esančią ,,vasarinę“, iš ten pasiėmė metalinį strypą ir puolė ant S. N., o tada pastaroji sudavė pagaliu nukentėjusiajam per petį, nukentėjusysis numetė strypą, persisvėrė per tvorą ir prašė, kad S. N. jam suduotų, ir ji sudavė su pagaliu nukentėjusiajam per skruostą. Iš nuteistosios argumentų, išdėstytų apeliaciniame skunde, aišku, kad būtent tokį jos elgesį dėl smūgio sudavimo nukentėjusiajam į petį ji siūlo laikyti gynyba nuo D. L. užpuolimo, tai yra nuo pavojingo kėsinimosi į jos gyvybę ir sveikatą, o smūgį su pagaliu nukentėjusiajam į skruostą – kaip padėjimą padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, viso baudžiamojo proceso metu apeliantė neigė sudavusi nukentėjusiajam pagaliu į galvą ir iškėlė versiją, kad D. L. pats susižalojo galvą remontuodamas automobilį.

Patikėjus tokiais nuteistosios ir jos poziciją palaikančių liudytojų paaiškinimais, reiktų daryti išvadą, kad S. N., suvokdama, kad D. L. norės ją užpulti, o po to prašys padaryti jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nuėjo prie malkų, pasiėmė medinę lazdą ir priėjo prie savo teritorijoje dirbančio kaimyno (D. L.). Tada nukentėjusysis, įvertinęs situaciją taip, kaip tikėjosi apeliantė, išjungė darbo įrankį ir nuėjo atsinešti metalinį strypą iš ,,vasarinės“, o atsinešęs puolė nuteistąją, pastaroji gynėsi ir trenkė medine lazda kaimynui per petį. Tada D. L. numetė metalinį strypą ir paprašė, kad R. N. dar jam suduotų su medine lazda per skruostą, ką pastaroji ir padarė, ir nuėjo. Po to, nukentėjusysis nuėjo prie automobilio, trenkė į jį galvą ir maždaug po keturių valandų – 2011 m. gegužės 22 d. 22 val. 05 min. (87–88 b. l.), kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl sumušimo. Tokios išvados prasilenktų su elementaria logika.

Atkurtos įvykio aplinkybės rodo, kad konfliktą iš esmės pradėjo S. N. – metė žvyrą į D. L., nes neapsikentė pastarojo naudojamo įrankio keliamo garso. Tada nuteistoji pasiėmė medinę lazdą ir, būdama už tvoros, savo teritorijoje, trenkė nukentėjusiajam su atsinešta lazda du kartus, o po to trenkė dar trečią kartą ir nuėjo. Kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai – odos nubrozdinimas viršugalvyje ir veide, kraujosruva kairio peties sąnario srityje, buvo padaryti įvykio metu tyčiniais nuteistosios veiksmais, nes tai patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai – 2011 m. gegužės 25 d. specialisto išvada (8 b. l.), kuria D. L. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, medicininiai dokumentai (76–90 b. l.) ir liudytoju apklausto gydytojo V. B. komentarai (103–104 b. l.) apie nukentėjusiajam diagnozuotus sužalojimus ir jų lokalizaciją. S. N. aiškinimas, kad D. L. pats prašė jį sumušti, yra nelogiškas, o jeigu ir būtų buvęs toks prašymas, už smurto vartojimą tokioje situacijoje įstatymas nenumato atleidimo nuo atsakomybės. Apeliantės versijos, kad galvą nukentėjusysis susižalojo pats, kaip apeliacinės instancijos teisme ji nurodė – palindęs po automobiliu, nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai, šis nuteistosios teiginys prieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo parodymams bei liudytoju apklausto gydytojo V. B. paaiškinimui, kad pagal sužalojimo aprašymą smūgis į galvą buvo suduotas iš viršaus. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo nuosekliais ir vienodais parodymais, kad S. N. tyčia medine lazda jam sudavė smūgius į pakaušį, skruostą ir petį ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Atsakant į apeliantės argumentus dėl būtinosios ginties (BK 28 str.), kolegija pažymi, kad būtinosios ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia prielaidą, kad nuteistoji S. N., suduodama smūgius nukentėjusiajam D. L. į galvą, į petį ir į skruostą, galėjo veikti būtinosios ginties situacijoje, t. y. gindamasi nuo D. L. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad būtent nuteistoji elgėsi agresyviai – metė į nukentėjusįjį žvyrą, o po to priėjusi smūgiavo pasiimta medine lazda. Tai reiškia, kad apeliantė buvo konflikto iniciatorė ir jokio kėsinimosi iš D. L. pusės nuteistosios atžvilgiu nebuvo. S. N. teigė, kad D. L. ją puolė, tačiau pati pripažino, kad nukentėjusysis buvo kitoje jų sklypus skiriančios tvoros pusėje, net nebuvo įėjęs į jos teritoriją, ji nebuvo sužalota, todėl nėra jokio pagrindo jos pripažinti besiginančiąja nuo asmens, kurio atžvilgiu ji pati iniciavo konfliktą, nebent pastarojo veiksmai būtų visai neadekvatūs situacijai, bet tokie veiksmai nagrinėjamu atveju nenustatyti. Pati įvykio situacija, t. y. tai, kad konfliktas įvyko tarp kaimynų, kurie pažinojo vienas kitą, aplinkybė, kad konfliktą pradėjo ir fizinį smurtą prieš D. L. panaudojo S. N., leidžia teigti, kad nuteistoji aiškiai suvokė, jog jokio pavojingo kėsinimosi į jos gyvybę ar sveikatą nėra, todėl veikė ne tikros ar tariamos būtinosios ginties situacijoje, ir nėra pagrindo taikyti jos atžvilgiu BK 28 str. nuostatas.

Byloje nustatytos nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., objektyvios aplinkybės atskleidžia ir nuteistosios subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia, nes su pasiimta medine lazda smūgiuoti nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas įmanoma tik atliekant tikslinius tyčinius veiksmus. Taigi kolegija dar sykį pažymi, kad S. N. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. pagrįstai, jos veika kvalifikuota teisingai. Apeliantės teiginius, jog ji dėl D. L. sužalojimo nekalta, paneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kalta S. N. tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 140 str. 1 d. ir išteisindamas dėl įžeidimo pagal BK 155 str. 1 d., iš suformuluoto kaltinimo nepašalino aplinkybės, kad S. N. keikė D. L. necenzūriniais žodžiais, kuri yra aktuali tai privataus kaltinimo daliai, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis. Konkrečiu atveju, nebuvo pagrindo inkriminuoti S. N., kad ji D. L. ,,...keikė necenzūriniais žodžiais...“, todėl ši aplinkybė šalinama iš kaltinimo, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Be to, kas aptarta, apeliaciniu skundu S. N. atkreipia dėmesį į skundžiamu nuosprendžiu iš jos nukentėjusiajam priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BPK 106 str. 2 d. numato, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, tačiau taip pat šių išlaidų gali nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Konkrečiu atveju, kolegija iš dalies nepritaria apylinkės teismo sprendimui išieškoti iš nuteistosios nukentėjusiojo naudai visas jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nors pastarosios ir pagrįstos byloje esančiais pinigų priėmimo kvitais. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. L., pateikdamas skundą privataus kaltinimo tvarka, kaltino S. N. dviejų nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d., padarymu. Skundžiamu nuosprendžiu S. N. pagal BK 155 str. 1 d. buvo išteisinta. Iš to seka išvada, kad pasitvirtino tik dalis nukentėjusiojo pareikštų kaltinimų, nuo kurių apeliantei reikėjo gintis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju kolegija mano, kad skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistosios išieškotina pinigų suma, kurią nukentėjusysis iš viso sumokėjo advokatui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos procese, proporcingai (50 procentų) pasitvirtinusių kaltinimų apimčiai turi būti sumažinta, imant domėn pačios nuteistosios S. N. išlaidas, turėtas gynėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme – 1500 Lt (60 b. l.), – ir privataus kaltintojo išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme – iš viso 2500 Lt. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Nukentėjusysis D. L. turėjo išlaidų (500 Lt) advokato pagalbai apmokėti dėl bylos proceso apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistosios apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos yra pagrįstos pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 634277, todėl išieškotinos iš nuteistosios (BPK 106 str. 2 d.).

Nuteistosios apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamas nuosprendis priimtas padarant esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tačiau skunde neįvardijami jokie konkretūs šio įstatymo pažeidimai. Kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl minėtas deklaratyvus apeliantės teiginys dėl Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendį:

iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad S. N. D. L. ,,...keikė necenzūriniais žodžiais...“.

Sumažinti iš S. N. nukentėjusiajam D. L. priteistų išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, sumą nuo 2500 Lt iki 500 Lt.

Iš S. N. nukentėjusiojo D. L. naudai išieškoti 500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.