- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-17
- Bylos Nr.
- eA-500-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00421-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašė panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. P6-155 „Dėl D. L. tarnybinio nusižengimo ir tarnybinės nuobaudos“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėja skunde nurodė, jog tarnybinė nuobauda jai buvo paskirta nepagrįstai, neištyrus visų įvykio aplinkybių bei neįrodžius privalomų tarnybinei nuobaudai skirti sąlygų, be to, Įsakymas nėra pasirašytas Administracijos direktoriaus, todėl turėtų būti panaikintas. Pareiškėjos teigimu, atliekant tarnybinį patikrinimą, nebuvo surinkti visi įrodymai, neįvertintos pareiškėjos paaiškinime nurodytos aplinkybės, nevertintas seniūno elgesys. Tarnybinio tyrimo komisija pateiktus įrodymus vertino tendencingai. Pareiškėja 2016 m. sausio 27 d. paaiškinime buvo nurodžiusi, jog nuo 2015 metų liepos mėnesio, kai (duomenys neskelbtini) seniūnijai pradėjo vadovauti Š. P., darbe ėmė tvyroti įtampa, o seniūnas Š. P. ir Administracijos direktorius R. P. ne kartą pareiškėjai siūlė iš darbo išeiti savo noru bei leido suprasti, kad pareiškėjai to nepadarius, ji bus atleista kitais būdais. Pareiškėjai nesutikus išeiti iš darbo savo noru, seniūnas tendencingai ėmė kritikuoti pareiškėjos atliekamą darbą, rodyti akivaizdų nepasitenkinimą, ėmė naudoti psichologinį smurtą. Minėtame paaiškinime pareiškėja taip pat nurodė, kad joks konfliktas 2016 m. sausio 13 d. nekilo, pareiškėja su seniūnu Š. P. aptarinėjo tarnybinės veiklos išvados projektą, seniūnas pakeltu tonu reiškė dėl jo pastabas, pareiškėja bandė su seniūnu diskutuoti, tačiau jis ėmė rėkti, kad pareiškėja yra nekompetentinga ir netinkama darbuotoja bei pakeltu tonu nurodė išvadą perrašyti. Kadangi pareiškėja buvo atsinešusi juodraštinį išvados variantą, jį suplėšė ir išmetė, o tai išprovokavo dar didesnį seniūno pyktį, jis ėmė rėkti, griebė šiukšlinę ir pradėjo iš jos rinkti suplėšyto projekto skiautes. Tarnybinio tyrimo komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ne pareiškėja, o seniūnas elgėsi nepagarbiai. Be to, komisija tyrimo metu neapklausė A. R., kuri incidento metu buvo kartu su pareiškėja ir seniūnu. Pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis konstatuota, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, buvo Administracijos Bendrojo skyriaus vyriausiojo specialisto A. S. parodymai, tačiau jo darbo vieta yra ne (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, o Administracijos pastate. Įvykio metu A. S. nebuvo kabinete kartu su pareiškėja ir seniūnu, todėl jo parodymai kelia pagrįstų abejonių. Jokių kitų liudytojų, kurie būtų patvirtinę faktą, kad 2016 m. sausio 13 d. seniūnijos patalpose pareiškėja garsiai rėkė ant seniūno, nėra. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad komisija analizavo tik pareiškėjos nusižengimą patvirtinančius įrodymus, tačiau netyrė jį paneigiančių aplinkybių. 2016 m. vasario 17 d. Išvadoje Nr. TNI-3 „Dėl galimo (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pavaduotojos D. L. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) nenustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: nebuvo įrodytas pažeidimo faktas, pasekmės, neindividualizuota kaltė. Tarnybinės nuobaudos paskyrimas pareiškėjai reiškia teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat teisės kritikuoti valstybės pareigūnų darbą bei draudimo persekioti už kritiką pažeidimą. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra pasirašytas Administracijos direktoriaus, tačiau pareiškėjai susipažinti buvo pateiktas Įsakymo nuorašas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija surinko įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos nusižengimo faktą, jos kaltę, patikrino pareiškėjos paaiškinime nurodytas aplinkybes, jas įvertino ir tyrimo rezultatus išdėstė Išvadoje. Pareiškėja savo 2016 m. sausio 27 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Komisija neapklausė A. R., nes laikė, kad jos paaiškinimai gali būti neobjektyvūs. Kaip apklausos metu nurodė pati pareiškėja, seniūnijos darbuotojai, bijodami prarasti darbą (ypač A. R., kuri greitai turėtų išeiti į pensiją), įvykusio tarnybinio nusižengimo faktines aplinkybes papasakos taip, kaip paprašys seniūnas. Todėl nuspręsta išklausyti nesuinteresuoto asmens A. S. nuomonės. Komisija taip pat vienas kito akivaizdoje apklausė pareiškėją ir seniūną. Komisija, susipažinusi su pareiškėjos asmens byloje esančia medžiaga, įvertinusi, jog 2015 m. rugpjūčio 3 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. P6-590 buvo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą (tarnybinė nuobauda neskirta dėl pasibaigusio nuobaudos skyrimo termino), o 2015 m. spalio 2 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. P6-692 jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, konstatavo, jog pareiškėja pareigas atlieka netinkamai. Atsiliepime Administracija pažymėjo, kad vadovui, kuris priima ir atleidžia iš darbo Administracijos valstybės tarnautojus, neatimta teisė vesti pokalbius dėl kito darbo galimybių, todėl vien siekis sužinoti valstybės tarnautojo nuomonę dėl kitų darbo vietų pasiūlymų nepagrindžia fakto, kad Administracija siekia atsikratyti pareiškėjos bei naudoja prieš ją psichologinį smurtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos tarnybinio nusižengimo faktas įrodytas patikimais ir nešališkais A. S. paaiškinimais, kuriais abejoti nėra pagrindo. Taip pat buvo įrodytos pareiškėjos padaryto nusižengimo pasekmės – garsus šaukimas savivaldybės institucijose neturėtų būti vertinamas kaip tinkamas elgesys. Aplinkybė, kad pareiškėjos galbūt negirdėjo pašaliniai asmenys, nepaneigia fakto, kad tokiu elgesiu buvo sumenkintas bei diskredituotas valstybės tarnautojo, valstybės tarnybos, Administracijos ir seniūnijos įvaizdis bei reputacija. Išvadoje aiškiai nurodyta, jog pareiškėja dėl savo aplaidumo 2016 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos patalpose šaukdama ant vadovo, o ne konstruktyviai su juo bendraudama, elgėsi netinkamai ir padarė tarnybinį nusižengimą. Kritika vadovui negali būti išreiškiama menkinant reputaciją, demonstruojant neigiamas emocijas, pakeltu tonu bei reiškiant antipatiją vadovui ir kitiems darbuotojams.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Remdamasis bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: vada Administracijos direktoriui 2016 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. ĮS-102 sudaryti komisiją pareiškėjos galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti buvo (duomenys neskelbtini) seniūno Š. P. 2016 m. sausio 13 d. tarnybinis pranešimas Nr. BTSD-19 „Dėl seniūno pavaduotojos D. L. darbo“; pareiškėja 2016 m. sausio 21 d. pranešimu Nr. PRN-2 apie tarnybinį nusižengimą buvo informuota apie įtarimus padarius tarnybinį nusižengimą, komisijos nusižengimui tirti sudarymą, paprašyta pateikti paaiškinimą, pridėti įrodymus; pareiškėja 2016 m. sausio 26 d. pateikė paaiškinimą; 2016 m. vasario 2 d. įvyko komisijos posėdis galimam pareiškėjos tarnybiniam nusižengimui tirti, surašytas posėdžio protokolas Nr. TNP-1; 2016 m. vasario 17 d. komisija pateikė tarnybinio tyrimo Išvadą Nr. TNĮ-3, o 2016 m. vasario 19 d. Administracijos direktorius priėmė ginčijamą Įsakymą Nr. P6-155. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytos pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų Š. P., A. S. ir A. R. parodymus, pačios pareiškėjos paaiškinimus, kuriuose ji pripažįsta galėjusi kalbėti „pakeltu tonu“, konstatavo, kad jais patvirtinamos Išvadoje ir skundžiamame Įsakyme nustatytos reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja, eidama (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pavaduotojos pareigas, 2016 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos patalpose darbo metu vykusiame darbo susitikime su seniūnu, kurio metu buvo aptariamas tarnybinės veiklos vertinimo projektas, teikdama reikalaujamą informaciją savo tiesioginiam vadovui ir kalbėdama pakeltu tonu ar ant jo šaukdama, akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 5 ir 9 punktuose įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus, t. y. buvo nemandagi, nemaloni, taip pat nelojali ir nepaslaugi savo vadovybei, ir padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdama Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėja, vykdydama teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, tokiu savo netinkamu elgesiu sumenkino, diskreditavo valstybės tarnautojo, valstybės tarnybos, Administracijos, seniūnijos įvaizdį bei reputaciją, kadangi jos šaukimas buvo girdimas visoje seniūnijos patalpoje, jį girdėjo pašalinis, tarnybinio nusižengimo baigtimi nesuinteresuotas asmuo, ir šį jos šaukimą galėjo girdėti bet kas, kas tuo metu būtų buvęs seniūnijos patalpose. Pareiškėjos argumentus, kad komisija, tyrusi jos galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, neįsigilino į tarnybinio nusižengimo aplinkybes, nevertino tarp jos ir seniūno susiklosčiusių priešiškų santykių, jos atžvilgiu naudojamo psichologinio smurto, siekiant priversti ją išeiti iš darbo, teismas vertino kaip nepagrįstus jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjos poziciją, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas reiškia ir teisės turėti savo įsitikinimus, juos laisvai reikšti, teisės kritikuoti vadovų darbą pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog valstybės tarnautojo statusas ir jam keliami tarnybinės etikos reikalavimai apibrėžia kritikos apimtį, tvarką, kuria jis gali įgyvendinti konstitucinę piliečio teisę kritikuoti. Kritikuojant įstaigos, jos vadovybės ar kitų tarnautojų veiklą, svarbu, kad valstybės tarnautojo įsitikinimai ir jo pateikiama kritika atitiktų pagarbaus ir kultūringo elgesio normas, nekenktų valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengtų lojalumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ribų. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Valstybės tarnautojų etikos taisyklės įpareigoja valstybės tarnautoją gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Valstybės tarnautojas negali savivaliauti ir savo laisvėmis naudotis beatodairiškai, ignoruodamas ir pamindamas kitų asmenų teises ir laisves, todėl neatsakinga, kultūringo ir moralaus elgesio reikalavimų neatitinkanti reiškiama kritika yra nesuderinama su valstybės tarnautojams keliamais tarnybinės veiklos etikos principais. Pareiškėja, kritikuodama seniūno jai išsakomas pastabas, elgėsi neetiškai, pažeidė tiek pagarbos žmogui, tiek padorumo principo suponuojamą lojalumą vadovybei. Be to, tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta ne už išsakytą kritiką, bet už jos netinkamus veiksmus, kuriais pažeisti valstybės tarnautojų elgesiui keliami ir teisės aktuose nustatyti reikalavimai.Atsižvelgęs į komisijos galimam (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pavaduotojos D. L. tarnybiniam nusižengimui tirti 2016 m. vasario 2 d. posėdžio protokolą Nr. TNP-1 bei Išvadą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad komisija, priešingai nei teigia pareiškėja, elgėsi neformaliai, nešališkai ir netendencingai, Išvada yra išsami, motyvuota ir pagrįsta. Komisija posėdyje išklausė tiek seniūno, tiek pareiškėjos paaiškinimų, bandė pašalinti esminius prieštaravimus tarp šių asmenų, taip pat pati rinko naujus įrodymus (apklausė A. S.), kurie paneigtų ar patvirtintų pareiškėjos teiginius, juos kartu su visomis kitomis reikšmingomis aplinkybėmis išsamiai bei visapusiškai ištyrė, teisingai ir detaliai įvertino. Komisija, pripažindama pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą, įvardijo konkrečius jos netinkamo elgesio veiksmus, individualizavo jos kaltę, nurodė konkrečias teisės aktų normas, kurias pareiškėja pažeidė. Komisija pagrįstai kaltais nelaikė tų pareiškėjos veiksmų, kurie buvo objektyviai neįrodyti (viešojo pirkimo dokumento suplėšymo, seksualinio priekabiavimo fakto). Išvados turinys, dėstomų aplinkybių nuoseklumas, išsamumas, pagrindimas paneigia pareiškėjos teiginius, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvada neatitinka Taisyklių 13 punkto ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Išvadoje, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies 3 punktu, tarnybinę atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. P6-590 buvo pripažinta padarius tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskirta pasibaigus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui; taip pat tai, kad 2015 m. spalio 2 d. administracijos direktoriaus įsakymu Nr. P6-692 pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, tačiau 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. P6-590 tarnybinė nuobauda pareiškėjai nebuvo paskirta, todėl tai nepripažintina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Remdamasis aptartais argumentais, Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo, jog tiek Išvadoje, tiek Įsakyme nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjai pritaikyta teisinė atsakomybė, paskiriant jai papeikimą, esant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, laikytina proporcinga nustatytiems valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimams.
III.
Pareiškėja D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl to, jog Išvadoje užfiksuoti liudytojo A. S. parodymai nesutapo su komisijos posėdyje duotais parodymais, kadangi komisijos posėdyje A. S. nurodė, jog pakeltu tonu kalbėjo abu – pareiškėja ir seniūnas, o Išvadoje konstatuota, jog A. S. patvirtino, kad girdėjo tik pareiškėjos šauksmus dėl pavestos užduoties vykdymo. Pareiškėja taip pat pažymi, jog didžioji dalis 2016 m. sausio 13 d. tarnybiniame pareiškime seniūno Š. P. išdėstytų kaltinimų nepasitvirtino, be to, pareiškėjos tarnybinį patikrinimą inicijavo būtent Š. P., todėl teismas turėjo kritiškai vertinti jo posėdyje duotus parodymus. A. R. yra tiesiogiai pavaldi seniūnui, kuris sėdėjo šalia jos duodant parodymus teismo posėdyje, taigi tai turėjo įtakos jos parodymų objektyvumui. Teismas skundžiamame sprendime taip pat nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais buvo padarytas tarnybinis nusižengimas, sprendimą teismas priėmė nebūdamas tikras, ar pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė su seniūnu kalbėdama pakeltu tonu, ar ant jo šaukdama. Nenustačius paties pažeidimo fakto, tarnybinės nuobaudos skyrimas yra negalimas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad A. S. konfliktą girdėjo tik būdamas tame pačiame kabinete, byloje nebuvo nustatyta, kad šaukimas buvo girdimas ir kitose seniūnijos patalpose. Bylos nagrinėjimo metu apklausus visus liudytojus paaiškėjo, kad jokių pašalinių asmenų seniūnijos patalpose nebuvo, todėl neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjos tariamo garsaus rėkimo ir atsiradusių pasekmių. Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad konflikte dalyvavo ir seniūnas, byloje nebuvo nustatyta, jog konfliktą išprovokavo būtent pareiškėja. Taigi nenustačius pareiškėjos kaltės, jai negalėjo būti taikoma tarnybinė atsakomybė. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.Administracija nurodo, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) įtvirtintą apeliacinio skundo padavimo terminą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjos teiginiai apie galimą Š. P. šaukimą ant pareiškėjos ir šio elgesio vertinimą nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2016 m. spalio 31 d., taigi paskutinė jo apskundimo diena buvo 2016 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja apeliacinį skundą pateikė (išsiuntė paštu) 2016 m. lapkričio 14 d., t. y. nepraleidusi ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto apeliacinio skundo padavimo termino. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. P6-155 tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, kad 2016 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos patalpoje darbo metu dėl savo aplaidumo šaukdama ant vadovo, o ne konstruktyviai bendraudama su juo (šaukimas buvo girdimas visoje seniūnijos patalpoje) elgėsi netinkamai – buvo nepagarbi su kitu valstybės tarnautoju, nemandagi, nemaloni, veikė neprofesionaliai ir netaktiškai, teikdama reikiamą informaciją, todėl pažeidė pavyzdingumo principą; nebuvo lojali ir paslaugi, todėl pažeidė padorumo principą, ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą. Įsakyme nurodyta, kad D. L. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą; Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968) 5.2, 9.2, 9.4, 9.5 papunkčius, 10 punktą; (duomenys neskelbtini) seniūnijos vidaus darbo tvarkos taisyklių (patvirtintų Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. P1-13) 3 skyriaus 1 punktą. Pripažinta, kad D. L. tokiu savo elgesiu sumenkino, diskreditavo valstybės tarnautojo, valstybės tarnybos, Administracijos, seniūnijos įvaizdį, reputaciją, kadangi jos šaukimas buvo girdimas visoje seniūnijos patalpoje, jį girdėjo pašalinis, tarnybinio nusižengimo baigtimi nesuinteresuotas asmuo, ir šį jos šaukimą galėjo girdėti bet kas, kas tuo metu būtų buvęs seniūnijos patalpose.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas sprendė, kad tiek D. L. tarnybinio nusižengimo išvadoje, tiek ir ginčijamame sprendime nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjai pritaikyta tarnybinė nuobauda, esant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, laikytina proporcinga nustatytiems valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimams.Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kuriais tvirtina, kad teismo išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tarnybinių ginčų bylas, ne kartą yra pabrėžęs, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010; 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (kuri atitinka nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 56 str. 6 d.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).Nėra abejonių, kad įvertinti byloje surinktus įrodymus yra bylą nagrinėjančio teismo teisė ir pareiga. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.Iš bylos medžiagos matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija 2016 m. vasario 17 d. išvadoje aprašė D. L. paaiškinime ir pokalbio, kuris užfiksuotas komisijos 2016 m. vasario 2 d. posėdžio protokole, metu nurodytas įvykio aplinkybes. Tačiau pripažindama pareiškėjos pažeidimus, komisija rėmėsi dalimi (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno S. P. tarnybiniame pranešime išdėstytų aplinkybių ir komisijos posėdyje duotų paaiškinimų bei kai kuriais A. S. paaiškinimais. Komisija konstatavo, kad nėra objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad D. L. iš tiesų suplėšė viešųjų pirkimų dokumentus ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 3 dalies 2 punktą (laikytis dokumentų saugojimo tvarkos, taip pat tvarkos ir švaros palaikymo darbo vietoje). Tuo pačiu komisija pripažino, kad D. L. pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus valstybės tarnautojo veiklos svarbiausius etikos principus (pavyzdingumo ir padorumo).Pirmosios instancijos teismas posėdyje apklausė liudytojais Š. P., A. S. ir A. R.. Įvertinęs šių liudytojų parodymus, taip pat pačios pareiškėjos paaiškinimus, kuriuose ji pripažįsta galėjusi kalbėti ,,pakeltu tonu“, sprendime teismas konstatavo, kad jais patvirtinamos tyrimo išvadoje ir skundžiamame įsakyme nustatytos reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjos D. L. padaryto tarnybinio nusižengimo. Teismo nuomone, teikdama reikalaujamą informaciją savo tiesioginiam vadovui ir kalbėdama pakeltu tonu ar ant jo šaukdama, pareiškėja akivaizdžiai pažeidė Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 5 ir 9 punktuose įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus, t. y. buvo nemandagi, nemaloni (9. 2 papunktis), taip pat nelojali ir nepaslaugi savo vadovybei (5.2 papunktis), ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdama Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 15 straipsnio 1 dalį. Teismas pritarė ir atsakovo pozicijai, kad tokiu savo netinkamu elgesiu pareiškėja sumenkino, diskreditavo valstybės tarnautojo, valstybės tarnybos, Administracijos, seniūnijos įvaizdį bei reputaciją, nes jos šaukimas buvo girdimas visoje seniūnijos patalpoje, jį girdėjo pašalinis asmuo ir galėjo girdėti bet kas, kas tuo metu būtų buvęs seniūnijos patalpose.Patikrinusi byloje surinktų įrodymų visetą, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, kadangi ji padaryta tinkamai neišanalizavus ir neįvertinus visų bylos įrodymų, neatsižvelgus į liudytojais apklaustų asmenų parodymuose esančius prieštaravimus ir dėl jų atitinkamai nepasisakius. Sprendime teismas nenurodė argumentų, dėl kurių atmeta įrodymus, paneigiančius ar keliančius objektyvių abejonių pareiškėjos kaltumu.A. S. tarnybinio tyrimo komisijos posėdžio metu paaiškino, kad 2016 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje taisė kompiuterius. Tuo metu girdėjo konfliktą (rėkimą). Girdėjo, kaip seniūnas prašė D. L. kažkokios ataskaitos, o ši šaukė, kad ,,visuomet buvo gerai, tiks ir dabar“ <...>. A. S. teigė, kad konfliktas vyko, nes abu kalbėjo pakeltu tonu ir tai buvo girdima visose seniūnijos patalpose (komisijos posėdžio protokolas Nr. TNP-1). Komisijos surašytoje išvadoje jau nurodyta, jog A. S. patvirtino, kad jo apsilankymo seniūnijoje metu jis girdėjo D. L. šauksmus dėl Š. P. pavestos užduoties vykdymo, nors ir buvo kitame kabinete <...> ir tai galėjo girdėti bet kas, kas tuo metu būtų buvęs seniūnijos patalpose. Teismo posėdžio metu liudytojas A. S. parodė, kad seniūnas pasakė pavaduotojai, jog ji ne tą užduotį padarė, kurios jis prašė; (jie) pradėjo ginčytis, šaukti vienas ant kito, konfliktas buvo abipusis. Jis buvo toje pačioje patalpoje, bet ginčui tebevykstant išėjo į kitas patalpas.Teismo posėdyje liudytoja buvo apklausta ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotoja A. R., kuri parodė, girdėjusi kaip seniūnas kalbėjosi su D. L., prašė atnešti kažkokius dokumentus ar pan. Girdėjo šaukiant pareiškėją, šaukimas buvo nukreiptas į seniūną. ,,Seniūnas stengėsi kalbėti ramiai, gal kai kuriuo momentu“ (balsą pakeldavo). Jos nuomone, tarp seniūno ir D. L. įvyko nesusikalbėjimas, pavaduotoja nesuprato ko seniūnas prašė. Pareiškėja nėra konfliktiška asmenybė. Liudytoju apklaustas seniūnas Š. P. parodė, kad pokalbis vyko dėl pareiškėjos, kaip seniūno pavaduotojos, vertinimo. Kabinete jie buvo dviese, bet už durų buvo specialistas iš Vilniaus rajono savivaldybės. Liudytojas teigė išreiškęs pastabą, nes nebuvo padaryti prisižadėti darbai, kuri pareiškėjai nepatiko. D. L. ,,isterikavo“: šaukė, mėtė popierius, bėgiojo po kabinetą, plėšė dokumentus, visur juos kaišiojosi.Šių asmenų parodymuose esančių prieštaravimų tiek dėl ginčo esmės, tiek ir dėl konkrečių pareiškėjos veiksmų, jos ir Š. P. pasirinkto bendravimo tono, sprendžiant dalykinius klausimus, pirmosios instancijos teismas nevertino. Nors pareiškėja nebuvo apkaltinta suplėšiusi viešųjų pirkimų dokumentus, komisijai padarius išvadą, kad tam nėra objektyvių įrodymų, tačiau seniūno surašytas 2016 m. sausio 13 d. ,,Dokumentų sunaikinimo aktas“, kurį davė pasirašyti ir seniūnijos specialistei A. R. (teismo posėdžio metu ši nurodė negalinti pasakyti kokius dokumentus pareiškėja suplėšė; nepatvirtino pasirašiusi minėtą aktą), kaip ir kitos anksčiau aptartos faktinės aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno Š. P. ir jo pavaduotojos D. L. santykiai buvo priešiški, konfliktiški. Iš liudytojų A. R. ir A. S. (kurie iš esmės nėra suinteresuoti bylos baigtimi) parodymų seka, kad tam tikra įtampa Š. P. ir D. L. bendraujant tarnyboje 2016 m. sausio 13 d. ir sprendžiant pareiškėjos veiklos klausimus buvo abipusė, abu bendravo pakeltu balso tonu, todėl priimant sprendimą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojo Š. P. parodymais, kaip patikimu įrodymų šaltiniu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarnybinio patikrinimo komisija rėmėsi tik ta A. S. paaiškinimų dalimi, kuri palanki pareiškėjos tarnybinei atsakomybei pripažinti. Tačiau jo parodymų dalis, kurioje teigiama apie abipusį konfliktą ir abiejų konfliktuojančių asmenų bendravimą pakeltu tonu, nutylima. Kaip minėta, teismo posėdyje liudytojais apklaustų asmenų parodymuose esantys prieštaravimai pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nebuvo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, teismas nenurodė kodėl viena dalimi parodymų (kurie pareiškėjai nenaudingi) tiki, o kitą dalį atmeta.Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, jei iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A520-252/2013). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų taisyklių įvertinti visus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, kurie reikšmingi šalių ginčui išspręsti, savo išvadas grindė ne tik prieštaringais, bet ir abejotinais duomenimis, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir ginčui reikšmingų teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai nepakankami vienareikšmiškai ir objektyviai išvadai, jog pareiškėjos D. L. elgesys 2016 m. sausio 13 d. bendraujant su (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnu Š. P. buvo toks netinkamas, kurį neabejotinai galima priskirti pavyzdingumo ir padorumo principų, nustatytų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 5 ir 9 punktuose, pažeidimui, taip pat konstatuoti, kad pareiškėja pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punkto bei 15 straipsnio 1 dalies nuostatas.Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą pareiškėjos D. L. skundą patenkinti, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. P6-155 panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos D. L. skundą patenkinti. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. P6-155 ,,Dėl D. L. tarnybinio nusižengimo ir tarnybinės nuobaudos“ panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.