Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Pagal BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė iš dalies pridėta prie 2011 m. rugsėjo 23 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir J. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis 2012-03-22 apie 14.00 val. savo namuose, esančiuose Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, mažamečių vaikų akivaizdoje, tyčia, asmeninio konflikto metu, iškoneveikė necenzūriniais žodžiais savo sugyventinę N. D., odiniu kelnių diržu sudavė tris smūgius į kairę koją, tuo sukeldamas nukentėjusiajai N. D. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. G. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, J. G. pripažino kaltu sukėlus nukentėjusiajai savo sugyventinei fizinį skausmą pagal BK 140 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija jam inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir savaip interpretuoja kai kurias bylos aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis savo elgesį teisina tuo, kad jis tiesiog auklėjo diržu savo sugyventinę, nes ši, būdama girta, netvarkė namų, neprižiūrėjo judviejų vaikų, tačiau nemini tos aplinkybės, kad pats į namus grįžo būdamas neblaivus. Teisiamajame posėdyje apeliantas nurodė, kad į namus grįžo išgėręs 2 butelius alaus, sugyventinė netvarkė kambarių, todėl jis pasakė kelis necenzūrinius žodžius ir sudavė diržu tris kartus – ,,...o gal mažiau.“ (101 b. l.). Apeliantas skunde deklaruoja manymą, kad jis iš viso neatliko jokių veiksmų, galinčių sukelti fizinį skausmą, nes, nuteistojo vertinimu, jis ,,auklėjo sugyventinę“. Nepaisant to, kokią kvalifikaciją savo veiksmams teikia apeliantas, jo veiksmai nagrinėjamu atveju yra neteisėti ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes jis tyčia panaudojo fizinį smurtą – diržu smūgiavo nukentėjusiajai į koją, dėl ko jai ant kairės kojos atsirado kraujosruva (17–19 b. l.), o tai neabejotinai sukėlė fizinį skausmą. Apelianto teiginiai, kad jo smurtiniai veiksmai negalėjo sukelti skausmo nukentėjusiajai, prasilenkia su elementaria logika. Kolegijai nekyla abejonių, kad kaltinamasis, kaip ir bet kuris kitas panašią gyvenimišką patirtį turintis žmogus, nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu suprato, kad bet koks fizinis, žalojantis poveikis į žmogaus kūną sukelia skausmą, todėl nėra jokio pagrindo daryti priešingą išvadą, kaip bandoma įrodinėti apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nuteistojo deklaruojami teiginiai apie nukentėjusiosios N. D. gebėjimą meluoti ir jos poveikį aplinkiniams yra niekuo nepagrįsta nuteistojo subjektyvi nuomonė, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad būtent dėl apelianto tyčinių, smurtinių veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatyti padariniai – nukentėjusiajai N. D. buvo sukeltas fizinis skausmas, todėl J. G. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė.

Iš tikrųjų, BK 140 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos kelios alternatyvios bausmės (viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų). Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam skirtiną bausmės rūšį, klaidos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantas jau ankščiau yra teistas ir naują tyčinį nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykus teistumui, kas rodo didesnį kaltininko pavojingumą visuomenei, ir todėl tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Be to, teismas atsižvelgė į nustatytą J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kartu atsižvelgdamas ir į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui.

Kolegija atkreipia dėmesį į byloje esančias J. G. asmens charakteristikas iš gyvenamosios vietos seniūnijos, Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centro (78; 80; 87 b. l.). Nuteistasis apibūdinamas kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu, būdamas neblaivus linkęs įsivelti į konfliktus, darosi įžūlus, jam dažnai dėl menkiausios priežasties pasireiškia isterijos priepuoliai, kurių metu jis daužo stalą kumščiu, garsiai rėkia savo mažamečių vaikų akivaizdoje. Be to, byloje yra duomenų, kad J. G. yra įtariamas pagal BK 145 str. 1 d. (90 b. l.) dar ir kitoje baudžiamojoje byloje tuo, kad 2012 m. sausio 12 d., vėlgi būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, naudodamas peilį grasino sumušti ir nužudyti kitą žmogų. Dėl to, kas paminėta, kolegija mano, kad J. G. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo esminę įtaką jo nusikalstamam elgesiui nagrinėjamu atveju. Įvertinus šias bylos aplinkybes, daroma išvada, kad nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra reikšmingesnė už jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 61 str. 1 d.), todėl jam už padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 mėnesiams, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, nelaikytinos aiškiai per griežtomis ir mažinti jas apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad Baudžiamasis įstatymas (BK 75 str.) numato galimybę atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jei teismas padaro išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau nagrinėjamu atveju daryti tokią išvadą nėra pagrindo. Jau minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą prieš artimą žmogų, sugyventinę, J. G. padarė bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu (66–72 b. l.), vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taigi sykį nuteistajam jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau akivaizdu, kad jokių pozityvių išvadų jis nepadarė – nepaisydamas teismo parodyto pasitikėjimo toliau pažeidinėjo įstatymus. Kolegijos nuomone, dar kartą atidėjus J. G. paskirtos bausmės vykdymą bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., pasiekti nepavyktų.

Nukentėjusiosios asmenį charakterizuojantys duomenys, jos medicininių kortelių informacija neturi esminės reikšmės nei J. G. kaltės turiniui, nei jo baudžiamosios atsakomybės apimčiai, todėl nėra jokio pagrindo išreikalauti šią medžiagą, kaip prašo apeliantas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad keisti skundžiamą nuosprendį ir švelninti nuteistojo teisinę padėtį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.