Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Algio Markevičiaus, Audriaus Grauželio,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. B. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal I. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdytą 1588 kv.m. žemę bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 str. 1 d., taip pat iš esmės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 p., 11 p. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Įstatymo 10 str. 4 d. nustato, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio Įstatymo 17 str. nurodytoms Institucijoms.

Teismas pabrėžia, kad priimdamas sprendimą šioje administracinėje byloje, vadovaujasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nuostatomis, bet ir LVAT jau suformuota nuoseklia teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1473/2014 ir kt.). LVAT ne kartą konstatavo, jog okupacinei valdžiai 1940 metais ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990-11-15 priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti turtą natūra – gauti teisingą kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama teisinga kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas).

Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laiku reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991-06-18 Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, įsigaliojęs 1991-08-01 ir galiojęs iki 1997-01-16, Įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, taip pat 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Pagal 1991 metų įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų pradėjus atkurti nuosavybės teises Lietuvos piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2002-11-05, 2003-03-04, 2003-03-17, 2003-07-04 nutarimai). Svarbu ir tai, kad Konstitucija įtvirtina pamatinę nuostatą, jog santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių pačiai Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003-12-03 nutarimas).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) mirusio S. R. , A. dukra ir A. R. , pripažinto mirusiu Kauno m. apylinkės teismo 2008-11-13 sprendimu, ir E. R. , mirusios (duomenys neskelbtini), anūkė (b.l. 10, 12, 13, 14, 15, 34-35). 2015-05-26 Kauno apylinkės teismas sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelio A. R. ir senelės E. R. mirties pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti. (b.l. 38-40). Pareiškėja 2016-01-12 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo. Nacionalinė žemės tarnyba 2016-02-05 raštu Nr. 8SD-705-(14.8.94.) pareiškėjai atsakė, kad nuosavybės teisių atkurti negali, kadangi praleisti teisės aktuose nustatyti terminai prašymui, nuosavybės teisei bei giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti (b.l. 22). 2015-11-05 pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrių (b.l. 20, 21), kurie nurodė, kad neturi duomenų apie tai, kad A. R. ir/ar E. R. iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdė žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvas 2015-11-22 išdavė notarinio dokumento Nr.422 nuorašą, iš kurio turinio matyti, kad be aukščiau nurodyto žemės sklypo, pareiškėjos senelis iš A. ir M. G. 1940-06-03 už 1200 litų nupirko dar 400 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 26-32). Šiuos duomenis taip pat iš dalies patvirtina ir pareiškėjos teismui pateikti dokumentai (b.l. 18-19), kurie, pareiškėjos teigimu, buvo rasti 2015 metų spalio-lapkričio mėn. namo palėpėje tarp senų knygų. Be to, šiuos pareiškėjos teiginius patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų I. U. ir R. V. parodymai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 16-17) duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos vardu registruotas gyvenamasis namas, kuriame gyvena pareiškėja ir kuris anksčiau priklausė pareiškėjos seneliams A. ir E. R. .

Kaip jau buvo paminėta, Įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d. numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Svarbiomis minėtų terminų praleidimo priežastimis pareiškėja nurodė, kad anksčiau apie senelių iki nacionalizacijos turėtą žemę, ant kurios ir stovi paveldėtas nekilnojamas turtas, niekas nežinojo ir nekalbėjo, nurodė, kad senelė E. R. buvo neraštinga, gana uždaro būdo, pareiškėjai nuo 1999-12-21 buvo nustatytas invalidumas (antra grupė), dėl ko nuolat turėjo lankytis pas gydytojus. Prasta pareiškėjos sveikata, invalidumas, sunki turtinė padėtis įtakojo tai, kad dėl senelio pripažinimo mirusiu kreipėsi tik 2008 m. Renkant dokumentus, siekiant pripažinti senelį mirusiu, archyvuose nebuvo rasta jokių užuominų apie senelių nuosavybės teise valdytą turtą. Kad apie senelių valdytą žemę niekas iš artimųjų nežinojo patvirtina ir ta aplinkybė, kad nei pareiškėjos tėvelis S., nei tuo metu dar gyvi buvę broliai, nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuos pareiškėjos argumentus iš dalies patvirtina ir išrašų iš medicininių dokumentų duomenys (b.l. 23-25).

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad Įstatymo normose nėra įtvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo bei protingumo principuose įtvirtintais kriterijais, taip pat ir šiuo klausimu suformuota LVAT praktika. Nežinojimas apie būtinumą pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės dokumentus pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas gali vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises (LVAT 2008-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1516/2008 ir kt.). Pareiškėja ir jos atstovė tvirtina, jog apie būtinumą pateikti prašymą bei kitus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę pareiškėja sužinojo tik 2015 metų lapkričio mėnesį, kai tvarkant palėpę buvo rasti dokumentai, patvirtinantys žemės valdymą iki nacionalizacijos, taip pat 2015-11-22 gavę iš Kauno apskrities archyvo 2015-11-22 notarinio dokumento Nr.422 nuorašą, iš kurio turinio matyti, kad be aukščiau nurodyto žemės sklypo, pareiškėjos senelis iš A. ir M. G. 1940-06-03 už 1200 litų nupirko dar 400 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 26-33), Nacionalinės žemės tarnybos 2016-02-05 raštą (b.l. 22). Pateikti duomenys patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad tik radę 2015 m. spalio-lapkričio mėn. palėpėje dokumentus, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, archyvą dėl papildomų dokumentų (b.l. 20, 21, 26). Teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja anksčiau jokiame nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo (b.l. 21).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja apie tai, kad jos seneliui A. R. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, anksčiau negalėjo žinoti, kadangi niekas jai tokios informacijos niekada nebuvo suteikęs. Tas faktas, kad pareiškėjos senelis A. R. buvo dingęs be žinios nuo 1941 m. (b.l. 34), o senelė E. R. mirė 1982 metais (b.l. 10), t.y. iki 1991-06-18 Aukščiausiosios Tarybos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja negalėjo numanyti apie jos seneliui priklausiusias nuosavybės teises į žemę, todėl jai nebuvo pagrįstų prielaidų kreiptis į valstybės institucijas dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų paieškos ar pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos ir jos atstovės nurodytas aplinkybes. Teismas pabrėžia ir tai, jog visuotinai teisėje taikomas protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja pažeidė paminėtas nuostatas. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą (LVAT 2010-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010, 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes bei teisingumo, protingumo principų turinį, taip pat į administracinių teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog visos abejonės vertinamos skundą (pareiškimą) padavusio asmens naudai bei įvertinant tai, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nėra, tikėtina pareiškėjos tvirtinimu.

Pažymėtina, jog nors paprastai teismų praktikoje ir nepripažįstamos svarbiomis aplinkybėmis subjektyvus nežinojimas apie galimai turimas teises, tačiau šioje individualioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (t. y. kad pareiškėjos senelis A. R. buvo dingęs be žinios nuo 1941 m., o senelė E. R. mirė dar iki Atstatymo ir Atkūrimo įstatymų priėmimų, kad jos seneliui A. R. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas niekas nežinojo ir pareiškėjai tokios informacijos niekada nebuvo suteikę) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku A. R. patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

Vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais bei nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, atnaujindamas prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų padavimo terminą, nenagrinėja, ar pretendentų turimi dokumentai yra pakankami tam, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos, o tik suteikia galimybę asmenims pateikti prašymą ir dokumentus institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai nagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, kolegija

nusprendė:

Prašymą tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjai I. U. terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdytą 1588 kv.m. žemę bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.