Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios B. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo

V. L. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 26 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sūnaus A. L. konflikto su motina B. L. metu peiliu vieną kartą dūrė A. L. į krūtinę, padarydamas jam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies sužalojimu, sukėlusiu kraujo išsiliejimą į širdiplėvės ertmę ir širdies tamponadą krauju, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu V. L. savo sūnų A. L. nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis V. L. ir nukentėjusioji B. L. prašo patenkinti jų apeliacinius skundus ir sušvelninti V. L. paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėja prašo patenkinti abu apeliacinius skundus, V. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 3 p. į BK 130 str., o nesant tokios galimybės, prašo sušvelninti nuteistajam V. L. paskirtą bausmę. Prokuroras nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios B. L. apeliacinius skundus prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį n nuosprendį. Kvalifikuojant nuteistojo V. L. nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas tinkamai. Kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis nuteistasis V. L. nužudė savo sūnų A. L., patvirtina paties nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūrų, jų parodymų atpažinti protokolai, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys. Visi V. L. kaltę patvirtinantys įrodymai išsamiai išdėstyti, aptarti ir įvertinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Kad peiliu atėmė gyvybę savo sūnui, pripažįsta ir pats nuteistasis V. L.. Nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios B. L. apeliaciniuose skunduose suformuluoti vienodi prašymai tik sušvelninti V. L. paskirtą bausmę. Tačiau abu apeliantai savo skunduose nurodo ir apie tai, kad teismas tinkamai neįvertino kai kurių bylos aplinkybių, nurodo, kad V. L. atėmė savo sūnui gyvybę gindamas savo žmoną B. L. nuo sūnaus smurto, kad gyvybė buvo atimta ne tyčia, o dėl neatsargumo. V. L. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad sūnus puolė ir jį patį, kad jis nesupranta, kaip jo rankoje atsidūrė peilis ir kaip jis sudavė juo smūgį. Apeliantas nurodo, kad buvo didelio susijaudinimo būsenoje ir kad teismas jo nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 130 str. Ir savo parodymuose, ir apeliaciniuose skunduose abu apeliantai ypač daug dėmesio skiria savo sūnaus A. L. elgesiui ir dėl to šeimoje susiklosčiusiai ypatingai situacijai. V. L. ir B. L. nurodo, kad jų sūnus A. L. turėjo psichikos sutrikimų, buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, namuose pats daužydavo savo galvą į sieną, dėl menkiausių priežasčių prieš juos vartodavo smurtą. Abu apeliantai nurodo, kad stambaus sudėjimo ir labai aukštas (190 ar 197 cm) ūgio sūnaus jie bijojo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad visas šias apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes irgi iš esmės jau išnagrinėjo bei tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš bylos matosi, kad daugelis apeliantų dėstomų argumentų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o argumentai dėl netinkamo V. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo irgi nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai V. L. ir B. L. nusikaltimo įvykio metu savo bute gyveno tik su savo sūnumi A. L., kitas jų sūnus tuo metu gyveno kitur. Įvykio metu 1993 m. gimęs A. L. buvo 16 metų amžiaus, apeliantų argumentus apie sūnaus stambų kūno sudėjimą paneigia prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos fotonuotraukos, o iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad A. L. ūgis buvo ne 190 ar net 197, o 186 cm. Duomenų apie A. L. psichikos sutrikimus byloje irgi nėra. Nustatyta, kad A. L. tuo metu mokėsi pagrindinėje mokykloje. Apeliacinės instancijos teismui išreikalavus papildomus dokumentus, iš jų matosi, kad A. L. savo gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centre nesilankė, psichiatrijos ir priklausomybės ligų įskaitoje nebuvo, Šiaulių psichiatrijos ligoninėje nesigydė. Taip pat nebuvo teistas, duomenų apie jam taikytas administracines nuobaudas taip pat nėra. Gyvenamosios vietos nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialisto tarnybiniame pranešime nurodoma, kad A. L. į policijos nuovados vaikų profilaktinę įskaitą nebuvo įrašytas, 2007 m. buvo sulaikytas už alkoholinių gėrimų vartojimą ir už tai ATP protokolas buvo surašytas jo tėvui V. L.. Pranešime taip pat nurodoma, kad A. L. lankė Šiaulių Ragainės pagrindinę mokyklą, ten buvo charakterizuojamas kaip draugiškas, bendraujantis, o laisvą laiką daugiausiai praleidžiantis prie kompiuterio (b. l. 184-194). Visi šie duomenys rodo, kad apeliantų argumentai apie jų sūnaus psichikos būklę ir jo elgesį yra nepagrįsti. Tuo tarpu kiti bylos duomenys neigiamai apibūdina kaip tik paties nuteistojo V. L. asmenybę. Ekspertų psichiatrų specialistų išvadoje nurodoma, kad abejonių dėl nuteistojo pakaltinamumo nėra ir skirti ekspertizę nereikalinga, tačiau taip pat nurodyta, kad V. L. 5 kartus konsultuotas dėl agresyvaus elgesio namuose girtumo būsenoje, tiriamasis piktnaudžiauja alkoholiu apie 30 metų (b. l. 93). Psichiatrijos ligoninės pažymoje nurodyta, kad V. L. yra šios ligoninės registre, o jam nustatytos diagnozės yra žalingas alkoholio vartojimas, priklausomybės alkoholiui sindromas ir kiti psichikos bei elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (b. l. 95). Nors V. L. neteistas, tačiau daug kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus. Iš policijos pažymos matosi, kad V. L. baustas už tai, kad pasirodydavo girtas ir griuvinėjo viešoje vietoje, šūkavo namo laiptinėje, taip pat už tai, kad nepilnamečio vaiko akivaizdoje išplūdo savo žmoną (b. l. 107). Pažymėtina, kad administracine tvarka bausta ir nukentėjusioji B. L. (b. l. 39). V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl sūnaus elgesio jis su žmona anksčiau yra kreipęsi į policiją. Tai irgi neatitinka bylos aplinkybių. Tokių duomenų byloje nėra, be to, tai paneigta liudytojų policijos pareigūnų A. M. ir R. D. parodymais. Teisme liudytojas A. M. parodė, kad iki šio įvykio į Liūnų butą yra vykęs mažiausiai du kartus, V. L. girtaudavo, o jo žmona B. L. skųsdavosi, kad jos vyras triukšmauja, buvo ją apstumdęs. Liudytojas R. D. irgi parodė, kad kelis kartus vyko į tą butą, kai išgėrę V. L. ir B. L. konfliktuodavo tarpusavyje.

Visos šios aptartos aplinkybės didžiąją dalį abiejų apeliacinių skundų argumentų visiškai paneigia, taip pat leidžia padaryti išvadą, kad ir nuteistasis V. L., ir nukentėjusioji B. L. specialiai bando kuo nepalankiau apibūdinti nužudytą savo sūnų tokiu būdu siekdami palengvinti nuteistojo V. L. padėtį. Visas abejones aiškinant nuteistojo naudai, kolegija vis dėlto neatmeta galimybės, kad nepilnametis A. L. galėjo turėti elgesio sutrikimų, netinkamai elgėsi su savo tėvais ir net vartodavo prieš juos fizinį smurtą. Tačiau net ir tikint apeliantų aiškinimais apie jų sūnaus agresyvumą, tai nepaneigia teismo nustatytų 2009 m. gruodžio 26 d. įvykių ir nepilnamečio A. L. nužudymo aplinkybių. Pažymėtina, kad dalį V. L. ir B. L. apeliacinių skundų argumentų paneigia jų pačių parodymai.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. L. parodė, kad tą dieną su savo žmona išgėrė ,,bambalį“ stipraus alaus. Apie 23³⁰ val. jis jau ruošėsi miegoti, o žmona su sūnumi kalbėjosi kitame kambaryje. Jis išgirdo žmonos balsą ,,tėvai, gelbėk, Aivaras muša“. Nuėjęs pamatė sūnų, stovintį šonu, kai paklausė, ką jis daro, sūnus pasakė ,,Ir tu nori?“, pasakė kažką apie tai, kad jį primuš ar užmuš, ir jį puolė. Jis neatsimena kaip tuomet jo rankoje atsirado peilis, neprisimena, kaip tuo peiliu dūrė sūnui, tik po to pamatė, kad ranka kruvina. Pripažįsta, kad peilis buvo jo rankoje ir kad nužudė sūnų. Dar parodė, kad labai girtas nebuvo, tačiau pripažino, kad konflikto gal ir nebūtų buvę, jeigu jie visi būtų buvę blaivūs. Blaivus gal geriau ir prisimintų patį įvykį. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. L. parodė, kad tą vakarą žmona pasiliko su sūnumi žiūrėti filmo, o jis nuėjo miegoti į kitą kambarį. Ten išgirdo žmoną sakant ,,Tėvai, gelbėk, sūnus muša“. Nuėjęs į tą kambarį pamatė, kad sūnus stovėjo nugara, apglėbęs savo motiną. Ką jis jai darė, nematė. Paklausė sūnaus, ką jis daro, o šis atsisuko ir puolė jį sakydamas ,,aš tave užmušiu, tai irgi nori gauti“. Po to nieko neatsimena, savo rankose pamatė peilį ir nueinantį sūnų. Nuteistasis parodė, kad tuo peiliu tą dieną kažką drožinėjo, bet kaip tas peilis atsirado jo rankoje įvykio metu, neprisimena. Jis nematė, kad jo sūnus būtų mušęs jo žmoną, tačiau kai paklausė, ką jis daro, sūnus jį puolė, jis sūnaus bijojo, išsigando ir dėlto labai susijaudino. Nuteistasis parodė, kad atsisukęs į jį sūnus rankose nieko neturėjo, ir nežino, ar šis norėjo jam suduoti, ar pastumti. Prisimena tik tiek, kad nebuvo pargriuvęs, jokie sužalojimai jam padaryti nebuvo. Iš perskaitytų V. L. ankstesnių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad tuomet nuteistasis įvykio aplinkybes nurodė kitaip. Apklaustas įtariamuoju 2009 m. gruodžio 27 d. (b. l. 64-65) jis parodė, kad išgirdo žmoną šaukiant ,,tėvai gelbėk, sūnus muša“ ir suprato, kad tarp jų vyksta konfliktas. Kaip rankose atsirado peilis, neprisimena, tačiau pamena, kad dūrė peiliu vieną kartą sūnui į krūtinę. Po to matė, kaip sūnus dar nuėjo į kitą kambarį ir ten susmuko. Kaip sūnus mušė savo motiną, nematė. Dar parodė, kad kodėl sudavė sūnui smūgį peiliu, nežino, negali pasakyti, gal buvo susijaudinęs, o gal iš pykčio. Apklaustas įtariamuoju 2010 m. sausio 5 d. (b. l. 66) V. L. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Dar parodė, kad viskas įvyko mechaniškai ir staigiai. Kai pasakė sūnui ,,ar baigsi?“, šis jam kažkaip grasino, bet ką sakė, neprisimena. Sūnus judėjo į jo pusę ir taip gavosi, kad tada jis dūrė sūnui peiliu į krūtinę. Ką tuo metu darė žmona, nežino, ji buvo kažkur netoliese. Įvykio metu jam pačiam nebuvo padaryti jokie sužalojimai. Apklaustas įtariamuoju 2010 m. kovo 4 d. (b. l. 68-69), parodė, kad išgirdęs žmonos balsą ,,tėvai, gelbėk, sūnus muša“, nubėgo į tą kambarį žiūrėti, kas ten vyksta. Matė, kad sūnus sukasi į jo pusę ir girdėjo jį kažką šaukiant. Besisukdamas sūnus ėjo link jo. Po to prisimena, kad laikė rankoje peilį, bet kaip juo įdūrė sūnui, neprisimena. Iš V. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (b. l. 70-77) matosi, kad V. L. pats parodė vietas, kur stovėjo jis ir sūnus, panaudojant manekeną, pats parodė kaip ir į kokią vietą dūrė sūnui peiliu. Iš šių perskaitytų V. L. parodymų matosi, kad pirmųjų apklausų metu apie jokį sūnaus puolimą ar bandymą suduoti jam smūgius V. L. nieko neparodė, taip pat parodė, kad prisimena ir tai, kaip pats dūrė sūnui peiliu, konkrečiai tai pademonstravo parodymų patikrinimo vietoje metu. Kad neprisimena, kaip dūrė peiliu, nuteistasis pirmą kartą parodė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Kodėl keitė parodymus ir pirmųjų apklausų metu nieko nenurodė apie tai, kad sūnus puolė jį patį, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis negalėjo paaiškinti. Nukentėjusioji B. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tą vakarą su savo vyru norėjo eiti miegoti, ji nuėjo į kitą kambarį ir pasakė, kad sūnus A. L. išjungtų kompiuterį. Ji stovėjo tarpduryje, o sūnus priėjo prie jos ir pradėjo daužyti jos galvą į duris, taip trankė galvą 5-6 kartus. Ji pradėjo šaukti ,,Tėvai, gelbėk“. Tuo metu ji buvo užsidengusi veidą, todėl momento, kai sūnui buvo įdurta peiliu, ji nematė. Pajuto, kad sūnus nurimo, o tada pamatė, kad šalia stovi jos vyras V. L. su peiliu rankoje, sūnus irgi stovėjo šalia, nuėjo iki kito kambario ir ten pargriuvo. Vyras pradėjo šaukti, kad ,,nužudė ar nudūrė“. Ji iš karto paskambino pagalbos telefonu, atvyko policija, greitoji pagalba, bet sūnus jau buvo miręs. Ji mano, kad sūnus pats ,,užšoko“ ant peilio. Jos vyras buvo blaivus, tik per pietus buvo išgėręs ,,bambalį“ alaus. Kad būtų išgėręs sūnus, irgi nepastebėjo. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji B. L. parodė, kad tą vakarą su vyru ir sūnumi žiūrėjo televizorių, vyras nuėjo miegoti, o ji liepė eiti miegoti ir sūnui. Tuo metu ji stovėjo prie skalbimo mašinos, sūnus priėjo prie jos ir pradėjo jos galvą daužyti į duris, ji pradėjo šauktis pagalbos. Buvo užsidengusi rankomis veidą ir kas tuo metu vyko nematė. Kai veidą atsidengė, pamatė šalia stovinčius sūnų ir vyrą, kuris rankoje laikė peilį. Sūnus nuėjo iki kambario ir ten sukniubo. Tada pati paskambino telefonu Nr. 112. Tuo peiliu, kuriuo V. L. dūrė sūnui, jis dieną drožinėjo, iš kur vyras tą peilį paėmė įvykio metu, ji nežino. Sūnus jos galvą daužė tarpduryje, o vyras tuo metu buvo kitame kambaryje. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad nors kai sūnus mušė, jai skaudėjo, bet jokių sumušimo žymių neliko. Tą dieną ji su vyru ,,bambalį“ alaus išgėrė dviese, gėrė lygiomis dalimis. Iš perskaitytų ankstesnių, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad B. L. įvykio aplinkybes buvo nurodžiusi iš esmės tokias pačias. 2010 m. sausio 4 d. vykusios apklausos metu (b. l. 29-30) ji tik buvo parodžiusi, kad kai buvo rankomis užsidengusi veidą, nieko negirdėjo, buvo tylu, jos vyras ir sūnus nieko nekalbėjo. Iš teismo medicinos specialisto išvados (b. l. 35) matosi, kad nukentėjusiosios B. L. kūne, taip pat ir galvoje bei veide, jokių sužalojimų žymių nėra. Kadangi nuteistasis V. L. savo parodymus keitė ir apie tai, kad sūnus puolė jį patį, parodė tik vėlesnių apklausų metu, šioje dalyje svarbią reikšmę turi tą pačių jau nurodytų liudytojų A. M. ir R. D. parodymai. Policijos pareigūnas A. M. teisme parodė, kad nuvykus į įvykio vietą, bute rado ant grindų gulintį jaunuolį, matėsi kraujo dėmių, o po skalbimo mašina gulėjo kruvinas peilis. Nuteistasis ir bute buvusi moteris jiems paaiškino, kad vyras dūrė tam jaunuoliui peiliu. Vyriškis buvo išgėręs, bet ramiai kalbėjo, sakė, jog žino, kad reikės ,,važiuoti“. Policijos pareigūnas liudytojas R. D. parodė apie tokias pačias aplinkybes. Iš liudytojų A. M. ir R. D. parodymų matosi, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis V. L. apie jokias savo grumtynes su sūnumi ir apie tai, kad dūrė peiliu sūnui nuo jo gindamasis, net neužsiminė. Be to, jis pareigūnams netgi prisipažino, kad dūrė sūnui peiliu. Šie policijos pareigūnų parodymai visiškai atitinka paties V. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose V. L. ir nekalbėjo apie jokį sūnaus puolimą, ir prisiminė, kaip dūrė peiliu savo sūnui į krūtinę. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad teisingus parodymus V. L. davė būtent ikiteisminio tyrimo metu, ypač jo pradžioje, o vėliau parodymus keitė vis labiau bandydamas sušvelninti savo padėtį ir išvengti griežtesnės atsakomybės. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nužudytojo A. L. kraujyje rasta 1,34 etilo alkoholio, tuo tarpu atlikus V. L. blaivumo testą, jam nustatytas 1,59 promilės girtumas. B. L. blaivumas nebuvo tirtas, tačiau ji pati parodė, kad tą dieną gėrė alų lygiomis dalimis su savo vyru, todėl akivaizdu, kad taip pat buvo neblaivi. Šie duomenys paneigia V. L. apeliacinio skundo argumentą, kad jis nebuvo girtas, iš tikrųjų jis buvo vidutinio girtumo, girtesnis už savo sūnų, o įvertinant jau aptartus duomenis apie V. L. priklausomybės sindromą alkoholiui bei jo psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį, ši aplinkybė paaiškina tikrąją nuteistojo veiksmų nusikaltimo įvykio metu priežastį. Apklausų metu pats nuteistasis pripažino, kad konfliktas turbūt nebūtų įvykęs, jeigu visi nebūtų buvę girti.

BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nukentėjusioji B. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos vyras sūnui peiliu dūrė norėdamas apginti ją, tuo tarpu nuteistasis V. L. skunde nurodo, kad iš savo kambario išėjo pažiūrėti kas vyksta išgirdęs žmonos šaukimą ir prašymą ją gelbėti. Apeliantas nurodo, kad sudavė sūnui peiliu, kai šis puolė jį patį. Abiejų apeliantų argumentus kolegija atmeta. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d., tarp jų ir asmenį, jo gyvybę, sveikatą ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms (kasacinė 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Nors jokie kūno sužalojimai nukentėjusiajai B. L. nebuvo nustatyti, visų apklausų metu ji vienodai parodė, kad konflikto metu sūnus A. L. keletą kartų daužė jos galvą į duris, tuo metu nukentėjusioji šaukėsi pagalbos. Iš nuosprendžio matosi, kad šių parodymų teismas neatmetė ir šiais nukentėjusiosios parodymais netikėti iš tikrųjų nėra pagrindo. Tačiau nuteistojo veiksmai suduodant smūgį peiliu savo sūnui negali būti laikomi savo žmonos B. L. gynimu. Pati B. L. parodė, kad sūnui pradėjus daužyti jos galvą, ji rankomis užsidengė veidą ir nematė ne tik smūgio sudavimo peiliu, bet ir to, kada prie jų iš kambario atėjo V. L.. Tuo tarpu pats nuteistasis V. L. visų apklausų metu parodė, kad sūnaus, mušančio motiną, iš viso nematė. Netgi paskutinės apklausos apeliacinės instancijos teisme metu jis parodė, kad nuėjęs į kitą kambarį nematė, kad sūnus muša savo motiną. Jis ją buvo tik apglėbęs, todėl jis paklausė sūnaus, ką jis daro. Šios aplinkybės patvirtina, kad smūgį peiliu nuteistasis sūnui sudavė tikrai ne siekdamas apginti nukentėjusiąją B. L.. Nuteistasis aiškina, kad po to, kai paklausė sūnaus, ką jis daro, sūnus atsisuko ir puolė jį patį. Tokius jo parodymus kolegija atmeta. Šioje byloje jau buvo aptarta tai, kad V. L. savo parodymus keitė, pirmųjų apklausų metu apie jokius sūnaus veiksmus, nukreiptus prieš jį patį, iš viso net neužsiminė, nieko apie tai nepasakė atvykusiems policijos pareigūnams, todėl vėliau pakeisti jo parodymai iš viso kelia didelių abejonių. Tačiau, net ir tikint V. L. parodymais teisminio nagrinėjimo metu, jo nurodomos aplinkybės nuteistojo veiksmų neleidžia laikyti būtinąja gintimi. Pačiam nuteistajam jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti, nuteistasis parodė, kad sūnus ne tik nebuvo jo pargriovęs, bet ir nesudavė jam nei vieno smūgio, eidamas į jo pusę rankose nieko neturėjo. Nuteistasis tik spėlioja apie tai, kad sūnus galbūt ruošėsi jį pastumti, o galbūt jam suduoti. Teisme V. L. parodė, jog sūnus žodžiu pasakė ,,ir tu nori?“ ir kad jį ,,primuš ar užmuš“. Apie tai, kad sūnus pagrasino jam žodžiu, V. L. irgi parodė tik vėlesnių apklausų metu, o nukentėjusioji B. L. buvo parodžiusi netgi apie tai, kad tuo metu iš viso buvo tylu ir ji jokio sūnaus ir vyro pokalbio negirdėjo. Dar pažymėtina tai, kad V. L. savo parodymuose pavojų sau siejo ir tebesieja ne su kokiais nors sūnaus pasakytais žodžiais, o su jo tariamu puolimu, t. y. ėjimu į jo pusę, pačiam nuteistajam tik spėliojant, kad sūnus gali jį pastumti arba suduoti smūgį. Įvertinus visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad net ir remiantis paties nuteistojo parodymais, jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą nebuvo, todėl smūgio sudavimas peiliu sūnui negali būti laikomas nei būtinąja gintimi, nei būtinosios ginties ribų peržengimu. Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad smūgį peiliu V. L. savo sūnui sudavė būdamas labai susijaudinęs, tačiau tokią nuteistojo versiją nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai atmetė jau pirmosios instancijos teismas. Pagal BK 130 str. atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiamojo jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nuteistasis nurodo, kad buvo tokios būsenos, kad to momento, kai sudavė sūnui smūgį peiliu, iš viso neprisimena. Tokią apelianto versiją kolegija atmeta jau vien todėl, kad ją paneigia jau aptarti ankstesni paties V. L. parodymai, o ypač jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos. Iš jų matosi, kad V. L. pats parodė net konkrečią kūno vietą, į kurią jis dūrė sūnui peiliu. Pažymėtina ir tai, kad neigdamas savo girtumą, apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodo, kad viską prisimena. Tuo tarpu paties apelianto nurodomi jo sūnaus veiksmai, kuriuos jis matė arba ką girdėjo, fiziologinio afekto būsenos nuteistajam sukelti negalėjo. Nėra pagrindo atmesti nuteistojo parodymų apie tai, kad jis girdėjo savo žmoną šaukiantis pagalbos, tačiau V. L. pats parodė, kad nuėjęs į kitą kambarį sūnaus, mušančio motiną, nematė. Visi kiti A. L. tolesni veiksmai ir jo pasakyti žodžiai šioje nutartyje jau buvo aptarti. Jie negali būti laikomi nei neteisėtu, nei itin įžeidžiančiu nukentėjusiojo poelgiu, o juo labiau tokiu poelgiu, kuris būtų apribojęs nuteistojo galėjimą valdyti savo veiksmus. Kad nusikaltimo metu V. L. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, patvirtina ir jau aptarta teismo psichiatrų ekspertų pateikta specialisto išvada. Dėl aptartų aplinkybių perkvalifikuoti V. L. nusikalstamą veiką į BK 130 str. taip pat nėra pagrindo.

Byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad smūgį peiliu į krūtinę savo sūnui sudavė V. L., nukentėjusysis mirė nuo peiliu padaryto sužalojimo, todėl tarp nuteistojo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pripažindamas V. L. kaltu padarius nužudymą teismas nuteistojo kaltės formą ir rūšį nustatė teisingai. Nukentėjusioji B. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos vyras sūnų nužudė netyčia, būdamas daug žemesnio ūgio negalėjo jam įdurti peiliu į krūtinę, todėl ji mano, kad sūnus pats galėjo ant peilio ,,užvirsti“. Tuo tarpu pats nuteistasis skunde nurodo, kad savo sūnaus nenorėjo ne tik nužudyti, bet ir sužaloti. Šie apeliantų argumentai irgi nepagrįsti. Apie tai, kad A. L. galėjo ,,užvirsti“ ant jo tėvo laikomo peilio, nukentėjusioji tik spėlioja, nes pati parodė, kad buvo užsidengusi veidą rankomis ir smūgio peiliu sudavimo momento nematė. Tačiau ji pati parodė, kad atsidengusi veidą pamatė šalia savęs savo vyrą ir sūnų abu stovinčius, tik po to sūnus nuėjo į kambarį ir ten sukniubo. Tai reiškia, kad smūgio peiliu sudavimo metu A. L. pargriuvęs nebuvo ir V. L. tą smūgį jam sudavė stovinčiam. Abu apeliantai nurodo, kad nuteistasis sūnų mylėjo ir jo nužudyti nenorėjo. Su tuo galima iš dalies sutikti, tačiau ir pats teismas nepadarė išvados, kad nuteistasis siekė būtent tokių padarinių, t. y. sūnaus mirties. A. L. pradėjus konfliktą su savo motina, jau vėliau į šį konfliktą įsitraukęs ir pats V. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dūrė peiliu savo sūnui į krūtinę. Taip veikdamas nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į sūnaus gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. L. atėmė gyvybę kitam žmogui veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). Kad nužudytasis A. L. buvo V. L. sūnus, patvirtina prie bylos pridėtas jo gimimo liudijimas, todėl nuteistojo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p.

Abiejų apeliantų argumentus, kuriais grindžiami jų prašymai sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kolegija taip pat atmeta. Šie argumentai pirmiausia buvo siejami su jau aptartomis aplinkybėmis, t. y. su nužudytojo asmenybe, tariamu jo agresyvumu, taip pat su konkrečiomis smūgio peiliu sudavimo aplinkybėmis ir su nuteistojo kaltės forma bei baudžiamojo įstatymo taikymu kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Šie argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Tuo tarpu bausmės skyrimo motyvai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Skiriant bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, be to, iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta ir į daugelį apeliaciniuose skunduose nurodomų aplinkybių. Teismas nustatė dvi V. L. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad nuteistasis prisipažino nužudęs savo sūnų ir nuoširdžiai gailisi, o taip pat tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Antrąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas nustatė pripažinęs, kad A. L. savo neteisėtais veiksmais, t. y. smurtu prieš motiną, išprovokavo konfliktą. Tačiau teismas V. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe taip pat pagrįstai pripažino tai, kad savo sūnų V. L. nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors nuteistasis tai neigia, jo girtumas bei apsvaigimo įtaka nusikaltimo padarymui įrodyti, ir tai apklausų metu faktiškai pripažino pats apeliantas. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvus, taip pat buvo atsižvelgta ir į kaltininko asmenybę. Teismas jau atsižvelgė ir į nuteistojo amžių, į tai, kad V. L. anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas patenkinamai, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudytą savo sūnų mylėjo ir jo netektis yra visos šeimos nelaimė. Tą patį savo skunde nurodo ir nukentėjusioji B. L., kuri prašymą švelninti savo vyrui bausmę grindžia dar ir tuo, kad jai, likusiai gyventi su invalidais sūnumi ir motina, bus sunku pragyventi ir trūks sutuoktinio paramos. Su šiais apeliantų argumentais iš dalies galima sutikti, tačiau jie vis tiek negali nusverti kitų svarbių bylos aplinkybių, pirmiausia, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrąžinamus padarinius, tuo tarpu V. L. nužudė savo sūnų, kuris tuo metu buvo dar nepilnametis. Tokiu būdu buvo padaryta ypatinga žala visuomenei ir tai rodo padidintą šio nužudymo pavojingumo laipsnį. BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų, sankcijos vidurkis yra 14 metų. Tuo tarpu teismo paskirta V. L. 11 metų laisvės atėmimo bausmė ženkliai švelnesnė už sankcijos vidurkį. Įvertinant visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, V. L. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. L. ir nukentėjusiosios B. L. apeliacinius skundus atmesti.