- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-29
- Bylos Nr.
- 2A-72/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos parkingas“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkavimo kompanija“
- Advokatai
- Paulius Vinkleris
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui Pauliui Vinkleriui, Kęstučiui Chormanskiui, BUAB ,,Egapris“ administratoriaus UAB ,,Stinktoma“ įgaliotam asmeniui Vladimirui Denežkinui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Egapris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1024-54/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Egapris“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos parkingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkavimo kompanija“, dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Egapris“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems asmenims UAB „Baltijos parkingas“ ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimo, ir prašė: pripažinti vienašališką 1999 m. gruodžio 30 d. Konsorciumo ir Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) sutarties (toliau – Sutartis) nutraukimą nepagrįstu ir neteisėtu; pripažinti atsakovą iš esmės pažeidus Sutarties 1.4.1, 1.5.1, 2.1.1 punktus, sutarčių (prievolių) vykdymo bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus; priteisti iš atsakovo 27 000 000 Lt nuostolių, negautų pajamų ir 9 000 000 Lt neturtinės žalos, iš viso 36 000 000 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1997 m. lapkričio 11-22 d. atsakovas paskelbė konkursą dėl parkavimo sistemos sukūrimo ir daugiaaukščių parkingų statybos Vilniaus mieste. 1999 m. balandžio 14 d. UAB „Egapris“ sudarė Konsorciumo sutartį su Norvegijos įmonės „Parkerings Compagniet AS“ dukterine įmone Lietuvoje UAB „Baltijos parkingas“. 1999 m. rugpjūčio 19 d. Savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 1478V patvirtino UAB „Egapris“ ir UAB „Baltijos parkingas“ Konsorciumą (toliau – Konsorciumas) kaip tolesnį derybų partnerį dėl Vilniaus miesto transporto stovėjimo aikštelių sistemos (infrastruktūros) sukūrimo sąlygų. 1999 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta Sutartis tarp Savivaldybės ir Konsorciumo dėl parkavimo sistemos Vilniaus mieste sukūrimo. Šia Sutartimi Konsorciumui buvo suteikta teisė rinkti nustatyto dydžio mokestį už parkavimą ir baudas už parkavimo tvarkos nesilaikymą bei įrengti ir eksploatuoti 10 daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių Vilniaus mieste. 2000 m. kovo 1 d. Savivaldybė sprendimu Nr. 519 suteikė teisę rinkti vietinę rinkliavą už automobilių stovėjimą, taip pat suteikė teisę rinkti mokestį už transporto priemonės atblokavimą Konsorciumo įsteigtai UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2004 m. sausio 21 d. atsakovas sprendimu Nr. 1-221 nusprendė nuo 2004 m. kovo 1 d. nutraukti Sutartį tarp Konsorciumo ir Savivaldybės, pažymint, kad Konsorciumas iš esmės pažeidė Sutarties sąlygas: 1) Sutartyje nustatytu laiku, tvarka ir sąlygomis neparengė, nesuderino ir nepateikė Savivaldybei tvirtinti parkavimo plano; 2) neužtikrino, kad Savivaldybė tiesiogiai ir realiu laiku susipažintų bei gautų visą informaciją, nurodytą Sutarties 4.3.6 p. bei 5.2 p.; 3) neatliko Sutartyje nustatytų investicijų, įskaitant tai, jog Sutartyje nustatytu laiku nepastatė ir neįrengė daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių; 4) nesumokėjo Savivaldybei pagal Sutartį priklausančių piniginių sumų. Ieškovas nesutiko, kad padarė esminių sutarties pažeidimų, nurodė, kad sprendime Nr. 1-221 išdėstytos bendrinės nuorodos į Sutarties nuostatas, tačiau pagal Sutarties 7.2.5 punktą esminiu Konsorciumo įsipareigojimų nevykdymu laikomas 6 mėnesių atsilikimas nuo investavimo ir darbų grafiko dėl paties Konsorciumo kaltės su sąlyga, kad Savivaldybė tinkamai įvykdė visus tam būtinus savo įsipareigojimus. Pabrėžė, kad Konsorciumas tinkamai ir laiku vykdė visas Sutarties 1.4 ir 2.1 punktuose numatytas prievoles tiek, kiek tai priklausė nuo Konsorciumo. Pažymėjo, kad ieškovas į susitikimus dėl Sutarties vykdymo, vykusius tarp Savivaldybės ir vieno iš Konsorciumo dalyvio UAB „Baltijos parkingas“, kviečiamas nebuvo, taip Savivaldybė ignoravo ieškovą kaip lygiateisį Konsorciumo dalyvį. Ieškovas nurodė, kad Konsorciumas buvo atsakingas už automobilių stovėjimo aikštelių įrengimą, o Savivaldybė pagal Sutarties 1.5.1 bei 4.4.2 punktus įsipareigojo užtikrinti žemės naudojimo būdą, leidimų ir suderinimų, reikalingų daugiaaukštėms automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti pagal jungtinės veiklos sutartis, organizavimą, tačiau to nepadarė ir pati iš esmės pažeidė minėtus Sutarties punktus. 2000 m. sausio 21 d. ieškovas pateikė Savivaldybei paraišką dėl požeminės stovėjimo aikštelės tarp Operos ir baleto teatro ir Žemės ir miškų ūkio ministerijos techninių sąlygų, taip pat paraišką pateikė ir kitas Konsorciumo dalyvis UAB „Baltijos parkingas“ dėl automobilių stovėjimo aikštelės prie „Pergalės“ kino teatro. Ieškovas pateikė bankų raštus, patvirtinančius automobilių stovėjimo aikštelės prie Operos ir baleto teatro statybos finansavimą. 2002 m. rugsėjo 9 d. nuspręsta vietoj jungtinės veiklos sutarčių dėl daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybos pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ir atitinkamai pakeisti Sutarties priedą Nr. 8. Ieškovas pažymėjo, kad Sutarties galiojimo metu Savivaldybė leido kitoms įmonėms statyti automobilių stovėjimo aikšteles tose vietose, kurias Savivaldybė įsipareigojo skirti Konsorciumui. Fiksuotas metinis, t. y. 200 000 Lt, mokestis Savivaldybei buvo mokamas kasmet. Kitai piniginei prievolei ieškovas negalėjo turėti įtakos dėl kito Konsorciumo dalyvio UAB „Baltijos parkingas“ bei pačios Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir ignoravimo. Be to, dėl minėtos piniginės prievolės tarp Konsorciumo ir Savivaldybės buvo iškilęs ginčas. Konsorciumas, atstovaujamas UAB „Baltijos parkingas“, buvo prašęs atleisti nuo dalies prievolės vykdymo, tačiau ieškovas į derybas nebuvo kviečiamas ir apie jas sužinojo tik 2004 m. balandžio 27 d., kai Savivaldybė pateikė ieškinį Konsorciumui. Ieškovo nuomone, Savivaldybės vienašališkas Sutarties nutraukimas pripažintinas ir laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, šiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas padarė didelės turtinės ir neturtinės žalos ieškovui ir privalo šią žalą atlyginti, nes ieškovas negavo pajamų, kurių pagrįstai tikėjosi gauti pagal Sutartį, taip pat dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė didelės neturtinės žalos, kadangi pablogėjo jo dalykinė reputacija, įmonė neteko verslo kontaktų ir finansavimo šaltinių. Prašė visiškai atlyginti nuostolius (negautas pajamas), patirtus nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 30 d., t. y. iki Sutarties galiojimo pabaigos.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Konsorciumas nesilaikė Sutarties - nevykdė būtinų investicijų, bet taip pat nemokėjo Savivaldybei priklausančių sumų, siekė pasipelnyti statydamas ne automobiliams statyti skirtus statinius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarties 7.2.5 punktuose numatyta, kad Konsorciumo esminiu įsipareigojimų nevykdymu laikomas 6 mėnesių atsilikimas nuo investavimo ir darbų grafiko dėl paties Konsorciumo kaltės, Savivaldybei tinkamai įvykdžius visus tam būtinus įsipareigojimus. Tačiau teismas nesutiko su ieškovu, kad tai yra vienintelis esminis pažeidimas, dėl kurio galima nutraukti Sutartį, nes sutartis gali būti nutraukta vienašališkai ne tik šalių sutartyje nustatytais atvejais, bet ir pagal įstatymą, kai viena iš sutarties šalių iš esmės pažeidžia sutartį. Pažymėjo, kad rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėtų ir pagrįstų lūkesčių nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo, laikomas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). Teismas akcentavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-176-51/2005 Savivaldybės naudai solidariai iš atsakovų UAB „Baltijos parkingas“ ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ priteista 1 146 147 Lt skolos, 50 000 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pažymėjo, jog Konsorciumas yra vieninga Sutarties šalis ir yra solidariai atsakingas Savivaldybei (Sutarties 1.2 p.). Teismas teigė, jog Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendime nustatyta, kad vienas iš Konsorciumo dalyvių UAB „Baltijos parkingas“ yra skolingas Savivaldybei pinigų sumas pagal Sutarties 5.1.14 punktą, taigi pagal solidariąją prievolę (CK 6.6 str.) atsakingas yra ir ieškovas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad pagal vieną iš Sutarties nutraukimo pagrindų, t. y. kad Konsorciumas nesumokėjo Savivaldybei pagal Sutartį priklausančių piniginių lėšų, sutartis nutraukta pagrįstai, ir konstatavo, jog nustačius, kad vienašalis Sutarties nutraukimas bent dėl vieno faktinio pagrindo buvo pagrįstas, laikoma, kad Sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Teismas taip pat nurodė, jog Konsorciumas Sutartyje įsipareigojo inicijuoti, parengti, suderinti ir pateikti tvirtinti Vilniaus miesto tarybai parkavimo planą (1.4.2, 2.1.1 p.). Ieškovas teigė, kad parkavimo planas Savivaldybei buvo pristatytas 2000 m. rugsėjo 24 d., tačiau pats nurodė, kad 2002 m. vasario 26 d. Savivaldybės Sutarties kontrolės darbo grupės posėdžio metu buvo nuspręsta pakartotinai pareikalauti iš Konsorciumo nurodyti priežastis, dėl kurių numatytais terminais nepateiktas Sutarties reikalavimus atitinkantis parkavimo planas. Iš šių nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad parkavimo plano, atitinkančio Sutarties reikalavimus, pateikta nebuvo. Tai patvirtina ir Savivaldybės administracijos raštas, kuriame nurodyta, kad Savivaldybei nebuvo pateiktas Teritorijų planavimo įstatyme specialiajam planui nustatytus reikalavimus atitinkantis parkavimo planas. Teismas padarė išvadą, kad parkavimo plano parengimas yra viena iš esminių Sutarties sąlygų, kadangi, nesant tinkamai paruošto plano, negali toliau būti įgyvendinamas bilietų automatų bei parkavimo ženklų įrengimas, daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statyba. Teismas akcentavo, jog Konsorciumas įsipareigojo užtikrinti Savivaldybei galimybę susipažinti su Sutartyje nurodyta informacija (3.5.2, 4.3.6, 5.2 p.), tačiau ieškovas tiek ieškinyje, tiek savo raštuose Savivaldybei pripažino, kad jis negali užtikrinti tinkamo susipažinimo su informacija. Teismas nurodė, kad Sutartis buvo nutraukta ir tuo pagrindu, kad Konsorciumas nevykdė Sutartyje numatytų investicijų, įskaitant tai, kad Sutartyje nustatytu laiku įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nepastatė ir neįrengė daugiaaukščių parkingų. Pažymėjo, jog ieškovo teiginiai, kad pati Savivaldybė netinkamai vykdė Sutartį, paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad Savivaldybė laikėsi 1.5.1 punkte numatytų įsipareigojimų. Sutarties 4.4.2 punkte buvo numatyta, kad daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės bus statomos jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Tik pasirašius jungtinės veiklos sutartį ir suderinus tokios aikštelės projektą, buvo numatyta teisė gauti statybos leidimą (Sutarties 4.4.3 p.). Iš ieškovo ir ,,International Development Corporation“ 1999 m. gruodžio 29 d. sutarties bei ieškovo ir bendrovės „Twin Towers International LLC“ 2002 m. lapkričio 25 d. sutarties matyti, jog ieškovas ketino statyti komercinės paskirties objektus, tačiau komercinių pastatų statyba nebuvo numatyta Sutartyje ir ji neatitiko Savivaldybės tikslo sukurti veiksmingą eismo srautų reguliavimo ir parkavimo sistemą. Teismo nuomone, daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybos koncepcija, prieštaraujanti Sutartyje įtvirtintoms nuostatoms, buvo esminis sutarties pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis CPK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Teismas konstatavo, kad parkavimo plano ir informacijos nepateikimas, priklausančių pagal Sutartį piniginių lėšų nemokėjimas buvo rimtas pagrindas įtarti, kad Sutarties vykdymas ateityje gali būti apsunkintas, atsižvelgiant dar ir į tai, kad iš ieškovo raštų Savivaldybei buvo žinoma apie tarp Konsorciumo dalyvių kylančius konfliktus, neigiamai veikiančius Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovas Sutartį su Konsorciumu nutraukė 2003 m. lapkričio 17 d., t. y. tą dieną, kai su UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“, kuri nebuvo Konsorciumo dalyvis, pasirašė laikiną susitarimą, kadangi šis susitarimas buvo pasirašytas siekiant laikinai išspręsti rinkliavos už automobilių statymą rinkimo problemas, nes tuo metu pasikeitė vietinę rinkliavą už automobilių statymą reglamentuojantys teisės aktai, todėl teigti, jog atsakovas su Konsorciumu vienašališkai nutraukė Sutartį pasirašydamas šį susitarimą, nėra jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Egapris“ apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Skundui pagrįsti apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nepateikė atsakovui parkavimo plano. Vertindamas faktą, kad parkavimo planas taip ir nebuvo patvirtintas Vilniaus miesto taryboje, teismas nepagrįstai rėmėsi tik Sutarties 1.4.2 ir 2.1.1 punktuose įtvirtinta Konsorciumo pareiga inicijuoti, parengti, suderinti ir pateikti tvirtinti Vilniaus miesto tarybai parkavimo planą ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad Sutarties 2.1.1 punkte nustatyti įpareigojimai ir kitai Sutarties šaliai, t. y. Savivaldybei, kuri prisiėmė pareigą ne tik pateikti būtiną informaciją sudarytos sutarties įgyvendinimui užtikrinti, bet ir užtikrinti atitinkamų Savivaldybės administracijos padalinių dalyvavimą rengiant pagal jų kompetenciją parkavimo planą bei svarstyti šį dokumentą Sutarties nustatyta tvarka. Pagal Sutarties 2.1.5 punktą Savivaldybė privalėjo ne tik svarstyti parkavimo planą ir jį tvirtinti, bet ir nepatvirtinimo atveju teikti Konsorciumui pastabas ir pasiūlymus dėl tų sąlygų, dėl kurių planas nebuvo patvirtintas, tačiau Savivaldybė šių Sutarties sąlygų nevykdė. Apsispręsti dėl parkavimo plano tvirtinimo Savivaldybei trukdė ir tai, kad, pasikeitus jos vadovybei (miesto meru tapus A. Zuokui), dėmesys ir pastangos spręsti šiuos klausimus su Konsorciumu sumažėjo, dėl ko Konsorciumas ne kartą kreipėsi tiek į merą, tiek ir į kitus vadovaujančius Savivaldybės pareigūnus.
2. Sutarties priede Nr. 6 įtvirtinta Konsorciumo teisė vykdyti ir kitus nekilnojamojo turto projektus per savo sukurtas ir įsteigtas nekilnojamo turto vystymo kompanijas. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo ketinimas statyti komercinius objektus pažeidė Sutartį. Kadangi Savivaldybė buvo tos nuomonės, kad esant dideliems automobilių srautams miesto centrinėje dalyje būtina joje pastatyti ir automobilių stovėjimo aikšteles, Konsorciumas kaip vieną iš keleto parkingo antžeminės dalies variantų nagrinėjo galimybę pastatyti ir aukštos klasės viešbutį. Akivaizdu, kad, esant kitokiam Savivaldybės požiūriui, Konsorciumas būtų projektavęs ir statęs tokį statinį, kuris būtų atitikęs Savivaldybės keliamus reikalavimus. Tačiau nekilnojamojo turto objektų kainoms ėmus didėti, rinkoje atsirado dalyvių, siūlančių Savivaldybei įvairius automobilių stovėjimo aikštelių statybos variantus, tačiau, leidimus statyboms išdavus kitiems rangovams, buvo iš esmės pažeista Sutarties 1.4.1 punkte įtvirtinta nuostata, nustačiusi, jog Konsorciumas šios sutarties galiojimo laikotarpiui yra vienintelis parkavimo paslaugų teikėjas Vilniaus mieste, taip pat ir 1.5 punkto reikalavimas Savivaldybei nurodytu laikotarpiu neatlikti veiksmų, kuriais galėtų būti padaryta žala kitai Sutarties šaliai. Atkreiptinas dėmesys, kad Savivaldybė per daugiau nei 4 metus neišsprendė žemės sklypų tokioms aikštelėms pastatyti nuomos ar panaudos sutarčių pagrindu paskyrimo klausimo.
3. Nuspręsdamas, kad aikštelių nepastatymas yra esminis minėtos Sutarties pažeidimas dėl Konsorciumo kaltės, teismas neatsižvelgė netgi į tai, kad Vyriausybė 2001 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 1409 perdavė Savivaldybei du žemės sklypus daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybai. Teismas nevertino to, kad Savivaldybė ignoravo ieškovą, bei Savivaldybės atsisakymo suteikti informacija apie vykdomus pasitarimus bei įsiskolinimus, Savivaldybės pasiūlymus Konsorciumui, kad šis atsisakytų žemės sklypų ir automobilių stovėjimo aikštelių statybos. Taigi, teismas nepagrįstai teigė, jog Konsorciumas neatliko Sutartimi numatytų investicijų, nes faktiškai Savivaldybė pati nevykdė Sutartimi savo prisiimtų įsipareigojimų.
4. Teismas nepagrįstai teigė, kad Konsorciumas nesumokėjo Savivaldybei priklausančių lėšų, ir rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-176-51/2005, nes ginčą tarp Sutarties šalių lėmė ne pats skolos atsiradimo fakto neigimas, bet tos skolos sumos dydis. Šią aplinkybę sąlygojo teisės aktų, reglamentuojančių rinkliavas, pasikeitimai.
5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Konsorciumas neteikė Savivaldybei Sutartimi nustatytos informacijos. Savivaldybė nepateikė įrodymų, kad negavo iš UAB „Baltijos parkingas“ jos pareikalautos informacijos. Kita vertus, kai Savivaldybė pati pažeidė Sutarties nuostatas ir pradėjo vesti derybas su kitomis įmonėmis dėl aikštelių statybos, Konsorciumo dalyvis UAB „Baltijos parkingas“, atsakingas už minimos informacijos teikimą Savivaldybei, ėmė ją riboti nuogąstaudamas, kad ji nepatektų konkurentams.
6. Teismas nepasisakė apie liudytojų apklausos rezultatus, iš kurių matyti išankstinis buvusio mero A. Zuoko nusistatymas prieš Sutartį.
7. Ieškovas šiuo atveju gali atsakyti tik už savo veiksmus, todėl teismo išvada dėl solidarumo yra neteisėta ir pagrįsta klaidingomis nuostatomis. Sutarties 2.1.5 punkte numatyta galimybė Savivaldybei pačiai patvirtinti parkavimo planą savo nuožiūra, o Konsorciumas nesutikdamas su Savivaldybės patvirtintu planu turi teisę nutraukti Sutartį, bet Sutarties nutraukimas tokiu pagrindu Savivaldybės iniciatyva nėra numatytas.
8. Teismas nevertino Savivaldybės veiksmų, kai 2003 m. lapkričio 17 d. buvo pasirašytas laikinas susitarimas su UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“. Šis laikinas susitarimas bei kitas papildomas susitarimas buvo pasirašytas be ieškovo rašytinio sutikimo ir be įspėjimo, todėl tai laikytina įrodymu, kad faktiškai Savivaldybė vienašališkai be perspėjimo nutraukė Sutartį su Konsorciumo dalyviu UAB „Egapris“, nes visos teisės, susijusios su parkavimo sistema Vilniaus mieste buvo perduotos Konsorciumui, o ne UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo jį atmesti nurodydama šiuos motyvus:
Ieškovas nepateikė Sutarties ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas atitinkančio specialiojo plano ir teismas pagrįstai nusprendė, kad tinkamai parengto parkavimo plano nepateikimas Vilniaus miesto savivaldybei nagrinėjamu atveju yra esminis Sutarties pažeidimas, o apeliantas nenurodė jokių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad tokia teismo išvada yra neteisėta. Apeliantas, laikydamas nepagrįstu teismo teiginį, kad Konsorciumas neatliko Sutartimi numatytų investicijų, nepasisakė nei dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 24 d. nutarties, kurioje konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikėsi 1999 m. gruodžio 30 d. sutarties 1.5.1 punkte numatytų įsipareigojimų, nei dėl Sutarties 4.4.3 punkto, kad, tik pasirašius jungtinės veiklos sutartį ir suderinus daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės projektą, buvo numatyta teisė gauti statybos leidimą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Savivaldybė neišsprendė žemės sklypų nuomos ar panaudos sutarčių pagrindu paskyrimo klausimo. Kaip minėta, Savivaldybės pareigos suteikti žemės sklypą aikštelės statybai būtina prielaida - jungtinės veiklos sutarties tarp Konsorciumo ir Vilniaus miesto savivaldybės sudarymas. Sutartis nenumatė Konsorciumo teisės suteiktuose žemės sklypuose statyti komercinius pastatus (pvz., viešbučius, kazino ir pan.). Esant tokiai situacijai, jungtinės veiklos sutarties pasirašymas nebuvo įmanomas, kadangi neatitiko Sutarties reikalavimų. Be to, pasikeitęs Vietos savivaldos įstatymas uždraudė savivaldybėms sudaryti jungtinės veiklos sutartis su privačiais asmenimis. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Savivaldybė jį ignoravo, nes buvo susitarta, kad UAB „Baltijos parkingas“ bus vienintelis teisėtas visų Sutartyje numatytų Konsorciumo teisių ir pareigų perėmėjas tol, kol ieškovas įgyvendins opciono teisę. Apeliantas nepagrįstai iš naujo aiškina 2005 m. birželio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Be to, skolos dydis ir jos nemokėjimo trukmė bei Konsorciumo nepajėgumas minėtą skolą sumokėti net ją priteisus liudija, kad Konsorciumas padarė esminį Sutarties pažeidimą. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Konsorciumas neteikė Savivaldybei Sutartyje nurodytos informacijos, o ieškovas savo pozicijos įrodymais nepagrindė. Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo liudytojų parodymų, tačiau, kaltindamas buvusį Vilniaus miesto merą A. Zuoką dėl Sutarties nevykdymo, dėsto tik savo pamąstymus ir nepateikia jokių įrodymų. Nepagrįsti ir teiginiai dėl Laikino susitarimo sudarymo, nes jis buvo sudarytas tik siekiant laikinai išspręsti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimo problemas, kurios atsirado įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2003 m. vasario 24 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-40-149/2003. Tačiau kaip šis laikinas susitarimas pažeidė ar galėjo pažeisti ieškovo teises, apeliantas nenurodė, tuo labiau kad minėto Laikino susitarimo vertinimas, nustačius Konsorciumo kaltę dėl Sutarties nevykdymo, nėra reikšmingas šiai bylai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 24 d. nutartyje konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad sudarius 1999 m. gruodžio 30 d. Sutartį su Konsorciumu o Savivaldybė būtų sudariusi su kitais subjektais sutartis, trukdančias kurti vientisą parkavimo sistemą Vilniaus mieste. Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepagrindžia, kuo pasireiškė jo dalykinės reputacijos pablogėjimas, kokia ta dalykinė reputacija buvo iki tariamo pažeidimo ir kaip būtent Savivaldybės veiksmai galėjo lemti apelianto dalykinės reputacijos pablogėjimą ir neturtinės žalos atsiradimą. Be to, apeliantas pats visuose procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad dėl kito Konsorciumo partnerio veiksmų jis praktiškai nedalyvavo vykdant Sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Atsižvelgdama į skunde suformuluotą reikalavimą, teisėjų kolegija apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vienašališką sutarties nutraukimą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos. Išvados dėl sutartimi šalių prisiimtų įsipareigojimų lems galutinį nagrinėjamos bylos teisinį rezultatą: taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, konstatavus netinkamą Sutarties nutraukimą, t arba eliminuoti jo civilinę atsakomybę.
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei nuosekliai formuluojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Visagino miesto skyrius v. UAB „ Rina“, bylos Nr. 3K-21/1998; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-1145/2000; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-837/2001; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį sudarius sutartį ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.), derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio.
Pažymėtina, kad civilinėje teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo tvarkos reikalavimus nustato imperatyviosios teisės normos. Paprastai šalys sutartyje aptaria sutarties nutraukimo faktą, nutraukimo tvarką ir teisines pasekmes. Šalių valia dėl sutarties nutraukimo gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnyje numatytų sutarties nutraukimo pagrindų ypatumas yra tas, kad, jiems esant, nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Pažymėtina, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta tik joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės, suteikiant teisę ginčo atveju teismui spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, civ. b. Nr. 3K-P-346/2004).
CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių.
Sprendžiant, ar įvykdytas sutarties pažeidimas yra esminis, būtina nustatyti, kokia yra sudarytos sutarties esmė, kas yra jos dalykas ir kokios yra esminės sutarties sąlygos.
Sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad Vilniaus miesto viešojo parkavimo sistema – tai pastatų, statinių bei įrengimų visuma, skirta automobilių stovėjimui Vilniaus mieste organizuoti, apimanti automobilių stovėjimo vietas gatvėse ir aikštėse, kuriuose Konsorciumui leidžiama rinkti vietinę rinkliavą ir mokestį už automobilių stovėjimą, bei automobilių stovėjimo vietas gatvėse ir aikštėse, tam skirtus pastatus ir statinius pagal patvirtintą parkavimo planą. Tame pačiame punkte nurodyta, kad parkavimo planas – Vilniaus miesto centrinės dalies mokamo viešojo parkavimo planas, specialiojo planavimo dokumentas, Konsorciumo inicijuotas, parengtas ir pateiktas svarstyti Vilniaus miesto tarybai vadovaujantis šia Sutartimi bei Teritorijų planavimo įstatymo 11-14 ir 23 straipsniais, į šį planą įeina susisiekimo infrastruktūros objektų, susijusių su automobilių stovėjimu Vilniaus miesto gatvėse, aikštėse bei daugiaviečiuose automobilių garažuose, išdėstymo ir jų sistemos plėtojimo schemos bei projektai. Taigi, tarp Savivaldybės ir Konsorciumo pasirašytos Sutarties tikslas – patobulinti Vilniaus miesto viešojo automobilių statymo sistemą įdiegiant standartus atitinkančią, modernią, patenkinančią dabartinius ir ateities poreikius parkavimo sistemą, nes veiksminga eismo srautų reguliavimo ir parkavimo sistema yra esminis sėkmingo miesto vystymo faktorius (Sutarties 1.1.2–1.1.3, 1.3.1 punktai, t. 1, b. l. 30, 32). Pagal Sutartį Vilniaus miesto viešojo parkavimo sistemos tobulinimo įgyvendinimas prasideda nuo parkavimo plano. Be jau Sutarties 1.2 punkto nurodyto ir parkavimo plano apibrėžimo, Sutarties 2.1.3 punktas nustato, kad šalių tikslas yra sukurti planą, kurio pagrindu būtų detaliai reguliuojamas atitinkamų gatvių eismo srautas ir parkavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokio Vilniaus miesto viešojo parkavimo sistemos parkavimo plano, atitinkančio darbų apimtį, apibrėžtą Sutarties priede Nr. 2, Konsorciumas nepateikė, iš esmės tokios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniame skunde ir neginčijamos. Tačiau apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kad Sutarties 2.1.1 punkte nustatyti įsipareigojimai Savivaldybei užtikrinti atitinkamų Savivaldybės administracijos padalinių dalyvavimą rengiant parkavimo planą, pagal savo kompetenciją bei svarstyti šį dokumentą (parkavimo planą) šios Sutarties nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, aiškindama šią Sutarties nuostatą, pažymi, kad to paties punkto pirmoje dalyje nustatyta, kad Konsorciumas prisiima įsipareigojimus inicijuoti, parengti, suderinti ir pateikti tvirtinti Vilniaus miesto tarybai Vilniaus miesto viešojo parkavimo sistemos parkavimo planą, atitinkantį darbų apimtį, apibrėžtą Sutarties priede Nr. 2, bei remdamasis Savivaldybės ir jai atskaitingų institucijų pateikta informacija, apibrėžta Sutarties priede Nr. 3, o taip pat remdamasis savo surinkta informacija, gauta atliekant papildomus tyrimus ir studijas, jei to reikės. Tai reiškia, kad iniciatyvus rengiant minėtą planą turėjo būti Konsorciumas, taigi jis turėjo būti aktyvus ir kreiptis į Savivaldybę trūkstant tam tikrų duomenų. Be to, ieškovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kad Konsorciumas būtų kreipęsis į Savivaldybės administracijos padalinius dėl Sutarties 2.1.1 punkto įgyvendinimo ir Savivaldybė būtų atsisakiusi dalyvauti šiame punkte numatyta apimtimi (CPK 178 str.). Apelianto skunde minimas 2002 m. kovo 22 d. UAB ,,Baltijos parkingas“ Savivaldybei skirtas raštas neįrodo, kad dėl to, jog nebuvo pateiktas parkavimo planas, kalta Savivaldybė, nes Sutarties 1.5.1 punkte numatyta, kad šalys supranta, jog Savivaldybė neturi visos būtinos informacijos parkavimo planui rengti.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš Vilniaus miesto mero pirmojo pavaduotojo rengiamo pasitarimo dėl Sutarties vykdymo 2001 m. kovo 22 d. protokolo Nr. 56 (t. 1, b. l. 103) matyti, kad buvo svarstytas klausimas dėl sostinės automobilių aikštelių sistemos plano derinimo eigos, vietų šioms aikštelėms statyti sąrašo tikslinimo bei jų statybos terminų nustatymo ir nutarta siūlyti Konsorciumui vykdyti Sutarties 4 punktą dėl dviejų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo (numatytų prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir kino teatro ,,Pergalė“) iki 2002 m. sausio 1 d. Taip pat nutarta siūlyti Konsorciumui informuoti, kada planuojama pradėti derinti dokumentus bei kada ir kuriose sostinės vietose Konsorciumas įsipareigoja pradėti ir baigti dviejų požeminių ir antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių statybą 2001 m. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyti priedai, iš kurių, apelianto nuomone, matyti, kad Konsorciumas ne kartą kreipėsi į Savivaldybę dėl nepalankios situacijos sprendžiant tolesnius parkavimo plano realizavimo klausimus, savo turiniu apima ne viso parkavimo plano inicijavimą, rengimą, derinimą ir tvirtinimą - iš esmės juose (apelianto nurodytuose prieduose) detalizuojama situacija, susijusi su daugiaaukščio garažo projekto prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto įgyvendinimu bei įvardijami Konsorciumo dalyvių vidaus nesutarimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau paminėti Sutarties punktai, taip pat tarp šalių vykusiuose susitikimuose svarstyti klausimai suponuoja išvadą, kad sostinės automobilių aikštelių sistemos planas suderintas nebuvo, be to, automobilių stovėjimo aikštelių sistema (arba bent jos dalis) sostinėje turėjo būti ne tik efektyvi, bet ir įgyvendinta operatyviai (CPK 185 str.). Todėl Sutarties pagrindu atsiradusių teisėtų ir pagrįstų lūkesčių nepatenkinimas dėl vienos iš Sutarties šalių pareigų nevykdymo gali būti laikomas esminiu Sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.).
Apelianto teigimu, skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas dar ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konsorciumas neatliko Sutartyje numatytų investicijų, įskaitant tai, kad Sutartyje nustatytu laiku įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nepastatė ir neįrengė daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių, padaryta neatsižvelgiant į visą byloje esančią medžiagą. Apeliantas tiek skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad Sutarties 6 priede numatyta Konsorciumo teisė vykdyti ir kitus nekilnojamojo turto projektus leido ieškovui rengti ir teikti Savivaldybei planą pastatyti ir aukštos klasės viešbutį su požemine automobilių stovėjimo aikštele. Apelianto nuomone, esant kitokiam Savivaldybės požiūriui, Konsorciumas būtų projektavęs ir statęs tokį statinį, kuris atitiktų Savivaldybės keliamus reikalavimus. Kaip jau minėta, Sutarties tikslas – modernios automobilių statymo sistemos įrengimas, viešojo automobilių statymo sistema – tai pastatų, statinių bei įrengimų visuma, skirta automobilių stovėjimui Vilniaus mieste organizuoti, apimanti automobilių stovėjimo vietas gatvėse ir aikštėse bei automobilių statymui skirtus pastatus ir statinius. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad daugiaaukščiai parkingai – tai daugiaaukščiai antžeminiai ar požeminiai statiniai, skirti automobilių laikinam parkavimui. Minėtos Sutarties nuostatos patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Konsorciumo narių siekis virš parkingų statyti komercinius pastatus, nesusijusius su Sutarties tikslu sukurti efektyvią miesto viešojo parkavimo sistemą, prieštarauja Sutarčiai. Teisėjų kolegija sutinka su Savivaldybės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta nuomone, kad po apelianto nurodytu komerciniu pastatu įrengta požeminė automobilių statymo aikštelė tarnautų ne miestiečių, o tokio viešbučio su kazino poreikiams tenkinti, todėl Savivaldybė negalėjo išspręsti žemės sklypų perdavimo klausimo nesant tam tinkamo projekto. Atkreiptinas dėmesys, kad Savivaldybės pareigos suteikti leidimus statyti daugiaaukštes aikšteles, būtina prielaida – jungtinės veiklos sutarties sudarymas tarp Konsorciumo ir Vilniaus miesto savivaldybės, suderinus daugiaaukštės aikštelės projektą (Sutarties 4.4.3 punktas). Dėl šios priežasties atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Savivaldybė vilkino plano patvirtinimo procedūras. Apeliantas teigia, kad Savivaldybė, pažeisdama Sutarties nuostatą, kad Konsorciumas bus vienintelis Savivaldybės partneris kuriant automobilių statymo sistemą, perdavė Sutarties priede Nr. 1 numatytus sklypus kitoms kompanijoms statyti automobilių stovėjimo aikšteles ir rekonstruoti pastatus, todėl elgėsi nesąžiningai. Be to, apeliantas pažymi, kad savivaldybė neteisėtai 2003 m. lapkričio 17 d. pasirašė sutartį su UAB ,,Vilniaus parkavimo kompanija“. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Egapris“ v. UAB ,,Baltijos parkingas“, AB ,,Vilniaus bankas“, bylos Nr. 3K-3-9/2005, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sudarius 1999 m. gruodžio 30 d. Sutartį Savivaldybė būtų sudariusi su kitais subjektais sutartis, trukdančias kurti vientisą automobilių statymo sistemą Vilniaus mieste. Pažymėtina dar ir tai, kad, kaip matyti iš 2008 m. rugsėjo 3 d. Savivaldybės rašto (t. 3, b. l. 52), požeminiai ar daugiaaukščiai parkingai prie Halės turgavietės nėra statomi. Savivaldybė paaiškino, kad 2002 m. kovo 28 d. sutartimi Nr. 4/1778 Halės turgavietei nuomoti, remontuoti ar rekonstruoti ir eksploatuoti UAB ,,Tuguva“ įsipareigojo remontuoti ir rekonstruoti Halės turgavietę. Papildomu susitarimu 2003 m. vasario 26 d. ta pati bendrovė įsipareigojo papildomai investuoti į automobilių stovėjimo aikštelės virš Halės turgavietės įrengimą. Taigi, daugiaaukštė ar požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Sutarties priede Nr. 1 numatytoje vietoje statoma nebuvo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apelianto nurodoma Gedimino prospekto vieta į Sutarties priedo Nr. 1 sąrašą įtraukta nėra. Nesant įrodymų, kad dėl Savivaldybės veiksmų ar neveikimo tai atlikta nebuvo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Konsorciumas neatliko Sutartyje numatytų investicijų.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Konsorciumas neteikė Savivaldybei Sutarties 3.5.2, 4.3.6, 5.2 punktuose nurodytos informacijos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis privalo pagrįsti savo teiginius, t. y. ieškovas, teigdamas, kad Savivaldybei buvo teikiama minėtuose punktuose numatyta informacija, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kita vertus, pačiame apeliaciniame skunde pripažįstama, kad Konsorciumo dalyvis UAB ,,Baltijos parkingas“, atsakingas už tokios informacijos teikimą, ėmė ją riboti.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Konsorciumo dalyvių solidarumo yra neteisėta ir nepagrįsta.
Jungtinės veiklos sutartimi keli asmenys, kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Jungtinės veiklos sutarties dalyku gali būti įvairi bendra veikla, dėl kurios gali būti sukurti materialūs ir nematerialūs bendros veiklos produktai (rezultatai). Kaip minėta, Sutartis buvo sudaryta (taip pat ir nutraukta) tarp dviejų asmenų – Savivaldybės ir Konsorciumo, kurį pagal 1999 m. balandžio 14 d. Konsorciumo sutartį UAB „Egapris“ sudarė su Norvegijos įmonės „Parkerings Compagniet AS“ dukterine įmone Lietuvoje UAB „Baltijos parkingas“. Taigi, Konsorciumas yra Sutarties šalis, tuo tarpu Konsorciumo dalyvių santykius reglamentuoja sutartis dėl veiklos principų (t. 1, b. l. 18-26). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo klausimą, pagrįstai pažymėjo, kad bent vieno iš Konsorciumo dalyvio prievolės nevykdymas reiškia viso Konsorciumo prievolės nevykdymą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Konsorciumas neteikė Savivaldybei Sutartimi nustatytos informacijos, nes Savivaldybė nepateikė įrodymų, kad negavo iš UAB „Baltijos parkingas“ jos pareikalautos informacijos. Ieškovas, būdamas Konsorciumo dalyvis, pats turėjo įgyvendinti pareigą susijusią tiek su informacijos pateikimu Savivaldybei, tiek su įrodymų pateikimu teismui. Teisėjų kolegija dėl tos pačios priežasties atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas nagrinėjamu atveju gali atsakyti tik už savo veiksmus. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Konsorciumo dalyvių santykius reglamentuojančioje sutartyje dėl veiklos principų buvo numatyta, kad, ieškovui nepasinaudojus opciono teise, UAB „Baltijos parkingas“ liko teisėtas Konsorciumo atstovas santykiuose su Savivaldybe nepriklausomai nuo to, kokie buvo Konsorciumo dalyvių tarpusavio santykiai, tačiau atsakomybė už konsorciumo įsipareigojimų, nustatytų Sutartimi, vykdymą, Konsorciumo dalyviams išlieka solidari (Sutarties 1.2 p.). Dėl tos pačios priežasties atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netyrė, jog Savivaldybė visiškai nereagavo į ieškovo pasiūlymus dėl Konsorciumo skolų padengimo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, pasisakydamas apie Konsorciumo nevisiško atsiskaitymo su Savivaldybe priežastis, neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimu nustatytas aplinkybes, todėl teismo išvada, kad Konsorciumas nepagrįstai neatsiskaitė su Savivaldybe ir kad tai laikytina esminiu Sutarties pažeidimu, yra teisiškai nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendime nustatyta, kad vienas iš Konsorciumo dalyvių UAB „Baltijos parkingas“ yra skolingas Savivaldybei pinigų sumas pagal Sutarties 5.1.14 punktą. Akivaizdu, kad apeliantas skolos iš principo nekvestionuoja, kaip skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą nurodo tik tai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendime klausimas keliamas tik dėl skolos dydžio. Minėtame įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo sprendime, kuriuo iš UAB ,,Baltijos parkingas“ ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija“ Savivaldybės naudai priteisinat 1 146 147 Lt skolą bei 50 000 Lt delspinigių, nurodyta, kad net neatsižvelgiant į Konsorciumo nurodytas aplinkybes, kad atsakovams nebuvo suteiktas vienintelio partnerio statusas bei buvo iškilę problemų su daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statyba, šios aplinkybės nėra pagrindas pateisinti Sutarties 5.1.15 punkto įsipareigojimo nevykdymo apskritai. Pažymėtina, kad pagal minėtą solidariąją prievolę atsakomybė dėl nesumokėjimo Savivaldybei tenka ir ieškovui. Taigi išdėstytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas esminius Sutarties pažeidimus Konsorciumui nesumokėjus Savivaldybei priklausiančių lėšų, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimu ir teisingai sprendė, jog sutartis vienašališkai nutraukta pagrįstai.
Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti, jog iš Savivaldybės veiksmų ir liudytojų parodymų matyti, kad Savivaldybė buvo suinteresuota nutraukti Sutartį, kas nulėmė pagal Sutartį numatytų atlikti darbų vilkinimą. Tokius teiginius, visų pirma, paneigia aukščiau aptartos aplinkybės, be to, apeliaciniame skunde akcentuoti liudytojų parodymai neįrodo skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme apeliantas reikalavimo priteisti žalos atlyginimą nekildino iš Savivaldybės kaltės dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, todėl dėl šio argumento teisėjų kolegija nepasisako (CPK 312 str.).
Nagrinėjamu atveju bankrutuojanti bendrovė pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, teigdama, kad šie atsirado dėl atsakovo veiksmų neteisėtai vienašališkai nutraukus Sutartį. Sprendžiant, yra ar ne pagrindas šiuo atveju taikyti Savivaldybei civilinę atsakomybę, turėjo būti nustatytos būtinosios šios atsakomybės taikymo sąlygos: ar Savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus, konkrečiai – ar turėjo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį; ar ieškovas patyrė žalos (nuostolių); priežastinį neteisėtų Savivaldybės veiksmų ir bendrovės patirtos žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.); nustačius šias sąlygas, Savivaldybės kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, neatsiranda ir pagrindas atlyginti žalą. Be to, atmestini kaip neįrodyti ieškovo argumentai, kad Savivaldybės veiksmai tiek iki Sutarties nutraukimo, tiek ją nutraukiant lėmė neturtinę žalą, nes pablogėjo apelianto dalykinė reputacija. Pažymėtina, kad ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė jokių įrodymų, kokia jo reputacija buvo iki Sutarties sudarymo, Sutarties vykdymo metu, ją nutraukus ir kokia ji yra dabar, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ir neturtinės žalos atsiradimo (CPK 178, 185 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.