Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Dovidaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta sankcionuoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios valstybinės inspektorės N. V. 2012 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. ATV-07, kuriuo T. K. paskirta mažesnė nuobauda nei Lietuvos Respublikos ATPK 91 str. sankcijoje numatyta minimali bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios valstybinės inspektorės N. V. 2012 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. ATV-07, T. K. už Lietuvos Respublikos ATPK 91 straipsnio pažeidimą, paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nutarime nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, kad sunkinančių pažeidėjo atsakomybę aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą ir nuoširdžiai dėl jo gailisi, pažeidimo neslėpė: bendradarbiavo, teikė paaiškinimus, todėl T. K. skirtina administracinė nuobauda – įspėjimas. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. 3 d., prašė šį nutarimą sankcionuoti.

Skunde teigiama, jog šioje byloje yra administracinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl apskritai nėra pagrindo skirti administracinę nuobaudą. Detalizuojamos ATPK 17 str. nuostatos dėl teismų praktiką, aiškinat būtinojo reikalingumo taikymo sąlygas. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo siekiama pašalinti vandentiekio avarijos padarinius ir išvengti nuostolių bei užtikrinti gyventojams geriamojo vandens tiekimą; buvo įvykusi vandentiekio avarija, sutrikęs vandens tiekimas visam (duomenys neskelbtini) namui ir daliai (duomenys neskelbtini) namo butų, todėl pavojus gyventojų teisėms ir interesams buvo realus; buvo akivaizdu, kad skubiai nesiėmus avarijos likvidavimo darbų gyventojai neturės geriamojo vandens; avarija galėjo būti pašalinta tik atlikus žemės kasimo darbus ir sutvarkius po žeme esančius vamzdžius, avarinės situacijos nebuvo įmanoma suplanuoti, numatyti ir iš anksto gauti reikalingą leidimą; žemės kasimo darbus vėliau tą pačią dieną prižiūrėjo atvykęs archeologas, nenustatyta, kad būtų padaryta žala nekilnojamiesiems paveldo objektams. Apeliantas mano, kad kol būtų gauti leidimai iš institucijų, būtų pažeistos piliečių teisės, sukelta didelių nepatogumų ar netgi nuostolių, todėl išvengtoji žala yra didesnė nei padarytoji.

Skunde taip pat nurodoma, kad, jeigu vis dėlto būtų nustatyta, kad yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 91 str., sudėtis, turėtų būti paskirta mažesnė nuobauda, nei ATPK 91 str. sankcijoje numatyta bauda. Apeliantas teigia, jog byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – dėl pažeidimo nuoširdžiai gailėjosi, pažeidimo neslėpė, bendradarbiavo, teikė paaiškinimus. Pažeidimas padarytas likviduojant vandentiekio avariją, siekiant išvengti nepalankių padarinių ir nuostolių. Žemės kasimo darbai pradėti negavus institucijos, atsakingos už apsaugą, leidimo bei nedalyvaujant archeologui siekiant kuo skubiau pašalinti vandentiekio avarijos padarinius ir išvengti neigiamų pasekmių bei nuostolių gyventojams, nors archeologas buvo atvykęs ir prižiūrėjo darbus dar tą pačią dieną. Apeliantas nurodo, kad nors formaliai ir padarytas ATPK 91 str. pažeidimas, pagal pažeidimo pobūdį ir aplinkybes pažeidimas nėra sunkus, ne tyčinis, pažeidimas padarytas siekiant išvengti didesnės žalos, todėl ATPK 91 str. sankcijoje numatytos baudos paskyrimas avarijos likvidavimo darbams vadovavusiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Pažymi, kad nepadaryta žalos, todėl nepritaikius ATPK 30¹ str. švelninančių taisyklių, padarytas pažeidimas esant ekstremaliai, avarinei situacijai būtų prilygintas pažeidimui, kuris, kuris padaromas tyčia ar dėl aplaidumo iš anksto nepasirūpinus gauti atsakingos institucijos leidimą. Toks teisės normų taikymas, apelianto įsitikinimu, iš esmės prieštarautų teisingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde kelia jam paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo klausimą, nurodo, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, kas šalina jo administracinę atsakomybę (ATPK 17 str.). Pažymima, kad šis klausimas nebuvo skundžiamo nutarimo objektu. Pirmosios instancijos teismas sprendė T. K. paskirtos švelnesnės nuobaudos nei įstatymo sankcijoje numatyta taikymo pagrįstumą. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas detaliau nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su T. K. galimu veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apylinkės teismui atsisakius sankcionuoti institucijos priimtą nutarimą bei apygardos teismui palikus pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą, institucija priėmusi nutarimą, spręs klausimą dėl nuobaudos parinkimo T. K. iš naujo bei turės įvertinti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja būtinojo reikalingumo sąlygos.

Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad jam turėtų būti paskirta mažesnė nuobauda, nei ATPK 91 str. sankcijoje numatyta bauda. Visgi, apygardos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas šiuo atveju pagrįstai atsisakė sankcionuoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausiosios valstybinės inspektorės N. V. 2012 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. ATV-07, kuriuo T. K. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 91 str., padarymą paskirta mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali bauda – įspėjimas. Vien padaryto pažeidimo pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nepripažintinas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti švelnesnės nei įstatyme numatyta nuobaudos taikymą. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, žemės kasimo darbai pradėti negavus institucijos, atsakingos už apsaugą, leidimo bei nedalyvaujant archeologui, siekiant kuo skubiau pašalinti vandentiekio avarijos padarinius ir išvengti neigiamų pasekmių bei nuostolių gyventojams, taip pat nelaikytina išimtine aplinkybe, sudarančia pagrindą ATPK 30¹ str. taikymui, pažymint ir tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų apie įvykusią vandentiekio avariją. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nutarime nurodytos aplinkybės (dėl pažeidimo nuoširdžiai gailisi, pažeidimo neslėpė, bendradarbiavo, teikė paaiškinimus) priskirtinos prie administracinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir turi įtakos pažeidėjui skiriamos nuobaudos individualizavimui sankcijos, numatytos už padarytą pažeidimą, ribose, bet ne švelnesnės nei numato įstatymas nuobaudos taikymui, todėl atsisakė sankcionuoti pateiktą nutarimo dalį dėl ATPK 30¹ str. 1 d. taikymo.

Pažymima, kad ATPK 30¹ straipsnio nuostatos nustato, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės.

Įvertinus bylos medžiagą, daroma išvada, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Į tai, kad pažeidėjas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, jog byloje nėra duomenų, kad būtų padaryta reali žala nekilnojamojo kultūros paveldui, taip pat į tai, kad T. K. anksčiau už Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus administracinė atsakomybė nebuvo taikyta, į padaryto pažeidimo pavojingumą, gali būti atsižvelgta individualizuojant administracinę nuobaudą ir skiriant ją sankcijos ribose. Taigi nurodytos aplinkybės pagal administracinės nuobaudos skyrimo taisykles, leidžia taikyti nuobaudą numatytą ATPK 91 straipsnio sankcijos ribose (ATPK 30 str.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas atsižvelgė į visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes bei nenukrypo nuo panašiose bylose formuojamos praktikos. Pabrėžtina ir tai, kad administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų (ATPK 20 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta kaip teisiškai nereikšmingus skundo argumentus dėl mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali paskyrimo (ATPK 30¹ str.). Įvertinus pažeidimo pobūdį ir kitas nustatytas aplinkybes pripažįstama, kad paskyrus mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.

Be to, institucija, priėmusi nutarimą, nors ir po nutarimo priėmimo pagal ATPK 30¹ str. 3 d. kreipėsi į teismą dėl sprendimo sankcionavimo, tačiau skiriant T. K. nuobaudą, nenurodė, jog vadovaujasi taipogi ATPK 30¹ straipsnio nuostata.

Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą nepakeistą ir apelianto T. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.