Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudž. bylos Nr. 1A-727-485-2013;

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01046-2010-2;

2013 m. spalio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų: Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistajam R. R., jo gynėjui advokatui Arūnui Virkučiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl 2013 m. birželio d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 223 str. 1 d. – 50 MGL 6500 Lt dydžio bauda.

R. R. baudą įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „X“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. (galioja nuo 2002-01-01) reikalavimus, kuriame nurodoma, kad „... už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą:

1) 2009-12-31, pažeisdamas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio reikalavimus - “ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams”, bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo 2009-12-31 Paskolos sutarties Nr. 2009/1, kuria paskolos davėjas R. R. ir paskolos gavėjas UAB „X“, atstovaujama direktoriaus R. R., susitarė dėl 72600 Lt dydžio beprocentinės paskolos suteikimo;

2) 2009-10-26 – 2010-06-23 laikotarpiu, pažeisdamas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio reikalavimus - “ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, bei 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 p. reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „ Pinigai iš kasos išmokamai pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir finansininkas“ taip pat šių taisyklių 5 p. reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje“, kasos išlaidų orderiais: 2009-10-26 KIO Nr. 173, 2009-10-26 KIO Nr. 174, 2009-10-26 KIO Nr. 175, 2009-10-26 KIO Nr. 176, 2009-11-24 KIO Nr. 177, 2009-11-30 KIO Nr. 178, 2009-12-07 KIO Nr. 179, 2009-12-31 KIO Nr. 180, 2010-02-08 KIO Nr. 181, 2010-03-25 KIO Nr. 182, 2010-04-10 KIO Nr. 183, 2010-04-23 KIO Nr. 184, 2010-05-20 KIO Nr. 185, 2010-06-23 KIO Nr. 186 išmokėjo darbuotojams iš viso 107351,24 Lt sumą darbo užmokesčio, tačiau kasos išlaidų orderiuose ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose pats, kaip įmonės vadovas, nepasirašė, o taip pat neužtikrino, kad būtų pasirašę pinigų gavėjai;

3) 2009-07-01 – 2010-07-29 laikotarpiu pažeisdamas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. (galiojo nuo 2002-01-01) reikalavimus - „....apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjektų vadovų nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ bei Lietuvos Archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1996-02-22 įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuriame nurodoma, kad „įmonės apskaitos dokumentus privalo saugoti 10 metų“, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo šių UAB „X“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei suvestinių registrų, t. y.: pirminių pirkimo dokumentų, pateisinančių jo, kaip atskaitingo asmens, 2009 m. rugpjūčio – gruodžio mėn. išlaidas, užfiksuotas avansinėse apyskaitose, viso – 134971,33 Lt sumai, bei dokumentų, kurių pagrindu jis (R. R.) 2009-08-21 kasos orderiu ser. RAV Nr. 000205 užpajamavo įmonės kasoje 2000 Lt, 2009-08-24 kasos orderiu ser. RAV Nr. 000206 – 3000 Lt, 2009-08-31 kasos orderiu ser. RAV Nr. 000208 – 800 Lt.

Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „ X“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2010-07-29.

Skundo autoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui vien buhalterinių operacijų įforminimo apskaitos taisyklių pažeidimo fakto pakako konstatuoti BK 223 str. 1 d. nurodytus padarinius, tai yra kad dėl nustatytų pažeidimų neįmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „X" veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau, vien buhalterinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimas neužtraukia asmeniui BK 223 str. numatytos baudžiamosios atsakomybės. Be buhalterinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimo fakto įrodymo, kvalifikuojant veiką pagal BK 223 str., taip pat būtina įrodyti ir padarinius, t.y. kad dėl buhalterinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį vien remdamasis specialisto, atlikusio tyrimą, nustatytais buhalterinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimais, tačiau visiškai nemotyvuodamas, kodėl dėl šių pažeidimų tiriamuoju laikotarpiu negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „X" veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Skundo autoriaus teigimu, jis pripažintas kaltu tuo, kad pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo 2009-12-31 paskolos sutarties Nr. 2009/1, kuria paskolos davėjas R. R. ir paskolos gavėjas UAB „X" susitarė dėl 72600 Lt dydžio beprocentinės paskolos. Pirmosios instancijos teismas šių kaltinimų pagrįstumą motyvavo specialisto išvada ir paaiškinimais. Tačiau nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės bylos situacijos, nes iš tiesų 2009-08-31 R. R. ir UAB „X" sudarė paskolos sutartį (byloje pateikta tai patvirtinanti sutartis), pagal kurią R. R. įsipareigojo suteikti UAB „X" 72600 Lt beprocentę paskolą. Nors paskolos suteikimo faktas nebuvo visiškai tinkamai apskaitytas, tačiau tai savaime nepaneigia suteiktos paskolos, kaip ūkinės operacijos, o tuo labiau BK 223 str. 1 d. numatytus padarinius. Be to, jis vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi ištaisė nustatytus paskolos apskaitymo pažeidimus surašydamas buhalterinę pažymą, kuri yra buvo prijungta prie bylos. Tokiu būdu bylos nagrinėjimo metu nurodyta paskolos sutartis buvo tinkamai, pagal specialisto nurodymus, apskaityta.

Taip pat jis buvo nuteistas ir už tai, kad pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 p. reikalavimus kasos išlaidų orderiais išmokėjo darbuotojams iš viso 107351,24 Lt sumą darbo užmokesčio, tačiau kasos išlaidų orderiuose ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose pats, kaip įmonės vadovas, nepasirašė, o taip pat neužtikrino, kad būtų pasirašę pinigų gavėjai. Nors nurodyti išlaidų orderiai nepasirašyti, tačiau vien ši aplinkybė neįrodo, kad ūkinės operacijos realiai neįvyko ar tuo labiau dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „X" veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į liudytojų UAB „X" darbuotojų R. R., R. J., S. M., V. J., R. G., V. L. parodymus, kad nurodytuose išlaidų orderiuose atlyginimas jiems buvo išmokėtas. Išlaidų orderiuose nurodytos operacijos buvo tinkamai atvaizduotos apskaitos registruose. Nors ir buvo padarytas apskaitos dokumentų pildymo pažeidimas, tačiau šis pažeidimas nesąlygoja BK 223 str. nustatytų padarinių, kadangi ūkinės operacijos yra realiai įvykusios ir apskaitytos, todėl ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas priėmėm neteistą nuosprendį.

Skundo autoriaus teigimu ir nuteistas ir už tai, kad buvo padarytas ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio pažeidimas, t.y., jog jis neišsaugojo UAB „X" buhalterinės apskaitos dokumentų bei suvestinių registrų. Tačiau, apelianto teigimu, jis ikiteisminio tyrimo institucijai buvo pateikęs visus pirminius apskaitos dokumentus. Tuo tarpu iš specialisto išvados, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas, visiškai neaišku, kodėl specialistė vienus pirminius apskaitos dokumentus laikė tinkamais, o kitus ne. Taip pat neaišku, kurie dokumentai apskritai laikytini tinkamais, o kurie netinkamais. Specialisto išvadoje nurodytos tik sumos, bet visiškai nedetalizuota, kokie dokumentai atvaizduoti šiose sumose. Tokie duomenys nenurodyti nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Dėl šių priežasčių jis iki šiol net nežino, kokių konkrečių pirminių apskaitos dokumentų tariamai yra nepateikęs, todėl ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. R. kaltu pagal LR BK 223 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių įstatymo reikalavimų teismas laikėsi, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant R. R. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamojo kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Teismas, skirtingai nuo apelianto, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais. Nuosprendis surašytas vadovaujantis LR BPK 305 str. nuostatomis, o surinkti įrodymai pagrįstai ir teisėtai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste.

LR BK 223 str. 1 d. dispozicija numato: ,, privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkines operacijas arba ūkinio įvykio tapatumą.

Kaip jau minėta, nuteistasis R. R. nuteistas už tai, kad pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo 2009-12-31 paskolos sutarties Nr. 2009/1, kuria paskolos davėjas R. R. ir paskolos gavėjas UAB „ X“ susitarė dėl 72 600 Lt dydžio beprocentinės paskolos. Pats apeliantas pripažįsta, kad paskolos suteikimo faktas nebuvo visiškai tinkamai apskaitytas, tačiau, jo nuomone, tai savaime nepaneigia suteiktos paskolos, kaip ūkinės operacijos. Be to, jis ištaisė nustatytus paskolos apskaitymo pažeidimus, surašydamas buhalterinę pažymą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Kaip jau minėta, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad minėta paskolos sutartis nebuvo užfiksuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje, o tai, kad nuteistasis vėliau šį pažeidimą ištaisė surašydamas buhalterinę pažymą, esminės reikšmės neturi.

Be to, jis kasos išlaidų orderiais išmokėjo darbuotojams iš viso 107 351,24 Lt sumą darbo užmokesčio, tačiau kasos išlaidų orderiuose ir darbo užmokesčio žiniaraščiuose pats, kaip įmonės vadovas, nepasirašė, o taip pat neužtikrino, kad būtų pasirašę pinigų gavėjai. Apelianto teiginys, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog nurodytuose išlaidų orderiuose atlyginimas jiems buvo išmokėtas, teisėjų kolegijos nuomone, paties pažeidimo fakto nepaneigia.

Taip pat nustatyta, kad apeliantas neišsaugojo UAB „ X“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei suvestinių registrų. Skundo autorius savo apeliaciniame skunde teigia, kad jam nėra aišku, kodėl specialistė vienus pirminius apskaitos dokumentus laikė tinkamais, o kitus ne. Jam taip pat neaišku, kurie dokumentai apskritai laikytini tinkamais, o kurie netinkamais. Gi jis ikiteisminio tyrimo institucijai buvo pateikęs visus pirminius apskaitos dokumentus. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas prašė prijungti pirminius apskaitos dokumentus, kuriuos ( kaip pats pripažino ) surinko iš tiekėjų, dalį rado savo ofise. Tokiu būdu nustatyta, kad šie dokumentai atliekant tyrimą nebuvo pateikti. Atkreiptinas dėmesys, kad šią aplinkybę pripažino ir pats apeliantas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisiamojo posėdžio metu patikrinti duomenys patvirtina, jog dėl R. R. padarytų 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 9 galioja nuo 2002-01-01 ) 4, 9, 21 straipsnių nuostatų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „ X‘ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tai, jog buvo padaryti minėti Buhalterinės apskaitos nuostatų pažeidimai, patvirtina specialisto išvada, kurią atliko FNTT prie LR VRM Ūkinės – finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialistė. Ši specialisto išvada, kurios pagrindu teismas konstatavo padarinių atsiradimą, buvo gauta teisėtu būdu ir joje įtvirtinti teisingi duomenys, esmingai nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl abejoti šiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp R. R. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 223 str. 1 d. iš šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl R. R. kaltumo padarius LR BK 223 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė. Tokiu būdu apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.