Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. A. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Milovo (toliau abu kartu – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo Z. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;

- pagal BK 284 straipsnį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 straipsnio 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir Z. A. paskirta subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus ir draudimą:

1) per pirmus septynis laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) per pirmus septynis laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai (1559,12 Eur), turtinę žalą nukentėjusiajam S. S. (580,92 Eur) ir turtinę žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui (153,91 Eur) (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas);

3) viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

4) visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį nesilankyti prie (duomenys neskelbtini) ir jame esančioje kavinėje „X“ (BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Z. A. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Z. A. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti – nuspręsta panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir civilinei ieškovei priteista iš Z. A. 153,91 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visa apimtimi ir civilinei ieškovei iš Z. A. priteista 1 559,12 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo S. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš Z. A. priteista 580,92 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, viso 2 580,92 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Z. A. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį dėl to, kad jis nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką: jis, 2024 m. rugpjūčio 6 d., apie 22.00 val., būdamas viešoje vietoje – kavinės „X“ terasoje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su H. A., kuris nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsakytų už šios nusikalstamos veikos padarymą, žodinio konflikto metu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ranka sugriebė nukentėjusiajam už jo dėvimų marškinėlių ir juos suplėšė, po ko šalia stovėjęs H. A. dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į kairės akies sritį, jis dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam S. S. vieną smūgį į apatinio žandikaulio sritį, po ko nukentėjusiajam bandant paguldyti jį ant žemės, H. A. abejų rankų kumščiais sudavė nukentėjusiajam S. S. tris smūgius į nugaros sritį, tokiu būdu dėl apatinio žandikaulio lūžio kairio pakrumplio srityje ir akiduobės apatinės sienelės lūžio, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. S. sveikatą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

4. Iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašymas sumažinti nukentėjusiajam S. S. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydį grindžiamas, be kita ko, dideliu nukentėjusiojo neatsargumu, pažymint, kad žodinio konflikto metu nukentėjusysis atstūmė nuteistąjį, o tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilęs žodinis konfliktas nebūtų peraugęs į smurtinį konfliktą, jei nukentėjusysis būtų susilaikęs nuo fizinio kontakto su nuteistuoju. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (kurios apeliaciniame skunde nėra ginčijamos), skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie didelį nukentėjusiojo neatsargumą ir sudarytų pagrindą vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis mažinti nukentėjusiajam priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydį.

5. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Ši norma reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius deliktinės civilinės atsakomybės atveju ir įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo arba reikalavimo atlyginti žalą atmetimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-684/2023 42 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-719/2025 29 punktą).

6. CK nėra nustatyta aiškių didelio ir paprasto neatsargumo atribojimo kriterijų. Vadovaujantis teismų praktika civilinėse bylose, kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-257-248/2020). Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-114/2017, 3K-3-257-248/2020).

7. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis Z. A. pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį S. S. netikėtai, iš pasalų, kai nukentėjusysis ir nuteistasis buvo atsitraukę vienas nuo kito ir bendravo, taip pat nustatyta, kad nuteistojo Z. A. smūgis nukentėjusiajam buvo išimtinai puolamojo pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, tarp jų – ir vaizdinę bylos medžiagą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo prieštarauti tokiam apylinkės teismo vertinimui, juolab, apeliantai šių pirmosios instancijos teismo išvadų taip pat neginčija. Apeliantai skunde nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo naudoti nuteistojo ir jo brolio atžvilgiu fizinį smurtą ir kad šių aplinkybių iš esmės neneigia ir pats S. S., nurodęs, kad žodinio konflikto metu atstūmė nuteistąjį. Viena vertus, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu iš tiesų nurodė, kad atstūmė nuteistąjį, tačiau paaiškino, kad tai jis padarė tuo metu, kai nuteistasis atėjo agresyviai nusiteikęs, necenzūriniais žodžiais pradėjo keikti darbuotoją ir jį patį (t. y. nukentėjusįjį) stumtelėjo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir savo vertinimą detaliai ir motyvuotai išdėstydamas skundžiamame nuosprendyje, atmetė kaip nepagrįstą nuteistojo versiją, kad smūgio sudavimas nukentėjusiajam buvo gynybinis nuteistojo veiksmas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad nukentėjusysis žodinio konflikto metu atstūmė nuteistąjį, savaime negali būti vertinama kaip fizinio smurto inicijavimas ar rizikingas (neatsargus) elgesys, juolab, kad iš paties nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, jog šis veiksmas buvo nulemtas būtent nuteistojo agresyvaus elgesio, necenzūrinių užgauliojimų ir fizinio kontakto iš jo pusės, todėl vertintinas kaip momentinė, gynybinio pobūdžio reakcija.

8. Tokiomis skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis akivaizdu, kad būtent nuteistojo tyčiniai ir agresyvūs veiksmai buvo vienintelė tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o nukentėjusiojo elgesys neturi didelio neatsargumo požymių ir negali būti laikomas prisidėjusiu prie kilusių padarinių ar jų dydžio. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo elgesys pasireiškė dideliu neatsargumu CK 6.282 straipsnio 1 dalies prasme ir todėl nėra pagrindo nukentėjusiajam S. S. priteistos turtinės ir neturtinės žalos mažinti minėtų teisės normų pagrindu.

Dėl nukentėjusiajam S. S. priteistos turtinės žalos dydžio sumažinimo

9. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.283 straipsnyje, kuris taikytinas sveikatos sužalojimo atveju, nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Taigi turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. S. pareikštą civilinį ieškinį, jį tenkino iš dalies, priteisdamas, be kita ko, dalį jo prašytos turtinės žalos, t. y. 580,92 Eur (10 Eur už suplėšytus marškinėlius; 32,21 Eur už vaistinėse įsigytas prekes; 538,71 Eur negautų pajamų). Be to, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų Z. A. veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata nukentėjusiajam S. S. ir dėl to Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius išmokėjo nukentėjusiajam ligos išmoką, konstatavo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys laikytinas pagrįstu, įrodytu bei tenkino jį pilna apimtimi, t. y. iš Z. A. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteisė 153,91 turtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai neneigia to, kad nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį, taip pat neginčija ir to, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bei Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalies nuostatas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, kaip socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi įstaiga, turi regreso teisę į nuteistąjį. Visgi, apeliantai prašo sumažinti nukentėjusiajam S. S. priteistos turtinės žalos dydį suma, kuri skundžiamu nuosprendžiu buvo priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, t. y. 153,91 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantų prašymas nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas.

11. Kaip jau minėta, Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinė žala apima ir asmens negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. S. patirtos turtinės žalos – negautų pajamų – dydį, jau įvertino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus jam išmokėtą socialinio draudimo išmoką ir šią sumą išskaičiavo iš apskaičiuotų negautų pajamų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad socialinio draudimo išmoka jau buvo išskaičiuota vieną kartą, apskaičiuojant nukentėjusiojo turtinės žalos dydį, todėl pakartotinis šios sumos išskaitymas, dar kartą mažinant nukentėjusiajam apskaičiuotą turtinę žalą, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo, neatitinka visiško žalos atlyginimo principo ir iš esmės lemtų nepagrįstą nukentėjusiojo teisės į turtinės žalos atlyginimą apribojimą.

12. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos dydį, todėl apeliacinio skundo reikalavimai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nurodoma, kad nuteistajam priteista turtinė žala turi būti mažinama ir dėl tariamai didelio nukentėjusiojo neatsargumo, yra pasisakyta šios nutarties 4-8 punktuose.

13. Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad proceso metu nukentėjusysis tvirtino, jog po patirtų sužalojimų jam suprastėjo regėjimas, dėl ko teko darytis regos korekcijos lazeriu operaciją, laikytini teisiškai nereikšmingais, nes pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. S. regėjimo suprastėjimas, kuriam gydyti buvo atlikta regėjimo korekcija lazeriu, nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nusikalstamos veikos metu patirtais sužalojimais, sukeltais nuteistojo Z. A. neteisėtų veiksmų, išlaidų regėjimo korekcijos operacijai iš Z. A. nepriteisė.

Dėl nukentėjusiajam S. S. priteistos neturtinės žalos dydžio sumažinimo

14. Nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu 2 000 Eur neturtinės žalos dydžiu, prašo jį sumažinti atsižvelgiant į didelį nukentėjusiojo neatsargumą bei į tai, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai nurodė, jog nukentėjusysis tam tikras neigiamas pasekmes jaučia iki šiol ir kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė jam stiprų skausmą tiek nagrinėjamo įvykio metu, tiek po paties įvykio.

15. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai visa apimtimi negali būti pritaikomas, nes pinigais neturtinės žalos tiksliai įvertinti neįmanoma; tačiau siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

16. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam S. S. priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad nuteistasis Z. A. savo veiksmais tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo S. S. sveikatą, dėl ko pastarasis lankėsi gydymo įstaigose, buvo operuotas, vartojo vaistus, tam tikras neigiamas pasekmes jaučia iki šiol. Teismas įvertino ir tai, kad dėl Z. A. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė jam stiprų skausmą tiek nagrinėjamo įvykio metu, tiek po paties įvykio, taip pat diskomfortą, kartu tam tikrus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, nepatogumus, dėl kurių gyvenimo kokybė yra pablogėjusi. Tuo pačiu teismas nenustatė, kad nukentėjusiajam ateityje bus reikalingas papildomas gydymas ar operacijos ir kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam būtų pasireiškę kokie nors reikšmingi liekamieji reiškiniai, neigiamos trunkamosios pasekmės, papildomų medicininių paslaugų poreikis. Be to, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžių priteisimo, kai nukentėjusiesiems padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kartu pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį ir galimybes atlyginti žalą (t. y. tai, kad jis yra jaunas, darbingo amžiaus, dirba, taigi turės visas galimybes atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą). Kaip jau minėta, nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja iš esmės tik dvi aplinkybes, kurias, jų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė deklaratyviai, tuo tarpu kitų skundžiamame nuosprendyje nustatytų aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, neginčija. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos nustatymui reikšmės turinčias aplinkybes, neturi pagrindo jų vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

17. Teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusysis dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo tam tikras neigiamas pasekmes jaučia iki šiol. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl tyčinių nusikalstamų nuteistojo veiksmų S. S. nustatytas apatinio žandikaulio lūžis kairio pakrumplio srityje ir akiduobės apatinės sienelės lūžis, kurie Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 3565/2024 (01) įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie objektyvūs medicininiai duomenys patys savaime suponuoja ilgalaikes neigiamas pasekmes. Be to, nukentėjusysis S. S. teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, paaiškino, kad jis dar ir dabar jaučia pooperacinius skausmus, išliko matomas randas veido srityje, kuris nėra gražus, dar šiek tiek traška žandikaulis, atvėsus orams atsiranda skausmas. Šie nukentėjusiojo paaiškinimai yra konkretūs, logiški ir atitinka patirtų sužalojimų pobūdį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jais remtis, vertindamas patirtos neturtinės žalos mastą. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl iki šiol nukentėjusiojo jaučiamų neigiamų pasekmių nėra deklaratyvūs, o pagrįsti tiek objektyviais medicininiais duomenimis, tiek paties nukentėjusiojo nuosekliais ir bylos medžiagai neprieštaraujančiais paaiškinimais. Apeliantų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinybės nukentėjusiajam ateityje taikyti papildomą gydymą ar atlikti operacijas, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie iki šiol jaučiamas neigiamas padarinių pasekmes, nes jos nesiejamos išimtinai su būtinybe ateityje taikyti gydymą ar atlikti chirurgines intervencijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ilgalaikėmis neigiamomis pasekmėmis laikytini ir tokie liekamieji reiškiniai kaip nuolatiniai ar periodiškai pasikartojantys skausmai, funkciniai sutrikimai, fizinio komforto sumažėjimas ar estetiniai pakitimai, net jei jie nereikalauja papildomo gydymo. Taigi, nukentėjusiojo S. S. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad jis iki šiol jaučia pooperacinius skausmus, jam išliko matomas veido srities randas, pasireiškia žandikaulio traškėjimas, o atvėsus orams atsiranda skausmai, laikytini duomenimis apie neigiamus liekamuosius reiškinius. Tai, kad šie padariniai nebuvo papildomai patvirtinti naujais medicininiais dokumentais, nesudaro pagrindo juos laikyti neegzistuojančiais ar nereikšmingais, juolab, kad jų pobūdis atitinka patirtų sužalojimų specifiką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvados dėl iki šiol jaučiamų neigiamų pasekmių yra pagrįstos ir teisėtos, o apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini.

18. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiojo S. S. patirti sužalojimai sukėlė jam stiprų skausmą tiek nagrinėjamo įvykio metu, tiek po paties įvykio. Apeliantai, skunde pažymėdami tai, kad konflikto metu nuteistasis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, į kurį nukentėjusysis nereagavo taip, jog tokią reakciją būtų galima apibūdinti stipriu skausmu, ir po patirto smūgio neatliko jokių judesių/veiksmų, kurie leistų spręsti, kad jis jaučia kokį nors skausmą, o priešingai, nukentėjusysis puolė vytis nuteistąjį, o jį pagavęs – pargriovė, užgulė savo kūnu ir ėmė talžyti rankomis, iš esmės remiasi tik subjektyviu nukentėjusiojo elgesio vertinimu, kuris nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog nuteistasis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį, savaime nepaneigia stipraus skausmo patyrimo fakto. Skausmo intensyvumas nėra tiesiogiai proporcingas suduotų smūgių skaičiui, o priklauso nuo smūgio jėgos, vietos ir padarinių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad smūgis buvo suduotas į apatinio žandikaulio sritį, šio smūgio pasekmės buvo apatinio žandikaulio lūžis kairio pakrumplio srityje ir akiduobės apatinės sienelės lūžis, kurie pagal teismo medicinos specialisto išvadą kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie sužalojimai objektyviai laikytini sukėlusiais stiprų fizinį skausmą. Antra, apeliantų argumentai, kad nukentėjusysis iš karto po smūgio neatliko veiksmų, leidžiančių spręsti apie patiriamą skausmą, taip pat nepagrįsti. Pažymėtina, kad žmogaus reakcija į ūmų skausmą gali būti įvairi ir ne visada pasireiškia pasyvumu ar skausmo demonstravimu. Priešingai, konfliktinėse situacijose asmuo gali veikti impulsyviai, veikiamas adrenalino, o aktyvūs veiksmai – bėgimas, vijimasis ar fizinis kontaktas su užpuoliku – nepaneigia patiriamo skausmo fakto. Priešingai, tokie veiksmai vertinami kaip natūrali gynybinė ar impulsyvi reakcija į neteisėtą smurtą ir nėra nesuderinama su skausmo pojūčiu. Asmuo, patiriantis stiprų skausmą, gali veikti aktyviai, siekdamas neutralizuoti grėsmę ar apginti save, todėl aktyvumas negali būti laikomas stipraus skausmo nebuvimo įrodymu. Todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis po smūgio vijosi nuteistąjį, savaime nereiškia, jog jis nejautė stipraus skausmo. Trečia, nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, kad nėra pagrindo išvadai apie stiprų skausmą po paties įvykio, nes byloje nėra duomenų apie nuskausminamųjų vaistų pirkimą ar vartojimą. Viena vertus, skausmo buvimas ar intensyvumas negali būti siejamas išimtinai su vaistų vartojimo faktu. Kita vertus, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis po nagrinėjamo įvykio įsigijo tam tikrus vaistinius preparatus. Antai, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pirmomis dienomis buvo įsiūti varžtai į dantenas, todėl jis įsigijo specialias gumytes, kad labai nedraskytų ir įvairius vaistus nuo skausmo. Be to, nukentėjusysis kartu su civiliniu ieškiniu pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad jis po nagrinėjamo įvykio iš tiesų įsigijo prekių vaistinėse. Be kita ko, pažymėtina, kad nukentėjusysis nurodė ir dabar jaučiantis pooperacinius skausmus, kas yra natūrali ir mediciniškai prognozuojama chirurginės intervencijos pasekmė, ypač tais atvejais, kai operuojamos veido ir žandikaulio sritys, pasižyminčios dideliu nervinių galūnių tankiu. Todėl net ir tuo atveju, jei byloje nėra pateikta atskirų dokumentų apie konkrečių nuskausminamųjų vaistų įsigijimą ar vartojimą, tai nepaneigia paties stipraus skausmo buvimo fakto. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nukentėjusiojo patirtą stiprų fizinį skausmą tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek po jos, ir į šias aplinkybes atsižvelgė įvertindamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus argumentus, daro išvadą, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam S. S. priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliaciniu skundu neginčijama bausmė, tačiau pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu bendrindamas bausmes, paskirtas nuteistajam Z. A. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, kurios padarytos idealiąja sutaptimi, ir taikydamas bausmių apėmimo būdą, padarė rašymo apsirikimą nurodydamas, kad vadovaujasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 straipsnio 1 punktu. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų taikė BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 5 dalies 1 punkte įtvirtintas bausmių bendrinimo taisykles, o nuoroda į 5 straipsnio 1 punktą yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris neturi įtakos nuosprendžio esmei, jo teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Z. A. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyje ir nurodyti, kad nuteistajam Z. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.