- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-19
- Bylos Nr.
- A-469-1045-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- M.B.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J.K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Antano Ablingio ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjos atstovams E.B., adv. Edgarui Dereškevičiui
atsakovo atstovei R.S.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M.B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J.K. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M.B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. BR6-(11.13)-12420 nemokėti jai pagrindinės išmokos už žemės ūkio naudmenų plotus bei papildomos išmokos už Europos sąjungos remiamų pasėlių plotus, taikant sankcijas tiek už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą, tiek ir už Europos sąjungos remiamų pasėlių plotų neteisingą deklaravimą, ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą skirti jai paramą, kurią sudarytų pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus ir papildoma išmoka už Europos sąjungos remiamų pasėlių plotus. Taip pat pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo jos naudai sumokėtą žyminį mokestį bei išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b.1.3-9). Pareiškėja nurodė, kad paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti ji pateikė 2005 m. gegužės 27 d., o ūkininkas J.K. tokią pat paraišką pateikė 2005 m. gegužės 31 d.. Ūkininkas J.K. paraiškos 2 papildomo lapo 8 eilutėje 6,53 ha lauką bloke Nr. 223480-5945 nurodė kaip žemę, nuomojamą iš privačių asmenų, ir pasirašė, kad duomenys yra teisingi, tačiau jokio teisėto ir šią teisę patvirtinančio dokumento Nacionalinei mokėjimo agentūrai nepateikė. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendime neleistinai aiškina taisyklių, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, 36 punkto reikalavimus. M.B. teigimu tam, kad būtų galima Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka tam tikrame plote užsiimti žemės ūkio veikla ir tikėtis paramos iš Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijų, pirmiausia būtina turėti dirbamo lauko žemės valdymo teisę. Pareiškėjos tvirtinimu, ginčo žemę ji 2005 m. balandžio 10 d. išsinuomojo iš savo sūnaus Z.B. ir jo žmonos L.B., sudarydama žemės nuomos sutartį, kuria buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka. Todėl, vadovaujantis tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, tiek Civilinio kodekso 4.106 bei 4.109 straipsniais, ginčo žemės sklypą deklaruoti bei įstatymų nustatyta tvarka Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. pateikti, o taip pat ir užsiimti minėtame plote žemės ūkio veikla teisėtai galėjo tik ji. Pareiškėjos teigimu, Nacionalinė mokėjimo agentūra privalo užtikrinti, kad paraiškas tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti pildytų tik tie asmenys, kurie teisėtu būdu valdo žemę. M.B. tvirtinimu, ūkininkas J.K. teisės aktų nustatyta tvarka viešajame registre nebuvo įregistravęs jokios privačios žemės nuomos sutarties, todėl dirbti žemės, esančios ginčo sklype, 2005 metais neturėjo teisės. M.B. pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004, nustatančio išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (toliau – Reglamentas), 53 straipsnio ir 50 straipsnio nuostatomis, kadangi šios teisės normos nereglamentuoja atvejo, kai du skirtingi ūkininkai deklaruoja tą patį žemės plotą. Pareiškėja pažymėjo, jog pagal minėto teisės akto III skyriaus „Bendro pobūdžio nuostatos" 68 straipsnį „I skyriuje numatytas pagalbos sumažinimas arba jos neskyrimas netaikomi, jeigu ūkininkas pateikė iš esmės teisingą informaciją arba jeigu jis gali įrodyti, kad yra nekaltas".
Atsakovė Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau — Agentūra) su pareiškėjos skundu nesutiko, paaiškindama, kad M.B. 2005 m. gegužės 27 d. pateikė Agentūrai paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti. Pareiškėja paraiškoje deklaravo 205,98 ha ES remiamų pasėlių ir 37,12 ha kitų plotų (iš viso 243,10 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių ploto), už kuriuos mokamos tiesioginės išmokos. Atsakovė paaiškino, jog vadovaujantis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2005 m. taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 3D-598 (toliau - Taisyklės), 36 punktu, pareiškėja 2005 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 97306 buvo įpareigota pateikti žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą įrodančius dokumentus dėl bloke Nr. 223480-5945 esančio 1-ojo lauko. Šį lauką deklaravęs J.K. taip pat buvo įpareigotas pateikti žemės valdymo ir žemės dirbimą įrodančius dokumentus. J.K. pateikė dokumentus, patvirtinančius žemės dirbimo faktą, tačiau nepateikė žemės valdymą patvirtinančių dokumentų, todėl, vadovaujantis Taisyklėmis, jam pritaikytos sankcijos už ES remiamų pasėlių plotų neteisingą deklaravimą. Atsakovės tvirtinimu, Agentūrai pateiktais dokumentais pareiškėja įrodė žemės valdymo teisę, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių, kad minėtame plote ji užsiima žemės ūkio veikla. Atsakovė pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, atvejis, kai pareiškėjas deklaruoja plotą, kuriame jis neužsiima žemės ūkio veikla, laikomas tyčiniu neteisingu deklaravimu, o vadovaujantis Taisyklių 38.1.4 punktu, nustačius tokį atvejį, pagrindinė išmokos dalis už žemės ūkio naudmenų plotą einamaisiais metais nemokama. Nacionalinės mokėjimo agentūros tvirtinimu, pagal Reglamento 53 straipsnį, jei deklaruotas plotas ir pagal 50 straipsnio 3 dalį, 4 dalies b punktą bei 5 dalį nustatytas plotas skiriasi dėl sąmoningai padarytų pažeidimų, pagalba, į kurią ūkininkas būtų turėjęs teisę pagal minėtas nuostatas, aptariamais kalendoriniais metais pagal atitinkamą pagalbos schemą neskiriama. Todėl pareiškėjai papildoma tiesioginių išmokų dalis už 2005 m. deklaruotą žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą nebuvo mokama. Atsakovės nuomone, priimdama skundžiamą sprendimą, ji nustatytų procedūrų ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė (b.l. 22-25).
Tretysis suinteresuotas asmuo J.K. teisme pareiškėjos skundo patenkinimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra. J.K. paaiškino 2005 metų pavasarį ginčo sklype, kurį buvo išsinuomavęs trejiems metams, atlikęs sėjos darbus, nežinojęs, kad buvusi žemės savininkė žemės sklypą pardavė kitiems asmenims.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 15 d. sprendimu skundą atmetė. Nustatyta, kad Z.B. 2005 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš D.T. įsigijo 675/975 dalį žemės sklypo, esančio Trivalakių kaime, Pakruojo rajone (b.l.54-55). Z.B. ir jo sutuoktinė L.B. nurodytą žemės sklypą pagal 2005 m. balandžio 10 d. nuomos sutartį išnuomavo M.B.(b.l.53). Pareiškėja 2005 m. gegužės 27 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti ir deklaravo 243,10 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (b.l. 63-67). M.B. bloko Nr. 223480-5945 lauke Nr.1 deklaravo 6,41 ha ES remiamų pasėlių (Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus byla Nr. 5-1005607386, b.l. 26, 27-40 ). J.K. paraišką Agentūrai tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti pateikė 2005 m. gegužės 31 d. Žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos, jis deklaravo 356,17 ha. Bloko Nr. 2234480-5945 lauke Nr. 1 J.K. deklaravo 6,53 ha ES remiamų pasėlių (Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus byla Nr. 5-1003705385, b.l. 16, 19-22, t. 1). Agentūra 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. BR6-(11.13)-12420 nusprendė M.B. paramos už 2005 m. deklaruotas žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus neskirti, nes bloke Nr. 223480-5945 esantį lauką Nr. 1, kuriame ji deklaravo KV-1 (vasarinius kviečius), deklaravo ir J.K. (b.l.15-17).
Teismas vadovavosi Taisyklėmis, kurių 36 punktas nustato, kad, jei patikros metu nustatoma, jog du ar daugiau subjektų deklaravo tą patį žemės ūkio naudmenų ar pasėlių plotą, parama mokama asmeniui, užsiimančiam žemės ūkio veikla ir turinčiam žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinančius dokumentus. Konstatuota, jog žemės ūkio veikla įrodoma pagal seniūnijos išduotą pažymą bei turimus gyvulių ženklinimo, žemės ūkio produkcijos realizavimo ir kitus dokumentus, patvirtinančius minėtos veiklos faktą. Pareiškėjui, įrodžiusiam žemės ūkio veiklos ir žemės valdymo teisės faktą, išmokos mokamos, jei jis tokią teisę įrodė iki išmokų mokėjimo pabaigos. Už plotus, kuriuose pareiškėjas neužsiėmė žemės ūkio veikla ar nepateikė žemės valdymo teisę įrodančių dokumentų, išmokos einamaisiais metais nemokamos. Ginčo dėl to, kad pareiškėja yra sudariusi žemės nuomos sutartį, byloje nėra. Iš pareiškėjos skundo turinio, pareiškėjos atstovų ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų bei liudytojo parodymų teisme nustatyta, kad šalys pripažįsta, jog Z.B. 2005 m. kovo 29 d. įsigijo jau įdirbtą žemės sklypą, kurį vėliau išnuomavo pareiškėjai. Teismo konstatavimu, ši faktinė aplinkybė rodo, kad pareiškėja ginčo sklype iki paraiškos pateikimo žemės ūkio veiklos nevykdė (pareiškėjos atstovas teisme nurodė ginčo žemės sklype žemės ūkio darbus pradėjęs 2005 metų rudenį, t.y. po paraiškos pateikimo). Vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, pareiškėjos atstovų bei liudytojo Z.B. paaiškinimais, kad pareiškėja aptariamame lauke žemės ūkio veikla neužsiėmė, žemės plotą deklaravo, negalėdama susitarti su ūkininku J.K. dėl žemės sklypo naudojimo, konstatuota, jog pareiškėja ne tik neteisingai deklaravo žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, bet ir tai padarė tyčia. Todėl, vadovaujantis Taisyklių 38.1.4 punktu, pagrindinė išmokos dalis už žemės ūkio naudmenų plotą einamaisiais metais jai turėjo būti nemokama, o vadovaujantis Reglamento 53 straipsniu - pagalba, į kurią ūkininkas būtų turėjęs teisę pagal 50 straipsnio 3 dalį, 4 dalies b punktą ir 5 dalį aptariamais kalendoriniais metais pagal atitinkamą pagalbos schemą, turėjo būti neskiriama. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad Agentūra pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai paramą už 2005 m. deklaruotą žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą. Kadangi Agentūros sprendimas, kuriuo paskirta parama J.K., byloje nebuvo ginčijamas, skundo argumentai dėl J.K. skirtos paramos pagrįstumo nenagrinėti. Pareiškėjos skundą atmetus, netenkintas ir pareiškėjos reikalavimas dėl teismo išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - įpareigoti Agentūrą skirti jai paramą už 2005 metus, kurią sudarytų tiek pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus, tiek ir papildoma išmoka už ES remiamų pasėlių plotus. Apeliantės teigimu, teismas sprendimą priėmė neįsigilinęs į skundo esmę, sprendimas grindžiamas iš esmės subjektyviu faktoriumi - teismo, nagrinėjusio bylą, vidiniu įsitikinimu bei manymu. Teismas tik formaliai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad sprendimą priima vadovaudamasis tame tarpe ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, realiai jis tik perrašė pareiškėjos skundo bei atsakovo atsiliepimo turinį, neįvertindamas pareiškėjos pateikto rašytinio įrodymo ar skundo argumentų. Be jokio teisinio pagrindo sprendime nurodyta, jog ginčo teisinį santykį reglamentuoja tik Taisyklės, ignoruojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Civilinio kodekso nuostatas, nepaisant ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio. Apeliantė remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu, pažymėdama, jog teismas privalo visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Pareiškėjos manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino Taisyklių 36 punkto reikalavimus (išsamiai išanalizavus Taisyklių nuostatas, akivaizdu, jog priešingai nei interpretuoja teismas, kad būtų galima Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka tam tikrame plote užsiimti žemės ūkio veikla ir tikėtis tam tikros paramos iš Lietuvos bei Europos Sąjungos institucijų, pirmiausia būtina turėti dirbamo lauko žemės valdymo teisę). Pareiškėja paaiškina, kad 6.41 ha plotą bloke Nr. 223480-5945 bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2005 m. balandžio 10 d. valdo jos sūnus Z.B. su žmona L.B., dar 2005 m. balandžio 10 d. ji su jais sudarė minėto žemės sklypo nuomos sutartį, kuria jai patikėta naudoti žemės sklypą. Todėl vadovaujantis tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, tiek Civilinio kodekso 4.106, 4.109 straipsniais, tik ji turi teisę ši žemės sklypą deklaruoti bei įstatymu nustatyta tvarka pateikti Agentūrai paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti, užsiimti minėtame plote žemės ūkio veikla. Be to, kaip nurodo pareiškėja, Lietuvoje nedraudžiama vieno asmens parama (ar dovanos) kitam asmeniui ir, jeigu ūkininkas J.K. nutarė jai nemokamai apsėti ir įdirbti lauką, tokie jo veiksmai įtakos sprendžiant, kas iš jų turėjo teisę apsėtą lauką deklaruoti, negalėjo turėti. Apeliantės teigimu, tokiu Taisyklių 36 punkto aiškinimu ignoruojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, taip pat vienas iš pagrindinių bendrųjų teisės principų - iš neteisės teisė negali atsirasti. Be to, teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimų. Visiškai neišnagrinėta skunde nurodyta aplinkybė, kad ne Lietuvos Respublikos pilietis ar ūkininkas, o Agentūra privalo užtikrinti, jog paraiškas tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti užpildytų tik tie asmenys, kurie teisėtu būdu valdo žemę, kurią nori deklaruoti (Taisyklių 22.3 punktas). Nepagrįstas teismo argumentas, kad J. K. žemės ūkio veikla 1-ajame lauke, esančiame bloke Nr. 223480, bylai reikšmės neturi (ūkininkas J.K. nustatyta tvarka viešajame registre nebuvo įregistravęs jokios privačios žemės nuomos sutarties, todėl ir dirbti žemės 2005-aisiais metais neturėjo teisinio pagrindo). Keliamas klausimas, kokiu būdu J.K. galėjo Agentūrai įrodyti, kad užsiėmė žemės ūkio veikla teisėtai. Apeliantės teigimu, teismas Reglamento 50, 53 straipsnių nuostatų esamai situacijai iš viso netaikė, be to, teismo sprendime nurodyti šie straipsniai nereglamentuoja atvejo, kada du ūkininkai deklaruoja tą patį žemės plotą (jie reglamentuoja atvejį, kai parama nemokama). Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju skiriasi ne deklaruoti plotai, o du skirtingi ūkininkai deklaravo tą patį, vienodo dydžio plotą, todėl teismas minėto teisės akto nuostatas pritaikė nepagrįstai. Be to, išanalizavus jo 68 straipsnį, matyti, jog atitinkamus įrodymus teismui pareiškėja pristatė. Apeliantės teigimu, teismas neįsigilino į susidariusią situaciją, visapusiškai, išsamiai neištyrė aplinkybių bei pateiktų įrodymų, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino surinktą medžiagą bei pritaikė teisės akto nuostatas. Kadangi teismo sprendimu netinkamai išaiškinti teisės aktai, sprendimo motyvai prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas paaiškina, jog 2005 m. gegužės 27 d. pareiškėja pateikė Agentūrai paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 m. gauti. 2006 m. vasario 22 d. jai buvo išsiųstas pranešimas Nr. 239713, nurodantis mokėtiną išmokos sumą ir taikomas sankcijas. Pareiškėja šį Agentūros sprendimą apskundė teismui. 2006 m. liepos 3 d. teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2327-13/03, priėmė sprendimą dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti 2006 vasario 23 d. Agentūros raštą bylą nutraukti bei panaikinti 2006 m. vasario 22 d. Agentūros sprendimą, įpareigodamas Agentūrą priimti sprendimą dėl pareiškėjos paraiškos, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Vykdydama teismo sprendimą, 2006 m. rugsėjo 8 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. BR6-(11.13)-12420 „Dėl sprendimo, nurodančio mokėtiną išmokos sumą ir taikomas sankcijas". 2006 m. spalio 2 d. pareiškėja pateikė skundą teismui dėl 2006 m. rugsėjo 8 d. Agentūros sprendimo. Paraiškos patikros metu atlikus duomenų patikrinimą, nustatyta, jog kitas pareiškėjas yra deklaravęs tą patį lauką. J.K. pateikė dokumentus, patvirtinančius žemės dirbimo faktą. Buvusi minėto sklypo savininkė D.T. raštu patvirtino, jog 2003 m. lapkričio 25 d. su juo buvo sudaryta žemės nuomos sutartis (sutartyje nustatytas jos galiojimo terminas - trys metai), tačiau sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nustatyta, jog D.T. pardavė išnuomotą žemę, neinformavusi J.K., tačiau ji patvirtino, jog J.K. minėtame plote vykdė žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į tai, jog J.K. nepateikė žemės valdymą patvirtinančių dokumentų, tačiau turėjo žemės dirbimą įrodančius dokumentus, vadovaujantis Taisyklėmis, jam buvo pritaikytos sankcijos už ES remiamų pasėlių plotų neteisingą deklaravimą. Pareiškėjai nepateikus dokumentų, įrodančių, kad minėtame plote ji užsiima žemės ūkio veikla, vadovaujantis Taisyklių 4, 38.1.4 punktais, atsakovo manymu, jai einamaisiais metais turėjo būti nemokama pagrindinė išmokos dalis už žemės ūkio naudmenų plotą, o vadovaujantis Reglamento 53 straipsniu – neskiriama pagalba, į kurią ji būtų turėjusi teisę pagal atitinkamą pagalbos schemą. Todėl pareiškėjai papildoma tiesioginių išmokų dalis už 2005 m. deklaruotą žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą pagrįstai nebuvo mokama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Europos Sąjungos ir valstybės vidaus teisės aktai, nustatantys tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus mokėjimo taisykles, yra skirti remti žemės ūkio veikla užsiimančius asmenis kaip ekonominiu požiūriu pažeidžiamesnį visuomenės sluoksnį. Teisę gauti paramą už žemės ūkio naudmenas ir pasėlius turi žemės ūkio veiklos subjektai – t.y, asmenys, įregistruoti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir užsiimantys žemės ūkio veikla (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (2002 m. birželio 25 d. Nr. IX-987 ) 2 straipsnio 29 punktas).
Paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką ir reikalavimus subjektams, norintiems gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus aktualiu nagrinėjamam ginčui laikotarpiu reglamentavo ,,Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2005 m. taisyklės“ (toliau- ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 3D-598. Šios Taisyklės suformuluotos vadovaujantis Europos Sąjungos ir valstybės vidaus teisės aktų, nustatančių tiesioginės paramos žemės ūkio veiklos subjektams teikimo tvarką, nuostatomis (Taisyklių 1 punktas).
Taisyklių 36 punkte nustatytas analogiškų nagrinėjamam šioje byloje ginčui faktinių situacijų teisinis reguliavimas: ,,Jei patikros metu nustatoma, kad du ar daugiau subjektų deklaravo tą patį žemės ūkio naudmenų ar pasėlių plotą, parama mokama pareiškėjui, užsiimančiam žemės ūkio veikla ir turinčiam žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kt. pagrindais) patvirtinančius dokumentus. Žemės ūkio veikla įrodoma pagal turimus gyvulių ženklinimo, žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus dokumentus, patvirtinančius minėtos veiklos faktą. Pareiškėjui, įrodžiusiam žemės ūkio veiklos faktą, išmokos mokamos, jei jis tą teisę įrodė iki išmokų mokėjimo pabaigos. Už plotus, kuriuose pareiškėjas neužsiėmė žemės ūkio veikla, taikomos sankcijos dėl tyčinio neteisingo deklaravimo ir išmokos už juos einamaisiais metais nemokamos.“.
Taisyklių 4 punkte įtvirtinta teisės norma, kad tokia situacija, kai nustatoma, kad pareiškėjas deklaravo plotą, kuriame neužsiima žemės ūkio veikla yra kvalifikuojama kaip tyčinis neteisingas deklaravimas.
Taigi, priešingai negu apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, pagal aktualius teisės aktus nėra galima situacija, kai ūkininkui mokamos tiesioginės išmokos už žemės ūkio pasėlių ar naudmenų plotą, kuriame jis neužsiima žemės ūkio veikla.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja neteigia, kad ginčo žemę 2005 m. dirbo (užsiėmė žemės ūkio veikla) ji pati ir neginčija, kad tai darė tretysis suinteresuotas asmuo J.K. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, kad J.K. įdirbo jai lauką neatlygintinos paramos (dovanos) pagrindu paneigia byloje surinkti duomenys, kurie rodo, kad pats J.K. ginčo lauke užsiėmė žemės ūkio veikla savo vardu ir savo naudai, be to siekdamas gauti teisės aktais nustatytą paramą savo vardu šį lauką deklaravo; tai rodo, kad egzistavo konfliktas tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens interesų į ginčo lauką.
Skundžiamame sprendime teisingai pritaikytos Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004 normos. Šio Reglamento 50 straipsnio taisyklės yra skirtos deklaruotų plotų apskaičiavimui, o 53 straipsnis nustato sąmoningo per didelio ploto deklaravimo pasekmes- jei deklaruotas plotas ir pagal 50 straipsnio 3 dalį, 4 dalies b punktą ir 5 dalį nustatytas plotas skiriasi dėl sąmoningai padarytų pažeidimų, pagalba, į kurią ūkininkas būtų turėjęs teisę pagal 50 straipsnio 3 dalį, 4 dalies b punktą ir 5 dalį aptariamais kalendoriniais metais pagal atitinkamą pagalbos schemą, neskiriama. Šios Reglamento normos yra taikytinos nepriklausomai nuo to, kiek asmenų deklaravo tą pat į žemės plotą, kiekvieno jų teisės į tiesiogines išmokas klausimą sprendžiant individuliai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ginčui taikytinas teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėja, neužsiimdama žemės ūkio veikla ginčo sklype, neturėjo teisės jį deklaruoti tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio pasėlių ir naudmenų plotą gauti, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti jai teisės aktuose numatytas sankcijas.
Apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Civilinio kodekso normas neargumentuoti ir nepagrįsti. Konstitucijoje įtvirtintos bendrosios asmens teisės turi būti realizuojamos laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų ir tik tokiu atveju yra ginamos teismo. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės valdyti ir naudoti ginčo sklypą, tačiau vien žemės sklypo valdymo fakto nepakanka teisei į žemės ūkio paramą atsirasti, jeigu asmuo jame neužsiima žemės ūkio veikla.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.