Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-24 · Administracinė byla Nr. A-261-2537-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-24
Bylos Nr.
A-261-2537-11
Teisminio proceso Nr.
4-01-3-04304-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „B2B“, UAB „B2B Group“
Atsakovas
Lietuvos radijo ir televizijos komisijai
Advokatai
Stasys Drazdauskas
Administracinė byla Nr. A261-2537/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02334-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Stasiui Drazdauskui, atsakovo atstovui Viktorui Popandopulai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B2B“ Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „B2B Group“ skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „B2B Group“ (toliau – ir Bendrovė, ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija, ir atsakovas) 2010 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. KS-63 „Dėl nuobaudos taikymo UAB „B2B Group“ už licencijos sąlygų pažeidimus“ (toliau – ir sprendimas Nr. KS-63). Taip pat prašė atlyginti išlaidas teisinei pagalbai.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2010 m. gegužės 26 d. išdavė Bendrovei licenciją Nr. LP421 (toliau – ir licencija Nr. LP421) retransliuoti televizijos programas laidiniais plačiajuosčio ryšio tinklais, vykdydama šioje licencijoje nurodytas sąlygas, Bendrovė pradėjo lietuviškų kanalų LTV, LTV2, TV3, TV6, LNK, TV1, LIUKS ir Info TV retransliacijas interneto svetainėje www.15min.lt/tv, įgijusi teises naudotis šios svetainės dalimi, jog Komisija sprendime Nr. KS-63 nusprendė, kad Bendrovė pažeidė licencijos Nr. LP421 sąlygas – retransliavo televizijos programas, neįgijusi įstatymų numatyta tvarka teisių į šių programų retransliavimą ir skyrė Bendrovei įspėjimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija, interpretuodama licencijos Nr. LP421 sąlygas, neatsižvelgė į įstatymų nustatytų įpareigojimų retransliuotojams tikslus.

Pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 33 straipsniu siekiama užtikrinti kiek įmanoma didesnę nacionalinių televizijos programų sklaidą ir jų prieinamumą žiūrovams visoje Lietuvos teritorijoje, skatina lietuviškų televizijos programų populiarumą Lietuvoje, tokiais Įstatymo įpareigojimais užtikrinama įvairios informacijos sklaida, garantuojama galimybė susipažinti su įvairiomis nuomonėmis bei sudaroma prielaida nuomonių pliuralizmui. Pareiga retransliuoti yra suvokiama kaip viena iš pagrindinių prielaidų demokratinei visuomenės santvarkai palaikyti. Kartu pripažįstama, jog tokio pobūdžio reguliavimas užtikrina kultūrinę įvairovę, prisideda prie vartotojų teisių apsaugos. Galiausiai, neretai televizijos programų transliuotojai ir / ar retransliuotojai naudojasi radijo dažniais, kurie yra riboti ištekliai. Atsižvelgiant į tai, kad šiems ūkio subjektams suteikiama galimybė savo veikloje naudoti visuomenei (valstybei) priklausančius ribotus išteklius, yra pripažįstamas poreikis užtikrinti, kad tokių ūkio subjektų veikloje būtų ir socialinis, viešąjį interesą atitinkantis, aspektas.

Sprendime Nr. KS-63 pateikiama licencijos Nr. LP421 sąlygų interpretacija nesuderinama su minėtais Įstatymo įpareigojimais ir tikslais, kadangi: Įstatymas nenumato jokių išlygų retransliuotojų pareigai retransliuoti nacionalinius televizijos kanalus, Įstatyme nėra jokios nuostatos, kuri įpareigotų gauti sutikimą iš transliuotojų šiam įsipareigojimui vykdyti; Įstatymo įpareigojimo retransliuoti nacionalinius televizijos kanalus vykdymas negali priklausyti nuo televizijos kanalų transliuotojų leidimo arba draudimo, priešingu atveju privatiems asmenims būtų suteikta galimybė kontroliuoti, ar asmenys, privalantys vykdyti įstatymų įpareigojimus, turi juos vykdyti ar ne; televizijos programų transliuotojams nesuteikus retransliuotojams sutikimų, retransliuotojai būtų laikomi pažeidę Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, tokiu atveju, vadovaujantis Įstatymo ir licencijos Nr. LP421 sąlygomis, Komisija įgytų teisę panaikinti licencijos Nr. LP421 galiojimą.

Susiklosčiusi Įstatymo vykdymo praktika Lietuvoje patvirtina, kad atskiri sutikimai iš transliuotojų nėra reikalingi, taip pat patvirtina pareiškėjo poziciją dėl to, kaip turi būti aiškinami Įstatymo nustatyti įpareigojimai. Pareiškėjo duomenimis, Lietuvoje veikiantys retransliuotojai retransliuoja visas privalomai retransliuojamas programas, nesikreipdami į televizijos programų transliuotojus dėl papildomų sutikimų šioms programoms retransliuoti, ir Komisija nėra skyrusi nuobaudos nė vienam retransliuotojui Lietuvoje už tai, kad jis nėra gavęs sutikimų iš transliuotojų privalomoms programoms retransliuoti. Taigi tiek Komisija, tiek nacionalinių programų transliuotojai supranta Įstatymo įpareigojimą retransliuoti nacionalines programas kaip nereikalaujantį gauti specialių sutikimų iš transliuotojų.

Komisijos vykdoma pareiškėjų patikros praktika retransliavimo licencijų išdavimo metu taip pat patvirtina, kad gauti sutikimų iš transliuotojų privalomoms programos retransliuoti nėra reikalaujama. Remiantis Komisijos 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimu patvirtintų Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 19.19 punktu, pageidaujantis gauti retransliavimo licenciją asmuo turi pateikti Komisijai sutarčių ir (ar) ketinimų protokolų dėl apsirūpinimo laidomis, programomis ar jų dalimis įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas arba programų rengėjų raštišką patvirtinimą dėl leidimo panaudoti (retransliuoti) jų laidas (programas), kuriame turi būti įvardytos pareiškėjui suteiktos teisės ir terminas, kuriam jos suteiktos.

Komisija, gavusi iš Bendrovės paraiškos licencijai gauti dokumentus, žinojo, kad licencijos prašoma tik privalomoms retransliuoti televizijos programoms, tačiau nereikalavo iš Bendrovės pateikti minėtus dokumentus, patvirtinančius transliuotojų sutikimų gavimą, ir nusprendė išduoti retransliavimo licenciją Nr. LP421 – tai patvirtina faktą, kad Komisija suvokia, jog įpareigojimas retransliuoti privalomas televizijos programas nėra saistomas transliuotojų sutikimais.

Reikalavimas gauti sutikimus iš transliuotojų neturėtų jokios prasmės, nes Įstatymo 33 straipsnio 4 dalis be jokių išlygų nustato, kad už privalomas retransliuoti programas transliuotojams nėra mokama, taigi, sprendime Nr. KS-63 konstatuotas licencijos Nr. LP421 pažeidimas akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo reikalavimais. Kiekvieno intelektinės nuosavybės subjekto (šiuo atveju transliuotojų gretutinės teisės) teisės yra įgyvendinamos šių subjektų sprendimu, nebent teisės aktai nustato šių teisių įgyvendinimo apribojimus ar išimtis. Dėl privalomų retransliuoti programų įstatymų leidėjas taip pat nustatė transliuotojams teisių įgyvendinimo apribojimus – už privalomai retransliuojamas programas yra neatlyginama. Akivaizdu, kad bet kurio intelektinės nuosavybės teisių turėtojo sutikimo esmė visų pirma yra sąžiningas atlygis už galimybę naudoti jo intelektinės nuosavybės objektus. Įstatymu numačius neatlygintiną programų retransliaciją nelieka jokių priežasčių, dėl kurių transliuotojai motyvuotai galėtų nesutikti su jų programų retransliavimu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu Įstatyme yra spraga, kuri neišsprendžia klausimo, ar retransliuotojai, pagal Įstatymą privalantys retransliuoti nacionalinius televizijos kanalus, turi teisę gauti atlyginimą už šio įpareigojimo vykdymą, nes retransliuotojai šiuo atveju ne savo valia patiria privalomų retransliacijų sąnaudas ir be atlyginimo populiarina transliuotojų programas; šią Įstatymo spragą siekiama išspręsti, Lietuvos Respublikos Seime yra įregistruotas įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatoma, jog už privalomas retransliuoti programas retransliuotojai ir transliuotojai vieni kitiems nemoka, tokiu būdu prie nacionalinių televizijos programų sklaidos visuomenei įpareigojami prisidėti tiek transliuotojai, tiek retransliuotojai.

Net į neprivalomai retransliuojamas televizijos programas teisės įgyjamos ne individualiai gaunant sutikimus iš transliuotojų, o kolektyvinio administravimo būdu. Remiantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu tam tikros autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės gali būti, o tam tikrais atvejais, privalo būti administruojamos kolektyvinio administravimo būdu; remiantis šio įstatymo 65 straipsnio 3 dalimi, kūrinių ir gretutinių teisių objektų savininkų teisės kabelinės retransliacijos atveju gali būti administruojamos tik kolektyvinio administravimo būdu, ši nuostata įpareigoja gretutinių teisių subjektus (šiuo atveju – transliuojančias organizacijas) užtikrinti savo teisių administravimo kabelinės retransliacijos atveju, perdavimą kolektyvinio administravimo subjektui. Lietuvoje veikiantys transliuotojai iš retransliuotojų nereikalauja jokių sutikimų ar leidimų, nes šių programų retransliavimas yra privalomas. Tačiau, net ir tais atvejais, kai toks sutikimas yra reikalingas, transliuotojai privalo savo teises leisti arba drausti jų programų kabelinę retransliaciją įgyvendinti kolektyvinio administravimo būdu.

Lietuvoje veikiančios transliuojančios organizacijos nėra įgyvendinusios savo įstatyminių pareigų ir savo teisių administruoti nėra perdavusios vienintelei Lietuvoje veikiančiai gretutinių teisių subjektų kolektyvinio administravimo institucijai – Lietuvos gretutinių teisių asociacijai (toliau – ir AGATA). Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas ir Direktyva nustato retransliuotojų teises tais atvejais, kai kolektyvinio administravimo subjektui nėra perduotos teisės administruoti gretutinių teisių subjektų teises leisti arba drausti kabelinę jų programų retransliaciją. Remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, tokiais atvejais yra laikoma, kad šias teises administruoti turi teisę asociacija, Lietuvoje administruojanti tokio pobūdžio (t. y. gretutines) teises, įstatymas taip pat numato transliuotojams pareigą derėtis su kolektyvinio administravimo organizacija ir siekti susitarimo, o jo nepavykus pasiekti – kreiptis į tarpininkus.

Pareiškėjas Komisijai pateikė ketinimų protokolus, kuriuos pasirašė Bendrovė ir „NCB Lietuva“ bei Bendrovė ir AGATA, artimiausiu metu su šiomis asociacijomis bus pasirašytos licencinės sutartys. Susitarimai su šiais kolektyvinio administravimo subjektais užtruko dėl praktikos šioje srityje trūkumo bei transliuotojų teisių į kolektyvinį administravimą neįgyvendinimo. Nepaisant vėlesnės sutarčių pasirašymo datos, sutarčių projektuose numatyta autorių ir gretutinių teisių subjektams atlyginimą už jų kūrinių naudojimą mokėti nuo licencijos Nr. LP421 išdavimo datos, taip užtikrinant sąžiningą atlygį už kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą.

Vadovaujantis aptartais įstatymais bei retransliavimo privalomumu, retransliuotojai nėra atsakingi už teisių į autorių ir gretutinių teisių objektų, naudojamų transliuojamose programose, įgijimą. Transliuotojai turi pareigą užtikrinti, kad sudarydami susitarimus dėl kūrinių naudojimo transliacijose, jie įgytų teises į kūrinių panaudojimą transliacijai. Atsižvelgiant į privalomą retransliacijų pobūdį, transliuotojai privalo žinoti ir privalo paaiškinti savo kūrinių ir programų tiekėjams, kad jų programos bus privalomai retransliuojamos be atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija įspėjimą paskyrė raginama transliuotojų skundų, galima teigti, kad Komisija, visiškai neatsižvelgdama į skirtingas įstatymų interpretacijas, kurias pateikia transliuotojai ir retransliuotojas, palaiko tik vieną iš privačių šalių ir gina tik transliuotojų interesus, taigi, Komisija, turinti vykdyti viešąjį administravimą objektyviai visų privačių asmenų atžvilgiu, iš esmės kišasi į privačius civilinius teisinius santykius ir mėgina spręsti civilinį teisinį ginčą dėl galimo gretutinių teisių pažeidimo administracinėmis priemonėmis, tokiu būdu Komisija peržengia savo kompetencijos ribas ir pažeidžia vieną iš pagrindinių viešojo administravimo principų – objektyvumo principą.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 26-29) nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai skundą grindžia tuo, jog Įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (licencijos Nr. LP421 6 punktas) nenumato jokių išlygų retransliuotojų pareigai retransliuoti nacionalinius televizijos kanalus, kadangi Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys būtent ir numato išlygą dėl privalomųjų programų retransliavimo, t. y. transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklėse numatytais atvejais ir tvarka Komisija gali nustatyti kitas privalomai retransliuojamas televizijos programas ar atleisti nuo privalomųjų programų retransliavimo; analogiška nuostata numatyta ir licencijos Nr. LP421 6 punkte. Komisija yra ta kompetentinga institucija, kurios administracinės diskrecijos ribose yra nustatyti privalomojo retransliavimo įpareigojimus retransliuotojams. Dėl šios priežasties licencijos Nr. LP421 9 punkte nustatyta pareiga pateikti Komisijai retransliuojamų televizijos programų sąrašą (pareiškėjas šio sąrašo Komisijai iki sprendimo Nr. KS-63 priėmimo nepateikė); licencijos 10 punkte aiškiai nustatyta, kad galima retransliuoti tik Komisijos pateiktame sąraše nurodytas televizijos programas ir tik įstatymų nustatyta tvarka įsigijus teises į šių programų retransliavimą.

Pareiškėjo 2010 m. liepos 2 d. rašte išdėstyti faktiniai duomenys suponuoja išvadą, kad pareiškėjas pripažįsta faktą, jog yra būtina įstatymų nustatyta tvarka įsigyti teises į televizijos programų retransliavimą, kadangi nurodė, jog vykdo derybas su kolektyvinio administravimo asociacijomis dėl tokių teisių įsigijimo, šiuos faktinius duomenis patvirtina ir Bendrovės ketinimų protokolai su AGATA ir „NCB Lietuva“; šias aplinkybes pareiškėjos atstovai minėjo ir 2010 m. liepos 14 d. Komisijos posėdyje.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras reikalavimas, kad informaciją visuomenei platina pats viešosios informacijos rengėjas (pagal Įstatymo 2 straipsnio 62 dalį sąvoka „rengėjas“ apima ir transliuotojus) arba kitas asmuo pagal sutartį su viešosios informacijos rengėju ar turėdamas šio leidimą. Be to, Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad literatūros, mokslo, meno ir kitus kūrinius viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai (pagal Įstatymo 2 straipsnio 63 dalį sąvoka „skleidėjai“ apima ir retransliuotojus) naudoja vadovaudamiesi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais.

Pareiškėjas, vykdydamas retransliavimo veiklą, turi vadovautis ne tik Įstatymo nuostatomis, bet ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu. Remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, gretutinių teisių objektu yra pripažįstama transliuojančiosios organizacijos televizijos transliacija, t. y. vaizdų ir garsų arba jų išraiškos viešas perdavimas bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant palydovinį ryšį (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Taigi Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo normų prasme, transliuotojui priklauso išimtinės gretutinės teisės į jo transliuojamą televizijos programą. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio nuostatas tik transliuotojas turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus: retransliuoti savo transliacijas; retransliuoti kabeliniais tinklais savo transliacijas; padaryti savo transliacijų įrašus ar jų kopijas viešai prieinamus, įskaitant perdavimą kompiuterių tinklais (internete). Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 51 straipsnio 1 dalis nustato, jog gretutinės teisės turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant šio įstatymo II skyriuje nustatytų autorių teisių į kūrinius, todėl bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu. Atsižvelgiant į šias teisės normas bei į tai, kad teisės aktas turi būti taikomas sistemiškai, pareiškėjo argumentas, kad įstatymas nereikalauja gauti leidimo iš transliuotojų jų programų retransliavimui internete, nėra pagrįstas.

Komisija 2010 m. liepos 14 d. gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 2-osios valdybos pranešimą, kad pagal Komisijos 2010 m. birželio 22 d. raštą Nr. S-275 nustačius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21410 straipsnio „Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas“ 1 dalies požymius, Bendrovės direktoriaus atžvilgiu pradėta administracinė teisena ir kad surinkta patikrinimo medžiaga ir administracinio teisės pažeidimo protokolas sprendimo priėmimui pateikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui.

Pagal Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasmę Komisijai suteikta teisė taikyti atitinkamas nuobaudas, tačiau šio straipsnio nuostata nesuponuoja išvados, kad nuobaudos yra skiriamos eilės tvarka; be to, šis straipsnis aiškiai nustato, kad piniginės baudos skiriamos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka. Sprendimo Nr. KS-63 galiojimas neturi įtakos ir Įstatyme numatytam licencijos galiojimo sustabdymui, nes pagal Įstatymo 33 straipsnio 14 dalį Komisija gali laikinai sustabdyti licencijos galiojimą, kai licencijos turėtojas pažeidžia pagrindines licencijos sąlygas ir jeigu jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį pat pažeidimą buvo pakartotinai skirta administracinė nuobauda, o įspėjimas nėra administracinė nuobauda, nes jis skiriamas pagal Įstatymo, o ne pagal ATPK, nuostatas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „B2B Group“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis byloje esančiais įrodymais (b. l.

98-122, 100, 32, 65, 8-14, 33-39, 66-72, 16, 40, 73, 43, 81, 41, 74, 44-45, 82-83, 42, 75, 76, 47, 79, 8, 77, 78, 10, 46, 84, 11, 15, 48, 80, 17-18, 30-31, 63-64, 19, 96, 17, 97, 18, 140-141).

Teismas, analizuodamas Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, sutiko su pareiškėjos pozicija, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, jog retransliuotojams yra pareiga gauti sutikimus iš transliuotojų retransliuojant nekoduotus nacionalinius televizijos kanalus. Tačiau pabrėžė, kad pareiškėja šiuo aspektu nepagrįstai koncentruoja dėmesį tik ties Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu. Visuomenės informavimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad informaciją visuomenei platina pats viešosios informacijos rengėjas arba kitas asmuo pagal sutartį su viešosios informacijos rengėju (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 dalį (galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu) viešosios informacijos rengėju taip pat yra ir transliuotojai) ar turėdamas šio leidimą. Teismas padarė išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti vertinamas kartu (sistemiškai) su kitose Visuomenės informavimo įstatymo nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, ypač atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad be Komisijos leidimo transliuotojai ir (ar) retransliuotojai negali didinti ar kitaip keisti licencijoje nustatytos licencijuojamos veiklos teritorijos (transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų aprėpties zonos), Komisija gali atleisti nuo privalomų televizijos programų retransliavimo. Teismas padarė išvadą, kad Komisija retransliavimo licencijoje gali ir net turi pareigą pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalį nustatyti išlygas, kad retransliuotojas turi teisę transliuoti ne visas transliuotojų programas, o taip pat nustatyti tam tikrus apribojimus retransliuotojams. Priešingas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų interpretavimas suponuotų tokias galimas faktines aplinkybes, kad retransliuotojai retransliuotų tokias programas, kurių transliavimo teisių perduoti negali net patys transliuotojai pagal sutartis su kitais viešosios informacijos rengėjais (pavyzdžiui, užsienio transliuotojais).

Teismas nurodė, kad pagal Komisijos 2010 m. gegužės 26 d. išduotą licenciją Nr. LP421 (b. l. 8-14, 33-39, 66-72), kuri nėra nuginčyta ir yra galiojanti (dar daugiau, teismo vertinimu, ji yra pagrįsta ir teisėta, neprieštaraujanti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms (šiame kontekste teismas pabrėžia, kad jam neturi prejudicinės galios neįsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.11-4725-296/2010 (Proceso Nr. 4-01-3-04304-2010-2) (b. l. 140-141)), jos 10 punktą, retransliuotojas privalo įstatymų nustatyta tvarka gauti transliuotojų leidimą transliuoti tam tikras programas. Priešingas aiškinimas reikštų, esą, retransliuotojas – UAB „B2B Group“ gali nesilaikyti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, licencijoje nustatytų reikalavimų, o tuo pačiu neimti domėn transliuotojų ir trečiųjų asmenų (pavyzdžiui, užsienio transliuotojų) tarpusavio sutartinių santykių, nes, retransliuodamas tam tikras programas interneto portale (retransliavimo aprėpties zona iš karto viršija licencijoje leidžiamą Lietuvos teritoriją), jis galėtų pažeisti užsienio transliuotojų teises, tuo padarydamas žalą ir transliuotojams.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas UAB „B2B Group“ 2010 m. gegužės 24 d. pateikė Komisijai 2010 m. gegužės 24 d. paraišką televizijos programų retransliavimo laidiniais plačiajuosčiais tinklais veiklos licencijai be konkurso gauti (b. l. 98-122), kurioje prašė be konkurso išduoti televizijos programų retransliavimo laidiniais plačiajuosčiais tinklais veiklos licenciją, nurodydama, kad veiklą numato vykdyti visoje Lietuvos teritorijoje (2010 m. gegužės 24 d. prašymas (b. l. 100)), kad su transliuotojais numato sudaryti sutartis dėl atitinkamų televizijos programų retransliavimo (prašymo 6.3 punktas (b. l. 115)). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, net paduodamas paraišką, galimai žinojo, jog programos gali būti transliuojamos tik su Komisijos leidimu ir transliuotojų sutikimu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui išduotoji licencija Nr. LP421 televizijos ir radijo programoms retransliuoti (b. l. 8-14, 33-39, 66-72) nėra preciziškai tiksli tuo aspektu, jog joje nurodomos programos yra neaiškios (žr. licencijos 27 punktą (b. l. 11)) (dabar galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme terminas „programa“ reiškia ir „laidą“, „filmą“ ir t. t.). Tačiau tai nereiškia, kad tokia šiuo požiūriu neaiški licencija Nr. LP421 gali suteikti retransliuotojams tokias teises, kurios net pagal Visuomenės informavimo įstatymą negalimos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas negali prisidengti licencija Nr. LP421, aiškindamas ją taip, esą, Komisija pareiškėjui nurodė privalomai transliuoti pilnas televizijos programas, o ne tam tikras konkrečias programas – žinių, sporto laidas. Toks aiškinimas reikštų, kad yra ignoruojamas licencijos Nr. LP421 10 punktas.

Teismas pabrėžė ir tai, kad Lietuvos gretutinių teisių asociacija, atsakydama į Komisijos raštą Nr. S-412, 2010 m. spalio 20 d. rašte Nr. 2-242/10 „Dėl sutarties su UAB „B2B Group“ (b. l. 97) nurodė, jog AGATA ir UAB „B2B Group“ 2010 m. birželio 3 d. Sutartis dėl atlikimų įrašų ir komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo retransliavimui ir viešam paskelbimui internete neapima transliuotojų teisių ir nesuteikia teisės retransliuoti televizijos ar radijo programų, jog minėta sutartimi Bendrovei suteikiama teisė interneto tinklapyje www.15min.lt srauto būdu (kai galutiniai vartotojai patys negali įtakoti programos ir pasirinkti konkrečių fonogramų perklausymo laiko ar vietos) skelbti tik AGATA administruojamą muzikos repertuarą, t. y. komerciniais tikslais išleistas fonogramas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iki šiol nėra gavęs transliuotojų sutikimo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme numatyta tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir atsižvelgęs į išdėstytus argumentus konstatavo, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. KS-63 „Dėl nuobaudos taikymo UAB „B2B Group“ už licencijos sąlygų pažeidimus“ panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą atlyginti išlaidas teisinei pagalbai.

III.

Pareiškėjas UAB „B2B Group“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo atlyginti teismo išlaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 182-185) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 32 straipsnį Komisija turi teisę riboti retransliacijų veiklos teritoriją, bet ne nuspręsti dėl privalomai retransliuojamų televizijos programų. Teisę nustatyti privalomai retransliuojamas programas turi tik įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šių programų sklaidos visuomenėje, prieinamumo didinimo poreikio, programų meninės vertės ir kitus kriterijus. Šią pareiškėjo poziciją patvirtina ir tai, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojo Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimai, kuriais apribojamas privalomai retransliuojamų televizijos programų sąrašas ir retransliuotojai įpareigoti retransliuoti tik nekoduotas nacionalines LRT programas. Minėto įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte yra aiškiai atskleidžiamos šio pakeitimo priežastys ir privalomo retransliavimo reglamentavimas.

2. Iki įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalis įpareigoja pareiškėją retransliuoti 12 televizijos programų bei nustato, kad Komisija nustato minimalų retransliuojamų televizijos programų skaičių ir pobūdį. Licencijos sąlygos (VI skyrius) aiškiai išskiria privalomai retransliuojamas ir neprivalomai retransliuojamas programas ir kartu įtvirtina, kad pareiškėjas privalo 12 televizijos programų, kurioms taikomas privalomo retransliavimo įpareigojimas.

3. Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad „retransliuotojai už privalomas retransliuoti programas transliuotojams nemoka“. Įstatyme įtvirtintas toks reguliavimas, kuriuo siekiama visapusiškai užtikrinti įstatymo leidėjo kriterijus atitinkančių televizijos programų sklaidą. Retransliuotojai, vykdydami įstatyminį įpareigojimą, neprivalo atlyginti transliuotojams už jų programų retransliavimą. Jei retransliuotojai būtų įpareigoti retransliuoti, tačiau kartu transliuotojai turėtų galimybę nustatyti atlygį už šią teisę, privalomo retransliavimo efektyvumas nebūtų užtikrintas, o įstatyminės pareigos įgyvendinimas taptų priklausomas nuo individualių transliuotojų valios, kas iškreiptų įstatymo įpareigojimų privalomumą, ar net apskritai juos panaikintų.

4. Visuomenės informavimo įstatymo 33 str. 1 d. aiškiai įtvirtinta, kad Komisija nuo privalomai retransliuojamų programų retransliavimo gali atleisti tik Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklėse (toliau - Taisyklės) nustatytais atvejais ir tvarka. Remiantis Taisyklių 9 punktu, Komisija savo kompetenciją riboti privalomai retransliuojamų programų skaičių privalo įgyvendinti priimdama atitinkamą teisės norminį aktą - sprendimą. Pažymėtina, kad būtent sprendimais komisija savo praktikoje ir nustato privalomų retransliuoti kanalų sąrašo apribojimus. Pavyzdžiui, 2010 m. liepos 14 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. KS-64, kuriuo įtvirtino privalomai retransliuojamų programų įpareigojimus. Pastebėtina, kad minėtu sprendimu pakartotas Visuomenės informavimo įstatymo 33 str. 1 d. įpareigojimas ir nustatyta, kuriems retransliuotojams šis įpareigojimas nėra taikomas, tarp tokių retransliuotojų patenka ir Pareiškėjas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Licencijos 10 punkto sąlyga, numatanti, kad retransliuotojas gali vykdyti retransliacijas „tik įstatymų nustatyta tvarka įgijęs teises į televizijos programų retransliavimą“, nedetalizuoja, kurių televizijos programų atžvilgiu yra taikomas reikalavimas įgyti teises į programų retransliavimą – neprivalomai retransliuotinų ar ir privalomai retransliuotinų. Ši Licencijos sąlygų spraga gali būti užpildyta tik tinkamai atsižvelgiant į privalomo retransliavimo įpareigojimo esmę bei tikslus. Šią licencijos sąlygą interpretuojant taip, kad ji apimtų ir privalomas retransliuoti programas, būtų paneigtas įstatymų nustatytas įpareigojimas. Todėl ši Licencijos sąlyga turi būti interpretuojama kaip įpareigojanti įgyti teises iš tų transliuotojų, kurių televizijos programų retransliavimui įstatymai nenustato privalomo įpareigojimo.

6. Minėta nuostata yra blanketinė ir nurodo, kad pareiškėjas privalo įgyti teises į retransliuojamas programas kitų įstatymų nustatyta tvarka.

7. Nei vienas retransliuotojas Lietuvoje nėra įgijęs iš transliuotojų sutikimų retransliuoti jų programas, kurias privalu retransliuoti pagal įstatymą.

8. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau – ir ATGTĮ), įgyvendinantis Europos Sąjungos direktyvą Nr. 93/83 dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (toliau – ir Direktyva), nustato, kad tam tikros autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės gali būti, o tam tikrais atvejais, privalo būti administruojamos kolektyvinio administravimo būdu. Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 65 straipsnio 3 dalis nustato, kad kūrinių ir gretutinių teisių objektų savininkų teisės kabelinės retransliacijos atveju gali būti administruojamos tik kolektyvinio administravimo būdu. Ši nuostata įpareigoja gretutinių teisių subjektus (šiuo atveju transliuojančias organizacijas) užtikrinti savo teisių administravimo kabelinės retransliacijos atveju, perdavimą kolektyvinio administravimo subjektui.

9. Direktyvos 9 straipsnis numato, kad „valstybės narės užtikrina, kad autorių ir gretutinių teisių turėtojų teise suteikti kabelinio tinklo operatoriui leidimą retransliuoti ar jo nesuteikti būtų galima naudotis tik per atlygio surinkimo organizaciją“. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad „kai teisės turėtojas nėra perdavęs savo teisių valdymo atlygio surinkimo organizacijai, laikoma, kad atlygio surinkimo organizacijai, kuri valdo tos pačios kategorijos teises, yra pavesta valdyti jo teises“. Analogiška nuostata yra įtvirtinta nacionalinėje teisėje – ATGTĮ 65 straipsnio 4 dalis.

10. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-169/05, pabrėžė, kad Direktyva Nr. 93/83, kurią įgyvendina ATGTĮ, turi būti aiškinama, „kad kai atlygio surinkimo organizacija yra laikoma įgaliota valdyti autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojo teises, kurių jis neperdavė valdyti atlygio surinkimo organizacijai, ši organizacija turi teisę naudotis šio teisių turėtojo teise suteikti kabelinio tinklo operatoriui leidimą retransliuoti per kabelį programą ar jo nesuteikti, ir todėl atlygio surinkimo organizacijos atliekamas šio teisių turėtojo teisių valdymas neapsiriboja tik piniginiais šių teisių aspektais“ (2006 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas, Uradex SCRL prieš Union Professionnelle de la Radio et de la Tėlėdistribution (RTD) ir Sociėtė Intercommunale pour la Diffusion de la Tėlėvision (BRUTELE)). Teismas taip pat pažymėjo (sprendimo 20 paragrafas), kad „..teisinio saugumo tikslais tam, kad kabelinio tinklo operatoriai galėtų būti tikri, jog jie iš tikrųjų įgijo visas su retransliuojamomis programomis susijusias teises, ir siekiant užtikrinti, kad kiti asmenys, kuriems priklauso teisės į kai kurias šių programų dalis, remdamiesi savo teisėmis negalėtų užginčyti tinkamo šias programas retransliuoti leidžiančių sutarčių vykdymo, direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šie teisių turėtojai teise retransliuoti gali naudotis tik per atlygio surinkimo organizaciją. Taip direktyva apriboja skaičių subjektų, su kuriais kabelinio tinklo operatoriai turi derėtis siekdami būtent už atlyginimą gauti leidimą retransliuoti, laikantis visų teisių turėtojų autorių ir gretutinių teisių“. Iš šio sprendimo, kurio taikymas yra privalomas nacionalinėje teisėje, yra akivaizdu, kad pareiškėjas transliuotojams nesuteikus jokiai organizacijai teisės administruoti jo teises, privalėjo kreiptis į Lietuvos gretutinių teisių asociaciją dėl visų klausimų susijusių su retransliuojamomis Ieškovo televizijos programomis ir gauti leidimą televizijos programų retransliacijai. Pareiškėjas šią pareigą, kaip buvo detaliai aptarta skunde, yra įgyvendinęs.

11. Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (toliau – ir AGATA) pasiūlytame sutarties projekte, pasirašytame 2010 m. birželio 3 d., kuris šiuo metu reguliuoja tarp šalių esančius santykius, yra numatyta, kad „naudotojas (t. y. pareiškėjas) turi neišimtinę teisę Lietuvos Respublikos teritorijoje retransliuoti ir kitaip viešai skelbti internete AGATA-os administruojamus gretutinių teisių objektus“. Remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 56 straipsniu transliuojančių organizacijų teisės yra gretutinės teisės, taigi jas Lietuvoje gali atstovauti tik AGATA, remiantis minėto 65 straipsnio 4 dalimi, todėl negali kilti abejonių, kad transliuotojų teisės yra privalomai atstovaujamos šios kolektyvinio administravimo organizacijos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla pagal VšĮ „Nacionalinis radijas ir televizija“ ieškinį atsakovams UAB „B2B Group“, UAB „15 minučių“ ir UAB „15min“ (civ. bylos Nr. 2-3515-431/2011).

Paaiškino, kad UAB „B2B Group“ išduota licencija, kaip ir bet kuris kitas administracinės teisės aktas, nereglamentuoja ir negali reglamentuoti klausimo, ar retransliuotojas privalo gauti leidimą iš transliuotojų jų programų retransliavimui, nes privatinių santykių dalyvių teisių apimtis negali būti reguliuojama administracinės teisės. Net jeigu būtų nustatyta, kad sutikimą privalu gauti, tokio sutikimo gavimą reglamentuoja ATGTĮ ir tik taikant šio įstatymo normas galima spręsti, ar pakankamos yra sutartys, pareiškėjo sudarytos su Lietuvos gretutinių teisių asociacija ir NCB Lietuva, kad patvirtintų gretutinių teisių suteikimą. Ši administracinė byla gali būti išspręsta tik išsprendus klausimus, susijusius su ATGTĮ reguliuojama sritimi, t. y. išsprendus bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamą ginčą tarp transliuotojo ir pareiškėjo, kuriame bus nustatyta, ar transliuotojo sutikimas retransliacijoms buvo reikalingas ir jei taip – ar jis buvo tinkamai gautas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas ginčas (byla Nr. 2-3515-431/2011) yra kilęs dėl aukščiau aptartų klausimų, susijusių su Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio ir ATGTĮ 65 straipsnio 3 dalies taikymu. Išsprendus šią bylą bus nustatyta, ar pareiškėjas, pagal galiojantį teisinį reguliavimą būdamas įpareigotas vykdyti nacionalinio masto programų retransliacijas, privalėjo gauti individualius transliuotojų sutikimus vykdyti retransliacijas.

Vilniaus apygardos teismui baigus nagrinėti ginčą bus galima nustatyti, ar Komisijos sprendimas paskirti įspėjimą už individualių transliuotojų sutikimų neturėjimą yra pagrįstas galiojusiais ATGTĮ ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 194-197) nurodė, kad:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalį televizijos programų retransliuotojai privalo retransliuoti vieną LRT televizijos programą ir visas nekoduotas nacionalinio masto transliuotojų antžeminės televizijos programas, tačiau Taisyklėse nustatytais atvejais ir tvarka Komisija gali nustatyti kitas privalomai retransliuojamas televizijos programas ar atleisti nuo privalomųjų televizijos programų retransliavimo. Pagal Taisyklių 9 dalies 4 punktą, priimdama sprendimą dėl įpareigojimo retransliuoti televizijos programą ar atleidimo nuo privalomųjų televizijos programų retransliavimo, Komisija be kita ko privalo atsižvelgti ir į tai, ar transliuotojas turi įsigijęs teises į visų jo programą sudarančių audiovizualinių kūrinių (laidų, filmų, renginių transliacijų ir kt.) transliavimą (retransliavimą) elektroninių ryšių tinklais, kuriais bus retransliuojama televizijos programa.

Licencijos Nr. LP421 išdavimo metu Komisijai buvo žinoma, jog dalis transliuotojų, kurių televizijos programas numatė retransliuoti apeliantas, galėjo neturėti teisių visus jų televizijos programas sudarančius audiovizualinius kūrinius skleisti internete. Todėl Komisija, įtvirtindama licencijos Nr. LP421 10 punkte paties apelianto prisiimtą įsipareigojimą gauti transliuotojų sutikimą dėl jų televizijos programų retransliavimo, o vėliau reikalaudama šią licencijos sąlygą vykdyti, ne tik neviršijo savo kompetencijos, bet ir atliko įstatymo ir Taisyklių jai tiesiogiai nustatytas pareigas.

2. Tiek retransliavimo licencijos sąlygos, tiek įstatymų nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai, t. y. įstatyme ir licencijos sąlygose įtvirtinta pareiga retransliuoti tam tikras televizijos programas nepaneigia retransliuotojo pareigos numatomam vykdyti retransliavimui užsitikrinti visas reikiamas teises (gauti atitinkamus autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų sutikimus), kaip ir neatleidžia nuo pareigos vykdyti visus kitus prisiimtus įsipareigojimus ar laikytis licencijos sąlygų. Taigi UAB „B2B Group“ privalo retransliuoti tam tikras televizijos programas, tačiau tik gavusi atitinkamus transliuotojų sutikimus, t. y. nepažeidžiant prisiimtų įsipareigojimų ir licencijos sąlygų.

3. Pagal ATGTĮ 56 straipsnio 1 dalį transliuojančiosios organizacijos turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti savo transliacijas, todėl, sistemiškai aiškinant ATGTĮ 56 ir 65 straipsnių nuostatas, darytina išvada, jog teisės į televizijos programų kabelinę retransliaciją gali ir (ar) turi būti įgyvendinamos kolektyvinio administravimo būdu, tačiau tik tuo atveju, jeigu transliuojančioji organizacija nėra pasinaudojusi 56 straipsnyje įtvirtinta išimtine teise uždrausti jos programų retransliavimą, kaip šiuo konkrečiu atveju ir yra. Apie tai, jog UAB „TELE-3“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija dėl objektyvių priežasčių draudžia retransliuoti jų televizijos programas internete, šie transliuotojai informavo tiek Komisiją, tiek ir patį apeliantą.

4. Pagal ATGTĮ 65 straipsnį kolektyvinio administravimo būdu gali būti įgyjamos tik teisės į televizijos programų retransliavimą kabelinės televizijos tinklais. Tuo tarpu UAB „B2B Group“ televizijos programas retransliuoja interneto svetainėje http://www.15min.lt, t. y. laidiniais plačiajuosčio ryšio tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, todėl ATGTĮ 65 straipsnio nuostatos UAB „B2B Group“ vykdomai veiklai netaikytinos.

5. Lietuvoje šiuo metu iš viso nėra kolektyvinio administravimo subjekto, galinčio (turinčio teisę) suteikti teises retransliuoti kurias nors televizijos ar radijo programas, nepriklausomai nuo programų retransliavimui naudojamų technologijų. Tokių teisių neturi ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija.

Apeliacinės instancijos tesimo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo atstovas paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos ginčas yra dėl licencijos televizijos programoms retransliuoti laidiniais plačiajuosčiais ryšio tinklais vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidė licencijos sąlygas, todėl pripažino, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. KS-63 „Dėl nuobaudos taikymo UAB „B2B Group“ už licencijos sąlygų pažeidimus“ yra teisėtas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės aiškinimo bei taikymo nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2010 m. liepos 14 d. sprendime Nr. KS-63 „Dėl nuobaudos taikymo UAB „B2B Group“ už licencijos sąlygų pažeidimus“ nurodoma, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2010 m. gegužės 26 d. išduotos Bendrovei licencijos Nr. LP421 10 punktą.

Šiuo punktu buvo nustatyta, kad licencijos turėtojas turi teisę retransliuoti tik Komisijai pateiktame sąraše nurodytas televizijos ir radijo programas ir tik įstatymų nustatyta tvarka įsigijęs teises į šių programų retransliavimą.

Apeliantas nesutinka su Licencijos 10 punkto sąlyga, kad gali vykdyti retransliaciją „tik įstatymų nustatyta tvarka įsigijęs teises į šių programų retransliavimą“ ta apimtimi, kad įgyti teises privaloma iš tų retransliuotojų, kurių televizijos programų retransliavimui įstatymai nenustato privalomo įpareigojimo jas retransliuoti.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2011 m. liepos 1 d.) televizijos programų retransliuotojai privalo retransliuoti vieną LRT televizijos programą ir visas nekoduotas Lietuvos nacionalinio masto transliuotojų antžemines televizijos programas. Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytais atvejais ir tvarka komisija gali nustatyti ir kitas privalomai retransliuojamas televizijos programas ar atleisti nuo privalomųjų programų retransliavimo.

Aiškinant šios teisės normos nuostatas pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę Komisijai spręsti dėl kitų programų transliavimo tvarkos ir atvejų, suteikė Komisijai teisę detalizuoti tokių programų transliavimo tvarką. Tokiu būdu, Komisija, nustatydama tokią tvarką, privalėjo vadovautis Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio nuostatomis bei kitais teisės aktais, turinčiais įtakos reguliuojamam dalykui, tame tarpe ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį transliuojančiosios organizacijos turi išimtines teises leisti arba uždrausti veiksmus, tame tarpe ir uždrausti retransliuoti savo transliacijas.

Todėl Licencijos 10 punkto nuostata, kad licencijos turėtojas turi teisę retransliuoti tik komisijai pateiktame sąraše nurodytas televizijos ir radijo programas ir tik įstatymų nustatyta tvarka įsigijęs teises į šių programų retransliavimą neribojo pareiškėjo teises transliuoti tas programas, kurių retransliacijai nebūtinas transliuotojo sutikimas. Pagal Licencijos 9 punktą licencijos turėtojas privalėjo pateikti Komisijai retransliuojamų programų sąrašą. Tokiu būdu licencijos gavėjas privalėjo deklaruoti savo veiklos dalyką, tai yra pateikti programų sąrašą, atskiroms programoms gauti transliuotojo ar jo įgaliotos institucijos sutikimą tokių programų retransliavimui. Pareiškėjas, teikdamas tokį sąrašą, privalėjo aiškintis, kurioms programoms transliuotojo sutikimo reikia ar kurioms jis yra nebūtinas. Tačiau pareiškėjas Komisijai programų sąrašo nepateikė ir transliuodamas programas, apie kurių transliavimą nepranešė Komisijai , neįvykdė Licencijos 10 punkto reikalavimų ir tuo prisiėmė atsakomybę dėl padaryto pažeidimo.

Atsakovas teisingai kvalifikavo padarytą pažeidimą, nes pareiškėjas kaip licencijos turėtojas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Sprendimas yra pagrįstas įrodymais, tai yra transliuotojų pranešimais apie tai, kad pareiškėjas transliuoja televizijos programas be jų sutikimo. Šie pranešimai nėra paneigti, todėl nėra pagrindo jais nesiremti.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. KS-63 „Dėl nuobaudos taikymo UAB „B2B Group“ už licencijos sąlygų pažeidimus“ yra teisėtas bei pagrįstas.

Pareiškėjo prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje taip pat nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo pareigos gauti individualius retransliuotųjų sutikimus vykdyti retransliacijas, netenkintinas, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu byla stabdoma kai negalima nagrinėti tos bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline <...> tvarka. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo apimčiai civilinės bylos nagrinėjimo rezultatas nėra reikšmingas, kadangi šioje byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas neįvykdė Licencijos 10 punkto reikalavimo, nes pareiškėjas nepateikė atsakovui retransliuojamų programų sąrašo bei programas rengiančių ir transliuojančių transliuotojo sutikimų, kai toks sutikimas pagal įstatymą yra privalomas.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes bei teisingai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „B2B Group“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisStasys GagysRomanas Klišauskas