Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-496-49/2006 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, G. L. , L. P. , R. B. dėl sprendimų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais bei žemės sklypo grąžinimo valstybei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, vadovaudamasis CK 47 straipsniu (1964 m. red.), CK 1.80 straipsniu, 4.96 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsniu, 10 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas:

1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr.2325V;

2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 12 d. pažymą dėl nuosavybės teises G. L. patvirtinančių dokumentų;

3) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr.01-1067 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. L. “;

4) pripažinti negaliojančia 2000 m. gruodžio 29 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr.J-9481, pasirašytą G. L. ir L. P. ;

5) įpareigoti G. L. grąžinti L. P. 300 000 Lt;

6) pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, reg.Nr.5-1306, pasirašytą L. P. ir R. B. ;

7) įpareigoti L. P. grąžinti 300 000 Lt R. B. , o R. B. įpareigoti grąžinti valstybei žemės sklypą;

8) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 25 d. įsakymą Nr.2018-01;

9) pripažinti negaliojančia 2001 m. birželio 28 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P01/2001-24651;

10) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti R. B. 52 991,86 Lt, o R. B. įpareigoti grąžinti valstybei žemės sklypą;

11) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Šios bylos nagrinėjimo dalyku yra ne tik administracinių aktų, sutarčių, jų pagrindu atliktos turto teisinės registracijos teisėtumo, bet ir restitucijos taikymo natūra klausimas.

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. nuosprendžiu G. L. buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. apgaule savo naudai įgijusi didelės vertės svetimą turtą - Vilniaus apskrities viršininko valdytą laisvos žemės fondo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nuosprendyje konstatavo, kad Archyvo pažymėjimas Nr. 22-Z, kurio pagrindu G. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į neva jos tėvui M. Z. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,1512 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), yra suklastotas. G. L. 2000 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi neteisėtai jai suteiktą žemės sklypą pardavė L. P. , o pastarasis 2001 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo sklypą pardavė R. B. .

Ieškovas neneigia atsakovų L. P. ir R. B. preziumuojamo sąžiningumo (CK 4.26 str. 2 d., CPK 182 str. 5 p., 187 str.), taip pat byloje nėra aplinkybių, jog nurodyti asmenys žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo administraciniais aktais ir sandoriais buvo pažeistos pradinio žemės sklypų savininko - valstybės nuosavybės teisės. Tačiau konstatavus dokumentų, kurių pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus atkurti G. L. nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, klastotės faktą, susidaro galimybės šiuos administracinius aktus bei jų pagrindu atsiradusias pasekmes – pirkimo-pardavimo sandorius pripažinti negaliojančiais (CK 1.80 str.). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad valstybė turtą (žemės sklypą) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo - oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, todėl vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi turi būti taikoma restitucija natūra, t. y. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis, o žemės sklypai turėtų būti išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.

CK 1.80 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Pagal CK 4.96 straipsnį sąžiningu įgijėju laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, jog daiktas atlygintinai įgyjamas iš asmens, kuris neturi teisės jo perleisti nuosavybėn. Sąžiningumas yra fundamentalus privatinės teisės principas, kuriuo grindžiami ir nuosavybės, ir prievolių teisės bei kiti privatinės teisės institutai.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taip pat CK 4.93 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Tačiau CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Minėtos Civilinio kodekso normos analizė leidžia teigti, kad nepaisant to, jog pagal sandorį įgijęs daiktą sąžiningas nekilnojamojo daikto įgijėjas taip pat tampa jo savininku, pirminio to daikto savininko teisės pagal esamą teisinį reguliavimą tokiu atveju vertinamos prioritetiškai. Esminė sąlyga, leidžianti turtą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo, yra kitų asmenų padarytas nusikaltimas, dėl kurio pirminis savininkas prarado turtą. Šiuo atveju nei pirminis, nei paskesnis daikto savininkas (sąžiningas įgijėjas) vienodai nėra atsakingi už šios aplinkybės atsiradimą.

Nors konstitucinėje jurisprudencijoje pripažįstama galimybė riboti savininko nuosavybės teisę, tačiau CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatoje nustatytas nevisiškai pagrįstas šios pirminio turto savininko teisės absoliutinimas arba nevienodas situacijos vertinimas. Dviejų lygiaverčių turto savininkų padėtis traktuojama skirtingai, nes iš vieno jų (sąžiningo įgijėjo) daiktas gali būti išreikalautas, nepaisant pastarojo teisėtų lūkesčių, galimai padarytų daikto pagerinimų ar pan. Tokia įstatymo nuostata kelia abejones dėl jos atitikimo konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, reglamentuotam Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, kuris draudžia absoliutinti vienų asmenų teisių ir teisėtų interesų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų sąskaita. Be to, CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nekalbama apie visuomeninį interesą ar teisingą atlyginimą, kai dėl kito asmens padaryto nusikaltimo prarastas daiktas išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo.

Visuotinai žinoma aplinkybe laikytina tai, kad žemės sklypų kaina Lietuvoje pastaraisiais metais žymiai išaugo. Todėl teismui atkūrus iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, išieškant iš sandorio šalių jų gautas pinigines sumas, nesąžiningai pabloginama sąžiningų turto įgijėjų padėtis ir pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas. Pritaikius restituciją, susiklostytų akivaizdi valstybės ir sąžiningo turto įgijėjo turtinės padėties disproporcija. Todėl manytina, kad restitucio in integrum taikymu būtų pažeidžiamas ne tik asmenų lygiateisiškumo, bet ir Konstitucijos 23 straipsnyje deklaruojamas nuosavybės neliečiamumo ir jos apsaugos principas.

Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją (CPK 3 str. 3 d.). Neeliminavus abejonių dėl nurodyto CK nuostatų konstitucingumo ir pritaikius jas byloje, kyla grėsmė pažeisti atsakovų sąžiningų įgijėjų teises bei teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, jog kyla pagrįstos abejonės, kad šioje civilinėje byloje taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalis prieštarauja, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 23 straipsnio 1-3 dalims bei 29 straipsnio pirmajai daliai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo pirmąjį straipsnį Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi atsakovo R. B. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar CK 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja CK 4.93 straipsnio pirmajai daliai, nėra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, todėl jis netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucijos 105 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, 67 straipsniu, CPK 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 7 punktu, 166 straipsnio pirmosios dalies 6 punktu, sprendžia, jog yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti, ar minėta civilinio kodekso norma, kuri turi būti taikoma šioje civilinėje byloje, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 23 straipsnio 1-3 dalims bei 29 straipsnio pirmajai daliai, o civilinė byla sustabdytina iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašyti spręsti, ar Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, kad iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 23 straipsnio 1-3 dalims bei 29 straipsnio pirmajai daliai.

Civilinę bylą Nr. 2A-131-2007 sustabdyti, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.