Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-03-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-309-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-28
Bylos Nr.
1A-141-309-2012
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-00577-2011-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vidmantas Mylė, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
J. P.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-309/2012Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00577-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.1., 1.2.14.1.2.1., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Ernestui Armalui,gynėjai advokatei Stanislavai Šulcaitei,nuteistajam J. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2011-04-15 apie 21 val., (duomenys neskelbtini), bute, tarpusavio konflikto metu, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. G., tai yra kojomis sudavė Ž. G. ne mažiau vieno smūgio į pilvo sritį, tokiu būdu padarydamas trauminį blužnies plyšimą, sukėlusį kraujo susikaupimą pilvo ertmėje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chirurginės operacijos metu nustatyto blužnies plyšimo.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2011-04-15 apie 21 val., (duomenys neskelbtini), bute, panaudojęs fizinį smurtą ir sunkiai sutrikdęs Ž. G. sveikatą, atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. nukentėjusiajam Ž. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ 150 litų vertės su jame buvusia beverte pokalbių kortele „Tele 2“.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo išaiškinti klaidas ir bylą išnagrinėti iš naujo. Skunde nurodo, kad jis nesutinka su jam paskirta bausme ir teigia, kad byloje yra duomenų, kurie, pasak apelianto, leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo šališkumą jo atžvilgiu. Nurodo, jog nukentėjusysis negalėjo paaiškinti su kuo jį mušė ir kiek kartų jį mušė bei, kad jis buvo priverstas duoti neobjektyvius parodymus. Apelianto teigimu, ekspertas J. Sakalas pateikė neobjektyvią išvadą, su kuo, pasak nuteistojo, sutinka ir nukentėjusysis. Todėl nuteistasis prašo ištaisyti rašymo, aritmetines klaidas, atlikti pakartotinį tyrimą, akistatas, peržiūrėti ekspertizės akto turinį.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir paskyrė jam tinkamas bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nors nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu ir prašo išaiškinti klaidas ir bylą išnagrinėti iš naujo, tačiau kaip galima suprasti iš skundo turinio, jis iš dalies neigia ir kaltę dėl vienos iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis negalėjo paaiškinti su kuo ir kiek kartų jį mušė, bei, kad nukentėjusysis buvo priverstas duoti neobjektyvius parodymus, o ekspertas J. Sakalas pateikė neobjektyvią išvadą. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant J. P. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. J. P. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje, nustatydamas J. P. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad nuteistasis kojomis sudavė nukentėjusiajam Ž. G. ne mažiau vieno smūgio į pilvo sritį, tokiu būdu padarydamas trauminį blužnies plyšimą, sukėlusį kraujo susikaupimą pilvo ertmėje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chirurginės operacijos metu nustatyto blužnies plyšimo, patvirtina: nukentėjusiojo Ž. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kur jis patvirtino, kad J. P. sudavė jam smūgį į veido sritį, po to sudavė daug smūgių į šoną ir į nugarą (1 t., 176 b. l.); eksperto J. Sakalo apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur jis paaiškino, jog tikėtina, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti smogiant kumščiu arba spiriant (2 t., 49 b. l.); paties nuteistojo J. P. pirminiai pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur jis pripažino, jog spyrė nukentėjusiajam koja į veidą, pilvą (1 t., 175-176 b. l.); liudytojos A. P. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji paaiškino, kad apklausų metu J. P. pirminiuose parodymuose savo kaltę neigė, tačiau vėliau kaltę pripažino ir paaiškino, jog pirminiuose parodymuose nurodydamas, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė B. Ž., jis norėjo palengvinti savo kaltę (2 t., 50 b. l.); liudytojo B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu pagarsinti parodymai (1 t., 86-87), kur jis parodė, kad J. P. rankomis ir kojomis smūgiavo nukentėjusiajam į šonus ir nugarą; specialisto išvada Nr. G 526/11(04), iš kurios turinio matyti, kad Ž. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chirurginės operacijos metu nustatyto blužnies plyšimo (1 t., 26 b. l.).

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pastebėti, kad nors nuteistasis J. P. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu ir pakeitė parodymus, teigdamas, kad smūgius nukentėjusiam sudavė B. Ž. metaliniu strypu ir blužnies plyšimas nukentėjusiajam galėjo atsirasti būtent nuo šių smūgių, tačiau kolegija remiasi pirminiais jo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (1 t., 175-176 b. l.), kuriuos patvirtina tiek nukentėjusiojo Ž. G. (1 t., 176 b. l.), tiek eksperto J. Sakalo (2 t., 49 b. l.), tiek liudytojos A. P. (2 t., 50 b. l.), tiek liudytojo B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu pagarsinti parodymai (1 t., 86-87), kuriuos, be kita ko, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės – specialisto išvada (1 t., 26 b. l.). Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija pažymi, kad nuteistojo J. P. pirminiuose teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose užfiksuotos nusikaltimo aplinkybės, atitinka tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią J. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais vėlesniais nuteistojo teiginiais. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija vėlesnius nuteistojo parodymus, kad smūgius nukentėjusiam sudavė B. Ž. metaliniu strypu, vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog tarp nuteistojo J. P. suduoto smūgio koja nukentėjusiajam į šoną ir sunkaus sveikatos sutrikdymo būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos šių padarinių atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009).

Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad J. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia J. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad nukentėjusysis negalėjo paaiškinti su kuo jį mušė ir kiek kartų jį mušė bei, kad jis buvo priverstas duoti neobjektyvius parodymus, o ekspertas J. Sakalas pateikė neobjektyvią išvadą, atmestini. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų šiuos nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Nuosprendžio neteisėtumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo padarytų išvadų neatitikimą bylos medžiagai, ko šiuo atveju nėra. Dėl to šie aukščiau išdėstyti apelianto teiginiai, nesant tai pagrindžiančių duomenų, laikytini deklaratyviais ir visiškai nepagrįstais. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismas priimdamas nuosprendį nesirėmė vien eksperto J. Sakalo išvada, ir kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas rėmėsi surinktų duomenų visuma, t. y. teismas įrodymus vertino neatsietai bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad byloje yra duomenų, kurie leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo šališkumą jo atžvilgiu, ne tik kad nepagrįstas, tačiau ir deklaratyvus. Visų pirma, pastebėtina tai, kad kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais nurodyto teiginio buvimą. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas skunde ir nurodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą – teismo šališkumą, tačiau neatskleidžia šio pažeidimo esmės ir nenurodo jokių savo teiginį patvirtinančių aplinkybių. Antra, priešingai nei teigia nuteistasis, šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjai nėra. Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.

Atsakant į nuteistojo skunde nurodytus prašymus – ištaisyti rašymo, aritmetines klaidas, atlikti pakartotinį tyrimą, akistatas, peržiūrėti ekspertizės akto turinį, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009, 2K-11/2012). Nagrinėjamu atveju, nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias papildomas aplinkybes, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, būtina išsiaiškinti, kokias aritmetines ir rašymo klaidas ištaisyti, todėl tokie apelianto prašymai laikytini deklaratyviais.

O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini.

Dėl paskirtos bausmės dydžio

Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirtomis bausmėmis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. P. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistajam, teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį – įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama apysunkių, kita sunkių nusikaltimų kategorijoms, į tai, kad J. P. anksčiau teistas už tyčinį nusikaltimą, o naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, todėl J. P. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. O pagal Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistojo J. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė J. P. laisvės atėmimo bausmes artimas jo padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytam vidurkiui. Ir nors apeliantas J. P. skunde nurodo, kad nesutinka su jam skirta bausme, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. P. veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta visiškai, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendžio keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė