Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016-05-27 nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir galutinė bausmė paskirta 9 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 2 d., į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (1 para) ir suėmime prabūtas laikas nuo 2016-05-03 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. M. D. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

M. D. nuteistas už tai, kad 2015-08-27 nuo 17.15 val. iki 17.37 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti savo motiną R. D., būdamas namo laiptinėje, trankydamas bei laužydamas buto duris ir sakydamas jai, kad ją nužudys, kai tik pateks į butą, dėl ko R. D. net keturis kartus skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir ragino policijos pareigūnus paskubėti atvykti į pagalbą, nes jai gresia pavojus gyvybei, dėl ko jai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.

Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamasis grasino savo motinai R. D., daužydamas duris, reikalaudamas įleisti į butą ir jo veiksmų pobūdis (durų spardymas, daužymas), prieš tai įvykęs konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, leido nukentėjusiajai pagrįstai manyti, jog kaltinamojo grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti. Skiriant bausmę M. D. buvo įvertinta tai, kad padarytas nesunkus, tyčinis, baigtas nusikaltimas, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, kaltinamojo asmenybė. Nustačius, jog, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurią, remiantis BK 64 str. 1 d. 3 d. subendrino su Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

Apeliaciniame skunde M. D. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog skundą rašo tik todėl, kad yra (duomenys neskelbtini) gatvėje ir jeigu neskųstų būtų išvežtas į (duomenys neskelbtini) pataisos namus, kur jo laukia blogi žmonės ir jis baiminasi dėl savo gyvybės. Teigia, jog turėjo laisvės apribojimą nuo 22 val. iki 7 val. ir likus 1 mėnesiui ir 2 savaitėms iki lygtinio apribojimo nutraukimo, metė mokyklą ir neidavo į probacijos tarnybą atsižymėti, o sėdėdavo namuose, slėpdavosi nuo žmonių, kurie jo ieškodavo, belsdavosi į namų duris, o mama sakydavo, kad jo nėra namie. Nenuvyko į teismą, nes bijojo atsisėsti į kalėjimą, be to jau buvo pabėgęs iš namų – laukė, kol pasibaigs probacijos laikas ir ketino išvažiuoti į Angliją. Supranta, jog turi mažai šansų išeiti į laisvę, bet jeigu taip būtų, tai darytų viską, kas liepiama – eitų į visokias įstaigas, mokytis arba dirbti, nes labai reikalingas savo mamai, kuri sunkiai juda, serga žvyneline, yra likusi su 11 ir 14 metų vaikais. M. D. taip pat nurodo, kad jo liga (žvynelinė) blogėja, pats nėra nei alkoholikas, nei narkomanas, padėdavo mamai, bet per kitus žmones buvo išėjęs iš kelio, tačiau daugiau niekada neturės blogų minčių apie nusikaltimus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji R. D. taip pat prašė M. D. neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. D. bausmę (subendrintą bausmę), bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.Skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kurią jis įvykdė būdamas prieš tai teistas ir neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Todėl apylinkės teismas, kaip recidyvistui (BK 56 str.), M. D. už jo padarytą veiką pagrįstai parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Parinkdamas bausmės dydį teismas įvertino nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, tai, jog jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl daroma išvada, kad apylinkės teismas nustatė teisingą bausmės dydį, kuri yra ženkliai mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Ši bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu (2015-03-24) paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pridedant tik vieną mėnesį nuo skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl laikyti, jog M. D. paskirta per griežta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė – pagrindo nėra. Kitų sąlygų, kurioms esant nuteistajam galėtų būti skiriama švelnesnė bausmė (subendrinta bausmė) ar jos vykdymas atidėtas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atkreiptinas dėmesys, jog 2015-03-24 nuosprendžiu (su kuriuo subendrinta skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė) M. D. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas 2015-12-17 Kauno apylinkės teismo nutartimi, šios nutarties nuteistasis neskundė, ji yra įsiteisėjusi ir vykdoma, todėl revizuoti kitoje byloje įsiteisėjusios nutarties apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo.Todėl konstatuojama, kad paskirta bausmė bei paskirtoji galutinė subendrinta bausmė, nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra pagrindo ją švelninti. Apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. D., išlaidas sudaro 49,22 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo nepriteisti.