Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d., 129 str. 2 d. 6 p., 9 p., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 9 p. – laisvės atėmimu 20 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., ir 5 d. 1 p., 2 p., šios bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 20 metų, pirmus 5 metus paskirtos bausmės atliekant kalėjime, o kitą bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str., S. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš S. K. priteista V. N. 3500 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti ir 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

A. I. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 13 d., apie 23 val. 55 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) penktame aukšte esančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti svetimą, D. J. priklausantį turtą, užpuolė miegantį D. J. ir nenustatytu kietu, buku, stačiakampiui artimą formą turinčiu daiktu sudavė jam, ne mažiau penkių smūgių į krūtinę ir vieną smūgį į kairį dilbį, apieškojo jo kelnių kišenes ir pagrobė D. J. mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 3220“ su SIM kortele bendros 1173 Lt vertės, o pagalbos šaukiantį D. J. išmetė iš šio buto per langą, dėl ko nuo nukritimo iš aukštumos ir atsitrenkimo į žemę, įvykus stipriam krūtinės ir pilvo sumušimui, lūžus kairės pusės VIII-IX šonkauliams, alkūnkauliui ir stipinkauliui, išnirus dešiniam šlaunikauliui, plyšus kairiam plaučiui ir kepenims bei išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę, D. J. mirė, t.y. S. K. apiplėšė ir itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė D. J. ir tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p., 9 p.

Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusi, o vėliau valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė J.Sabaliauskienė buvo šališka, kadangi nereagavo į jo atžvilgiu daromus daugkartinius pažeidimus. Nurodo, jog tuo metu, kai jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jo bute neteisėtai buvo atlikta krata. Dėl šio fakto jis rašė ne vieną skundą, tačiau jam buvo pateikiami tikrovės neatitinkantys atsakymai, jog 2005 m. liepos 21 d. atliekant kratą jo prašymu iš buto buvo paimti asmeniniai daiktai. Mano, kad tokius teiginius paneigia ta aplinkybė, jog 2005 m. liepos 22 d., kai jis buvo sulaikytas, jokių asmeninių daiktų su savimi neturėjo, tai matyti iš sąrašo, kuris buvo surašytas jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių. Apelianto teigimu, tai, kad į butą buvo patekta neteisėtai, patvirtina ir suklastotas kratos protokolas, kadangi tarp kratos metu išimtų daiktų yra minimi ir baltos spalvos batai „Ribok“, tačiau kratą daręs pareigūnas G. G. paneigė, kad tokie batai buvo paimti. Taip pat nurodo, kad 2005 m. liepos 21 d. kratą darę pareigūnai jo atžvilgiu naudojo smurtą, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. Pažymi negavęs kratos protokolo nuorašo, taip pat teigia, jog kratos metu buvo surašomas daiktų poėmio protokolas, tačiau jo byloje nėra, vietoj jo įdėtas suklastotas kratos protokolas. Dar kartą pabrėžia, kad pareigūnas G. G. (byloje Nr. 03-1-1452-05) akistatos metu konkrečiai įvardijo kratos metu išimtus daiktus. Neteisėtą patekimą į butą, pasak apelianto, liudija ir ta aplinkybė, kad tyrėja I. S. žinojo jo turtinę padėtį, kadangi 2005 m. lapkričio 15 d. apklausos protokole aprašė jo mirusios sugyventinės turtą, nors apie tai jis niekada nebuvo apklausiamas. Neatitinkančiu tikrovės vadina tyrėjos paaiškinimą apie tai, kad jis neturi artimųjų ir nėra kam pasirūpinti turtu.

Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad negalima tikėti M. K. parodymais, kadangi jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kitų liudytojų parodymų, ekspertų išvados, be to, teismo metu M. K. daugeliu atveju negalėjo paaiškinti savo paties anksčiau duotų parodymų. Teigia, kad M. K. parodė 2005 m. liepos 13 d., 22 val., kartu su juo (apeliantu) išėjęs ir R. R. ir nuėję pas V. Ž. , kur ir buvo įvykdytas nusikaltimas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuo R. R. buto durų iki V. Ž. tėra daugmaž 5 metrų atstumas, tačiau, jei tikėti M. K. , jie šiuos 5 metrus ėjo dvi valandas, kadangi nusikaltimas padarytas apie 24 val. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teisme M. K. patvirtino, jog jis, t.y. apeliantas su savimi neturėjo daikto, panašaus į tą, kuris aprašytas ekspertų išvadoje ir kuriuo buvo mušamas D. J. . Remiantis M. K. parodymais, jis grūmėsi su D. J. , tačiau tokiu atveju apeliantas mano, kad jo arba D. J. panagėse turėjo likti mikrodalelių, kurių nebuvo rasta. Be to, po tokių grumtynių ekspertai apelianto kūne neaptiko nė vieno įdrėskimo. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje M. K. parodė, jog D. J. apeliantą buvo užgulęs. Ši aplinkybė, apelianto manymu, rodo, kad nužudytasis buvo fiziškai stiprus, o tai reiškia, jog tokio žmogaus neįmanoma išmesti per langą, nes ir iš M. K. parodymų matyti, kad D. J. nebuvo bejėgis.

Skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad kambaryje, per kurio langą buvo išmestas D. J. , prie šiaurinės sienos rastas jo bato pėdsakas, nors D. J. išmestas per langą, esantį prie pietinės kambario sienos. Pažymi, jog nei apklausos metu, nei atliekant parodymų patikrinimą vietoje, M. K. nenurodė jį buvus toje kambario dalyje, kurioje rastas apelianto dešinės kojos bato pėdsakas. Pabrėžia, jog M. K. parodė kartu su juo šiame kambaryje buvęs 2005 m. liepos 12 d., kuomet buvo sumuštas V. J. . Nurodo, jog M. K. parodymus apie tai, kad grumtynių metu jis (apeliantas) ir D. J. šaukė vienas ant kito, paneigia liudytojais apklaustų namo gyventojų parodymai, kurie patvirtino negirdėję jokių kitų balsų, išskyrus D. J. , kuris šaukė „gelbėkit, padėkit, vagys“. Teigia, jog tokius parodymus davė G. L. , B. B. , M. G. . Be to, liudytojas M. G. dar parodė, kad jam dalyvaujant kviestiniu, prie jo akių iš įvykio vietos nebuvo imamas joks pėdsakas. Tad apeliantas spėja, kad jo bato pėdsakas neteisėtai galėjo būti paimtas iš jo buto.

Skunde nesutinkama su M. K. procesine padėtimi (liudytoju) ir pabrėžiama, kad pastarasis po įvykio pareigūnams neišsidavė žinantis apie įvykį, vėliau taip pat nesuteikė jokios informacijos, be to, po įvykio nuėjo ne į namus, bet kažkur kitur, tokiu būdu stengdamasis nuslėpti tiesą. Kategoriškai nesutinka su tais M. K. parodymais, kur šis tvirtina, jog po įvykio apeliantas jį išsivijo į lauką. Nurodo sergantis plaučių tuberkulioze, todėl niekaip nebūtų galėjęs bėgti paskui M. K. ir jį pavyti. Abejotina vadina M. K. nurodytą kirvio atsiradimo įvykio vietoje versiją. Nesupranta, kodėl kolegija patikėjo M. K. parodymais, kad kirvį jis atsinešė dar prieš įvykį, nes norėjo remontuoti duris. Apelianto teigimu, durys buvo išlaužtos 2005 m. liepos 12 d., t.y. kuomet jis kartu su M. K. ieškojo V. Ž. dėl M. K. negrąžintos skolos. Taip pat pažymi, kad 2005 m. liepos 15 d. apklausos metu M. K. parodė, jog D. J. miegojo tik su kelnėmis. Teismo paklaustas, kodėl jis taip nusprendė, nes kambary buvo tamsu, M. K. parodė tai matęs, nes nuo stulpo krintanti šviesa apšvietė kambarį. Tačiau apeliantas pabrėžia, kad šalia V. Ž. buto langų nėra ir niekada nebuvo jokio apšvietimo stulpo.

Apeliaciniame skunde išreiškiamos abejonės apygardos teismo priimto nuosprendžio teisėtumu. Teigia, jog 2005 m. liepos 21 d. atliktos kratos metu iš jo buto buvo išimti pinigai, tą faktą paliudijo ir pareigūnas G. G. , tačiau nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad pinigai išimti sulaikymo dieną, t.y. 2005 m. liepos 14 d. Neigia, kad šie pinigai gauti parduodant D. J. mobiliojo ryšio telefoną ir nurodo, kad tai buvo jam kiekvieną mėnesį mokamos pašalpos pinigai, atsiimti iš „Hansa banko“, be to, pabrėžia, kad šiuos jo žodžius galėjusi patvirtinti banke atliktų operacijų išklotinė taip ir nebuvo išreikalauta. Skunde teigiama, kad viso proceso metu posėdžiavo viena sekretorė, t.y. D.Miliauskaitė, tačiau nuosprendyje nurodytos dvi sekretorės. Tvirtina 2006 m. vasario 9 d. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išsiuntęs prašymą dėl teismo posėdžio protokolo nuorašo, tačiau šio nuorašo iki šiol negavo. Apelianto manymu, skunde išdėstyti argumentai rodo, kad byla yra sufabrikuota, o jis nuteistas pažeidžiant įstatymus. Be to, apeliantas prašo panaikinti turto konfiskavimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo gynėja prašė S. K. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo S.K. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pirmiausia nurodo, kad 2005 m. lapkričio 15 d. įtariamojo apklausos metu nedalyvavo gynėja L.Blinkevičienė, šį faktą, jo teigimu, patvirtina ta aplinkybė, jog tos pačios dienos pranešime apie įtarimą nėra gynėjos parašo. Iš byloje esančio 2005 m. lapkričio 15 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad S. K. apklaustas dalyvaujant gynėjai L.Blinkevičienei, apklausos protokole yra gynėjos parašas. Be to, matyti, kad ir pranešimas apie įtarimą yra pasirašytas gynėjos L.Blinkevičienės (t. 2, b.l. 84-88). Tuo tarpu prie apeliacinio skundo pridėtame pranešime apie įtarimą gynėjos parašo nėra, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad 2005 m. lapkričio 15 d. įtariamojo apklausos metu S. K. teises ir teisėtus interesus gynė advokatė L.Blinkevičienė. Apelianto pateiktas pranešimas apie įtarimą yra byloje esančio minėto pranešimo nuorašas, kuris buvo įteiktas S. K. . Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai įtvirtina nuostatą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo įteikti įtariamajam pranešimo apie įtarimą nuorašą. Tad nepažeidžiant šios nuostatos reikalavimų, S. K. ir buvo įteiktas 2005 m. lapkričio 15 d. pranešimo apie įtarimą nuorašas. Ta aplinkybė, kad pranešimo apie įtarimą nuoraše nėra gynėjos parašo nepatvirtina apelianto teiginio, jog įtariamojo apklausoje nedalyvavo gynėja. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, jog šio procesinio dokumento nuoraše yra būtinas gynėjo parašas. Nepagrįstu laikytinas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo S. K. tvirtina, jog pati gynėja pripažino šioje apklausoje nedalyvavusi, kadangi tuo metu buvo kitame teismo posėdyje. Šios apelianto nurodytos aplinkybės nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, procesiniuose dokumentuose esantys gynėjos L.Blinkevičienės, taip pat tyrėjos I. S. parašai rodo, jog procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Nuteistajam S. K. buvo įteiktas pranešimo apie įtarimą nuorašas, apklausiant dėl pranešime apie įtarimą nurodytų nusikaltimų dalyvavo gynėja. Nors apeliantas nurodo, kad įtariamojo apklausos protokolas surašytas ne pagal jo žodžius, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apklausoje dalyvavo S. K. teises gynusi advokatė L.Blinkevičienė, nėra pagrindo tvirtinti, kad jo žodžiai buvo užrašyti netiksliai. Ir gynėja, ir apklausą atlikusi tyrėja savo parašais patvirtino, kad protokolas buvo surašytas pagal S. K. žodžius, tačiau pastarasis du kartus perskaitęs, atsisakė šį protokolą pasirašyti.

Apeliantas skunde abejoja 2005 m. liepos 21 d. atliktos kratos teisėtumu, nurodo, jog jam nebuvo įteiktas kratos protokolo nuorašas, byloje nėra kratos metu surašyto daiktų poėmio protokolo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. liepos 21 d. S. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta krata, kurios metu dalyvavo pats S. K. , taip pat G. T. , G. G. bei tyrėja M. V. . Kratos protokole yra išvardinti visi kratos metu rasti ir paimti daiktai, o protokolo pabaigoje S. K. , savo ranka įrašęs vardą ir pavardę bei pasirašęs, patvirtino gavęs kratos protokolo nuorašą (t. 2, b.l. 125-126). Nors apeliantas nesutinka, jog minėtos kratos metu buvo paimti vyriški sportiniai bateliai, tačiau iš kratos protokolo akivaizdžiai matyti, kad tokie sportiniai bateliai buvo iš tiesų paimti, o vėliau nutarimu, kaip neturintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, grąžinti S. K. (t. 2, b.l. 127). Nuteistasis S. K. pabrėžia, jog pareigūnas G. G. akistatos metu patvirtino, kad minėti sportiniai bateliai 2005 m. liepos 21 d. kratos metu paimti nebuvo. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje tokių duomenų nėra, o kratos atlikime dalyvavęs G. G. savo parašu patvirtino kratos protokole užfiksuotų duomenų teisingumą, t.y. tarp jų ir tai, kad kartu su kitais protokole išvardintais daiktais buvo paimti ir baltos spalvos vyriški sportiniai bateliai. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tą nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad sulaikymo metu iš jo buvo paimti pinigai. Nuteistojo S. K. teigimu, nuosprendyje ši aplinkybė nurodyta klaidingai, kadangi pinigai buvo paimti kratos metu ir šį faktą, anot nuteistojo, vėl paliudijo pareigūnas G. G. . Byloje esančiame 2005 m. liepos 21 d. kratos protokole iš tiesų užfiksuota, kad iš S. K. buto buvo paimti pinigai – 129 Lt, tačiau ir apelianto sulaikymo dieną pas S. K. buvo rasti 34,36 Lt, kurie taip pat buvo iš jo paimti (t. 2, b.l. 125-126, 129). 2005 m. liepos 22 d. nutarimu ir kratos metu, ir sulaikymo dieną iš S. K. paimti pinigai (iš viso 169,36 Lt) buvo perduoti saugojimui į Panevėžio m. VPK Finansų skyrių (t. 2, b.l. 130). Taigi apeliantas neteisus tvirtindamas, jog nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad pinigai buvo paimti jį sulaikant. Anksčiau išvardinti duomenys patvirtina, jog pinigai buvo paimti ir kratos metu, ir sulaikant S. K. .

Nors skunde nuteistasis S. K. ir bando įtikinti teismą nepardavęs D. J. telefono, tačiau tokią jo poziciją paneigia byloje užfiksuoti ir teisiamajame posėdyje išanalizuoti įrodymai. Anot apelianto, aplinkybę, kad jis 2005 m. liepos 14 d., 10 val., kartu su M. K. nebandė parduoti nužudytojo telefono galėjo paliudyti M. K. tėvai, t.y. motina L. S. ir patėvis E. L. , jei jie būtų apklausti pirmame teismo posėdyje. Tačiau, kaip tvirtina nuteistasis S. K. , pastarieji buvo apklausti tik vykstant teisminiams ginčams, kuomet, sužinoję bylos aplinkybes, davė M. K. naudingus parodymus. Apelianto teiginys, kad L. S. ir E. L. buvo apklausti po teisminių ginčų yra akivaizdžiai neteisingas. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2006 m. sausio 19 d. teismo posėdis prasidėjo 9 val., tačiau neatvykus liudytojams L. S. , E. L. ir kt., buvo priimta nutartis juos atvesdinti ir paskelbta pertrauka iki 2006 m. sausio 27 d., 9 val. (t. 3, b.l. 29). Į 2006 m. sausio 27 d. teismo posėdį nurodyti liudytojai atvyko ir buvo apklausti. L. S. parodė, kad nuteistasis su jos sūnumi M. K. buvo atvažiavę ne ryte, o dienos metu, pabuvo neilgai, apie 20 min. Ji kategoriškai paneigė, kad S. K. , nesant jos sūnui, buvo pas ją bei E. L. pasilikęs vienas, su jais bendravo. Analogiškus parodymus davė ir E. L. (t. 3, b.l.32-34). Taigi tokie L. S. ir E. L. parodymai paneigia S. K. teiginį, kad jis 2005 m. liepos 14 d., daugmaž nuo 8 val. iki 13 val. buvo pas M. K. motiną ir patėvį. Kolegija pažymi, kad apelianto teiginys, jog M. K. darė poveikį L. S. ir E. L. , siekdamas, kad šie duotų jam naudingus parodymus, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis.

Nuteistasis S. K. nurodo, jog jo parodymus apie tai, kad jis 2005 m. liepos 14 d., 10 val., negalėjo A. S. parduoti telefono patvirtintų telefoninių pokalbių išklotinių medžiaga. Anot apelianto, E. T. tą dieną M. K. kelis kartus skambino telefonu ir jis jai minėjo esantis toje miesto dalyje, kurioje gyvena M. K. tėvai. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų E. T. parodymų matyti, kad pastaroji niekuomet tokių parodymų nėra davusi. Liudytoja E. T. iš tiesų parodė, kad 2005 m. liepos 14 d., apie pietus, jai skambino sugyventinis M. K. , ir pakvietė ateiti į medelyną, prie tvenkinio (t. 9, b.l. 95-96; t. 3, b.l. 22-24), tačiau ji nė karto neminėjo, kad sugyventinis jai sakė esantis ten, kur gyvena jo tėvai.

S. K. versiją, kad tai ne jis kartu su M. K. pardavė A. S. nužudytojo D. J. telefoną, paneigia liudytojos A. S. parodymai. Apklausta liudytoja A. S. parodė dirbanti (duomenys neskelbtini), kurioje esančiame kioske superka, parduoda, keičia ir taiso telefonus. Ji patvirtino, kad 2005 m. liepos 14 d., apie 10 val., iš pas ją atėjusių dviejų vyriškių nupirko mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3220“, mėlynos spalvos korpusu, su vaizdo kamera, be dokumentų ir pakrovėjo. Už šį telefoną vyriškiai pradžioje paprašė 300 Lt, bet galutinė kaina, kurią ji sumokėjo, buvo 220 Lt. Teisme ji patikslino telefoną nupirkusi už 200 Lt, o pirminė kainą, kurios prašė vyriškiai, buvo 250 Lt (t. 3, b.l. 14-15). Asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu A. S. tuos vyriškius atpažino kaip S. K. ir M. K. , o atliekant asmens atpažinimą ji atpažino S. K. kaip asmenį kartu su kitu vyriškiu minėtą dieną pardavus jai nurodytą telefoną (t. 1, b.l. 138-146). Be to, liudytoja A. S. tyrimui pateikė jos vestą telefono aparatų registracijos žurnalą, iš kurio nuorašo matyti, jog 2005 m. liepos 14 d. iš tiesų buvo nupirktas mobiliojo ryšio telefono aparatas „Nokia 3220“, IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 149). Pažymėtina, jog A. S. teismui pateikė visą registracijos žurnalą (sąsiuvinį), tačiau jame nėra jokių įrašų apie tai, kad nuo 2005 m. birželio 11 d. iki 2005 m. liepos 14 d. iš S. K. buvo nupirktas telefonas (t. 3, b.l. 26). Tad neabejotina, kad žurnalo nuoraše nurodytas telefonas „Nokia 3220“, nupirktas 2005 m. liepos 14 d., ir yra tas pats telefono aparatas, kurį A. S. pardavė apeliantas kartu su M. K. .

Neigdamas, kad tai jis su M. K. pardavė A. S. mobiliojo ryšio telefoną, apeliantas atkreipia dėmesį į tą A. S. parodymų dalį, kur ji teigia, kad telefoną pardavę vyriškiai buvo neblaivūs. Tuo tarpu S. K. kategoriškai neigia buvęs neblaivus ir mano, kad tokius jo žodžius patvirtina ta aplinkybė, kad jį sulaikius nebuvo nustatomas jo girtumas, kadangi niekam nekilo abejonių dėl jo blaivumo. Liudytoja A. S. iš tiesų parodė, kad telefoną pardavę vyriškiai, t.y. S. K. ir M. K. buvo neblaivūs ir netikėti jos parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Tas faktas, kad sulaikius S. K. nebuvo nustatomas jo girtumas, neturi šiuo atveju jokios didesnės reikšmės. Iš byloje esančio laikino sulaikymo protokolo matyti, kad S. K. buvo sulaikytas 2005 m. liepos 14 d., 20 val. 30 min., t.y. vakare (t. 2, b.l. 64). Tuo tarpu A. S. , pirkdama telefoną, su juo bendravo ryte, apie 10 val. Tad visiškai suprantama, kad praėjus tokiam laiko tarpui apeliantas galėjo pakankamai prablaivėti, todėl S. K. sulaikiusiems pareigūnams nekilo abejonių dėl jo būklės.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. bando kolegiją įtikinti, kad nėra pagrindo tikėti liudytojo M. K. parodymais, kadangi jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ekspertų išvados, kitų liudytojų parodymų, tačiau su tokia apelianto pozicija sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo netikėti M. K. parodymais. Nuosprendyje yra išsamiai aptarti įrodymai, patvirtinantys M. K. parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas jų iš naujo neanalizuos, išskyrus tuos, kurie yra susiję su apeliacinio skundo argumentais. Štai apeliantas, abejodamas M. K. parodymais, atkreipia dėmesį į pastarojo nurodytą aplinkybę, kad jie (M. K. ir S. K. ) 2005 m. liepos 13 d., 22 val., iš R. R. nuėjo pas V. Ž. , kur ir buvo įvykdytas nusikaltimas, t.y. apeliantas pabrėžia, kad remiantis tokiais M. K. parodymais seka išvada, jog jie nuo R. R. buto iki V. Ž. ėjo net 2 val., nors atstumas tesiekia daugmaž 5 metrus. Tačiau M. K. parodymų metu neįvardino, kad jie išėjo būtent 22 val., o nurodė, kad „tada jau buvo vėlu, tikrai jau po 22 val., nes nebedirbo mūsų parduotuvė ir buvo tamsu“ (t. 2, b.l. 42-43). Tokie M. K. parodymai leidžia tikėti, kad jie į V. Ž. butą atėjo gerokai po 22 val. Akivaizdu, kad M. K. , būdamas išgėręs, galėjo ir neatsiminti tikslaus laiko, tačiau iš jo duotų parodymų seka logiška išvada, kad tai buvo apie 24 val., tuo labiau, kad tokius parodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Liudytojai V. L. , A. R. , J. K. patvirtino, kad būtent apie vidurnaktį į liepos 14 d., išgirdo šaukiant vyrišką balsą, o vėliau duslų kritimo garsą, lyg būtų nukritęs sunkus maišas (t. 1, b.l. 110-115). Turint galvoje M. K. parodymus, kad jiems atėjus į V. Ž. butą, S. K. nieko nelaukdamas puolė prie miegančio D. J. , gauname neginčijamą išvadą, kad įvykis buvo tikrai apie 24 val.

Atkreipdamas dėmesį į M. K. parodymus, kad jie su D. J. grūmėsi, apeliantas bando įrodyti, kad nužudytasis buvo fiziškai stiprus ir tikrai ne bejėgis. Tačiau ta aplinkybė, kad D. J. galimai grūmėsi su S. K. , nepaneigia to, kad apeliantas dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai nužudė D. J. . Apeliantas nėra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., t.y. nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, todėl nėra reikalo paneigti apelianto argumentą, kad D. J. nebuvo bejėgis. Tuo tarpu su S. K. teiginiu, kad jis negalėjo tokio fiziškai stipraus žmogaus išmesti per langą, sutikti negalima. Byloje nustatyta, kad D. J. , būdamas sunkaus girtumo laipsnio, miegojo savo kambaryje, kai jį netikėtai užpuolė atėjęs apeliantas. Iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad D. J. dar bandė kiek gintis, tačiau akivaizdu, kad tokios būsenos jis negalėjo tinkamai pasipriešinti. Grumtynių metu S. K. trenkė D. J. į langą, po to atsitūpęs prie nukentėjusiojo suėmė pastarąjį už abiejų kojų ir stačia galva išvertė jį per langą (t. 2, b.l. 42-43, 52-53, t. 3, b.l. 15-18). Tokiu būdu S. K. tyčia nužudė D. J. , kadangi išmesdamas jį per namo penktojo aukšto langą suprato, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis tikrai mirs ir to norėjo, be to, gyvybę atėmė itin skausmingu būdu, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 9 p.

Atkreipia dėmesį į M. K. parodymus, kur pastarasis nurodė, kad kambarį, kuriame miegojo D. J. , apšvietė nuo stulpo krintanti šviesa ir pažymi, jog šalia V. Ž. buto langų nėra jokio apšvietimo stulpo. Tačiau atsižvelgiant į liudytojo V. L. parodymus, kurių metu jis parodė, kad ant namo stogo švietė prožektorius (t. 1, b.l. 110-111), gauname pagrįstą išvadą, kad M. K. parodymai yra teisingi.

Toliau abejodamas M. K. parodymais, apeliantas pabrėžia, jog M. K. niekam neprasitarė apie įvykį, iš karto išbėgo į lauką, stengėsi nuslėpti tiesą, o tokiais parodymais tik bando jį apkalbėti. Tačiau apygardos teismas teisingai įvertino M. K. parodymus ir neturėjo pagrindo jais netikėti, kadangi šio liudytojo parodymus patvirtino tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Ir nors iš karto po įvykio M. K. atvykusiems pareigūnams nenurodė nusikaltimo aplinkybių bei neįvardino nusikaltimą įvykdžiusio asmens, tačiau vėliau davė nuoširdžius parodymus, patvirtino juos parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos metu, taip pat nekeitė jų ir teisme. M. K. įtikinamai paaiškino, kad pamatęs, kaip S. K. išmetė D. J. per langą, išsigando ir išbėgo į lauką, tačiau jį pasivijęs S. K. liepė visiems sakyti, kad jie niekur nebuvo išėję, o visąlaik buvo S. K. bute, priešingu atveju jam buvo pagrasinta susidoroti. Tad visiškai tikėtina, kad M. K. , sukrėstas matyto įvykio ir prigrasintas S. K. , iš karto nepapasakojo nusikaltimo aplinkybių, tačiau jau 2005 m. liepos 15 d. įtariamojo apklausos metu nurodė, kas nužudė D. J. ir papasakojo kitas su įvykiu susijusias aplinkybes. Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto argumentas, kad M. K. jį apkalba, kadangi šio liudytojo parodymus dėl D. J. nužudymo ir pagrobto mobiliojo ryšio telefono pardavimo patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išanalizuoti parodymai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jam priklausantis bato pėdsakas galėjo būti paimtas ne iš įvykio vietos, bet neteisėtai iš jo buto. Toks argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi įvykio vietos apžiūros protokole akivaizdžiai užfiksuota, jog apžiūrint įvykio vietą buvo paimtas avalynės pėdsako fragmentas, kuris, kaip vėliau nustatė specialisto išvada, priklauso S. K. (t. 1, b.l. 20-24). Apžiūros protokolą pasirašė tyrėja J. G. , specialistas A. P. ir dalyvavę asmenys M. G. ir D. B. (t. 1, b.l. 5-8). Tuo tarpu S. K. bute vykusios kratos metu jokie avalynės pėdsako fragmentai imami nebuvo. Nors apeliantas teigia, kad įvykio vietos apžiūros metu dalyvavęs M. G. patvirtino, kad nebuvo imamas bato pėdsakas, tačiau jis pats pasirašė, kad avalynės pėdsako fragmentas buvo paimtas, be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. G. būtų nurodęs tokias aplinkybes.

Negalima sutikti su skundo argumentu, kad S. K. negavo teismo posėdžio protokolo nuorašo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis 2006 m. vasario 9 d. iš tiesų parašė prašymą dėl teismo posėdžio protokolo nuorašo gavimo (t. 3, b.l. 57). Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės įteikti teisiamojo protokolo nuorašo, nuteistasis S. K. buvo pristatytas į Panevėžio apygardos teismą, kur susipažino su šiuo protokolu. Po susipažinimo jis nurodė, kad protokolas surašytas neteisingai, tačiau tokios savo pozicijos nedetalizavo ir, kaip numato Lietuvos Respublikos BPK 235 str., pastabų dėl protokolo nepateikė (t. 3, b.l. 58-59). Taigi teismas nepažeidė S. K. teisės dėl susipažinimo su teisiamojo posėdžio protokolu, o nuorašas nebuvo įteiktas, kadangi to nenumato įstatymas. Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto argumentas, jog nuosprendyje klaidingai nurodytos dvi sekretorės, nors proceso metu posėdžiavo tik viena sekretorė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžiuose sekretoriavo dvi sekretorės, kurių pavardės ir yra nurodytos nuosprendyje.

Nors apeliantas skunde prašo panaikinti turto konfiskavimą, nurodydamas, jog konfiskuoti pinigai yra jam mokama pašalpa, o televizorius priklauso jo sugyventinės vaikams, tačiau toks prašymas negali būti patenkintas, kadangi jis yra nepagrįstas. Apygardos teismas, skirdamas S. K. bausmę turto konfiskavimo iš viso netaikė. Kratos ir sulaikymo metu iš jo paimti 163,36 Lt, taip pat televizorius „Samsung“, kuriems buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės, nuosprendžiu nukreipti civilinių ieškinių padengimui.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam S. K. bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę (į tai, kad anksčiau jam buvo taikytas lygtinis paleidimas nuo bausmės prieš terminą, malonė ir amnestijos įstatymai) ir skyrė jam straipsnių sankcijoje numatytas maksimalias laisvės atėmimo bausmes. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo S. K. už įvykdytus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 6 p. ir 9 p., paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamos ir ne per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.