Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Telekomservisas“ 39 176,78 Lt delspinigių už nesavalaikį įsipareigojimų vykdymą pagal įrangos ir paslaugų pirkimo sutartį, metines palūkanas 5 procentų dydžio už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškinio reikalavimai grindžiami Civilinio kodekso 6.37, 6.189, 6.256 straipsniais. Sutartiniai įsipareigojimai buvo įvykdyti pavėluotai, todėl atsakovas UAB „Telekomservisas“ privalo mokėti netesybas. Pažymėjo, kad netesybos jau yra sumažintos, todėl nėra pagrindo jas mažinti dar daugiau.

Atsakovas UAB „Telekomservisas“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą ir sumažinti ieškovo reikalaujamas netesybas faktiniu Sutarties kainos sumažėjimo dėl PVM tarifo pasikeitimo dydžiu bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad UAB „Telekomservisas“ ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė įrangos paslaugų pardavimo-pirkimo sutartį Nr. H-010-15S (toliau - Sutartis). Dėl nepalankiai susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, susijusių su dalies specifinės įrangos, gaminamos „Selex Communications S.p.A“ (Italija), tiekimu (eksporto licencijų gavimas iš Italijos Gynybos ministerijos ir iš NATO struktūrų, specialių kurjerių kanalų naudojimas tiekimui, darbo su slapta informacija specifikos keliami reikalavimai), kurių nei atsakovas nei įrangos gamintojas „Selex Communications S.p.A“ negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu bei įtakoti sutarties vykdymo metu, šio įrangos pateikimas ieškovui vėlavo. Kitą pagal Sutartį tiekiamos įrangos dalį, kurios gamintojas buvo Nokia Siemens Networks kompanija ir kurios tiekimui nebuvo taikomi naudojimui karinėse struktūrose keliami reikalavimai, atsakovas buvo pasiruošęs perduoti užsakovui jau 2009 m. sausio mėn., bet ieškovas atsisakė priimti, motyvuojant tuo, kad reikia pateikti visą įrangą vienu metu. Šių objektyvių aplinkybių įtaką Sutarties vykdymui pripažino ir ieškovas, todėl du kartus: 2009 m. sausio 29 d. susitarimu dėl Sutarties pakeitimo Nr. 11 ir 2009 m. liepos 21 d. susitarimu dėl Sutarties pakeitimo Nr. 39 Sutarties galiojimas buvo pratęsiamas. Pratęsiant sutartį 2009 m. sausio 29 d. susitarimu dėl Sutarties pakeitimo Nr. 11, buvo nustatytas naujas įrangos pateikimo terminas - 2009 m. liepos 1 d. 2009 m. liepos 21 d. susitarimu Nr. 39 Sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2009 m. lapkričio 2 d. Nors šiuo susitarimu formaliai buvo pakeistas ne įrangos pristatymo, o sutarties nutraukimo dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo terminas, akivaizdu, kad pasirašant šį susitarimą tikrasis šalių ketinimas buvo naujo termino, iki kurio turi būti pristatyta ir perduota įranga bei įvykdyti kiti įsipareigojimai, nustatymas, t.y. šio susitarimo tikslas buvo nustatyti atsakovui galutinį įrangos pristatymo ir kitų įsipareigojimų įvykdymo terminą. Teigiant priešingai, kad pasirašydamas susitarimą ieškovas norėjo nukelti tik sutarties nutraukimo terminą, kyla klausimas dėl tokio susitarimo tikslingumo. Pagal sutarties 8.2 punkto formuluotę ieškovas (pirkėjas) sutartį gali nutraukti vienašališkai, raštu įspėjęs atsakovą (pardavėją) prieš tris dienas, jeigu yra bent viena 8.2 punkto papunkčiuose nurodyta aplinkybė. 8.2.3 papunktis kaip vieną iš tokių aplinkybių įvardino atsakovo vėlavimą pateikti įrangą ir atlikti paslaugas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų. Iš sutarties 8.2 punkto formuluotės akivaizdu, kad susidarius numatytoms aplinkybėms šis sutarties punktas suteikia ieškovui teisę nutraukti sutartį, bet jokiu būdu neįpareigoja to daryti. Atsiradus sutarties 8.2.3 papunktyje numatytai aplinkybei, ieškovas išimtinai savo paties pasirinkimu galėjo inicijuoti sutarties nutraukimą tiek 31-ąją dieną po įrangos pristatymo termino praleidimo, tiek ir bet kurią kitą vėlesnę dieną, tame skaičiuje ir 2009 m. lapkričio 2 d., kuri numatyta susitarimu Nr. 39 pakeistame 8.2.3 papunktyje. Kadangi dar iki susitarimo Nr. 39 pasirašymo ieškovas disponavo teise išimtinai savo paties sprendimu pasirinkti sutarties nutraukimo datą tuo atveju, kai atsakovas padaro aptartus sutarties pažeidimus, akivaizdu, kad tikrasis susitarimo Nr. 39 pasirašymo tikslas ir tikrasis šalių ketinimas buvo ne pakeisti sutarties nutraukimo terminą, o nustatyti atsakovui galutinį įrangos pristatymo ir įsipareigojimų įvykdymo terminą, kuris dar yra priimtinas ieškovui. Pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Civilinio kodekso 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Susitarime Nr. 39 buvo nustatytas galutinis įrangos pristatymo ir įsipareigojimų įvykdymo terminas - 2009 m. lapkričio 2 d. Speciali įranga ieškovui buvo pateikta 2009 m. spalio 2 d., mėnesiu anksčiau negu susitarimu Nr. 39 nustatytas terminas. Galutinis perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas 2009 m. spalio 14 d., taip pat nepraleidus susitarime numatyto termino. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tikruosius šalių ketinimus ir teisėtus lūkesčius, atsakovo nuomone, delspinigiai už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 2 d. iki perdavimo-priėmimo akto pasirašymo neturėjo būti skaičiuojami. Sprendžiant klausimą dėl delspinigių priskaičiavimo, atsakovo nuomone, buvo privalu atsižvelgti ir į dar vieną svarbią aplinkybę. Per Sutarties vykdymo laikotarpį du kartus buvo keistas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriuo PVM tarifas nuo 18 proc. buvo padidintas iki 21 proc. Dėl PVM tarifo pasikeitimo, kurį savo sprendimais inicijavo Vyriausybė ir patvirtino Seimas, Sutarties objektu esančios įrangos ir paslaugų kaina faktiškai buvo sumažinta 40 757,63 Lt, taigi atsakovas faktiškai patyrė 40 757,63 Lt nuostolius, nes būtent tokią sumą atsakovas padidėjusio PVM mokesčio pavidalu privalėjo grąžinti atgal į valstybės biudžetą. Argumentai dėl PVM mokesčio padidėjimo įtakos buvo pateikti atsiliepime į ieškinį, tačiau, priimdamas sprendimą, teismas į tai neatsižvelgė. Sprendžiant klausimą dėl delspinigių priskaičiavimo, taip pat privalu atsižvelgti ir į tai, kad Sutartyje numatytos atsakovo prievolės yra visiškai įvykdytos. Kaip buvo minėta atsiliepime, speciali įranga ieškovui buvo pateikta 2009 m. spalio 2 d., galutinis perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas 2009 m. spalio 14 d. Tai, kad atsakovas prievolę įvykdė visiškai neneigia ir pats ieškovas. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje, vertindamas su aukščiau išdėstytas sutarties pakeitimais susijusias aplinkybes, teismas iš esmės pripažįsta, kad 2009 m. liepos 21 d. susitarimu buvo nustatytas galutinis įrangos pristatymo ir įsipareigojimų įvykdymo terminas - 2009 m. lapkričio 2 d., kurio nesilaikant sutartis gali būti nutraukta ir tai, kad įranga ieškovui perduota spalio mėnesį (tai yra iki šalių susitarime numatyto lapkričio 2 dienos termino), mokymo paslaugos suteiktos 2009 m. lapkričio 11-13 d., tačiau konstatuoja, kad tai atlikta pavėluotai. Toks teismo konstatavimas rodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes ir argumentus, susijusius su tikraisiais šalių ketinimais ir lūkesčiais, pasirašant susitarimus dėl sutarties pakeitimo, neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose suformuotos praktikos, taikytinos esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, kuria remiantis, atsakovo nuomone, delspinigiai iš viso neturėjo būti skaičiuojami. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas pateikia ieškovo atstovų teiginį, neva netesybos jau yra sumažintos, todėl nėra pagrindo jų mažinti, remiantis atsakovo teikiamais motyvais. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie ieškovo teiginiai neturi jokio pagrindo. Teismui pareikalavus, ieškovas pateikė išsamų netesybų paskaičiavimą, iš kurio matosi, kad ieškovas savo ieškiniu prašė teismo priteisti visas įmanomas netesybas, bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovai ne kartą pareiškė, kad ieškinį pilnai palaiko ir nesiruošia mažinti savo reikalavimų, taigi ieškovas siekė prisiteisti maksimalią netesybų sumą, jokio netesybų sumažinimo iš ieškovo pusės nebuvo. Savo ieškinyje ieškovas nereiškė reikalavimo priteisti nuostolius, o tik reikalavo netesybų už netinkamą prievolės įvykdymą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas jokių savo patirtų nuostolių taip pat nepagrindę, apsiribojo tik abstrakčiais ieškovo atstovų aiškinimais apie dėl, jų nuomone, netinkamo atsakovo sutarties vykdymo patirtus nuostolius, todėl darytina išvada, kad ieškovas faktiškai jokių nuostolių nepatyrė, o jei ir patyrė, tai jie yra nesulyginami su reikalaujama netesybų suma bei su atsakovo patirtais nuostoliais dėl PVM tarifo pasikeitimo.